Gyvenimo kalnai

Kartą girdėjau, kaip Prezidentas Spenseris V. Kimbolas vienoje konferencijos sesijoje paprašė Dievo duoti jam gyvenimo kalnų. Jis sakė: „Mūsų laukia dideli iššūkiai, reikės pasiekti milžiniškus tikslus. Mane džiugina ši jaudinanti perspektyva, ir norisi Viešpačiui nuolankiai ištarti: „Duokš man šį kalną“, duokš man šiuos išbandymus.“¹

Man net širdis suspurdėjo, nes žinojau, kad jis buvo ištvėręs keletą išbandymų ir bėdų. Pradėjau trokšti būti panašesnis į jį, uolus Dievo tarnas. Taigi, vieną vakarą meldžiau išbandyti mano drąsą. Tai aiškiai prisimenu. Kai vakare atsiklaupiau savo miegamajame, širdis vos galėjo sulaikyti užplūdusį tikėjimą.

Po dienos ar dviejų į mano maldą buvo atsakyta. Mano gyvenimą netikėtai ištiko sunkus ir nuolankumo teikiantis išbandymas. Pasimokiau dviejų dalykų. Pirmas dalykas – turėjau aiškų įrodymą, kad Dievas išklausė mano tikėjimo maldą ir į ją atsakė. Tačiau antrą dalyką bandau suprasti iki šiol: kodėl tą vakarą taip užtikrinai pajutau, jog per vargą galėsiu gauti visus vargus pranokstantį palaiminimą.

Tas seniai man smogęs išbandymas dabar atrodo toks menkas, lyginant su tais, kurie mane ir mano mylimuosius ištiko vėliau. Nemažai jūsų šiuo metu esate bandomi fiziškai, protiškai ir emociškai, jums norisi net sušukti, kaip tai padarė vienas mano gerai pažįstamas nepaprastas ir ištikimas Dievo tarnas. Jo slaugė išgirdo tokius nuo jo skausmo lovos atsklidusius žodžius: „Visą gyvenimą stengiausi būti geras, kodėl man dabar taip nutiko?“

Jūs žinote, kaip į tokį klausimą kalėjimo kameroje esančiam Pranašui Džozefui Smitui atsakė Viešpats:

„Ir jei būsi įmestas į duobę ar į žmogžudžių rankas, ir tau bus paskelbtas mirties nuosprendis; jei būsi įmestas į gelmę; jei sukilusios bangos susitelks prieš tave; jei siautulingi vėjai atsigręš prieš tave; jei dangūs sutelks juodumą ir visos stichijos susijungs pastoti kelią; ir galiausiai, jei patys pragaro nasrai plačiai išsižios tavęs praryti, žinok, mano sūnau, kad visa tai suteiks tau patirties ir išeis tau į gera.

Žmogaus Sūnus nusileido žemiau viso to. Argi tu didesnis už jį?

Todėl laikykis savo kelio, ir kunigystė liks su tavimi; nes ribos jiems yra nustatytos, jie negali peržengti. Tavo dienos yra žinomos, ir tavo metų nebus atskaičiuota mažiau; todėl nebijok to, ką gali padaryti žmogus, nes Dievas bus su tavimi per amžių amžius.“²

Man atrodo, kad nėra geresnio atsakymo į klausimą, kodėl ateina išbandymai ir kaip juos ištverti, nei paties Viešpaties žodžiai; juk Jis dėl mūsų perėjo tokius siaubingus išbandymus, kurių negalime net įsivaizduoti.

Jūs prisimenate Jo žodžius, kai Jis mokė, jog dėl tikėjimo Juo turime atgailauti:

„Todėl aš tau įsakau atgailauti – atgailauti, kad neištikčiau tavęs savo burnos lazda ir savo rūstybe, ir savo pykčiu ir kad tau netektų skaudžiai kentėti – kaip skaudžiai, tu nežinai, kaip baisiai, tu nežinai, taip, kaip sunkiai pakeliamai, tu nežinai.

Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.

Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš –

kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros, ir kentėjau tiek kūnu, tiek ir dvasia – ir aš norėjau negerti tos karčios taurės ir atsitraukti –

tačiau, Tėvui tebus šlovė, aš išgėriau ir užbaigiau savo paruošimus žmonių vaikams.“³

Jūs ir aš žinome, kad virš išbandymų iškilti galime tik tikėdami, kad yra „Gileado balzamas“⁴ ir kad Viešpats yra pažadėjęs mūsų nepalikti.⁵ Būtent to mokė Prezidentas Tomas S. Monsonas, norėdamas padėti mums ir tiems, kuriems tarnaujame, rodos, tokiuose vienišuose ir bauginančiuose išbandymuose.⁶

Prezidentas Monsonas taip pat išmintingai mokė, kad tikėjimo tų pažadų realumu pamatui kloti prireiks laiko. Turbūt jūs, kaip ir aš, jau matėte tokio pagrindo reikalingumą, kai buvote šalia lovos žmogaus, kuris buvo pasiruošęs liautis kovojęs, kad ištvertų iki galo. Jei mūsų širdyje nebus paklotas tikėjimo pamatas, tai ištvėrimo galia sunyks.

Šiandien noriu paaiškinti tai, ką žinau apie tokio nepajudinamo pamato klojimą. Su visu nuolankumu tai darysiu dėl dviejų priežasčių. Pirmiausia todėl, kad mano žodžiai gali atimti drąsą kai kuriems, išgyvenantiems didelius išbandymus ir jaučiantiems, kad jų tikėjimo pamatai griūna. O antra priežastis yra ta, kad žinau, jog prieš gyvenimo pabaigą mane ištiks dar didesni išbandymai. Todėl mano jums siūlomą receptą dar turiu patikrinti savo paties gyvenime, ištverdamas iki galo.

Jaunystėje dirbau samdomu statybininku – naujiems namams klojau pamatus ir pagrindą. Karštomis vasaros dienomis būdavo sunku klojinius į žemę sustatyti taip, kad galėtume pradėti į pamatus lieti betoną. Nebuvo jokių mašinų. Naudojomės tik kirtikliais ir kastuvais. Tais laikais tvirtų pamatų pastatams klojimas buvo sunkus darbas.

Toks darbas taip pat reikalavo kantrybės. Išlieję pamatus, turėdavome laukti, kol šie sukietės. Kad ir kaip norėdavosi tęsti darbus, turėdavome laukti, kol nuo išlietų pagrindų galėsime nuimti klojinius.

Naujam statybininkui ne mažiau įspūdingas atrodė iš pažiūros nuobodus ir daug laiko užimantis darbas – į klojinius atidžiai suleisti armatūros strypus, kad užbaigtas pagrindas būtų tvirtas.

Panašiai turi būti atidžiai ruošiamas ir mūsų tikėjimo pagrindas, kad galėtume atsilaikyti prieš į visų mūsų gyvenimus užsuksiančias vėtras. Tvirtas pagrindas tikėjimo pamatams kloti yra asmeninis dorumas.

Kai pasirinkimo akivaizdoje nuolatos renkamės teisiai, tai sukuriame tvirtą pagrindą. Tai gali prasidėti nuo vaikystės, nes kiekviena siela gimsta su nemokama Kristaus Dvasios dovana. Per tą Dvasią galime žinoti, ar prieš Dievą pasielgėme gerai, ar Jo akivaizdoje pasielgėme netinkamai.

Tokie pasirinkimai, dažniausiai šimtai jų, ruošia tvirtą pagrindą, ant kurio statome savo tikėjimo rūmus. Metalinį mūsų tikėjimo karkasą, ant kurio liejama tikėjimo masė, sudaro Jėzaus Kristaus Evangelija kartu su visomis jos sandoromis, apeigomis ir principais.

Kad išlietas tikėjimas būtų patvarus, būtina teisingai apskaičiuoti skiedinio kietėjimo laiką. Štai kodėl tąkart jaunystėje pasielgiau neišmintingai, per anksti užsiprašydamas sunkesnių gyvenimo kalnų ir didesnių išmėginimų.

Skiedinys kietėja ne nuo laiko, bet jam kietėti laikas taip pat reikalingas. Taip pat yra ir su senėjimu. Būtent atkaklus, nuoširdus ir visa siela tarnavimas Dievui bei kitiems liudijimą apie tiesą paverčia nepalaužiama dvasine stiprybe.

O dabar norėčiau padrąsinti tuos, kuriuos yra užklupę sunkūs išbandymai, kurie jaučia, jog jų tikėjimas dėl vargų lavinos pradeda blėsti. Tie patys vargai jūsų tikėjimą gali sustiprinti ir galiausiai padaryti nepajudinamą. Mormono Knygoje minimas Mormono sūnus Moronis mums paaiškino, kaip gauti tokį palaiminimą. Jis moko paprastos ir mielos tiesos, kad, net veikdami pagal mažytį tikėjimą, leidžiame Dievui jį auginti:

„Ir dabar, aš, Moronis, norėčiau šiek tiek apie tai pakalbėti; norėčiau parodyti pasauliui, kad tikėjimas yra tai, ko viliamės, o ne matome; todėl nesiginčykite dėl to, kad nematote, kadangi liudijimo negausite tol, kol jūsų tikėjimas nebus išbandytas.

Nes būtent tikėjimu Kristus parodė save mūsų tėvams, po to, kai prisikėlė iš mirusiųjų; bet kol jie jo neįtikėjo, jis savęs jiems neparodė; taigi būtinai reikėjo, kad kai kurie tikėtų jį, nes jis neparodė savęs pasauliui.

Bet dėl šitų žmonių tikėjimo jis parodė save pasauliui ir pašlovino Tėvo vardą, ir paruošė kelią, kad per tai kiti būtų dangiškosios dovanos dalininkai, kad galėtų viltis to, ko nematė.

Todėl jūs taip pat galite viltis ir būti tos dovanos dalininkai, jeigu tik tikėsite.“⁷

Pati brangiausia tikėjimo dalelė, kurią turėtumėte saugoti ir kaip įmanydami išnaudoti, yra tikėjimas Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Moronis taip mokė apie tokio tikėjimo galią: „Ir niekas niekada nepadarė stebuklų, kol nepanaudojo savo tikėjimo; taigi pirma jie įtikėdavo Dievo Sūnų.“⁸

Kalbėjausi su viena moterimi, kuri patyrė pakankamos stiprybės neapsakomai netekčiai ištverti stebuklą, paprasčiausiai nuolatos kartodama žodžius „Jis gyvas, Atpirkėjas mūs.“⁹ Tas tikėjimas ir tie liudijimo žodžiai iš vaikystės dar nedingo iš jos jau miglotos atminties.

Buvau pritrenktas sužinojęs, kad kita moteris atleido žmogui, kuris ištisus metus ją skriaudė. Nustebęs paklausiau jos, kodėl ji pasirinko atleisti ir užmiršti tokius ilgus skriaudos metus.

Ji ramiai atsakė: „Tai buvo sunkiausia, ką man yra tekę daryti, bet žinojau, kad privalau tai padaryti. Ėmiau ir padariau.“ Jos tikėjimas, kad Gelbėtojas jai atleis, jeigu ji atleis kitiems, suteikė jai ramybės ir vilties bei paruošė ją pasitikti mirtį, praėjus keliems mėnesiams po to, kai ji atleido savo neatgailavusiam priešininkui.

Ji manę paklausė: „Kas manęs laukia, kai pateksiu į dangų?“

Atsakiau: „Vien iš matyto jūsų sugebėjimo tikėti ir atleisti žinau, kad jums tai bus nuostabus sugrįžimas namo.“

Noriu padrąsinti ir tuos, kurie abejoja, ar jų tikėjimas Jėzumi Kristumi bus pakankamas, kad galėtų ištverti iki galo. Esu palaimintas pažinoti tuos iš jūsų, kurie dabar klausotės ir kurie jaunystėje buvote energingi, gabesni už daugumą aplinkinių, tačiau jūs pasirinkote daryti tai, ką būtų pasirinkęs daryti Gelbėtojas. Turėdami tokius gausius palaiminimus jūs suradote būdų, kaip padėti ir rūpintis tais žmonėmis, kuriuos galėjote tiesiog ignoruoti ar dėl savo padėties žiūrėti į juos iš aukšto.

Kai ateis sunkūs išmėginimai, jiems atlaikyti jūs turėsite pakankamai tikėjimo, nes toks tikėjimas nepastebimai augo, kada veikėte su tyra Kristaus meile tarnaudami kitiems ir atleisdami jiems taip, kaip tai būtų daręs Gelbėtojas. Tikėjimo pamatus paklojote mylėdami taip, kaip mylėjo Gelbėtojas, ir tarnaudami dėl Jo. Jūsų tikėjimas Juo atvedė jus prie tikrosios meilės darbų, jums dar suteiksiančių vilties.

Tikėjimo pamatus stiprinti niekada nėra vėlu. Visada atsiras laiko. Tikėdami Gelbėtoju jūs galite atgailauti ir melsti atleidimo. Yra kažkas, kuriam galite atleisti. Yra kažkas, kuriam galite padėkoti. Yra kažkas, kuriam galite tarnauti ir pakylėti. Taip galite daryti kad ir kur bebūtumėte, kad ir kokie vieniši bei apleisti besijaustumėte.

Negaliu pažadėti, kad šiame gyvenime jūsų bėdos baigsis. Negaliu užtikrinti, kad jūsų išbandymai jums atrodys tik laikini. Viena iš išbandymų gyvenime savybių yra ta, kad jiems užėjus atrodo, jog laikas sulėtėja, ir galiausiai, rodos, visai sustoja.

Tam yra priežasčių. Tų priežasčių žinojimas nelabai jus paguos, bet jis suteiks kantrybės. Tos priežastys susiveda į šį vieną faktą: dėl Savo tobulos meilės jums Dangiškasis Tėvas ir Gelbėtojas nori, kad taptumėte tinkami būti su Jais ir gyventi šeimomis per amžius. Ten tegali būti tik tie, kurie per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą bus tobulai švarūs.

Mano mama su vėžiu kovojo beveik 10 metų. Gydymas, operacijos ir galiausiai prikaustymas prie lovos buvo kai kurie iš jos išbandymų.

Pamenu, kaip mano tėvas, žiūrėdamas į jos paskutinį atodūsį, ištarė: „Mažoji mergaitė sugrįžo namo ilsėtis.“

Tarp kalbėjusiųjų jos laidotuvėse buvo Prezidentas Spenseris V. Kimbolas. Iš visų jo išsakytų žodžių įsidėmėjau skambėjusius maždaug taip: „Kai kurie iš jūsų galite pamanyti, kad Mildred taip ilgai kentėjo, nes buvo padariusi kažką blogo, dėl ko reikėjo išbandymų.“ Tada jis tęsė: „Ne, Dievas tenorėjo ją šiek tiek daugiau apšlifuoti.“ Pamenu, pagalvojau: „Jei jau tokiai gerai moteriai reikėjo apšlifavimo, tai kas laukia manęs?“

Jei turėsime tikėjimą Jėzumi Kristumi, tai sunkiausi, o taip pat ir lengviausi gyvenimo laikai gali tapti tikru palaimimu. Kad ir kas benutiktų, Dvasios padedami galime pasirinkti teisiai. Mums pasirinkus, Jėzaus Kristaus Evangelija nušlifuos mūsų gyvenimus ir teiks mums pagalbą. O kadangi pranašai apreiškė mūsų vietą išgelbėjimo plane, tai galime gyventi tvirtai vildamiesi, jausdami ramybę. Tarnaudami Viešpačiui niekada neturime jaustis vieniši ar nemylimi, nes tokie tikrai nesame. Galime jausti Dievo meilę. Gelbėtojas yra pažadėjęs angelus, kurie stovės mūsų kairėje ir mūsų dešinėje, kad mus palaikytų.¹⁰ Jis visuomet laikosi Savo žodžio.

Liudiju, kad Dievas Tėvas yra gyvas ir kad Jo Mylimasis Sūnus yra mūsų Išpirkėjas. Šventoji Dvasia patvirtino tiesą šioje konferencijoje, Ji liudys ir toliau jums besiklausant, o vėliau ir bestudijuojant čia esančių Viešpaties įgaliotų tarnų žinias. Prezidentas Tomas S. Monsonas yra Viešpaties pranašas visam pasauliui. Viešpats rūpinasi jumis. Dievas Tėvas gyvas. Jo mylimas Sūnus Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas. Jis myli mus nesibaigiančia meile. Apie tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.