Per Jo Bažnyčią atsivertusieji į Jo Evangeliją

Myliu Jėzaus Kristaus Evangeliją irPastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Kartais terminus Evangelija ir Bažnyčia vartojame sukeisdami, bet tai nėra tas pats. Vienok jie yra tarpusavyje labai susiję, ir mums reikia jų abiejų.

Evangelija – tai šlovingas Dievo planas, pagal kurį mums, Jo vaikams, suteikta galimybė gauti viską, ką turi Tėvas (žr. DS 84:38). Tai vadinama amžinuoju gyvenimu ir apibūdinama kaip „didžiausia iš visų Dievo dovanų“ (DS 14:7). Esminė plano dalis yra mūsų žemiškoji patirtis – metas išsiugdyti tikėjimą (žr. Moronio 7:26), atgailauti (žr. Mozijo 3:12) ir susitaikyti su Dievu (žr. Jokūbo knygos 4:11).

Dėl mūsų mirtingo kūno silpnumo ir „priešingybės visame kame“ (žr. 2 Nefio 2:11) šis gyvenimas yra labai sunkus, o kadangi patys negalime apsivalyti nuo savo nuodėmių, reikalingas Gelbėtojas. Kuomet Elohimas, Amžinasis Dievas ir visų mūsų dvasių Tėvas, pateikė Savąjį išgelbėjimo planą, tarp mūsų buvo vienas, pasakęs „Štai aš, siųsk mane“ (Abraomo 3:27). Jo vardas buvo Jehova.

Tiek dvasiškai, tiek fiziškai gimęs iš Dangiškojo Tėvo, Jis turėjo visą galią nugalėti pasaulį. Gimęs iš žemiškosios motinos, Jis buvo pajungtas mirtingojo gyvenimo skausmui ir kančiai. Didysis Jehova taip pat buvo pavadintas Jėzumi ir gavo papildomą titulą – Kristus, kuris reiškia Mesijas arba Pateptasis. Didžiausias Jėzaus Kristaus pasiekimas buvo Apmokėjimas, kurį atlikdamas Jis „nusileido žemiau visko“ (DS 88:6), kad galėtų sumokėti išpirką už kiekvieną iš mūsų.

Savo tarnystės žemėje metu Jėzus Kristus įsteigė Bažnyčią, „[pastatytą] ant apaštalų ir pranašų pamato“ (žr. Efeziečiams 2:20). Šiame „laikų pilnatvės Evangelijos laikotarpyje“ (DS 128:18) Viešpats sugrąžino tai, kas kadaise buvo, pranašui Džozefui Smitui ypatingai nurodydamas: „Tavo ranka aš įkursiu bažnyčią“ (DS 31:7). Jėzus Kristus buvo ir yra Savo Bažnyčios galva, kurį žemėje atstovauja pranašai, turintys apaštališką įgaliojimą.

Tai yra didinga Bažnyčia. Jos organizacija, veiksmingumas ir absoliutus gerumas yra gerbiami visų nuoširdžiai siekiančių ją suprasti. Bažnyčioje yra programos vaikams, jaunimui, vyrams ir moterims. Ji turi nuostabius susirinkimų namus, kurių yra daugiau nei 18 tūkstančių. Didingos šventyklos, kurių dabar yra 136 ir dar 30 yra statomos ar paskelbta, jog bus statomos, puošia žemę. Nuolatinių misionierių pajėgos, viršijančios 56 tūkstančius, sudarytos iš jaunų ir vyresnių, tarnauja 150-yje šalių. Bažnyčios pasaulinis humanitarinis darbas nuostabiai pailiustruoja mūsų narių dosnumą. Mūsų gerovės sistema rūpinasi mūsų nariais ir skatina savarankiškumą niekur nepasikartojančiu būdu. Šioje Bažnyčioje turime nesavanaudiškus savanorius vadovus ir šventųjų bendruomenę, kurie pasiruošę nuostabiai tarnauti vieni kitiems. Visame pasaulyje nėra nieko panašaus į šią Bažnyčią.

Kada aš gimiau, mūsų šeima gyveno mažoje trobelėje, vienų iš didžių istorinių Bažnyčios susirinkimų namų Honolulu Tabernaklio teritorijoje. Dabar atsiprašysiu savo brangių draugų Pirmininkaujančioje vyskupijoje, kurie prižiūri Bažnyčios turtą, bet, būdamas berniuku, esu išlandžiojęs kiekvieną to nekilnojamojo turto colį, nuo vandens pripildyto baseino iki išorėje esančio įspūdingo apšviesto špilio viršaus. Mes netgi supomės (kaip tarzanai) ant ilgų, nusvirusių toje teritorijoje augusių didžiulių bengalinių fikų šakų.

Bažnyčia mums reiškė viską. Vaikščiojome į daugybę susirinkimų, netgi į daugiau jų, negu turime šiandien. Ketvirtadieniais po pietų lankėme Pradinukų organizaciją. Paramos bendrijos susirinkimai vyko antradieniais ryte. Bendrosios veiklos jaunimui buvo trečiadieniais vakare. Šeštadieniai buvo skirti apylinkės veikloms. Sekmadienį ryte vyrai ir vaikinai eidavo į kunigystės susirinkimą. Esant tiek vaikščiojimų ir susirinkimų atrodė, kad mūsų viso sekmadienio ir kitų savaitės dienų laikas buvo užimtas bažnytinėmis veiklomis.

Nors ir labai mylėjau Bažnyčią, tai buvo tokios vaikystės dienos, kada pirmą kartą pajutau, kad yra kažkas dar. Kai man buvo penkeri, tabernakulyje vyko didelė konferencija. Ėjome savo gatve, tada nedideliu tiltu vedančiu link įspūdingų susirinkimo namų ir atsisėdome maždaug dešimtoje eilėje didelėje sakramento salėje. Tame susirinkime pirmininkavo ir kalbėjo Bažnyčios prezidentas Deividas O. Makėjus. Neprisimenu nieko, ką jis sakė, bet aiškiai atsimenu, ką mačiau ir ką jaučiau. Prezidentas Makėjus buvo apsirengęs kreminės spalvos kostiumu ir su savo banguotais baltais plaukais atrodė labai didingai. Pagal vietines tradicijas jo kaklą puošė šviežių raudonų gėlių vėrinys. Jam kalbant pajutau kažką stipraus ir labai asmeniško. Vėliau supratau, kad jaučiau Šventosios Dvasios poveikį. Giedojome baigiamąją giesmę.

Kai tuos žodžius giedojo maždaug 2000 žmonių, jie atrodė kaip klausimas, skirtas tik man, norėjau atsistoti ir tarti: „Aš!“

Kai kurie pradėjo manyti, kad aktyvumas Bažnyčioje yra galutinis tikslas. Tame slypi pavojus. Įmanoma būti aktyviam Bažnyčioje ir mažiau aktyviam Evangelijoje. Noriu pabrėžti: aktyvumas Bažnyčioje yra labai trokštamas tikslas, tačiau jo nepakanka. Aktyvumas Bažnyčioje yra mūsų dvasinio troškimo išorinis rodiklis. Jeigu lankomės susirinkimuose, turime ir vykdome bažnytines pareigas ir tarnaujame kitiems, tai išoriškai matosi.

Jei palygintume, Evangeliniai dalykai yra mažiau matomi ir sunkiau įvertinami, bet jie turi didesnę vertę amžinybėje. Pavyzdžiui, kiek iš tiesų turime tikėjimo? Kiek atgailaujantys esame? Kiek apeigos reiškia mūsų gyvenime? Kaip susitelkiame į savo sandoras?

Kartoju: mums reikia Evangelijos ir Bažnyčios. Iš tiesų Bažnyčios tikslas – padėti mums gyventi pagal Evangeliją. Dažnai susimąstome, kaip kas nors vaikystėje gali būti visiškai aktyvus Bažnyčioje ir po to neaktyvus vyresniame amžiuje? Kaip suaugęs asmuo, kuris reguliariai lankėsi ir tarnavo, nustoja lankytis? Kaip gali asmuo, nusivylęs vadovu ar kitu nariu, leisti, kad tai užkirstų kelią jo dalyvavimui Bažnyčioje? Galbūt priežastis ta, kad jie nebuvo pakankamai atsivertę Evangeliją – amžinybės dalykus?

Siūlau tris pagrindinius būdus, kaip Evangeliją padaryti mūsų pagrindu:

1. Pagilinkime Dievybės supratimą. Papildomos žinios ir meilė trims Dievybės nariams yra nepakeičiami. Apgalvotai melskitės Tėvui Sūnaus vardu ir prašykite Šventosios Dvasios vadovavimo. Derindami maldą su nuolatiniu studijavimu ir apmąstymu, nepaliaujamai puoselėkite tvirtą tikėjimą Jėzumi Kristumi. „Nes kaipgi žmogus pažins šeimininką… kuris svetimas jam, ir tolimas nuo jo širdies minčių ir ketinimų?“ (Mozijo 5:13).

2. Susitelkite į apeigas ir sandoras. Jeigu jūsų gyvenime dar yra neatliktų svarbiausių apeigų, tikslingai ruoškitės priimti kiekvieną iš jų. Tada turime išlavinti savo sugebėjimą ištikimai laikytis sudarytų sandorų, visiškai išnaudodami kassavaitinę sakramento dovaną. Daugelis iš mūsų nuolat nesikeičiame per jo apvalančią galią, nes mums trūksta pagarbumo šioms šventoms apeigoms.

3. Apjunkite Evangeliją su Bažnyčia. Kai susitelksime į Evangeliją, Bažnyčia taps nemenku palaiminimu mūsų gyvenime. Jeigu į kiekvieną susirinkimą ateisime pasiruošę „[siekti] mokytumo, būtent mokymusi ir taip pat tikėjimu“ (žr. DS 88:118), Šventoji Dvasia bus mūsų mokytoja. Jeigu ateiname, kad mus užimtų, dažnai nusivilsime. Kartą prezidento Spencerio V. Kimbolo paklausė: „Ką darote, kai atsiduriate nuobodžiame sakramento susirinkime?“ Jo atsakymas: „Nežinau. Nėra tekę tokiame būti.“ (Citavo Gene R. Cook, iš Gerry Avant, „Learning Gospel Is Lifetime Pursuit“, Church News, Mar. 24, 1990, p. 10.)

Savo gyvenime turime trokšti to, kas įvyko po to, kada Gelbėtojas aplankė žmones Naujajame pasaulyje ir įsteigė Savo Bažnyčią. Raštuose rašoma: „Ir buvo taip, jog taip jie vaikščiojo tarp visų Nefio žmonių ir skelbė Kristaus evangeliją visiems žmonėms ant šalies veido; ir šie buvo atversti į Viešpatį ir prijungti prie Kristaus Bažnyčios; ir taip tos kartos žmonės buvo palaiminti.“ (3 Nefio 28:23.)

Viešpats nori, kad Jo Bažnyčios nariai būtų pilnai atsivertę į Jo Evangeliją. Tai yra vienintelis tikras kelias į dvasinį saugumą dabar ir į laimę per amžius. Jėzaus Kristaus vardu, amen.