Viešpats neužmiršo jūsų

Linda S. Ryvz

Antroji patarėja Visuotinėje Paramos bendrijos prezidentūroje


Linda S. Ryvz
Mūsų Dangiškasis Tėvas ir mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus pažįsta ir myli mus. […] Kai kenčiame, galime jausti Jų meilę ir užuojautą.

Kai susitinkame su viso pasaulio seserimis, būname sužavėtos jūsų liudijimų. Labai daug kas iš jūsų esate pirmoji arba antroji Bažnyčios narių karta. Matome daug seserų, tarnaujančių keliuose pašaukimuose, keliaujančių didelius atstumus į bažnyčios susirinkimus ir pasiaukojančių, kad galėtų sudaryti šventas šventyklos sandoras ir jų laikytis. Mes gerbiame jus. Jūs esate šiuolaikinės Viešpaties pionierės!

Neseniai mudu su vyru Melu lankydamiesi viename iš Australijos muziejų sutikome savanorę gidę vardu Moli Lental. Sužinojome, kad Molė, miela, vieniša, aštuntą dešimtmetį einanti moteris, neturi vaikų ir niekada nebuvo ištekėjusi. Ji buvo vienintelis vaikas savo šeimoje, o jos tėvai mirė prieš daugybę metų. Jos artimiausi giminaičiai buvo kitame žemyne gyvenančios dvi puseserės. Staiga mane užliejo Dvasia, liudijanti man taip, lyg būtų kalbėjęs pats Dangiškasis Tėvas: „Molė nėra vieniša! Molė yra Manodukra! Aš esu jos Tėvas! Ji yra labai svarbi dukra Mano šeimoje ir ji niekada nėra vieniša!

Vienas iš mano mėgstamų pasakojimų apie Gelbėtojo gyvenimą yra istorija apie Lozorių. Raštuose mums pasakojama, kad „Jėzus mylėjo Mortą, jos seserį [Mariją] ir [jų brolį] Lozorių.“1 Jėzų pasiekė žinia, kad Lozorius sunkiai serga, bet Jėzus nevyko iš karto; Jis užtruko dar dvi dienas, pasakydamas, kad „šita liga … Dievo garbei, – kad būtų pašlovintas Dievo Sūnus.“2

Išgirdusi, kad ateina Jėzus, Morta „išėjo jo pasitikti“3 ir nupasakojo Jam tai, kas atsitiko. Lozorius jau buvo „keturias dienas išgulėj[ęs] kapo rūsyje“.4 Sielvartaudama Morta nubėgo atgal į namus pranešti Marijai, kad atėjo Viešpats.5 Liūdesio prislėgta Marija atbėgo prie Jėzaus, puolė jam po kojomis ir verkė.6

Mes skaitome, kad „pamatęs [Mariją] verkiančią … Jėzus labai susigraudino ir susijaudinęs paklausė“, kur jie jį palaidojo.

„Jie atsakė: „Viešpatie, eik ir pažiūrėk.“7

Toliau skaitome vienus iš kupiniausių užuojautos ir meilės žodžių Raštuose: „Jėzus pravirko.“8

Apaštalas Džeimsas E. Talmidžas rašė: „Matydamas tas dvi širdgėlos pergalėtas moteris … Jėzus buvo paskatintas liūdėti [kartu su jomis] taip, kad Jis susigraudino dvasioje ir labai susijaudino.“9 Tas nutikimas liudija apie mūsų Gelbėtojo ir mūsų Dangiškojo Tėvo kiekvienam iš mūsų jaučiamą empatiją kaskart, kai esame prislėgti sielvarto, nuodėmės, negandos ar gyvenimo skausmų.

Brangios seserys, mūsų Dangiškasis Tėvas ir mūsų Gelbėtojas Jėzus Kristus pažįsta ir myli mus. Jie žino, kai jaučiame skausmą ar kaip kitaip kenčiame. Jie nesako: „Tai gerai, kad dabar jums skauda, nes greitai viskas susitvarkys. Būsite išgydytos arba jūsų vyras ras darbą, arba jūsų paklydęs vaikas sugrįš.“ Jie jaučia mūsų kančios stiprumą ir kai kenčiame, galime jausti Jų meilę ir užuojautą.

Alma paliudijo:

„Ir jis eis, kęsdamas visokius skausmus ir suspaudimus, ir gundymus; ir tai tam, kad galėtų išsipildyti žodis, sakantis: Jis paims ant savęs savo žmonių skausmus ir ligas.

Ir paims ant savęs mirtį, […] jų silpnybes, kad jo vidus prisipildytų gailestingumo, […] kad jis […] sužinotų, kaip pagelbėti savo žmonėms jų silpnybėse.“100

Kuomet klausiame, ar mūsų Gelbėtojas ir mūsų Tėvas, esantis danguje, pažįsta mus, arba kaip gerai asmeniškai Jie mus pažįsta, galime prisiminti Gelbėtojo žodžius Oliveriui Kauderiui:

„Jei nori papildomo liudijimo, atsimink tą naktį, kada šaukeisi manęs savo širdimi, kad galėtum žinoti tiesą apie šiuos dalykus.“11

Anksčiau Gelbėtojas jam buvo pareiškęs: „Nėra nieko kito, išskyrus Dievą, kas žino tavo mintis ir širdies ketinimus.“12

Gelbėtojas priminė Oliveriui, kad Jis žino kiekvieną to maldavimo detalę ir prisimena tikslų laiką, tą konkrečią naktį.

Prieš daug metų mano vyras sunkiai susirgo reta liga. Bėgant savaitėms ir jo būklei blogėjant, mano įsitikinimas, kad jis miršta, vis stiprėjo. Niekam nepasakojau apie savo baimes. Mūsų šeima buvo didelė ir jauna, o santuoka amžina ir kupina meilės, todėl vien mintis netekti vyro ir auginti vaikus vienai pripildė mane vienatvės, nevilties ir netgi pykčio jausmų. Man gėda prisipažinti, kad atsitraukiau nuo savo Dangiškojo Tėvo. Ištisas dienas nesimeldžiau; lioviausi planavusi; aš verkiau. Galiausiai suvokiau, kad to viena nepakelsiu.

Pirmą kartą per daugelį dienų atsiklaupiau ir išliejau širdį savo Dangiškajam Tėvui, maldaudama atleidimo už tai, kad nusigręžiau nuo Jo, išpasakodama Jam visus savo giliausius jausmus ir galiausiai pasakydama, kad jeigu tai yra būtent tai, ko Jis tikrai norėjo, kad padaryčiau, aš tai padarysiu. Žinojau, kad Jis turi turėti planą mūsų gyvenimams.

Man toliau klūpint ir išliejant savo širdį, mane apėmė maloniausias, ramiausias ir kupiniausias meilės jausmas. Jaučiausi tarytum virš manęs nuvilnijo meilės skraistė. Tarytum galėjau jausti Dangiškąjį Tėvą sakant: „Tai viskas, ką turėjau sužinoti.“ Nusprendžiau daugiau nuo Jo niekada nenusigręžti. Mano vyras neįtikėtinai, po truputį pradėjo taisytis, kol visiškai pasveiko.

Po daugelio metų mudu su vyru priklaupėme prie mūsų septyniolikmetės dukters lovos ir meldėmės už jos gyvybę. Tą kartą atsakymas buvo „ne“, tačiau tas pats mūsų Gelbėtojo pažadėtas meilės ir ramybės jausmas buvo toks pat stiprus ir mes žinojome, kad nors Dangiškasis Tėvas ir šaukėsi ją namo, viskas bus gerai. Mes sužinojome, ką reiškia užkrauti savo naštas ant Viešpaties, žinoti, kad Jis myli mus ir užjaučia mus širdgėloje ir skausme.

Viena meiliausių tėvo ir sūnaus akimirkų Mormono Knygoje yra Almos jaunesniojo liudijimas savo sūnui Helamanui. Alma nusakė jo jaučiamą „neapsakomą siaubą“, kai įsivaizdavo, kaip įžengs Dievo akivaizdon ir bus teisiamas už savo daugybę prasižengimų. Po to, kai tris dienas ir tris naktis jautė visų savo nuodėmių naštą, jis atgailavo ir maldavo Gelbėtojo pasigailėti jo. Vėliau jis Helamanui apibūdino „didžiulį ir saldų“ džiaugsmą, kurį jautė „nebegalėdamas“ prisiminti savo skausmų. Vietoje to, kad jaustų „neapsakomą siaubą“ nuo minties, kad stos prieš Dievo sostą, Alma regėjime matė „Dievą, sėdintį savo soste“ ir pareiškė: „Mano siela troško būti ten.“13

Mano brangios seserys, ar ne taip jaučiamės, kai atgailaujame ir apmąstome meilę, gailestingumą ir dėkingumą, kuriuos jaučiame mūsų Dangiškajam Tėvui ir mūsų Gelbėtojui – argi ir mes netrokštame būti ten, kad vėl būtume apkabintos Jų meiliomis rankomis?

Taip, kaip Viešpats paliudijo man, kad Jis neužmiršo Savo brangios dukters Molės Lental, taip liudiju, kad Jis neužmiršo jūsų! Kad ir kokią nuodėmę, silpnybę ar skausmą turite, kad ir su kokiu sunkumu ar išbandymu dabar susiduriate, Jis žino ir supranta tuos konkrečius kritinius momentus. Jis jus myli! Ir Jis neš jus tais kritiniais momentais taip, kaip jis tai darė su Marija ir Marta. Jis sumokėjo kainą, kad galėtų žinoti, kaip pagelbėti jums. Uždėkite savo naštas ant Jo. Pasakykite savo Dangiškajam Tėvui, ką jaučiate. Papasakokite Jam apie savo skausmą ir suspaudimus, o tada atiduokite juos Jam. Kasdien tyrinėkite Raštus. Ten jūs taip pat rasite didelę paguodą ir pagalbą.

Mūsų Gelbėtojas paklausė:

„Nes ar gali moteris užmiršti savo žindomą vaiką, kad ji neužjaustų savo įsčių sūnaus? Taip, jos gali užmiršti, tačiau aš neužmiršiu jūsų …

Aš išraižiau tave ant savo rankų delnų.“14

Nė vienam iš jūsų aš neįsakiau pasitraukti, bet užuot taip daręs, įsakiau ateiti pas mane, kad galėtumėte paliesti ir pamatyti; lygiai taip jūs darykite pasauliui.“15

Toks yra mūsų pavedimas. Turime pačios pajausti ir pamatyti, o tada padėti Dangiškojo Tėvo vaikams jausti, matyti ir sužinoti, kad mūsų Gelbėtojas paėmė ant Savęs ne tik visas mūsų nuodėmes, bet ir mūsų skausmus, kančias ir suspaudimus, kad Jis galėtų sužinoti, kaip mes jaučiamės ir kaip mus paguosti. Liudiju apie Jį, Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Show References

    Išnašos

  1.  

    1.  Jono 11:5.

  2.  

    2.  Jono 11:4.

  3.  

    3.  Jono 11:20.

  4.  

    4.  Jono 11:17.

  5.  

    5. Žr. Jono 11:28.

  6.  

    6. Žr. Jono 11:32.

  7.  

    7.  Jono 11:33–34.

  8.  

    8.  Jono 11:35.

  9.  

    9. James E. Talmage, Jesus the Christ, 3rd ed. (1916), p. 493.

  10.  

    10.  Almos 7:11–12.

  11.  

    11.  Doktrinos ir Sandorų 6:22.

  12.  

    12.  Doktrinos ir Sandorų 6:16.

  13.  

    13. Žr. Almos 36:14–22; kursyvas pridėtas.

  14.  

    14.  1 Nefio 21:15–16.

  15.  

    15.  3 Nefio 18:25; kursyvas pridėtas.