Jūsų šventos vietos

Ana M. Dib

Antroji patarėja visuotinėje Merginų organizacijos prezidentūroje


Ana M. Dib
Kokios bebūtų jūsų šventos vietos – ar geografinės vietos, ar laiko akimirkos – jos yra šventos ir turi nepaprastą stiprinančią galią.

2013-ųjų metų mūsų Bendrųjų veiklų tema paimta iš 87-ojo Doktrinos ir Sandorų skyriaus. Šis nurodymas kartojasi trijuose Doktrinos ir Sandorų skyriuose; akivaizdu, kad šis patarimas svarbus. Juo paaiškinama, kaip galime būti apsaugotos, sustiprintos ir jausti ramybę šiais neramiais laikais. Šis įkvėptas nurodymas yra „stovė[ti] šventose vietose ir nesitrauk[ti]“.1

Mąstydama apie šią temą, vis galvoju, „kas vadinama „šventa vieta“, apie kurią kalba Dangiškasis Tėvas?“ Prezidentas Ezra Taftas Bensonas paaiškino, kad „prie šventų vietų priskiriamos šventyklos, mūsų maldos namai, mūsų namai ir Sionės kuolai, kurie yra <…> „apsauga ir saugumo salelė“.2 Manau, kad be jau minėtų, kiekvienas galime rasti daug kitų vietų. Iš pradžių galime pamanyti, kad žodis vieta yra fizinė aplinka arba konkreti vietovė. Tačiau anglų kalboje žodis vieta taip pat gali reikšti „tam tikra būklė, padėtis ar proto būsena.“3 Tai reiškia, kad šventos vietos taip pat gali būti tam tikros akimirkos – akimirkos, kai Šventoji Dvasia mums liudija, akimirkos, kai jaučiame Dangiškojo Tėvo meilę, arba akimirkos, kai gauname atsakymą į savo maldas. Maža to, tikiu, kad kaskart turėdamos narsos laikytis to, kas teisu, ypač tuomet, kai niekas kitas nenori to daryti, jūs kuriate šventas vietas.

Džozefas Smitas, gyvenęs trumpai, bet didingai, iš tiesų „stovė[jo] šventose vietose“ ir nesitraukė. Dar ankstyvoje paauglystėje jam rūpestį kėlė jo bendruomenėje vykęs religinis sujudimas ir jis norėjo sužinoti, kuri iš visų bažnyčių yra tikroji. Šalia jo namų esanti giraitė tapo šventa vieta, kai jis priklaupė tarp medžių ir pirmą kartą meldėsi balsu. Į jo maldą buvo atsakyta ir šiandien pastarųjų dienų šventieji vadina šią vietą Šventąja giraite.

Viso pasaulio merginos stovi šventose vietose gamtoje, dalyvaudamos Merginų stovykloje. Viena vadovė man papasakojo apie vienos merginos patyrimą. Ši mergina buvo mažiau aktyvi bažnyčioje ir skeptiškai žiūrėjo į galimybę patirti kažką dvasingo miške. Praėjus pirmajai dienai ji savo vadovei pareiškė: „Man tikrai smagu, bet prašau, baikime visas tas šnekas apie Dvasią? Esu čia stovyklauti, mėgautis gamta, būti su savo draugėmis ir linksmintis!“ Vis dėlto baigiamajame liudijimų susirinkime ta pati mergina su ašaromis akyse pripažino: „Nenoriu vykti namo. Kaip galiu išlaikyti tai, ką jaučiu dabar, šią Dvasią, visą laiką?“ Ji atrado šventą vietą.

Kita šventa vieta Džozefo Smito gyvenime buvo jo miegamasis. Gali būti sunku tuo patikėti, kadangi, kaip daug kas iš jūsų, jis miegamuoju dalinosi su broliais ir seserimis. Tačiau tai tapo šventa vieta, kai jis meldėsi stipriai tikėdamas, nuolankia širdimi ir kai jam to labai reikėjo. Jis pasakojo: „Nuėjęs gulti nakčiai, aš ėmiau melsti ir maldauti Visagalį Dievą, kad atleistų visas mano nuodėmes bei kvailystes.“4 Treji metai, kurie praėjo nuo pirmojo Džozefo regėjimo Šventojoje giraitėje, nebuvo lengvi. Septyniolikmetis Džozefas ištvėrė begalines patyčias, pajuokas ir priekabes. Tačiau tą vakarą Džozefo miegamajame pasirodė angelas Moronis ir atsakė į jo maldavimą. Džozefas įgijo pažinimą ir buvo paguostas. Tą vakarą jo miegamasis tapo šventa vieta.

Žiūrėdama vieną jaunimui skirtą mormoniškos žinutės vaizdo siužetą, pastebėjau dar vieną miegamąjį, tapusį šventa vieta. Vaizdo siužete rodoma Ingrid Delgado, mergina iš El Salvadoro, pasakojanti apie jausmus, susijusius su šventykla. Ji sako: „Gera žinoti, kad turime vietą, kurioje galime atsiriboti nuo pasaulio dalykų ir gauti šventas apeigas bei padėti tiems, kurie negalėjo jų priimti šiame gyvenime.“ Jai kalbant rodomas vaizdo siužetas, kuriame Ingrid skaito Raštus, aplink ją matyti mormoniški paveikslėliai, citatos, Asmeninio tobulėjimo knygelė, jos šeimos ir šventyklos nuotraukos, ir žinoma, jos mylimiausi pliušiniai žaislai.5 Galbūt to net nesuvokdama, ji susikūrė šventą vietą, esančią toli nuo pasaulio dalykų. Įdomu, kiek kartų Ingrid skaitė savo Raštus, jautė Dvasią ir gavo atsakymus į maldas savo šventoje vietoje.

Dar viena netikėta šventa vieta Džozefo Smito gyvenime buvo Liberčio kalėjimas. Vyresnysis Džefris R. Holandas sakė: „Džozefo gyvenime nebuvo sunkesnio laikotarpio kaip šis žiaurus, neteisėtas ir nepagrįstas įkalinimas.“ Vyresnysis Holandas paaiškino, kad Liberčio kalėjimas vadinamas „kalėjimu šventykla“ dėl šventų patyrimų, kuriuos ten išgyveno Pranašas Džozefas Smitas.6

Gali būti, kad kai kurios iš jūsų, merginos, išgyvenate savuosius Liberčio kalėjimus, vietą, kurioje susiduriate su pažeminimu, vietą, kurioje nejaučiate maloningumo, vietą, kurioje patiriate patyčias, priekabes, erzinimą ar net fizinį smurtą. Jums, merginos, kartoju vyresniojo Holando žodžius: „Jūs galite turėti šventų, apreiškimus skatinančių, nepaprastai pamokančių patyrimų iš Dievo nelaimingiausiais savo gyvenimo laikotarpiais, kęsdami skaudžiausias neteisybes, susidūrę su neįveikiamais sunkumais ir priešprieša, kuriuos kada nors patyrėte.“7 Kitaip sakant, lygiai kaip Pranašas Džozefas Smitas, jūs galite kurti „šventas vietas“ ir stovėti jose net ir pačiais sunkiausiais laikais.

Mergina, vardu Kirsten, pasidalino su manimi savo skaudžia patirtimi. Vidurinė mokykla buvo jos Liberčio kalėjimas. Visa laimė, kad situaciją palengvino orkestro kambarys. Ji pasakojo: „Įžengusi į šį kambarį jausdavausi įžengusi į saugią vietą. Čia nebuvo žeminančių ar menkinančių pastabų, jokių nešvankybių. Vietoj to mes girdėdavome drąsinančius, meilės kupinus žodžius. Mes lavinome gerumą. Tai buvo džiaugsmo vieta. Orkestro kambarys mums repetuojant ir atliekant muziką buvo pripildytas Dvasios. Tas kambarys didžiąja dalimi toks buvo mūsų orkestro vadovo dėka. Jis buvo geras krisčionis. Žvelgdama atgal matau, kad vidurinė mokykla buvo tobulėjimo vieta. Būdavo sunku, tačiau aš išmokau greitai atgauti dvasines ir fizines jėgas. Aš būsiu amžinai dėkinga už šią saugumo salelę, mano šventą vietą, šį orkestro kambarį.“8

Ar susimąstėte šį vakarą apie savo šventas vietas? Paprašiau, kad savo „šventomis vietomis“ su manimi pasidalintų šimtai merginų. Kokios bebūtų jūsų šventos vietos – ar geografinės vietos, ar laiko akimirkos – jos yra šventos ir turi nepaprastą stiprinančią galią. Štai devyni jų atsakymai:

  1. 1. „Buvau ligoninėje ir laikiau savo naujagimį broliuką.“
  2. 2. „Kaskart, kai skaitau savo patriarchalinį palaiminimą, jaučiu, kad Dangiškasis Tėvas mane pažįsta ir myli.“
  3. 3. „Tą dieną, kai man sukako dvylika, apylinkės merginos papuošė mano duris širdelėmis.9 Jaučiausi mylima, priimta ir laiminga!“
  4. 4. „Vieną dieną skaitant Raštus staiga mano dėmesį pataraukė viena frazė. Gavau atsakymą į savo maldas.“
  5. 5. „Patekau į vakarėlį, kuriame žmonės gėrė ir darė kitokius nederamus dalykus. Dvasia man nurodė apsigręžti ir grįžti namo. Padariau tai ir, žinoma, buvo socialinių pasekmių. Nepaisant to, tą akimirką įsitikinau, kad galiu gyventi pagal Evangeliją.“
  6. 6. „Per sakramentą mąsčiau apie apmokėjimą. Suvokiau, kad turiu atleisti kai kam, ant ko pykau. Mano pasirinkimas atleisti buvo tinkamas poelgis, kuris padėjo pritaikyti apmokėjimą kasdieniniame gyvenime.“
  7. 7. „Po to, kai su mama dalyvavome Naujos pradžios veikloje, ji pabučiavo mane į skruostą ir pasakė mane mylinti. Kiek pamenu, tai buvo pirmas kartas, kai ji taip pasielgė.“
  8. 8. „Vyskupo patikinta, žinojau, kad Raštuose duotas pažadas yra tikras: „Jūsų nuodėmės raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna.“10 Jaučiau viltį ir žinojau galinti pradėti ilgą atgailos procesą.“
  9. Galiausiai: „Vieną vakarą, sutelkusi drąsą, pasidalinau savo jausmais apie Evangeliją ir Mormono Knygą su savo geriausia drauge. Kiek vėliau man teko privilegija dalyvauti jos krikšte. Nuo šiol į bažnyčią mudvi einame drauge.“

Leiskite su jumis pasidalinti viena savo šventa vieta. Kartą jaučiausi prislėgta, pabūgusi ir vienui viena. Mintyse meldžiausi: „Dangiškasis Tėve, nežinau, kaip tai atlikti. Labai prašau, padėk man!“ Netrukus, visai netikėtai prie manęs priėjo vienas žmogus, padėjo ranką man ant peties ir nuoširdžiai mane padrąsino. Tą akimirką pajutau ramybę. Jaučiausi neužmiršta. Viskas pasikeitė. Prisiminiau Prezidento Spenserio V. Kimbolo žodžius: „Dievas mus tikrai pastebi ir prižiūri. Tačiau dažniausiai jis mums padeda per kitus žmones.“11 Man ta akimirka, ta vieta tapo šventos.

Brangios merginos, yra nesuskaitoma daugybė kitų šventų vietų; norėčiau, kad galėtume jomis pasidalinti. Raginu jus, kad grįžusios namo užrašytumėte dienoraščiuose tas šventas vietas, kurias prisimenate ar matote. Man akivaizdu, kad tūkstančiai jūsų stovi šventose vietose. Tokios vietos suteikia jums apsaugos, stiprybės ir ramybės šiais neramiais laikais. Jūsų liudijimai stiprėja, nes esate už tiesą ir dorą šlovingais būdais.

Jūs, kilnusis Bažnyčios jaunime, esate mano didvyrės. Myliu jus. Jaučiu nepaprastą Dangiškojo Tėvo meilę jums ir liudiju jums, kad Jėzaus Kristaus Evangelija yra tikra. Jis laukia ir yra pasiruošęs jus iškelti, jei „stovė[site] šventose vietose ir nesitrauk[site]“. Myliu ir palaikau Prezidentą Tomą S. Monsoną, mūsų tikrąjį mus drąsinantį pranašą. Tai sakau Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

    Išnašos

  1.  

    1. Doktrinos ir Sandorų 87:8; taip pat žr. Doktrinos ir Sandorų 45:32; 101:22.

  2.  

    2. Ezra Taft Benson, „Prepare Yourself for the Great Day of the Lord“, New Era, May, 1982, 50; taip pat žr. Doktrinos ir Sandorų 115:6.

  3.  

    3. Merriam-Webster Online, „place“, merriam-webster.com/dictionary/place.

  4.  

    4. Džozefas Smitas—Istorija 1:29.

  5.  

    5. Žr. „Practice, Celebration, Dedication: Temple Blessings in El Salvador“, lds.org/youth/video.

  6.  

    6. Jeffrey R. Holland, „Lessons from Liberty Jail“, Ensign, Sep 2009, 26, 28.

  7.  

    7. Jeffrey R. Holland, „Lessons from Liberty Jail,“ p. 28.

  8.  

    8. Asmeninis pokalbis su autore.

  9.  

    9. Minimas Jungtinėse Valstijose naudojamas „širdelių antpuolis.“

  10.  

    10. Izaijo 1:18.

  11.  

    11. Spencer W. Kimball, „The Abundant Life“, Ensign, July 1978, p. 4;Tambuli, 1979 m. birželis, p. 3.