Susimąstyti: sakramentas, šventykla ir pasiaukojantis tarnavimas

Gelbėtojas savo mokiniams papasakojo apie sūnų, kuris paliko turtingą tėvą, išėjo į tolimą šalį ir išeikvojo savo palikimą. Kai kilo badas, tas jaunuolis ėmėsi prasčiausio darbo – šėrė kiaules. Jis buvo toks alkanas, kad ketino valgyti net gyvuliams skirtą jovalą.

Būnant toli nuo namų – nuo vietos, kur norėjo būti, – ir skurde, šio jaunuolio gyvenime įvyko kažkas lemtingo. Gelbėtojo žodžiais tariant, jis „susimąstė“.¹ Jis prisiminė, kas esąs, suvokė, ko jam visą tą laiką trūko, ir ėmė trokšti palaiminimų, dosniai teikiamų jo tėvo namuose.

Per savo gyvenimą, tamsos, išbandymų, sielvarto ar nuodėmių akimirkomis, galime pajusti Šventosios Dvasios priminimą, jog iš tiesų esame rūpestingojo mus mylinčio Dangiškojo Tėvo sūnūs ir dukterys, ir imti trokšti tų šventų palaimų, kurias tik Jis gali suteikti. Tokiais laikotarpiais turime stengtis susimąstyti ir sugrįžti mūsų Gelbėtojo meilėn.

Šios palaimos teisėtai priklauso visiems Dangiškojo Tėvo vaikams. Šių palaimų troškimas, įskaitant džiaugsmingą ir laimingą gyvenimą, yra esminė Dangiškojo Tėvo plano mums dalis. Pranašas Alma mokė: „Net jeigu negalite nieko daugiau, kaip tik norėti tikėti, leiskite šitam norui veikti jumyse.“²

Mūsų dvasiniams troškimams augant, tampame dvasiškai savarankiški. Kaip galime padėti kitiems, sau ir savo šeimoms stiprinti savo troškimą sekti Gelbėtoju ir gyventi pagal Jo Evangeliją? Kaip galime stiprinti troškimą atgailauti, tapti verti ir ištverti iki galo? Kaip galime padėti savo jaunimui ir jauniems suaugusiems, kad šie troškimai veiktų juose tol, kol jie atsivers ir taps tikrais šventaisiais per Kristaus Apmokėjimą?³

Tampame atsivertę ir dvasiškai savarankiški, kai pamaldžiai gyvename pagal savo sandoras: vertai priimdami sakramentą, būdami verti šventyklos rekomendacijos ir pasiaukojančiai tarnaudami kitiems.

Kad vertai priimtume sakramentą, mes prisimename, kad atnaujiname sandorą, kurią sudarėme krikšto metu. Kad sakramentas kiekvieną savaitę būtų apvalantis patyrimas, turime jam pasiruošti prieš ateidami į sakramento susirinkimą. Tai darome sąmoningai palikdami kasdienius darbus, pramogavimą ir pasaulietiškas mintis bei rūpesčius. Tai darydami atlaisviname vietą savo širdyse ir protuose Šventajai Dvasiai.

Tada esame pasiruošę giliai mąstyti apie Apmokėjimą. Kai ne tik paprasčiausiai galvojame apie Gelbėtojo kentėjimo ir mirties faktus, toks gilus apmąstymas padeda mums suvokti, kad per Gelbėtojo pasiaukojimą turime viltį, galimybę ir stiprybės iš tikrųjų nuoširdžiai keisti savo gyvenimą.

Giedodami sakramento giesmę, dalyvaudami sakramento maldose ir priimdami Kristaus kūno ir kraujo simbolius, mes pamaldžiai prašome atleidimo už savo nuodėmes ir netobulumus. Mes galvojame, ką pažadėjome ir kaip tai vykdėme praeitą savaitę, ir priimame konkrečius asmeninius įsipareigojimus sekti Gelbėtoju ateinančią savaitę.

Gimdytojai ir vadovai, jūs galite padėti jaunimui patirti neprilygstamas sakramento palaimas, suteikdami jiems ypatingas galimybes studijuoti, aptarinėti ir atrasti Apmokėjimo reikšmę savo gyvenime. Tegul jie patys tyrinėja Raštus ir moko vienas kitą iš savo patyrimų.

Tėvai, kunigijos vadovai ir kvorumų prezidentūros turi ypatingą atsakomybę padėti Aarono kunigijai stropiai ruoštis vykdyti savo šventas sakramento pareigas. Šis pasiruošimas vykdomas visą savaitę gyvenant pagal Evangelijos standartus. Kai vaikinai, būdami verti, pagarbiai ruošia, laimina ir dalina sakramentą, jie tiesiogine prasme seka Gelbėtojo pavyzdžiu, duotu per Paskutinę vakarienę,⁴ ir panašėja į Jį.

Liudiju, kad sakramentas suteikia mums galimybę susimąstyti ir patirti galingą širdies permainą⁵ – prisiminti, kas esame ir ko labiausiai trokštame. Kai atnaujiname sandorą laikytis įsakymų, atnaujinama bendrystė su Šventąja Dvasia, kad vestų mus atgal mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdon. Nenuostabu, kad mums įsakyta dažnai susirinkti priimti duonos ir vandens⁶, sakramentą mūsų sieloms.⁷

Kaip ir per sakramentą, mūsų troškimas sugrįžti pas Dangiškąjį Tėvą stiprėja, kai tampame verti gauti šventyklos rekomendaciją. Verti tampame nuolat ir besąlygiškai paklusdami įsakymams. Šis paklusnumas prasideda vaikystėje ir stiprėja ruošimosi metais Aarono kunigijos bei Merginų organizacijos klasėse. O tada, tikiuosi, kunigai ir Laurės užsibrėžia tikslus ir konkrečiai ruošiasi priimti endaumentą ir būti užantspauduoti šventykloje.

Kokių standartų reikia laikytis norint gauti rekomendaciją? Psalmininkas mums primena:

„Kas gali įkopti į Viešpaties kalną? Kas gali įžengti į jo šventąją buveinę?

Tas, kurio rankos nekaltos ir širdis tyra.“⁸

Vertumas turėti šventyklos rekomendaciją suteikia mums stiprybės laikytis savo šventyklos sandorų. Kaip galime asmeniškai gauti tos stiprybės? Stengiamės gauti liudijimą apie Dangiškąjį Tėvą, Jėzų Kristų, Šventąją Dvasią, Apmokėjimo realumą, pranašo Džozefo Smito ir Sugrąžinimo tikrumą. Palaikome savo vadovus, elgiamės su savo šeimomis maloniai, liudijame apie tikrąją Viešpaties Bažnyčią, lankome Bažnyčios susirinkimus, gerbiame savo sandoras, vykdome savo, kaip gimdytojų, pareigas ir gyvename dorą gyvenimą. Galite sakyti, jog tai yra tas pats, kaip būti ištikimu pastarųjų dienų šventuoju! Teisingai. Šventyklos rekomendacijos standartai mums nėra nepasiekiami. Tereikia paprasčiausiai ištikimai gyventi pagal Evangeliją ir sekti pranašais.

Tada, kaip endaumentą gavę ir šventyklos rekomendaciją turintys nariai, nusistatome krisčioniško gyvenimo standartus. Tai apima paklusnumą, pasiaukojantį įsakymų vykdymą, meilę vienas kitam, minčių ir poelgių tyrumą bei pasišventimą Dievo karalystės statymui. Per Gelbėtojo Apmokėjimą ir sekdami šiais pagrindiniais ištikimybės standartais, mes gauname „galią iš aukštybių“⁹, kad galėtume įveikti gyvenimo sunkumus. Mūsų laikais šios dieviškos galios mums reikia labiau nei bet kada anksčiau. Tai galia, kurią gauname tik per šventyklos apeigas. Liudiju, kad bet kokios aukos, kurias sudedame siekdami šventyklos apeigų, atsipirks su kaupu.

Augant mūsų troškimui mokytis ir gyventi pagal Evangeliją, mes natūraliai ieškome galimybių tarnauti vienas kitam. Gelbėtojas sakė Petrui: „O tu sutvirtėjęs stiprink brolius.“¹⁰ Džiaugiuosi, kad mūsų laikų jaunimas turi didelį troškimą tarnauti ir laiminti kitus – keisti šį pasaulį. Jie taip pat trokšta džiaugsmo, kurį neša jų tarnystė.

Tačiau jaunimui sunku suprasti, kaip dabartiniai poelgiai juos arba paruoš, arba padarys netinkamus tarnavimui ateityje. Visų mūsų „būtina pareiga“¹¹ yra padėti jaunimui pasiruošti viso gyvenimo tarnystei, padedant jiems tapti savarankiškiems. Šalia dvasinio savarankiškumo, kurį aptarinėjome, yra materialinis savarankiškumas, apimantis pomokyklinį ar profesinį paruošimą, mokymąsi dirbti ir gyvenimą pagal pajamas. Vengdami skolų ir taupydami pinigus dabar, ruošiamės nuolatinei tarnystei Bažnyčioje ateityje. Materialinio ir dvasinio savarankiškumo tikslas – pastatyti save į aukštesnį lygį, kad galėtume pakylėti kitus vargstančius.

Nepriklausomai nuo mūsų amžiaus, mūsų dabartiniai poelgiai nulemia tai, kiek galėsime būti naudingi ir laimingi ateityje. Poetas mums primena: „Iš visų pasakytų ar parašytų žodžių liūdniausi yra šie: „O juk galėjau!“¹² Tad gyvenkime taip, kad netektų gailėtis dėl to, ką padarėme ar nepadarėme!

Mylimi broliai ir seserys, jaunuolis, apie kurį kalbėjo Gelbėtojas, jaunuolis, kurį vadiname sūnumi palaidūnu, tikrai parėjo namo. Jo tėvas neužmiršo jo, bet laukė: „Tėvas pažino jį iš tolo, labai susigraudino, pribėgo … ir pabučiavo.“¹³ Sūnaus sugrįžimo proga jis liepė atnešti geriausią drabužį, užmauti jam žiedą, papjauti nupenėtą veršį ir džiaugtis.¹⁴ Tai mums primena, kad joks palaiminimas nebus sulaikytas, jei ištikimai ir ištvermingai eisime namo pas savo Dangiškąjį Tėvą.

Su Jo ir Jo Sūnaus meile širdyje kviečiu kiekvieną iš mūsų įsiklausyti į savo dvasinius troškimus ir susimąstyti. Pakalbėkite su savo atspindžiu veidrodyje ir paklauskite: „Kaip aš vykdau savo sandoras?“ Esame teisingame kelyje, jei galime pasakyti: „Kiekvieną savaitę vertai priimu sakramentą, esu vertas turėti šventyklos rekomendaciją ir įžengti į šventyklą, pasiaukojančiai tarnauju ir laiminu kitus.“

Palieku savo ypatingą liudijimą, kad Dievas taip myli kiekvieną iš mūsų, „jog atidavė savo Viengimį Sūnų“¹⁵ apmokėti už mūsų nuodėmes. Jis pažįsta mus ir laukia mūsų, net jei esame dar labai toli. Jei veiksime pagal savo dvasinius troškimus ir susimąstysime, būsime amžinai apglėbti Jo meilės rankomis¹⁶ ir šiltai priimti namo. Tai liudiju šventu mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus vardu, amen.