Ir mažas vaikas vedžios juos

Prieš daugelį metų, lūkuriuodamas vienoje Japonijos traukinių stočių, išgirdau barbenimą į savo miegamojo kupė langą. Už jo stovėjo berniukas, dėvintis apdriskusius marškinius ir ant savo ištinusio žando ryšintis purviną skudurą. Jo galva buvo nusėta niežais. Rankose laikė skardinį puodelį ir šaukštą, kas simbolizavo, jog jis yra elgetaujantis našlaitis. Man bebandant atidaryti duris ir jį sušelpti pinigais, traukinys pajudėjo.

Niekada nepamiršiu to badaujančio berniuko, lūkuriuojančio šaltyje, rankose laikančio tuščią skardinį puodelį. Nepamiršiu ir to beviltiško jausmo, kai traukinys pradėjo lėtai važiuoti ir paliko jį stovintį perone.

Po kelerių metų Perų valstybės Kusko mieste, esančiame aukštai Anduose, mudu su vyresniuoju A. Teodoru Tatliu ilgame, siaurame kambaryje, atsiveriančiame į gatvę, surengėme sakramento susirinkimą. Buvo vakaras. Vyresniajam Tatliui kalbant, tarpduryje pasirodė mažas berniukas, maždaug šešerių metų. Jis tedėvėjo apdriskusius marškinius, nutįsusius iki kelių.

Mums iš kairės stovėjo nedidelis staliukas, ant kurio sakramentui buvo padėta lėkštutė su duona. Tas išbadėjęs gatvės našlaitis pamatė duoną ir pradėjo pamažu pasieniu artintis link jos. Jis jau buvo beveik prie pat staliuko, kai jį pamatė viena moteris. Rūsčiu galvos krestelėjimu ji išvijo jį į tamsą lauke. Aš sudejavau širdyje.

Vėliau tas mažas berniukas sugrįžo. Jis slinko pasieniu, žiūrėdamas tai į duoną, tai į mane. Kai jis prisiartino prie tos moters akiračio, aš ištiesiau savo rankas ir jis atbėgo pas mane. Pasisodinau jį ant kelių.

Tada kaip kokį simbolį pasodinau jį į vyresniojo Tatlio kėdę. Po baigiamosios maldos tas alkanas berniukas išbėgo į tamsą lauke.

Grįžęs namo, apie tai papasakojau Prezidentui Spenseriui V. Kimbolui. Jį labai tai sujaudino, ir jis man pasakė: „Ant kelių buvai pasisodinęs visą tautą.“ Ne kartą jis man sakė: „Tas tavo patyrimas reiškia kur kas daugiau, nei dabar suvoki.“

Lotynų Amerikos šalyse lankiausi bene šimtą kartų ir kaskart ten gyvenančių žmonių veiduose ieškau to mažojo berniuko. Dabar jau suprantu, ką Prezidentas Kimbolas turėjo omenyje.

Solt Leik Sityje buvau sutikęs ir kitą drebantį berniuką. Tai buvo vienos šaltos žiemos vakarą. Po kalėdinių pietų viename viešbutyje mes išėjome laukan. Gatve artinosi šeši ar aštuoni betriukšmaujantys berniukai. Dėl šalčio visi jie turėjo būti namuose.

Vienas berniukas buvo be palto. Kad nesušaltų, jis trypčiojo vietoje. Jis pradingo kitoje gatvelėje, kur, be abejonės, buvo jo aptriušęs butas ir lova, kurioje nebuvo kuo pakankamai šiltai apsikloti.

Vakare užsiklodamas, pasimeldžiu už tuos, kurie neturi šiltos lovos.

Pasibaigus Antrajam Pasauliniam karui aš buvau dislokuotas Japonijos Osakos mieste. Miestas buvo paskendęs griuvėsiuose, gatvėse mėtėsi blokai ir nuolaužos, nuo bombų žiojėjo duobės. Nors dauguma medžių buvo išvartyti sprogimų, bet keli jų vis dar stovėjo su nuskaldytomis šakomis ir kamienais, turintys drąsos išleisti kelias šakeles su lapeliais.

Mažytė mergaitė apdriskusiu spalvotu kimono į puokštę guviai rinko geltonus jovaro lapus. Atrodė, kad tas vaikelis visai nemato aplink ją esančio nusiaubimo – ji sau ropštinėjo po griuvėsius ir savo kolekcijai rankiojo lapus. Ji surado vienintelį pasaulyje belikusį grožį. Galbūt turėčiau sakyti, kad ji pati buvo savo pasaulio gražioji dalis. Kažkodėl galvojimas apie ją sustiprina mano tikėjimą. Tame vaikelyje buvo įsikūnijusi viltis.

Mormonas mokė, kad „maži vaikai gyvi Kristuje“ ¹ ir jiems nereikia atgailauti.

Praeito šimtmečio pradžioje Jungtinių Valstijų pietuose esančiuose kalnuose tarnavo du misionieriai. Vieną dieną nuo viršūnės jie pamatė, kad tolumoje esančioje proskynoje pradėjo rinktis žmonės. Kadangi šie misionieriai ne dažnai turėjo progų sutikti daug žmonių, kuriems galėtų pamokslauti, jie nusileido į proskyną.

Buvo nuskendęs berniukas ir buvo ruošiamasi jo laidotuvėms. Jo gimdytojai pasikvietė pastorių, kad dėl jų sūnaus jis „tartų kelis žodžius“. Misionieriai atsistojo atokiau, o keliaujantis pastorius, atsistojęs priešais gedinčius tėvą ir motiną, pradėjo savo pamokslą. Nors gimdytojai iš to dvasininko laukė paguodos žodžių, tačiau jie buvo nuvilti.

Dvasininkas juos pliekė už tai, kad nepakrikštijo berniuko. Jie atidėliojo krikštą dėl vienokios ar kitokios priežasties, kol jau tapo per vėlu. Jis tiesiai šviesiai jiems pasakė, kad jų berniukas nuėjo pragaran. Ir tai jų kaltė. Dėl jo nesibaigiančios kančios kalti buvo jie.

Po pamokslo ir kapo uždengimo prie gedinčių gimdytojų priėjo vyresnieji. Motinai jie tarė: „Esame Viešpaties tarnai ir atnešėme jums žinią.“ Gimdytojams kūkčiojant, vyresnieji skaitė apreiškimus ir liudijo apie gyvųjų bei mirusiųjų išpirkimo raktų sugrąžinimą.

Man kažkiek gaila to pamokslautojo. Jis pagal turimą šviesą ir žinias veikė kaip galima geriau. Tačiau yra daugiau, nei jis turėjo pasiūlyti. Yra Evangelijos pilnatvė.

Vyresnieji tapo guodėjais, mokytojais, Viešpaties tarnais, įgaliotais Jėzaus Kristaus Evangelijos pasiuntiniais.

Čia mano suminėti vaikai simbolizuoja visus mūsų Dangiškojo Tėvo vaikus. „Vaikai iš tikrųjų Viešpaties dovana … Laimingas žmogus, turintis daug tokių strėlių.“ ²

Vedusiai porai gyvybės kūrimas yra didelė atsakomybė. Šiame žemiškajame gyvenime būti vertais ir atsakingais gimdytojais yra tikras iššūkis. Nei vyras vienas, nei moteris viena negali susilaukti vaikų. Jau taip yra, kad vaikai turi turėti abu gimdytojus – tėvą ir motiną. Joks kitas šeimos modelis ar procesas negali to pakeisti.

Prieš daug metų viena moteris ašarodama man pasakojo, kaip būdama universiteto studentė su savo vaikinu padarė rimtą klaidą. Ji pasidarė abortą. Atėjus laikui, jie abu užbaigė mokslus, susituokė ir susilaukė kitų vaikų. Ji pasakojo, kad labai kankinasi, žiūrėdama į savo šeimą, į savo nuostabius vaikus, suvokdama, kad vieta, kur turėtų būti tas vaikelis, dabar tuščia.

Jei ši pora supras ir pritaikys Apmokėjimą, ji supras, kad toji istorija ir ją lydintis skausmas gali būti panaikinti. Joks skausmas nesitęs per amžius. Nėra lengva, bet gyvenimas ir neturi būti nei lengvas, nei teisingas. Visuomet bus verta stengtis dėl atgailos ir atleidimo teikiamos neblėstančios vilties.

Dar viena jauna pora su ašaromis man pasakojo, kad jie ką tik sugrįžo iš gydytojo, jiems pasakiusio, jog jie negalės susilaukti vaikų. Toji žinia sudaužė jų širdis. Jie labai nustebo, kai pasakiau, kad jiems labai dėl to pasisekė. Jie nesuprato, kodėl aš taip sakau. Pasakiau jiems, kad jiems yra daug geriau nei kitoms poroms, kurios galėjo tapti gimdytojais, bet atmetė ir savanaudiškai vengė tos atsakomybės.

Aš jiems pasakiau: „Jūs bent norite vaikų. Toks troškimas jums ypač naudingai pasitarnaus tiek jūsų žemiškame gyvenime, tiek po jo, nes teiks jums dvasinį ir emocinį stabilumą. Galiausiai jums, kurie norite vaikų ir negalite jų susilaukti, bus daug geriau nei tiems, kurie gali susilaukti, bet to nedaro.“

Yra ir tokių, kurie nesituokia ir todėl nesusilaukia vaikų. Kai kurie jų dėl ne nuo jų priklausančių aplinkybių vaikus augina kaip vienišos mamos ar vieniši tėvai. Tai laikinos būsenos. Amžinajame plane – nebūtinai žemiškajame gyvenime – teisūs troškimai ir norai bus išpildyti.

„Ir jei vien dėl šio gyvenimo dėjome savo viltis į Kristų, tai mes labiausiai apgailėtini iš visų žmonių.“³

Galutinis visų Bažnyčios veiklų tikslas yra matyti vyrus, žmonas ir jų vaikus laimingus namuose, saugomus Evangelijos principų ir įstatymų, saugiai užantspauduotus amžinosios kunigystės sandoromis. Vyrai ir žmonos turi suprasti, kad pagrindinis jų pašaukimas – iš kurio jie niekuomet nebus atleisti – yra rūpintis vienas kitu ir tada savo vaikais.

Vienas didžiausių tėvystės ir motinystės atradimų yra tai, kad būtent iš savo vaikų išmokstame kur kas daugiau svarbių dalykų nei iš savo gimdytojų. Šią tiesą mums patvirtina Izaijo pranašystė apie tai, kad „juos prižiūrės mažas vaikas“⁴.

Jeruzalėje „pasišaukęs vaikutį, Jėzus pastatė tarp jų ir tarė:

„Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.

Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje.“⁵.

Kitą kartą „Jėzus sakė: „Leiskite mažutėlius ir nedrauskite jiems ateiti pas mane, nes tokių yra dangaus karalystė.“

Ir, uždėjęs ant jų rankas, jis keliavo toliau.“⁶

Mormono Knygoje skaitome apie Jėzaus Kristaus apsilankymą Naujajame Pasaulyje. Ten Jis gydė, laimino žmones ir įsakė jiems pas Jį atvesti vaikučius.

Mormonas rašo: „Jie atvedė savo mažus vaikus ir susodino juos ant žemės aplink jį, o Jėzus stovėjo viduryje; ir minia atsitraukė, kol jie visi buvo atvesti pas jį.“⁷

Tuomet Jis įsakė žmonėms atsiklaupti. Kai vaikai sustojo aplink Jį, Gelbėtojas atsiklaupė ir meldėsi Tėvui Danguje. Po maldos Gelbėtojas pravirko, „ir jis ėmė jų mažus vaikus vieną po kito ir laimino juos, ir meldėsi Tėvui dėl jų.

Ir tai padaręs, jis vėl pravirko.“⁸

Aš suprantu Gelbėtojo jausmus vaikams. Galime daug ko pasimokyti, jei seksime Jo pavyzdžiu ir melsimės už „šituos mažutėlius“⁹, laiminsime juos ir juos mokysime.

Savo šeimoje esu dešimtas iš vienuolikos vaikų. Kiek pamenu, nei mano tėvas, nei mano mama Bažnyčioje netarnavo svarbiuose pašaukimuose.

Mūsų gimdytojai ištikimai tarnavo pačiame svarbiausiame savo pašaukime – kaip gimdytojai. Mūsų tėvas namams vadovavo teisiai, be piktumų ir gąsdinimų. Galingą mūsų tėvo pavyzdį savo švelniais pamokymais sustiprindavo mama. Evangelija daro galingą įtaką kiekvieno iš mūsų – Pakerių – šeimos gyvenime ir tai vyksta karta po kartos, kiek galime matyti.

Viliuosi, kad mane minės geruoju, kaip aš savo tėvą. Viliuosi, kad prieš išgirsdamas žodžius „gerai padirbėjai“ iš savo Dangiškojo Tėvo, tokius pat žodžius išgirsiu ir iš savo žemiškojo tėvo.

Daug kartų bandžiau suprasti, kodėl buvau pašauktas Apaštalu, o vėliau ir Dvylikos Kvorumo Prezidentu, nepaisant to, kad esu iš tokios šeimos, kurios tėvą būtų galimą pavadinti mažiau aktyviu nariu. Dvylikos Kvorume nesu toks vienintelis.

Galiausiai suvokiau, kad galbūt būtent dėl tokių aplinkybių ir buvau pašauktas. Suvokiau, kodėl mes, vadovai Bažnyčioje, turime užtikrinti, kad gimdytojai ir jų vaikai leistų laiką kaip šeima. Kunigijos vadovai turi rūpintis, kad Bažnyčia būtų palanki šeimai.

Toli gražu ne visada Jėzaus Kristaus Evangelijos laikymąsi galima išmatuoti pasitelkiant skaičius ar lankomumo sąrašus. Esame užsiėmę pastatais, biudžetais, programomis ir procedūromis. Taip bedarant, labai nesunku pražiopsoti Jėzaus Kristaus Evangelijos dvasią.

Pernelyg dažnai pas mane ateina žmogus ir sako: „Prezidente Pakeri, ar nebūtų nuostabu, jei … ?“

Dažniausiai juos nutraukiu ir pasakau: ne, nes įtariu, kad bus kalbama apie kokią nors naują veiklą ar programą, kuri užkraus šeimai papildomą laiko ir finansų naštą.

Šeimos laikas yra šventas laikas ir turi būti saugomas ir gerbiamas. Savo narius raginame pasišvęsti savo šeimoms.

Kai tik susituokėme, mes su žmona nusprendėme prisiimti atsakomybę už savo būsimus vaikus nuo pat jų gimimo iki pat pilnametystės. Atėjus laikui, jie sukūrė savo pačių šeimas.

Du kartus per mūsų santuoką, gimus mūsų berniukams, gydytojas yra sakęs: „Nemanau, kad jis išgyvens.“

Abu tuos kartus mes atsakėme, kad dėl mažojo sūnelio gyvybės esame pasiruošę atiduoti net savo gyvybes. Tai pasakius mums nušvisdavo mintis, kad toks atsidavimas panašus į tai, ką Dangiškasis Tėvas jaučia kiekvienam iš mūsų. Kokia nuostabi mintis.

Dabar, savo gyvenimo saulėlydyje, mudu su seserimi Paker suprantame ir esame liudininkai to, kad mūsų šeimos gali būti amžinos. Jei paklusime įsakymams ir gyvensime pagal Evangelijos pilnatvę, tai būsime saugomi ir laiminami. Meldžiamės už savo vaikus, anūkus ir proanūkius, kad visi mūsų augančios šeimos nariai būtų taip pat atsidavę tiems brangiems mažutėliams.

Tėveliai ir mamytės, kai kitą kartą savo rankose liūliuosite savo naujagimį, savo vidumi patirkite gyvenimo slėpinių ir prasmės viziją. Jūs geriau suvoksite, kodėl Bažnyčia yra būtent tokia ir kodėl šeima yra pagrindinė organizacija šiame gyvenime ir amžinybėje. Liudiju, kad Jėzaus Kristaus Evangelija yra tiesa, kad išgelbėjimo planas, pavadintas laimės planu, skirtas šeimoms. Meldžiu Viešpatį palaiminti Bažnyčios šeimas, gimdytojus ir vaikus, kad šis darbas ristųsi pirmyn pagal Tėvo valią. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.