Išgelbėję mergaitę, išgelbėjate kartų kartas

Merė N. Kuk

Pirmoji patarėja visuotinėje Merginų organizacijos prezidentūroje


Merė N. Kuk
Jūsų doras gyvenimas laimins jūsų protėvius, jūsų dabartines šeimas ir tuos šeimos narius, kurie dar ateis.

Man garbė kalbėti šauniosioms Bažnyčios merginoms. Matome jūsų pažangą ir tai, kaip jūs gerbiate sudarytas sandoras, ir esame tikros, kad jūsų doras gyvenimas laimins jūsų protėvius, jūsų dabartines šeimas ir tuos šeimos narius, kurie dar ateis, kaip Prezidentas Gordonas B. Hinklis tai kartą minėjo sakydamas: „Išgelbėję mergaitę, išgelbėjate kartų kartas.“1

Jūsų sandoros kelias prasidėjo tą akimirką, kai buvote pakrikštytos ir priėmėte Šventosios Dvasios dovaną. Jis tęsiasi kiekvieną savaitę sakramento susirinkime, šventoje vietoje, kurioje atnaujinate savo krikšto sandorą. Dabar atėjo metas jums pasiruošti sudaryti sandoras šventykloje. „Šventose šventyklose vykdomos šventos apeigos ir sudaromos sandoros suteikia [mums] galimybę grįžti Dievo akivaizdon ir [mūsų] šeimoms būti amžinai suvienytoms.“2

Stovėkite šventose vietose savo protėvių labui. „Visi į šią žemę ateinantys žmonės yra daugelio kartų gimdytojų palikuonys. Jaučiame prigimtinį troškimą susijungti su jais.“3 Dalyvaudamos šeimos istorijos ir šventyklos darbe, padėdamos jiems gauti gelbstinčias apeigas jūs susiejate savo ir jų gyvenimą.

Stovėkite šventose vietose savo ir artimiausių giminaičių labui. Jūsų teisumo pavyzdys bus didžio džiaugsmo šaltinis nepaisant to, kokia jūsų šeimos padėtis. Jūsų teisūs pasirinkimai padės jums pasiruošti sudaryti šventas sandoras ir jų laikytis – tai amžiams suvienys jūsų šeimas.

Stovėkite šventose vietose savo būsimos šeimos labui. Įsipareigokite, kad pradėdamos amžiną šeimą būsite užantspauduotos su savo vyru šventykloje šventosios kunigystės įgaliojimu. Jūsų vaikai bus palaiminti tiesa, kai į jų gyvenimo saitą įpinsite dorumo pavyzdį ir nepajudinamą liudijimą ir parodysite jiems, kaip eiti sandoros keliu.

Šių amžinųjų principų išraišką pamačiau neseniai vykusiame Tarptautiniame meno konkurse jaunimui. Megan Varner Teilor sukūrė skaitmeninių nuotraukų kompoziciją, kurioje šiuolaikiškai pavaizduotas Kristaus palyginimas apie dešimt mergelių.4 Susitikau su Megan ir ji paaiškino su dešimtąja mergele susijusią simboliką, ji apibūdino šią mergelę kaip dorybingą tikinčiąją, pasiruošusią sudaryti šventas šventyklos sandoras bei jų laikytis. Kaip ir visos išmintingosios mergelės, ji ruošėsi asmeniškai pripildydama savo šviestuvą aliejaus – lašelį po lašelio – nuolatos teisiai gyvendama. Pastebėjau šios mergelės gražią kasą. Megan paaiškino, kad kasa simbolizavo šios merginos doros saitus, besidriekiančius per nenuskaitomas kartas. Viena sruoga simbolizavo meilės ir pagarbos protėviams saitą, antroji – jos teisios įtakos dabartinei šeimai saitą, o trečioji sruoga – jos pasiruošimo gyventi saitą, nusidriekiantį ateinančiose kartose.

Sutikau kitą merginą, kurios ankstyvas dvasinis pasiruošimas įpynė teisų gyvenimą į daugybę kartų.

Vieną gražią rugsėjo popietę kartu su vyru buvome šventykloje, laukėme galimybės dalyvauti šventyklos apeigose. Į kambarį įžengė Krisas, mūsų šeimos draugas. Buvo džiugu sutikti šį jaunuolį, neseniai grįžusį iš misijos Rusijoje.

Prieš pat sesijos pradžią šalia manęs prisėdo graži mergina. Ji švytėjo, šypsojosi ir buvo kupina šviesos. Panorau su ja susipažinti, todėl tyliai jai prisistačiau. Ji pašnibždėjo esanti vardu Keitė ir jos pavardę atpažinau esant tokia pat, kaip ir vienos šeimos, gyvenusios Mičigane, vietovėje, kurioje kažkada gyveno ir mano šeima. Keitė buvo jų užaugusi duktė, kuri prieš penkias savaites grįžo iš misijos Vokietijoje.

Sesijos metu man į galvą vis skverbėsi mintis – supažindink Keitę su Krisu. Atmečiau tą mintį pamaniusi „Kada? Kur? Kaip?“ Mums ruošiantis išeiti, prie mūsų, norėdamas atsisveikinti, priėjo Krisas ir tuomet pasinaudojau pasitaikiusia proga. Timptelėjau Keitę ir jai tariau: „Judu esate dori jauni žmonės, kuriems reikia susipažinti.“ Šventyklą palikau patenkinta, kad pasielgiau pagal dvasios paraginimą.

Pakeliui mudu su vyru prisiminėme iššūkius, su kuriais susidūrė Keitės šeima. Nuo to laiko aš geriau pažinau Keitę ir ji padėjo man suprasti priežastis, dėl kurių tą dieną šventykloje jos veidas buvo toks džiugus.

Keitė visuomet stengėsi išlikti sandoros kelyje siekdama šventų vietų. Ji augo šeimoje, kurioje šeimos namų vakarai, bendros maldos ir Raštų studijavimas pavertė tuos namus šventa vieta. Dar būdama vaikas ji sužinojo apie šventyklą ir dainelė „Man patinka matyti šventyklą“ buvo mėgstama šeimos namų vakarais.5 Būdama maža mergaitė ji matė tėvų pavyzdį ir tai, kad jie siekė šventų vietų ir vietoje filmo ar vakarienės restorane savaitgaliais mieliau eidavo į šventyklą.

Ji be galo mylėjo savo tėvą, kuris naudodamasis kunigystės įgaliojimu padėjo jai sudaryti pirmąją sandorą – krikštą. Tada ant jos galvos buvo uždėtos rankos ir ji gavo Šventąją Dvasią. Keitė pasakojo: „Nekantraudama laukiau Šventosios Dvasios gavimo ir žinojau, kad ji man padės likti kelyje, vedančiame į amžinąjį gyvenimą.“

Gyvenimas Keitę dar daug kuo palaimino. Kai jai suėjo 14 metų, ji pradėjo mokytis vidurinėje ir mėgo seminariją, dar vieną šventą Evangelijos mokymosi vietą. Vieną dieną jos mokytoja pradėjo kalbėti apie sunkumus ir patikino, kad visi su jais susidursime. Ji sau tarė: „Nenoriu sunkumų; ir nenoriu apie tai girdėti.“

Vos po kelių savaičių, Velykų sekmadienį, jos tėvas nubudo be galo blogai jausdamasis. Keitė pasakojo: „Mano tėvas buvo tikrai sveikas žmogus, jis bėgdavo maratonuose. Mano motina labai sunerimo matydama, kaip prastai jis jautėsi, ir nuvežė jį į ligoninę. Per ateinančias 36 valandas jį ištiko stiprus insultas, suparalyžiavęs beveik visą jo kūną. Jis galėjo mirksėti, bet likusios kūno dalys jam nebuvo pavaldžios. Pamenu, kaip tą akimirką žvelgdama į jį galvojau: „O ne, tai vyksta. Mano seminarijos mokytoja buvo teisi. Aš susiduriu su sunkumu.“ Po kelių dienų Keitės tėvas mirė.

Toliau Keitė kalbėjo: „Tai buvo be galo sunku. Juk niekas nenori prarasti savo didžiausio didvyrio. Žinojau, kad tai galiu panaudoti kaip trampliną ir pakilti arba leisti, kad tai taptų kliūtimi. Nenorėjau leisti, kad tai sugriautų mano gyvenimą, juk man buvo vos keturiolika. Stengiausi būti kuo arčiau Viešpaties. Dažnai skaičiau Raštus. Almos 40-ame skyriuje radau patikinimą, kad prisikėlimas yra tikras, ir kad Kristaus apmokėjimo dėka vėl galėsiu būti su savo tėvu. Daug meldžiausi. Kaip įmanydama dažniau rašiau dienoraštį. Išlaikiau liudijimą gyvą jį užrašydama. Bažnyčioje ir Merginų organizacijoje dalyvaudavau kiekvieną savaitę. Rinkausi gerų draugų kompaniją. Palaikiau tvirtus ryšius su artimaisiais ir ypač su mama, kuri buvo mūsų šeimos pagrindas. Prašiau kunigystės palaiminimų iš savo senelio ir kitų kunigystę turinčiųjų.“

Šie nuoseklūs pasirinkimai, kaip ir tų išmintingų mergelių, pildė Keitės žibintą aliejumi. Ją skatino troškimas vėlei būti su savo tėvu. Keitė žinojo, kad tėvas žino apie jos pasirinkimus ir nenorėjo jo nuvilti. Ji norėjo amžino ryšio su juo ir suprato, kad likus sudarytų sandorų kelyje jos ir jo gyvenimų saitai bus tvirtai supinti.

Tačiau sunkumams galo nebuvo. Kai Keitė sulaukusi 21-erių teikė savo misijos dokumentus, jos motinai buvo diagnozuotas vėžys. Keitei reikėjo priimti labai svarbų sprendimą. Ką jai derėtų daryti: likti namie ir padėti mamai ar vykti į misiją? Jos motinai buvo suteiktas kunigystės palaiminimas, kuriame buvo pažadėta, kad ji įveiks ligą. Gavusi šiame palaiminime ištartą patikinimą Keitė ėjo pirmyn su tikėjimu ir toliau ruošėsi tarnauti misijoje.

Keitė pasakojo: „Žengiau į tamsą, tačiau man tarnaujant misijoje pagaliau pasirodė šviesa ir sužinojau, kad mano mamai ištartas palaiminimas išsipildė. Buvau labai laiminga, jog neatidėjau tarnavimo Viešpačiui. Atėjus sunkumams, manau, yra lengva sustabarėti ir nenorėti judėti pirmyn, tačiau jei Viešpats bus pirmoje vietoje, sunkumai gali tapti gražiais palaiminimais. Galima matyti Jo ranką ir liudyti stebuklus.“ Keitė patyrė Prezidento Tomo S. Monsono žodžių tikrumą: „Pačios svarbiausios galimybės bus randamos didžiausių sunkumų metu.“6

Keitė turėjo tokį tikėjimą, nes suprato išgelbėjimo planą. Ji žinojo, kad gyveno anksčiau, kad žemėje esame išbandomi ir kad vėlei gyvensime. Ji tikėjo, kad jos mama bus palaiminta, tačiau dėl to, kas įvyko tėvui, ji žinojo, kad jei jos motina mirtų, viskas bus gerai. Ji pasakojo: „Aš ne tik ištvėriau tėvo netektį, tai tapo mano asmenybę formuojančiu gėriu, ir net jei mano mama būtų mirusi, tai būtų turėję tokį patį poveikį. Tai būtų mano liudijimą sutvirtinęs saitas.“7

Tą vakarą, kai sutikau ją šventykloje, Keitė ieškojo šventos vietos. Ji troško sustiprinti amžinųjų santykių saitus tarnaudama šventykloje, ji sekė tėvų pavyzdžiu, nes ir jie reguliariai lankydavosi šventykloje.

Tą vakarą, kai supažindinau Keitę su Krisu, nenutiko nieko įspūdingo, tačiau kitą sekmadienį jiedu vėl susitiko ieškodami šventos vietos jau kitur ir Keitė pastebėjo Krisą tarp šimtų kitų vienišų jaunų žmonių, susirinkusių į instituto dvasinę valandėlę. Ten jie artimiau susipažino. Po kelių savaičių Krisas pakvietė ją drauge žiūrėti Visuotinę konferenciją. Bendraudami jiedu ieškojo vietų, kuriose galėtų būti Dvasia ir galiausiai buvo užantspauduoti šventykloje, toje šventoje vietoje, kurioje jiedu susipažino. Dabar jie vykdo šventą gimdytojų atsakomybę, į trijų berniukų gyvenimo saitus įpindami liudijimus apie išgelbėjimo planą ir rodydami jiems, kaip eiti sandoros keliu.

„Išgelbėję mergaitę, išgelbėjate kartų kartas.“ 14-metės Keitės pasirinkimas išlikti kelyje, nuolatos pildyti savo žibintą aliejumi ir stovėti šventose vietose jau išgelbėjo ir dar išgelbės kartų kartas. Ieškodama savo protėvių ir jiems tarnaudama šventykloje ji susiejo savo ir jų širdis. Dalyvaudamos šeimos istorijos ir šventyklos darbe jūs taipogi sustiprinsite širdžių saitus ir suteiksite protėviams amžinojo gyvenimo galimybę.

Taikydami Evangeliją namuose jūs taip pat kaupsite aliejų savo žibintuose ir pinsite dvasinius saitus savo namuose bei nesuskaičiuojamais būdais palaiminsite būsimąją šeimą. Maža to, vyresnysis Robertas D. Heilsas mokė: „Jei mūsų tėvų pavyzdys nebuvo teigiamas, mums tenka atsakomybė nutraukti šį ciklą… ir ateinančias kartas mokyti teisingų tradicijų.“8

Dabar nuspręskite daryti viską, ką galite, idant pripildytumėte savo žibintus, kad jūsų stiprus liudijimas ir geras pavyzdys galėtų būti įpinti į daugybės kartų – praeities, dabarties ir ateities – gyvenimus. Liudiju, kad jūsų doras gyvenimas ne tik išgelbės kartų kartas, jis išgelbės ir jūsų amžinąjį gyvenimą, nes tai vienintelis būdas grįžti pas Dangiškąjį Tėvą ir rasti tikrąjį džiaugsmą dabar ir amžinybėje. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Show References

    Išnašos

  1.  

    1. Gordon B. Hinckley, „Standing Strong and Immovable“, Worldwide Leadership Training Meeting, Jan 10, 2004, 20; taip pat žr. Gordon B. Hinckley, „Our Responsibility to Our Young Women“, Ensign, Sep 1988, 10.

  2.  

    2. „Šeima. Pareiškimas pasauliui“, Ensign arba Liahona, 2010 m. lapkritis, p. 129.

  3.  

    3. Raselas M. Nelsonas, „Meile sujungtos kartos“, Ensign arba Liahona, 2010 gegužė, taip pat žr. 2010 m. balandžio mėnesio Visuotinės konferencijos medžiagą.

  4.  

    4. Žr. Mato 25:1–13.

  5.  

    5. Žr. „I Love to See the Temple,“ Children’s Songbook, 95.

  6.  

    6. Thomas S. Monson, “Meeting Your Goliath,” New Era, June 2008, 7.

  7.  

    7. Asmeninis pokalbis su autore, 2013 m.

  8.  

    8. Robert D. Hales, „How Will Our Children Remember Us?“ Ensign, Nov 1993, 10.