Dangiški namai, amžinos šeimos Prezidentas Tomas S. Monsonas Pirmasis patarėjas Pirmojoje prezidentūroje Amžinųjų namų statymas Nuolankumo dvasioje atstovauju Pirmąją prezidentūrą, kaip paskutinis kalbėtojas šiame susirinkime. Mus įkvėpė vyresniojo Bednario vyresniojo Perio ir sesers Parkin žodžiai. Kai mums buvo priminta, kad „namai yra teisaus gyvenimo pagrindas, ir jokios priemonės negali jų atstoti ar atlikti pagrindinių jų funkcijų“ 1, mūsų mintys susikoncentravo apie namus ir šeimą. Namai yra kur kas daugiau nei tik namas, pastatytas iš medienos, plytų ar akmenų. Namai statomi iš meilės, pasiaukojimo ir pagarbos. Mes atsakingi už tai, kokius namus statome. Turime statyti išmintingai, nes amžinybė nėra trumpa kelionė. Bus ramių ir vėjuotų, giedrų ir apniukusių, džiaugsmingų ir liūdesio dienų. Bet jei iš visų jėgų stengsimės, mūsų namai gali būti truputis dangaus čia žemėje. Mūsų mintys, poelgiai, gyvenimai ne tik daro įtaką mūsų žemiškos kelionės sėkmei, bet ir nubrėžia kelią į amžinuosius mūsų tikslus. Kai kurias pastarųjų dienų šventųjų šeimas sudaro motina, tėvas ir vaikai, gyvenantys vienuose namuose. Tuo tarpu kitos šeimos yra skausmingai netekę vieno, po to antro, po to dar kito savo nario. Kartais šeimą sudaro vienas asmuo. Nepriklausomai nuo jos sudėties, šeima gali būti amžina. Mes galime mokytis iš vyriausiojo architekto – paties Viešpaties. Jis mokė mus, kaip turime statyti. Jis sakė: „Joks suskilęs namas neišsilaikys“ (Mato 12:25). Vėliau Jis įspėjo: „Mano namai yra tvarkos namai, o ne sumaišties namai“ (DS 132:8). Apreiškime, duotame per pranašą Džozefą Smitą 1832 m. gruodžio 27 d. Kirtlande, Ohajo valstijoje, Mokytojas patarė: „Organizuokitės; paruoškite visa, kas reikalinga; ir įkurkite namus, būtent maldos namus, pasninkavimo namus, tikėjimo namus, mokymosi namus, šlovės namus, tvarkos namus, Dievo namus“ (DS 88:119; t.p. žr. 109:8). Kur dar bet kuris iš mūsų galėtų rasti geresnį brėžinį, pagal kurį galėtų išmintingai ir deramai statyti? Taip pastatyti namai atitiktų statybos reikalavimus, išdėstytus Mato evangelijoje, tai būtų namai, pastatyti „ant uolos“ (Mato 7:24, 25; t.p. žr. Luko 6:48; 3 Nefio 14:24:25), namai, pajėgūs atlaikyti negandų liūtis, priešpriešos potvynius ir abejonių vėjus, supančius mus nepastoviame ir sunkumų pilname pasaulyje. Kai kas gali paklausti: „Bet juk tas apreiškimas buvo skirtas duoti nurodymus šventyklos statybai. Ar tai pritaikoma mūsų dienomis?“ Aš atsakyčiau: „Argi apaštalas Paulius nesakė: „Ar nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir Dievo Dvasia gyvena jumyse?“ (1 Korintiečiams 3:16). Tegul Viešpats būna mūsų statybos generalinis rangovas. Tada kiekvienas iš mūsų galime būti subrangovas, atsakingas už viso projekto svarbią savo sritį. Taip visi mes esame statytojai. Be savo pačių namų statymo, mūsų pareiga taip pat yra padėti statyti Dievo karalystę čia žemėje, ištikimai ir efektyviai tarnaujant savo Bažnyčios pašaukimuose. Prieš mums pradedant šią statybą, leiskite man pateikti Dievo nurodymus, gyvenimo pamokas ir aptartinus punktus. Klaupkimės melstis „Pasitikėk Viešpačiu visa širdimi ir nesiremk savo supratimu. Visuose savo keliuose pripažink jį, tai jis nukreips tavo takus“ (Patarlių 3:5–6). Taip kalbėjo išmintingasis Saliamonas, Izraelio karalius, Dovydo sūnus. Šiame, Amerikos žemyne, Jokūbas, Nefio brolis, sakė: „Žvelkite į Dievą su proto tvirtumu ir melskitės jam su begaliniu tikėjimu“ (Jokūbo knygos 3:1). Šis Dievo įkvėptas patarimas šiandien mums liejasi kaip krištolo tyrumo vanduo ant išdžiūvusios žemės. Mes gyvename neramiais laikais. Vos prieš keletą kartų žmogus negalėjo net įsivaizduoti pasaulio, kokiame dabar gyvename, ir jo problemų. Mus supa amoralumas, pornografija, smurtas, narkotikai ir daugybė kitų blogybių, varginančių šiuolaikinę visuomenę. Mūsų uždavinys – netgi atsakomybė – ne tik išsaugoti „save nesuterštą šiuo pasauliu“(Jokūbo 1:27), bet taip pat saugiai vesti savo vaikus ir kitus, už kuriuos esame atsakingi, per visus mus supančias audringas nuodėmės jūras, kad vieną dieną galėtume grįžti gyventi su savo Dangiškuoju Tėvu. Mūsų šeimų ugdymas reikalauja mūsų pačių, mūsų laiko ir visų mūsų pastangų. Kad tas ugdymas būtų efektyvus, turime būti tvirti pavyzdžiai savo šeimos nariams, turėti laiko asmeniškai pabendrauti su kiekvienu iš jų, taip pat laiko patarimams ir vadovavimui. Dažnai jaučiamės sugniuždyti šios užduoties. Tačiau pagalba visada šalia. Tas, kuris pažįsta kiekvieną savo vaiką, atsakys į karštas ir nuoširdžias mūsų maldas, kai prašome padėti jiems vadovauti. Tokia malda išspręs daugiau problemų, palengvins daugiau kančių, padės išvengti daugiau prasižengimų bei atneš daugiau ramybės ir laimės žmogaus sielai nei bet koks kitas būdas. Šalia to, kad mums reikia tokio vadovavimo dėl savo pačių šeimų, mes buvome pašaukti į pašaukimus, kur esame atsakingi už kitus. Kaip vyskupai ar patarėjui, kaip kunigystės kvorumo ar pagalbinės organizacijos vadovui, jums suteikta galimybė pakeisti kitų gyvenimus. Gali būti tokių, kurie atėjo iš šeimos, kur ne visi yra nariai arba kuri yra neaktyvi; kai kurie gali būti nusigręžę nuo savo tėvų, nepaisydami jų prašymų ir patarimų. Mes galėtume gerai pasitarnauti Viešpaties rankose, pagelbėdami tokiose aplinkybėse. Tačiau be mūsų Dangiškojo Tėvo vadovavimo negalime padaryti visko, ką esame pašaukti padaryti. Tokia pagalba ateina per maldą. Žinomo amerikiečių teisėjo kartą paklausė, ką pasaulio šalių piliečiai galėtų padaryti, kad sumažintų nusikalstamumą ir nepaklusnumą įstatymui bei atneštų taiką ir laimę į mūsų gyvenimus ir mūsų šalis. Jis išmintingai atsakė: „Aš patarčiau grįžti prie senosios praktikos – šeimos maldos“. Argi nesame dėkingi, kaip liaudis, kad šeimos malda mums nėra pasenusi praktika? Tikrai prasmingas yra dažnai cituojamas posakis: „Šeima, kuri meldžiasi kartu, lieka kartu“. Pats Viešpats nurodė mums melstis su šeima, sakydamas: „Melskitės savo šeimose Tėvui, visuomet mano vardu, kad jūsų žmonos ir jūsų vaikai būtų palaiminti“ (3Nefio 18:21). Kaip tėvai, kaip mokytojai ir kaip bet kokio lygio vadovai, mes nepajėgūs įveikti šios pavojingos kelionės per mirtingumą be dangiško patarimo, kaip vadovauti tiems, už kuriuos esame atsakingi. Melsdamiesi Dievui su savo šeimomis ir asmeniškai, darykime tai tikėdami ir pasitikėdami Juo. Klaupkimės melstis. Būkime uolūs tarnauti Pavyzdį imkime iš Viešpaties gyvenimo. Kaip skaistus gerumo spindulys yra Jėzaus tarnavimo žmonėms gyvenimas. Jis sutvirtino luošio galūnes, suteikė neregiui regėjimą, kurčiajam girdą ir mirusiajam gyvenimą. Jo palyginimai skelbia galią. Palyginime apie gerąjį samarietį Jis mokė: „Mylėk savo artimą“ (žr. Luko 10:30–35). Savo maloningumu moteriai, sugautai svetimaujant, Jis mokė gailestingo supratimo (žr. Jono 8:3–11). Savo palyginime apie talentus Jis mokė mus ugdyti save ir siekti tobulumo (žr. Mato 25:14–30). Jis galėjo gerai ruošti mus mūsų pareigoms statyti amžinąją šeimą. Kiekvienas iš mūsų, tiek kunigystės vadovas, tiek pagalbinės organizacijos pareigūnas yra atsakingas už savo šventą pašaukimą. Mes buvome paskirti darbui, kuriam buvome pašaukti. Doktrinos ir Sandorų 107:99 Viešpats sakė: „Todėl tegul dabar kiekvienas vyras mokosi savo pareigų ir kuo stropiausiai darbuotis pareigybėje, kurion paskirtas“. Padėdami laiminti ir stiprinti tuos, už kuriuos esame atsakingi pagal savo Bažnyčios pašaukimą, mes tuo pačiu laiminsime ir stiprinsime jų šeimas. Taip mūsų vykdoma tarnystė mūsų šeimose ir mūsų Bažnyčios pašaukimuose gali turėti amžinų pasekmių. Prieš daugelį metų, kaip didelės ir įvairialypės Solt Leik Sičio apylinkės, vienijančios daugiau kaip tūkstantį narių vyskupas, aš susidūriau su daugybe sunkumų. Vieną sekmadienio popietę man paskambino mūsų apylinkės ribose esančios vaistinės savininkas. Jis pasakė, kad anksčiau tą rytą į jo vaistinę užėjo berniukas ir nusipirko ledų iš prekybos automato. Už savo pirkinį jis sumokėjo pinigais, kuriuos išsiėmė iš voko, ir po to išeidamas pamiršo tą voką. Kai vaistinės savininkas vėliau apžiūrėjo tą voką, jis pamatė, kad tai pasninko atnašų vokas su mūsų apylinkės pavadinimu ir telefono numeriu. Kai jis apibūdino tą jo vaistinėje buvusį berniuką, aš iš karto pažinau jį – jauną mūsų apylinkės diakoną, atėjusį iš neaktyvios šeimos. Mano pirmoji reakcija, pagalvojus, kad vienas iš mūsų diakonų galėjo paimti pasninko atnašas, skirtas stokojantiems, ir nuėjęs sekmadienį į parduotuvę nusipirkti už tuos pinigus skanumynų, buvo pasipiktinimas ir nusivylimas. Aš nusprendžiau aplankyti berniuką tą popietę, kad paaiškinčiau jam apie tas šventas Bažnyčios lėšas ir jo, kaip diakono, pareigą surinkti ir apsaugoti jas. Važiuodamas į to diakono ir jo šeimos namus aš tyliai meldžiau vadovavimo: ką turėčiau sakyti apibūdindamas tą situaciją. Aš atvykau ir pasibeldžiau į duris. Man atidarė berniuko mama ir pakvietė mane į svetainę. Nors kambarys buvo menkai apšviestas, aš galėjau matyti, koks jis buvo mažas ir varganas. Keli jame buvę baldai buvo susidėvėję. Mama atrodė išsekusi. Mano pasipiktinimas jos sūnaus to ryto poelgiu dingo man iš galvos, kai suvokiau, kad tai buvo labai stokojanti šeima. Aš pajutau įkvėpimą paklausti mamos, ar jie turi maisto. Ašarodama ji prisipažino, kad neturi. Ji pasakė man, kad jos vyras jau kuris laikas neturi darbo, ir jiems labai trūksta pinigų ne tik maistui, bet ir būsto nuomai apmokėti, kad nebūtų išmesti iš savo mažyčio namuko. Aš taip ir neužsiminiau apie tas pasninko atnašas, nes supratau, kad tas berniukas tikriausiai buvo labai alkanas, kai sustojo prie vaistinės. Aš nedelsdamas pasirūpinau, kaip padėti šeimai, kad jie turėtų maisto ir pastogę virš galvos. Be to, mūsų apylinkės kunigystės vadovų padedami, mes radome darbą vyrui, kad ateity jis galėtų aprūpinti savo šeimą. Kunigystės ir pagalbinių organizacijų vadovai, Viešpats mums padės išaukštinti savo pašaukimus ir įvykdyti savo atsakomybes. Siekite Jo pagalbos ir, gavę įkvėpimą, veikite pagal tą įkvėpimą, kur eiti, su kuo susitikti, ką sakyti ir kaip tai sakyti. Galvoti padaryti gera mes galime iki mirties, bet tik imdami veikti pagal tas mintis, mes tikrai palaiminame žmonių gyvenimus. Būkime tad tikrieji ganytojai tų, už kuriuos esame atsakingi. Džonas Miltonas savo poemoje „Lycidas“ rašė: „Alkanos avys žvelgia aukštyn ir lieka alkanos“. Pats Viešpats sakė pranašui Ezekieliui: „Vargas Izraelio ganytojams, kurie ... bandos neganote“ (Ezechielio 34:2–3). Mūsų atsakomybė – rūpintis kaimene, brangiomis avimis, tais švelniais ėriukais, kurių yra visur: mūsų pačių šeimose, tarp mūsų giminaičių ir tarp laukiančių mūsų pagal mūsų Bažnyčios pašaukimus. Jėzus yra mūsų pavyzdys. Jis sakė: „Aš esu gerasis ganytojas, aš pažįstu savąsias avis“ (Jono 10:14). Mes turime ganytojų atsakomybes. Tegul kiekvienas mūsų būna uolus tarnauti. Ištieskime pagalbos ranką Mums keliaujant gyvenimo keliu pasitaiko netekčių. Kai kurie palieka kelią, vedantį į amžinąjį gyvenimą, tik tam, kad įsitikintų, jog jų pasirinktas kitas kelias veda į aklavietę. Abejingumas, nerūpestingumas, savanaudiškumas ir nuodėmė – visa tai pareikalauja skaudžiai sumokėti žmonių gyvenimais. Yra tokių, kurie dėl nepaaiškinamų priežasčių žygiuoja pagal kito būgnininko garsus, idant vėliau įsitikintų, kad paklausė margo gundytojo, vedančio į sielvartą ir kančią. 1995 metais Pirmoji prezidentūra kreipėsi į tuos, kurie nuklydo nuo Kristaus kaimenės, ir išleido specialų pareiškimą, pavadintą „Kvietimas grįžti“. Tame pareiškime buvo toks kreipimasis: „Jums, kurie dėl kokios nors priežasties atsidūrėte ne Bažnyčios glėbyje, mes sakome: grįžkite. Mes kviečiame jus grįžti ir mėgautis ta laime, kurią kadaise patyrėte. Jūs sutiksite daugelį, kurie pasitiks jus išskėstomis rankomis, padės jums ir paguos jus. Bažnyčiai reikia jūsų stiprybės, meilės, ištikimybės ir pasišventimo. Kelias, kuriuo asmuo gali atgauti visus Bažnyčios palaiminimus, yra tvirtas ir aiškus, ir mes pasiruošę priimti visus, kurie nori tai padaryti“. Tikiuosi, kad ši dažnai besikartojanti scena suteiks jums galimybę gelbėti arčiau savo namų. Pažvelkime į šeimą, auginančią sūnų, vardu Džekas. Per savo gyvenimą Džekas patyrė daug ginčų su savo tėvu. Vieną dieną, kai jam buvo septyniolika, jie ypač smarkiai susiginčijo. Džekas tarė savo tėvui: „Tai buvo paskutinis lašas, perpildęs taurę. Aš išeinu ir niekada nebegrįšiu!“ Jis nuėjo į savo kambarį ir susikrovė krepšį. Jo motina maldavo jį pasilikti, bet jis buvo per daug įpykęs, kad klausytųsi. Jis paliko ją verkiančią tarpdury. Beišeidamas pro kiemo vartus jis išgirdo savo tėvą šaukiantį jam: „Džekai, žinau, kad didžia dalimi dėl tavo išėjimo esu kaltas aš. Tikrai dėl to gailiuosi. Noriu, kad žinotum, jog jei kada norėsi grįžti, esi visada laukiamas. Ir aš pasistengsiu būti tau geresnis tėvas. Noriu, kad žinotum, jog tave myliu ir visada mylėsiu“. Džekas nieko neatsakė, bet nuėjo į autobusų stotį ir nusipirko bilietą į tolimą vietovę. Sėdėdamas autobuse ir stebėdamas nuvažiuotas mylias jis galvojo apie tėvo žodžius. Jis pradėjo suvokti, kiek daug drąsos, kiek daug meilės prireikė jo tėvui pasakyti tai, ką jis pasakė. Tėvas atsiprašė. Jis pakvietė jį grįžti ir pasakė žodžius, skambančius vasaros ore: „Aš tave myliu“. Džekas suprato, kad kitą žingsnį turi žengti jis. Jis suvokė, kad vienintelis būdas susitaikyti su savimi, tai pademonstruoti tėvui tokią pačią brandą, gerumą ir meilę, kokią tėvas parodė jam. Džekas išlipo iš autobuso, nusipirko bilietą atgal ir leidosi namo. Jis parvyko truputį po vidurnakčio, įžengė į namus ir įjungė šviesą. Supamoje kėdėje, panarinęs galvą, sėdėjo tėvas. Pažvelgęs ir pamatęs Džeką, jis pakilo nuo kėdės, ir jiedu metėsi vienas kito glėbin. Vėliau Džekas sakė: „Tie paskutiniai namuose praleisti metai buvo laimingiausi mano gyvenime“. Tai buvo tėvas, kuris, nugalėjęs pyktį ir pažabojęs išdidumą, ištiesė pagalbos ranką savo sūnui, nelaukdamas, kol jis prisijungs prie to gausaus prarastųjų būrio, susiformavusio iš susiskaldžiusių šeimų ir sudužusių namų. Čia sutvirtinantis tvarstis, gydantis balzamas buvo meilė, meilė, kurią taip dažnai jaučiame ir taip retai išreiškiame. Nuo Sinajaus kalno į mūsų ausis griaudžia: „Gerbk savo tėvą ir savo motiną“ (Išėjimo 20:12). Ir vėliau tas pats Dievas įsakė: „Gyvensi drauge meilėje“ (DS 42:45). Laikykimės Viešpaties brėžinio Klaupkimės melstis. Būkime uolūs tarnauti. Ištieskime pagalbos ranką. Kiekvienas šių punktų yra svarbus puslapis Dievo brėžinio – brėžinio, pagal kurį Jis daro namą namais, o namus dangumi. Raktas, padėsiantis mums įvykdyti šventas mūsų pareigas mūsų pačių namuose ir pagal mūsų Bažnyčios pašaukimus, yra balansas. Turime panaudoti išmintį, įkvėpimą ir sveiką protą, rūpindamiesi savo šeimomis ir vykdydami savo pašaukimus Bažnyčioje, nes abi sritys yra gyvybiškai svarbios. Negalime nesirūpinti savo šeima; negalime nesirūpinti savo pašaukimais Bažnyčioje. Taigi statykime išmintingai, nenukrypdami nuo Jo brėžinio. Tada Viešpats, būtent mūsų statybos inspektorius, galės mums pasakyti tai, ką Jis pasakė Saliamonui, anų laikų statytojui: „Aš pašventinau šituos namus, kuriuos pastatei, kad juose amžinai būtų mano vardas. Ir mano akys bei mano širdis visuomet bus ten“ (1 Karalių 9:3). Tada turėsime dangiškus namus ir amžinas šeimas bei galėsime padėti, stiprinti ir laiminti kitas šeimas. Nuolankiausiai ir nuoširdžiausiai meldžiu, kad visiems mums būtų suteiktas šis palaiminimas. Jėzaus Kristaus vardu, amen. Išnašos 1. First Presidency letter, Feb. 11, 1999; see Liahona, Dec. 1999, 1.