Santuoka yra gyvybiškai svarbi Jo amžinajame plane Vyresnysis Deividas A. Bednaris Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo Doktrininis santuokos idealas Pirmoji prezidentūra mums pabrėžtinai patarė skirti visas pastangas santuokos ir namų stiprinimui. Niekada anksčiau pasaulyje nereikėjo tokio nurodymo labiau nei šiandien, kai kėsinamasi į santuokos šventumą ir menkinama namų svarba. Nors Bažnyčia ir jos programos remia santuoką ir šeimą, ir dažniausiai joms tai sekasi daryti, mes turėtume visuomet prisiminti šią esminę tiesą: jokios priemonės ar organizacijos negali atstoti namų ar atlikti pagrindinių jų funkcijų1. Todėl šiandien aš kalbėsiu su jumis, visų pirma kaip su vyrais ir moterimis, kaip su vyrais ir žmonomis ir kaip su motinomis ir tėvais. Ir antra, – kalbėsiu kaip su kunigystės ir pagalbinių Bažnyčios organizacijų vadovais. Mano užduotis yra aptarti pagrindinį amžinosios santuokos vaidmenį mūsų Dangiškojo Tėvo laimės plane. Mes sutelksime dėmesį ties doktrininiu santuokos idealu. Viliuosi kad, kai peržvelgsime savo amžinąsias galimybes ir prisiminsime, kas esame ir kodėl esame čia mirtingame gyvenime, mes visi gausime nurodymų, paguodos ir palaikančios vilties, nepriklausomai nuo mūsų šeimyninės padėties ar esamų asmeninių aplinkybių. Skirtumas tarp doktrininio santuokos idealo ir kasdieninio gyvenimo realybės kartais gali atrodyti gana didelis, bet jūs palaipsniui stengiatės ir tampate daug geresni, nei, tikriausiai, suvokiate. Kol mes aptarinėsime su amžina santuoka susijusius principus, kviečiu jus mintyse laikyti šiuos klausimus. Pirmasis klausimas: Ar savo gyvenime stengiuosi tapti geresniu vyru ar žmona, arba ar ruošiuosi būti vyru ar žmona, suprasdamas ir pritaikydamas šiuos pagrindinius principus? Antrasis klausimas: Ar aš, kaip kunigystės ar pagalbinės organizacijos vadovas, padedu tiems, kuriems tarnauju, suprasti ir pritaikyti šiuos pagrindinius principus, taip stiprindamas santuoką ir namus? Aš liudiju, kad, kai mes su malda apmąstysime šiuos klausimus ir įvertinsime savo santuokinius santykius ir savo bažnytines atsakomybes, Viešpaties Dvasia apšvies mūsų protus ir mokys mus to, ką turime daryti ir tobulinti (žr. Jono 14:26). Kodėl santuoka yra gyvybiškai svarbi? Pirmoji prezidentūra ir Dvylikos Apaštalų taryba kreipimesi „Šeima. Pareiškimas pasauliui“ skelbia: „…kad santuoka tarp vyro ir moters yra paskirta Dievo ir kad šeima yra Kūrėjo plano jo vaikų amžinajam likimui šerdis“ 2. Šitas kertinis pareiškimo sakinys mus daug moko apie doktrininę santuokos svarbą ir pabrėžia santuokos ir šeimos pirmumą Tėvo plane. Teisi santuoka yra įsakymas ir būtinas žingsnis kuriant meilingus šeimos santykius, kurie gali išlikti anapus kapo. Dvi įtikinamos doktrininės priežastys padeda mums suprasti, kodėl amžinoji santuoka yra būtina Tėvo plane. Pirmoji priežastis: vyriškos ir moteriškos dvasios savo esme papildo ir tobulina viena kitą, ir todėl vyrai ir moterys skirti kartu tobulėti siekiant išaukštinimo. Amžinoji santuokos prigimtis ir svarba gali būti pilnai suvokiama tik Tėvo visa apimančio plano Jo vaikams kontekste. „Visos žmogiškos būtybės – vyrai ir moterys – sukurti pagal Dievo atvaizdą. Kiekvienas yra mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra, ir... kiekvienas turi dievišką prigimtį ir paskirtį“ 3. Dievo laimės planas įgalina Dangiškojo Tėvo dvasinius sūnūs ir dukras gauti fizinį kūną ir įgyti žemiškos patirties, kad galėtų tobulėti. „Lytis yra esminė ikimirtingojo, mirtingojo ir būsimo amžinojo asmens savitumo bei paskirties charakteristika“ 4 ir didžiąja dalimi apibrėžia, kas mes esame, kodėl esame čia žemėje ir ką turėtumėm daryti bei kuo turėtumėm tapti. Dėl dieviškos paskirties vyriškos ir moteriškos dvasios yra skirtingos, savitos ir papildančios viena kitą. Po to, kai buvo sukurta žemė, Adomas buvo patalpintas Edeno sode. Vis dėlto svarbu tai, kad Dievas pasakė, jog „Negera žmogui būti vienam“ (Pradžios 2:18; Mozės 3:18), ir Ieva tapo Adomo bendražyge ir tinkama pagalbininke. Laimės planui įgyvendinti prireikė unikalaus dvasinių, fizinių, protinių ir emocinių vyro ir moters sugebėjimų junginio. Pavieniui nei vyras, nei moteris negalėtų pasiekti jo ar jos sukūrimo tikslų. Dėl dieviško sumanymo vyrai ir moterys turi kartu tobulėti ir siekti šlovės pilnatvės. Dėl jų savitų temperamentų ir sugebėjimų vyrai ir moterys į santuokinius santykius įneša unikalias perspektyvas ir patyrimus. Vyro ir moters indėliai skiriasi, bet jie vienodai svarbūs vienovei ir vienybei, kurių jokiu kitu būdu negalima pasiekti. Vyras papildo ir tobulina moterį, o moteris papildo ir tobulina vyrą, kai jie mokosi vienas iš kito ir stiprina bei laimina vienas kitą. „Bet Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters“ (1 Korintiečiams 11:11; kursyvas pridėtas). Antroji priežastis: dėl dieviško sumanymo tiek vyras, tiek moteris turi atvesti vaikus į mirtingą gyvenimą bei parūpinti geriausią aplinką vaikų ugdymui ir auklėjimui. Senovėje Adomui ir Ievai duotas įsakymas daugintis ir pripildyti žemę tebegalioja. „Dievas įsakė, kad šventos dauginimosi galios būtų panaudojamos tik tarp vyro ir moters, kurie oficialiai sutuokti kaip vyras ir žmona... Priemonės, kuriomis kuriama žemiška gyvybė, yra nustatytos Dievo“ 5. Todėl santuoka tarp vyro ir moters yra sankcionuotas kanalas, per kurį ikimirtingosios dvasios įžengia į mirtingą gyvenimą. Visiškas lytinis susilaikymas prieš santuoką ir visiška ištikimybė santuokoje apsaugo šio kanalo šventumą. Namai, kuriuose yra mylintys bei ištikimi vyras ir žmona, yra svarbiausia aplinka, kurioje vaikai gali būti išauklėti su meile ir teisumu ir kurioje gali būti patenkinami jų dvasiniai bei fiziniai poreikiai. Lygiai taip, kaip vyrų ir moterų unikalios savybės prisideda prie santuokinių santykių pilnatvės, tos pačios savybės yra būtinos ugdant, auklėjant ir mokant vaikus. „Vaikams duota teisė gimti santuokoje ir būti auklėjamiems tėvo ir motinos, kurie ištikimai gerbia savo santuokos įžadus“ 6. Nukreipiantys principai Iš šių dviejų mūsų apžvelgtų doktrininių priežasčių, kodėl Tėvo plane svarbi amžinoji santuoka, išplaukia nukreipiantys principai tiems, kurie ruošiasi tuoktis, susituokusiesiems ir mūsų tarnavimui Bažnyčioje. Pirmasis principas: amžinosios santuokos svarba gali būti suprantama tik Tėvo laimės plano kontekste. Mes dažnai kalbame apie santuoką ir pabrėžiame ją, kaip pagrindinį visuomenės vienetą, kaip stiprios tautos pagrindą ir kaip gyvybiškai svarbią socialinę ir kultūrinę organizaciją. Bet sugrąžintoji evangelija mums padeda suprasti, kad santuoka reiškia daug daugiau. Ar mes kartais nekalbame apie santuoką, nepakankamai mokydami apie jos svarbą Tėvo plane? Santuokos pabrėžimas, nesusiejant jos su paprasta ir esmine laimės plano doktrina, negali teikti pakankamai nurodymų, apsaugos ar vilties pasaulyje, kuris darosi vis painesnis ir nelabesnis. Visiems mums praverstų prisiminti Almos mokymą, kad „Po to, kai atskleidė jiems išpirkimo planą, Dievas davė [žmonių vaikams] įsakymus“ (Almos 12:32; kursyvas pridėtas). Vyresnysis Parlis P. Pratas nuostabiai nusakė palaiminimus, kuriuos gauname dėl to, kad mokomės, suvokiame ir savo gyvenimuose stengiamės pritaikyti doktrininį santuokos idealą: „Tai Džozefas Smitas mane pamokė, kaip branginti mielus tėvo ir mamos, vyro ir žmonos, brolio ir sesers, sūnaus ir dukters santykius. Tai iš jo sužinojau, kad man labai brangi žmona gali būti garantuota man laikui ir visai amžinybei ir kad švariausi jausmai ir emocijos, kurie mums yra brangūs, kyla iš paties dieviškos amžinos meilės šaltinio... Aš mylėjau ir iki tol, bet nežinojau kodėl. Bet dabar myliu tyrai, stipriu, pakiliu, išaukštintu jausmu, kuris pakylės mano sielą virš laikinų šio apgailėtino pasaulio dalykų ir išplės ją kaip vandenyną... Trumpai tariant, dabar myliu su dvasia ir taip pat su supratimu. Vis dėlto tuo metu mano mylimas brolis Džozefas Smitas... tiktai kilstelėjo uždangos kraštelį ir leido man kartelį žvilgtelėti į amžinybę“ 7. Argi, kaip vyrai ir moterys, kaip vyrai ir žmonos ir kaip Bažnyčios vadovai, negalime matyti, kad santuokos svarba gali būti suprantama tiktai Tėvo laimės plano kontekste? To plano doktrina veda vyrus ir moteris viltis ir pasiruošti amžinajai santuokai bei nugali baimes ir įveikia neapibrėžtumus, dėl kurių kai kurie asmenys atidėlioja arba vengia tuoktis. Teisingas plano supratimas taip pat stiprina mūsų apsisprendimą tvirtai gerbti amžinosios santuokos sandorą. Mūsų asmeninis mokymasis, mokymas ir liudijimas tiek namuose, tiek bažnyčioje sustiprės, kai mes apmąstysime ir pilniau suprasime šitą tiesą. Antrasis principas: Šėtonas siekia, kad visi vyrai ir moterys būtų nelaimingi kaip jis pats. Liuciferis negailestingai atakuoja ir iškraipo doktrinas, kurios mums asmeniškai, mūsų šeimoms ir pasauliui yra svarbiausios. Ties kuo priešininkas labiausiai sutelkia savo atviriausias ir velniškiausias atakas? Šėtonas nesiliaujančiai darbuojasi, kad sumaišytų supratimą apie lytį, kad skatintų pirmalaikį ir neteisingą dauginimosi galios naudojimą ir kliudytų teisiai santuokai būtent dėl to, kad santuoka yra paskirta Dievo ir šeima yra svarbiausia laimės plane. Priešininko atakos prieš amžinąją santuoką toliau stiprės, dažnės ir darysis rafinuotesnės. Kadangi šiandien mes esame įtraukti į karą dėl santuokos ir namų gerovės, pastaruoju metu skaitydamas Mormono Knygą ypatingą dėmesį skyriau būdams, kuriais nefitai ruošėsi mūšiams su lamanitais. Pastebėjau, kad Nefio žmonės „žinojo apie [savo priešų] ketinimą ir todėl pasiruošė sutikti juos“ (Almos 2:12–13; kursyvas pridėtas). Skaitydamas ir studijuodamas supratau, kad žinoti priešų ketinimą yra pagrindinė efektyvaus pasiruošimo sąlyga. Panašiai ir mes turėtumėm atsižvelgti į mūsų priešo ketinimą šiame pastarųjų dienų kare. Tėvo planas yra skirtas teikti Jo vaikams nurodymus, padėti jiems tapti laimingesniems ir saugiai atvesti juos namo pas Jį. Liuciferio atakos prieš planą skirtos klaidinti ir daryti Dievo sūnus ir dukteris nelaimingus bei stabdyti amžiną jų tobulėjimą. Pagrindinis melų tėvo ketinimas – kad mes visi taptume „nelaimingi kaip jis pats“ (2 Nefio 2:27), ir jis stengiasi iškraipyti tas Tėvo plano dalis, kurių nekenčia labiausiai. Šėtonas neturi kūno, negali tuoktis ir neturės šeimos, todėl jis atkakliai siekia sumaišyti Dievo nustatytas lyties, santuokos ir šeimos paskirtis. Visame pasaulyje matome augančius Šėtono pastangų efektyvumo įrodymus. Pastaruoju metu velnias stengėsi apjungti ir įteisinti painiavą apie lytį ir santuoką. Kai žvelgiame už mirtingo gyvenimo ribų į amžinybę, lengva pastebėti, kad priešininko propaguojamos suklastotos alternatyvos negali vesti prie pilnatvės, kuri įmanoma užantspaudavus vyrą ir moterį kartu laimingai teisiai santuokai, džiaugsmui turėti palikuonis arba palaiminimui amžinai tobulėti. Atsižvelgdami į tai, ką žinome apie mūsų priešo ketinimą, kiekvienas iš mūsų turėtume būti ypatingai budrūs, siekdami asmeninio įkvėpimo, kaip galime apsaugoti savo santuokas ir kaip namuose bei savo bažnytiniuose pavedimuose galime mokytis ir mokyti teisingų principų apie amžiną lyties svarbą ir santuokos vaidmenį Tėvo plane. Trečiasis principas: didžiausi meilės ir laimės palaiminimai gaunami per amžinosios santuokos sandoros santykius. Viešpats Jėzus Kristus yra santuokos sandoros santykių centras. Prašau atkreipti dėmesį į tai, kad Gelbėtojas patalpintas viršūnėje šito trikampio, kurio apačioje viename kampe yra moteris, o kitame kampe – vyras. Dabar atkreipkite dėmesį į tai, kas atsitinka tarp vyro ir moters, kai jie asmeniškai ir tvirtai „ateina pas Kristų“ ir stengiasi „tobulėti jame“ (Moronio 10:32). Dėl Išpirkėjo ir per Jį vyras ir moteris suartėja. Kai vyras ir žmona yra traukiami pas Viešpatį (žr. 3 Nefio 27:14), kai mokosi tarnauti ir branginti vienas kitą, kai dalinasi gyvenimo patyrimais ir tobulėja kartu ir tampa viena ir kai yra palaiminami per savitų savo prigimčių suvienijimą, jie pradeda suvokti palaimą, kurios mūsų Dangiškasis Tėvas trokšta savo vaikams. Aukščiausia laimė, kuri ir yra Tėvo plano tikslas, pasiekiama sudarant ir gerbiant amžinos santuokos sandoras. Viena iš mūsų, kaip vyrų ir moterų, kaip vyrų ir žmonų ir kaip Bažnyčios vadovų, svarbiausių pareigų yra savo pavyzdžiu padėti vaikinams ir merginoms mokytis apie teisią santuoką bei ruoštis jai. Kai vaikinai ir merginos matys vertumą, ištikimybę, pasiaukojimą ir santuokos sandorų gerbimą, tada tie jaunuoliai stengsis tuos pačius principus pritaikyti savo draugystės ir santuokos santykiuose. Kai jaunuoliai pastebės, jog mūsų prioritetas yra mūsų porininko patogumas ir jaukumas, tada jie taps mažiau savanaudiški ir labiau galės duoti, tarnauti ir kurti lygiavertę bei ilgalaikę partnerystę. Kai merginos ir vaikinai suvoks abipusę pagarbą, prisirišimą, pasitikėjimą ir meilę tarp vyro ir žmonos, tuomet jie stengsis ugdyti tas pačias savybes savo gyvenime. Mūsų vaikai ir Bažnyčios jaunimas daugiausia išmoks iš to, ką darome ir kas esame, netgi jei labai nedaug atsimins iš to, ką sakome. Deja, daug jaunų Bažnyčios narių šiandien bijo amžinosios santuokos ir nesiekia jos, kadangi jie per daug matė skyrybų pasaulyje ir sulaužytų sandorų savo namuose ir Bažnyčioje. Amžinoji santuoka nėra tik laikina teisinė sutartis, kurią dėl bet kokios priežasties bet kada galima nutraukti. Greičiau ji yra šventa sandora su Dievu, kuri gali sieti laike ir per visą amžinybę. Ištikimybė santuokoje turi būti ne tik gražūs žodžiai, tariami pamokslų metu, bet jie turi būti akivaizdūs principai mūsų santuokos sandoros santykiuose. Ar svarstydami apie mūsų asmeninio pavyzdžio svarbą jūs ir aš įžvelgiame sritis, kuriose turime tobulėti? Ar Šventoji Dvasia įkvėpia mūsų protus ir suminkština mūsų širdis ir skatina mus kažką daryti ir tapti geresnius? Ar mes, kaip kunigystės ir pagalbinių organizacijų vadovai, sutelkiame savo pastangas ties santuokos ir namų stiprinimu? Vyrams ir žmonoms reikia drauge praleidžiamo laiko, kad galėtų apsaugoti save ir savo namus nuo priešininko išpuolių. Ar mes, stengdamiesi išaukštinti savo pašaukimus Bažnyčioje, netyčia nekliudome vyrams ir žmonoms bei motinoms ir tėvams vykdyti šventas savo pareigas namuose? Pavyzdžiui, ar mes kartais neplanuojame nereikalingų susirinkimų ir renginių taip, kad jie kliudo svarbiems vyro ir žmonos santykiams ir jų santykiams su savo vaikais? Kai mes nuoširdžiai apmąstome šituos klausimus, esu įsitikinęs, kad Dvasia netgi dabar padeda ir toliau padės kiekvienam iš mūsų mokytis to, ką turėtumėm daryti namuose ir Bažnyčioje. Dvasiniai ištekliai, kurių mums reikia Mūsų pareiga mokytis ir suprasti plano doktriną, palaikyti teisią santuoką ir būti jos pavyzdžiais bei mokyti teisingų principų namuose ir bažnyčioje gali mus priversti susimąstyti, ar mes pajėgūs susidoroti su užduotimi. Esame paprasti žmonės, kurie turi nuveikti labiausiai nepaprastą darbą. Prieš daugelį metų mudu su seserimi Bednar nėrėmės iš kailio, stengdamiesi patenkinti nesuskaičiuojamus besikertančius jaunos ir energingos šeimos poreikius bei Bažnyčios, karjeros ir visuomenines pareigas. Vieną vakarą, vaikams užmigus, ilgai kalbėjomės apie tai, kiek efektyviai mums sekasi rūpintis visais mums svarbiais prioritetais. Suvokėme, kad negausime pažadėtų palaiminimų amžinybėje, jei labiau negerbsime sandoros, kurią sudarėme mirtingajame gyvenime. Nutarėme kartu siekti ir būti geresni vyras ir žmona. Ta, prieš daugelį metų išmokta, pamoka padarė didžiulę įtaką mūsų santuokai. Miela ir paprasta laimės plano doktrina mums suteikia brangią amžiną perspektyvą ir padeda suprasti amžinosios santuokos svarbą. Mes buvome palaiminti visais dvasiniais ištekliais, kurių mums reikia. Mes turime Jėzaus Kristaus mokymo pilnatvę. Turime Šventąją Dvasią ir apreiškimą. Turime gelbstinčias apeigas, sandoras ir šventyklas. Turime kunigystę ir pranašus. Turime šventuosius Raštus ir Dievo žodžio galią. Ir turime Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Aš liudiju, kad mes buvome palaiminti visais dvasiniais ištekliais, kurių mums reikia mokytis apie bei mokyti, stiprinti ir ginti teisią santuoką, ir kad iš tiesų mes, kaip vyrai ir žmonos bei šeimos, galime kartu laimingai gyventi amžinybėje, – šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen. Išnašos 1. Žr. First Presidency letter, Feb. 11, 1999; žr. Liahona, Dec. 1999, 1. 2. „Šeima. Pareiškimas pasauliui“. 3. Liahona, Oct. 2004, 49. 4. Liahona, Oct. 2004, 49. 5. Liahona, Oct. 2004, 49. 6. Liahona, Oct. 2004, 49. 7. Autobiography of Parley P. Pratt, ed. Parley P. Pratt Jr. (1938), 297–98.