Mokykime savo vaikus suprasti

Metams lekiant, vis daugiau praeities įspūdžių išblėsta, tačiau kai kurie prisiminimai išlieka labai ryškūs – tai kiekvieno mūsų vaiko gimimas. Tomis akimirkomis dangus rodėsi taip arti, ir pasistengusi tai prisiminti galiu jausti beveik tokį patį pagarbumą ir nuostabą, kokius jaučiau į rankas imdama vieną iš tų brangių naujagimių.

Mūsų „vaikai iš tikrųjų Viešpaties dovana“ (Psalmyno 127:3). Jis pažįsta ir myli kiekvieną iš jų tobula meile (žr. Moronio 8:17). Kokią šventą pareigą patiki Dangiškasis Tėvas mums, tėvams, – bendradarbiauti su Juo padedant Jo rinktinėms dvasioms tapti tuo, kuo Jis žino jas galinčias tapti.

Ši dieviška privilegija auginti vaikus yra didžiulė atsakomybė, be Viešpaties pagalbos to nesugebėtume padaryti. Jis tiksliai žino, ką mūsų vaikai turi žinoti, ką jie turi daryti ir kokie jie turi tapti, kad sugrįžtų Jo akivaizdon. Motinoms ir tėvams Jis duoda konkrečių nurodymų ir patarimų per Raštus, Savo pranašus ir Šventąją Dvasią.

Pastarųjų dienų apreiškime per pranašą Džozefą Smitą Viešpats nurodo tėvams mokyti savo vaikus suprasti atgailos, tikėjimo Kristumi, krikšto ir Šventosios Dvasios dovanos doktriną. Atkreipkite dėmesį, kad Viešpats nesako, jog turėtume tik „mokyti doktrinos“; Jis nurodo mokyti savo vaikus „suprasti doktriną“. (Žr. DS 68:25, 28; kursyvas pridėtas.)

Psalmyne skaitome: „Duok suprasti Tavo įstatymą, kad vykdyčiau ir nuoširdžiai laikyčiausi“ (Psalmyno119:34).

Mokyti savo vaikus suprasti reiškia šį tą daugiau, nei tiesiog perteikti informaciją. Tai reiškia padėti mūsų vaikams įsileisti doktriną į širdį, kad ji taptų jų būties dalimi ir atsispindėtų jų požiūryje bei elgsenoje visą gyvenimą.

Nefis mokė, kad Šventosios Dvasios užduotis yra nešti tiesą į žmonių vaikų širdis (žr. 2 Nefio 33:1). Mūsų, kaip tėvų, pareiga yra daryti viską, ką galime, idant sukurtume aplinką, kurioje mūsų vaikai gali jausti Dvasios įtaką, ir tuomet padėti jiems suprasti, ką jie jaučia.

Prisimenu prieš kelerius metus telefonu vykusį pokalbį su mūsų dukra Mišele. Ji meiliai tarė: „Mama, ką tik patyriau šį tą nepaprasto su Ešle.“ Ešlė yra jos duktė, kuri anuomet buvo penkerių. Mišelė pasakojo, kad tą rytą Ešlė ir trimetis Endriu be perstojo pešėsi: vienas iš jų nenorėjo dalintis, o kitas dėl to mušėsi. Padėjusi jiems susitarti, Mišelė nuėjo prie kūdikio.

Netrukus Ešlė atlėkė įpykusi, kad Endriu nesidalina. Mišelė priminė Ešlei apie šeimos vakare prisiimtą įsipareigojimą, kad bus vieni kitiems malonesni.

Ji paklausė Ešlės, ar ji norėtų pasimelsti ir paprašyti Dangiškojo Tėvo pagalbos, tačiau Ešlė vis dar įpykusi tarė: „Ne.“ Kai Ešlės buvo paklausta, ar ji tiki, kad Dangiškasis Tėvas atsakys į jos maldą, ši atsakė nežinanti. Motina paprašė ją pamėginti ir, švelniai paėmusi jos rankas, kartu atsiklaupė.

Mišelė pasiūlė Ešlei paprašyti Dangiškojo Tėvo padėti Endriu dalintis, o jai būti maloniai. Mintis apie tai, kad Dangiškasis Tėvas galėtų padėti jos mažajam broliukui dalintis, tikriausiai sužadino Ešlės susidomėjimą, ir ji pradėjo melstis pirmiausia paprašydama Dangiškojo Tėvo padėti Endriu dalintis. Pradėjusi prašyti, kad Jis padėtų jai būti maloniai, ji pravirko. Ešlė baigė melstis ir įsikniaubė į motinos petį. Mišelė ją priglaudė ir paklausė, kodėl ji verkianti. Ešlė atsakė nežinanti.

Jos motina tarė: „Manau žinau, kodėl verki. Ar tave užplūdo geri jausmai?“ Ešlei linktelėjus, jos motina tęsė: „Taip jautiesi dėl Dvasios. Tokiu būdu Dangiškasis Tėvas sako tau, kad Jis tave myli ir tau padės.“

Ji paklausė Ešlės, ar ji tuo tiki, ar ji tiki, kad Dangiškasis Tėvas galėtų jai padėti. Ašarų kupinomis akytėmis Ešlė tarė tuo tikinti.

Kartais geriausias būdas mokyti mūsų vaikus suprasti doktriną yra mokyti juos atsižvelgiant į tai, ką jie patiria būtent tą akimirką. Tokios akimirkos yra spontaniškos ir nesuplanuotos, jų pasitaiko kasdieniame šeimos gyvenime. Jos prasideda ir baigiasi labai greitai, todėl, kai mūsų vaikai kreipiasi į mus, turėdami klausimų ar rūpesčių, kai jiems sunku sutarti su broliais, seserimis ar draugais, kai jiems reikia sutvardyti pyktį, kai jie suklysta arba kai jiems reikia kažką nuspręsti, turime būti atidūs ir atpažinti galimybes mokyti. (Žr. Teaching, No Greater Call: A Resource Guide for Gospel Teaching [1999], p. 140–41; Marriage and Family Relations Instructor’s Manual [2000], p. 61.)

Jei esame pasiruošę ir leisime Dvasiai vadovauti tokiose situacijose, savo vaikus mokysime veiksmingiau ir suprantamiau.

Ne ką mažiau svarbu yra mokyti sąmoningai sudarant tam nuolatinių galimybių, pavyzdžiui, šeimoje meldžiantis, šeimoje studijuojant Raštus, per šeimos vakarus namie ir per kitas šeimos veiklas.

Visais mokymo atvejais geriausiai išmokstama ir suprantama šiltoje ir mylinčioje aplinkoje, kurioje jaučiama Dvasia.

Maždaug porą mėnesių prieš savo vaikų aštuntąjį gimtadienį, vienas tėvas kiekvieną savaitę skirdavo laiko padėti jiems pasiruošti krikštui. Jo duktė pasakojo, kad, atėjus jos eilei, jis padovanojo jai dienoraštį ir jiedu vieni du sėdėjo ir kalbėjosi apie Evangelijos principus ir apie su jais susijusias mintis. Tėtis paprašė, kad, jiems kalbantis, ji nupieštų paveiksliuką. Jame buvo pavaizduotas ikimirtingasis gyvenimas, žemiškasis gyvenimas ir kiekvienas žingsnis, kurį ji turėjo žengti, kad sugrįžtų gyventi su Dangiškuoju Tėvu. Mokydamas ją jis liudijo apie kiekvieną išgelbėjimo plano žingsnį.

Užaugusi jo duktė, prisiminusi apie tai, sakė: „Niekada nepamiršiu savo tėvo meilės, kurią jaučiau, kai jis su manimi leido laiką. […] Manau, kad šis patyrimas labiausiai prisidėjo prie to, kad krikštydamasi turėjau liudijimą apie Evangeliją.“ (Žr. Teaching, No Greater Call, p. 129.)

Mokant supratimo, reikia tai daryti ryžtingai ir nuolat. Reikia mokyti tiek žodžiu, tiek pavyzdžiu ir svarbiausia yra padėti vaikams gyventi pagal tai, ką jie išmoksta.

Prezidentas Haroldas B. Ly mokė: „Nepatyrus Evangelijos principo veikimo, […] žymiai sunkiau tikėti tuo principu.“ (Teachings of Presidents of the Church: Harold B. Lee [2000], p. 121.)

Melstis pirmiausia išmokau kartu su šeima klūpėdama per šeimos maldą. Klausydama besimeldžiančių savo tėvų, išmokau ką sakyti. Pasitarnavo ir tai, kad jie padėjo sukalbėti pirmąsias maldas. Sužinojau, kad galiu kreiptis į Dangiškąjį Tėvą ir prašyti patarimo.

Kiekvieną rytą, be jokių išimčių, mano motina ir tėvas prieš pusryčius sukviesdavo mus prie virtuvės stalo ir visa šeima klaupdavomės melstis. Visada melsdavomės prieš valgydami. Vakarais prieš eidami į lovą, visi drauge suklaupdavome svetainėje ir dieną baigdavome šeimos malda.

Nors būdama vaikas apie maldą daug nesupratau, ji tapo mano gyvenimo dalimi ir liko su manimi visam. Aš vis dar mokausi, ir mano supratimas apie maldos galią vis dar plečiasi.

Vyresnysis Džefris R. Holandas sakė: „Visi suprantame, kad Evangelijos žinios sėkmė priklauso nuo jos mokymo, supratimo, o tada gyvenimo taip, kad būtų įgyvendinti pažadėtieji laimė ir išgelbėjimas.“ („Teaching and Learning in the Church“ [Pasaulinis vadovų mokymo susirinkimas, Feb. 10, 2007], Liahona, June 2007, 57; Ensign, June 2007, p. 89.)

Visiškai suprasti Evangelijos doktriną mokomės visą gyvenimą, šis supratimas ateina „eilutė po eilutės, priesakas po priesako, čia truputį ir ten truputį“ (2 Nefio 28:30). Kai vaikai mokosi ir taiko tai, ką išmoksta, plečiasi jų supratimas, o tai savo ruožtu skatina juos daugiau mokytis, daugiau taikyti ir tokiu būdu plėsti bei tvirtinti savo supratimą.

Kad mūsų vaikai pradeda suprasti doktriną, galime spręsti tada, kai ji pasireiškia jų požiūryje ir elgesyje, nors už tai jiems nežadama jokio atlygio, ir jie tai daro savanoriškai. Kai mūsų vaikai išmoksta suprasti Evangelijos doktriną, jie tampa savarankiškesni ir atsakingesni. Jie dalyvauja sprendžiant šeimos reikalus ir teigiamai veikia namuose tvyrančią nuotaiką bei šeimos laimę.

Savo vaikus mokysime suprasti, naudodamiesi kiekviena pasitaikančia proga mokyti, kviesdami Dvasią, rodydami pavyzdį ir padėdami jiems gyventi pagal tai, ką išmoksta.

Žvelgdami į naujagimio akis prisimename dainos žodžius:

Būtent tai ir darykime. Jėzaus Kristaus vardu, amen.