Pabuskime savo pareigoms

Kerol M. Styvens

Pirmoji patarėja Visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje


Kerol M. Styvens
Turime pažadinti savo pareigos jausmą ir nepaliaujamai tikėdamos pasikliauti guodžiančia, stiprinančia, įgalinančia ir gydančia Apmokėjimo galia.

Po to kai mane pašaukė tarnauti Visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje, pajutau troškimą daugiau sužinoti apie moteris, kurios tarnavo prieš mane. Mane sužavėjo sesers Zinos D. Jang, kuri buvo pirmoji patarėja Visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje, mokymai. Ji sakė: „Seserys, turėtume pabusti savo pareigoms.“1 Mąsčiau apie žodžius pabustiir pareiga, todėl ieškojau papildomos informacijos Raštuose.

Naujajame Testamente Paulius mokė savo laikų šventuosius:

„Išmušė valanda jums pabusti iš miego. Dabar išganymas mums arčiau…

Naktis nuslinko, diena prisiartino. Tad … apsiginkluokime šviesos ginklais!“2

Mormono Knygoje Alma mokė savo žmones apie šventas pareigas tų, kurie sudaro sandorą su Dievu:

„Ir dabar, kadangi norite įeiti į Dievo kaimenę ir vadintis jo žmonėmis ir pasiryžę nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos;

taip, ir pasiryžę gedėti su tais, kurie gedi; taip, ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur…

Dabar sakau jums: jei tai jūsų širdžių troškimas, tai ar turite ką prieš, kad pasikrikštytumėte Viešpaties vardu, idant paliudytumėte priešais jį, kad sudarėte sandorą su juo, jog tarnausite jam ir laikysitės jo įsakymų, idant jis gausiau išlietų savo Dvasią ant jūsų?

Ir dabar, kada žmonės išgirdo šiuos žodžius, jie iš džiaugsmo plojo rankomis ir šaukė: Tai mūsų širdžių troškimas!“3

Sesers Jang žodžiai ir šios Raštų eilutės privertė mane susimąstyti, kokioms pareigoms turime pabusti mūsų dienomis.

Pasikrikštiję mes sudarome sandorą. Vyresnysis Robertas D. Heilsas mokė: „Sudarydami ir laikydamiesi sandorų mes paliekame pasaulį ir įžengiame į Dievo karalystę.“4

Mes pasikeičiame. Mes atrodome ir elgiamės kitaip. Pasikeičia tai, ko klausomės, ką skaitome ir sakome, pasikeičia ir mūsų apranga, nes tampame Dievo dukterys, susaistytos su Juo per sandorą.

Po mūsų patvirtinimo priimame Šventosios Dvasios dovaną, teisę į nuolatinę Dievybės nario įtaką, kad mus vestų, paguostų ir apsaugotų. Jis mus įspėja, kai esame gundomi nusigręžti nuo sandorų ir sugrįžti į pasaulį. Prezidentas Boidas K. Pakeris moko, kad niekas iš mūsų „nepadarys rimtos nuodėmės prieš tai neįspėtas Šventosios Dvasios raginimų.“5

Kad gautume šią dovaną ir visada turėtume Dvasią, turime būti vertos ir budriai stebėti savo širdies būseną. Ar mūsų širdis minkšta? Ar mūsų širdis nuolanki, mokytina ir švelni? O gal ji palaipsniui užkietėjo, nes mes įsileidome per daug pasaulio triukšmo, kuris trukdo išgirsti švelnius raginimus, neabejotinai ateinančius iš Dvasios?

Po krikšto mūsų širdys pasikeitė ir pabudo Dievui. Savo mirtingosios kelionės metu turime reguliariai savęs klausti: „Jei [patyriau] širdies permainą … [ar galiu] taip jaustis dabar?“6 Jei ne, tai kodėl?

Daug pirmųjų šventųjų „[patyrė] šią galingą permainą savo širdyse.“7 Tai paruošė juos priimti šventyklos palaiminimus, kurie sustiprino juos atlikti pareigas. Navū pirmieji šventieji ėjo „į šventyklą ištisą dieną iki pat nakties“8, kad atliktų apeigas ir sudarytų sandoras prieš pradėdami kelionę į vakarus.

Sara Rič, Paramos bendrijos sesuo iš Navū, pasakojo: „Viešpaties namuose gavome daug palaiminimų, kurie suteikė mums džiaugsmo ir paguodos mūsų sielvarto apsupty ir suteikė mums tikėjimo į Dievą, žinojimo, kad Jis ves ir sustiprins mus kelionėje į nežinomybę, į kurią rengėmės vykti.“9

Per tikėjimą į Gelbėtoją pakeistomis širdimis jie pasikliovė Jo Apmokėjimo galia. Jie pabudo veikti. Giliai savo širdyse jie žinojo, kad buvo Gelbėtojas, kuris suprato jų patiriamas negandas, nes Jis kentėjo už juos Getsemanės sode ir ant kryžiaus. Jis jautė jų baimę, abejones, skausmą ir vienatvę. Jis kentė jų sielvartą, persekiojimus, alkį, išsekimą ir netektis. Ir kadangi jis patyrė visa tai, Jis galėjo jiems pasakyti: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti; aš jus atgaivinsiu!“10

Jie atėjo. Jie pasikliovė pranašu ir sekė juo. Jie žinojo, kad jų kelionė bus ilga, jų pareiga sunki. Jie žinojo, kad reikės aukotis, bet sustiprinti savo tikėjimo ir laikydamiesi savo sandorų, jie buvo pasiruošę dvasiškai.

Prieš paliekant Navū, grupelė šventųjų užrašė šventyklos susirinkimų salėje, kad jie buvo priversti bėgti. Užrašas buvo toks: „Viešpats yra mūsų pasiaukojimo liudininkas: sekite mūsų pavyzdžiu.“11

Neseniai kartu su mūsų apylinkės jaunimu dalyvavau pionierių žygyje. Kiekvieną rytą aš klausiau savęs: „Kokia yra mano auka? Kaip aš seku jų pavyzdžiu?“

Antrąją žygio dieną nutempėme savo rankinius vežimėlius trylika kilometrų ir liko nutempti dar vienuolika kilometrų, kai priėjome prie kelio atkarpos, vadinamos „moterų tempimas.“ Vyrai atsiskyrė nuo moterų ir buvo pasiųsti į priekį. Kai mes pradėjome tempti rankinius vežimėlius, pažvelgiau aukštyn į mūsų kunigijos vyrus, jaunus ir pagyvenusius, išsirikiavusius abiejose kelio pusėse, nusiėmusius kepures, kad pagerbtų moteris.

Iš pradžių buvo lengva, bet netrukus atsidūrėme giliai smėlyje, o įkalnė pradėjo darytis statesnė. Aš ėjau nuleidusi galvą ir tempiau iš visų jėgų, kai pajutau vežimėlio stumtelėjimą. Pažvelgusi pamačiau Leksi, mūsų Merginų organizacijos narę ir savo kaimynę. Ji nutempė savo rankinį vežimėlį iki viršaus ir pamačiusi, kad mums reikia pagalbos, atbėgo padėti. Pasiekusi viršūnę labai norėjau bėgti atgal ir padėti toms, kurios buvo už manęs, tačiau sunkiai kvėpavau ir širdis taip stipriai plakė, kad man į galvą ne kartą atėjo žodžiai širdies smūgis! Dėkinga stebėjau, kaip merginos paliko savo rankinius vežimėlius ir bėgo padėti kitoms.

Kai visos pasiekėme viršūnę, skyrėme laiko tam, kad aprašytume savo jausmus dienoraščiuose. Aš parašiau: „Aš nepakankamai gerai pasiruošiau fiziškai, todėl neturėjau jėgų padėti toms, kurios buvo už manęs. Galbūt man niekada daugiau neteks tempti rankinio vežimėlio, tačiau niekada nenoriu nuvilti savo seserų dvasiškai, niekada!“

Tai buvo šventas patyrimas, kuris dvasiškai pabudino mane pareigoms, kurias aš turiu, savo šeimai ir kitiems. Kelionės metu aš mąsčiau apie tai, ko išmokau.

Pirmiausia pagalvojau apie savo seseris, tas, kurios traukėir iki pat šios dienos vis dar tebetraukiasavo rankinius vežimėlius vienos. Maždaug 20 procentų moterų, buvusių tose rankinių vežimėlių grupelėse, buvo vienos bent jau kažkurią kelionės dalį. Tai buvo netekėjusios, išsiskyrusios arba našlės moterys. Buvo daug vienišų motinų.12 Jos visos tempė kartu – sandoros dukterys, jaunos ir pagyvenusios, iš skirtingų gyvenimo aplinkybių, tame pačiame kelyje tuo pačiu tikslu.

Tos, kurios bėgo padėti savo seserims, kurioms reikėjo pagalbos, priminė man gelbėtojus, tiek matomus, tiek nematomus, kurie greitai įvertina padėtį, pastebi tą, kuriam reikia pagalbos, ir imasi veiksmų.

Pagalvojau apie Viešpaties žodžius: „Aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų.“13

Abiejose kelio pusėse išsirikiavę vyrai buvo ištikimi, paklusnūs ir besilaikantys sandorų. Jų kunigystės galia – galia, kurią Dievas naudoja, kad palaimintų visus Savo vaikus – pakylėjo, sustiprino ir palaikė mus. Jie buvo priminimas, kad mes niekada nesame vienos. Mes visada galime turėti šią galią su savimi, jei laikomės savo sandorų.

Pagalvojau apie vyrus, kurių žygio metu nebuvo su savo šeima, kurie paliko šeimą vieną tempti rankinį vežimėlį. Daug vyrų mirė kelionės metu. Kai kurie sūnūs pasiliko tarnauti misijoje savo gimtajame krašte. Kiti išvyko anksčiau su kitomis grupėmis, kad pasiruoštų jų šeimų atvykimui į Solt Leiko slėnį. Dar kitų vyrų nebuvo, nes jie pasirinko nesilaikyti savo sandorų.

Kaip ir tų, kurie keliavo anksčiau, daugelio gyvenimo aplinkybės nėra idealios. Mes nenustojame mokytis ir siekti tobulumo, nes žinome, jog nuolatinės pastangos leidžia mums tobulėti kelionės metu ir paruošia mus galimybėms gauti visus pažadėtus palaiminimus, kai „pasitikime Viešpačiu“.14

Kiekvienas iš mūsų turėjo ir turės gyvenime negandų. Šis mirtingasis gyvenimas yra išmėginimų metas ir galimybė mums panaudoti valios laisvę pasirenkant, ko išmoksime iš sunkumų, su kuriais tikrai susidursime.

Kaip Dievo dukros mes išliekame kelyje tikėdamos, nes pripažįstame, kaip kad prezidentas Tomas S. Monsonas mokė: „Kad šventykloje gaunamos gelbstinčios apeigos, leidžiančios mums kažkada sugrįžti pas mūsų Dangiškąjį Tėvą į amžinos šeimos santykius ir tapti apdovanotiems palaimomis ir galia iš aukštybių, yra vertos bet kokios aukos ir bet kokių pastangų.“15

Nepakanka tiesiog dalyvauti kelionėje; turime pažadinti savo pareigos jausmą ir nepaliaujamai tikėdamos pasikliauti guodžiančia, stiprinančia, įgalinančia ir gydančia Apmokėjimo galia.

Seserys, aš myliu jus. Nedaugelį jūsų pažįstų asmeniškai, bet aš žinau, kasesate! Mes esame sandorų besilaikančios dukterys Jo karalystėje ir per savo sandoras apdovanotos galia, esame pasirengusios savo pareigą vykdyti.

Paramos bendrija parengia moteris amžinojo gyvenimo palaiminimams, pažadindama mus dvasiškai sustiprėti tikėjimu ir asmeniniu teisumu. Pradėkime nuo savęs. Pradėkime ten, kur esame. Pradėkime šiandien. Kai esame pabudusios dvasiškai, esame labiau pajėgios sustiprinti šeimas ir namus bei padėti kitiems.

Išgelbėjimo darbas ir stiprinanti bei įgalinanti Apmokėjimo galia padaro tai įmanoma. Pabuskime tam, kas esame. Pabuskime savo pareigai. Esame mus mylinčio Dangiškojo Tėvo dukterys. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

    Išnašos

  1.  

    1. Zina D. Young,Woman’s Exponent, Oct. 15, 1877, p. 74.

  2.  

    2.  Romiečiams 13:11–12.

  3.  

    3.  Mozijo 18:8–11.

  4.  

    4. Robert D. Hales, „Modesty: Reverence for the Lord“,Liahona, Aug. 2008, p. 21; Ensign, Aug. 2008, p. 36.

  5.  

    5. Boidas K. Pakeris, „Kaip išgyventi priešo teritorijoje“,Liahona, 2012 m. spalis, p. 35; New Era, Apr. 2012, p. 3.

  6.  

    6.  Almos 5:26.

  7.  

    7.  Almos 5:14.

  8.  

    8.  Daughters in My Kingdom: The History and Work of Relief Society (2011), p. 29.

  9.  

    9. Sarah Rich, Daughters in My Kingdom,p. 30.

  10.  

    10.  Mato 11:28.

  11.  

    11. Žr. Daughters in My Kingdom, p. 30.

  12.  

    12. Research conducted by Jolene S. Allphin from stories and company rosters; seeTell My Story, Too, 8th ed. (2012).

  13.  

    13.  Doktrinos ir Sandorų 84:88.

  14.  

    14.  Izaijo 40:31.

  15.  

    15. Tomas S. Monsonas, „Šventoji šventykla – švyturys pasauliui“, 2011 m. balandžio mėn. Visuotinės konferencijos medžiaga.