Dėkui Dievui

Vyresnysis Raselas M. Nelsonas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo


Vyresnysis Raselas M. Nelsonas
Būtų daug geriau, jeigu visi galėtų labiau suvokti Dievo globą ir meilę ir reikštų atitinkamą dėkingumą Jam.

Brangūs broliai ir seserys, ačiū jums už jūsų palaikančią paramą ir pasišventimą. Kiekvienam iš jūsų reiškiame savo dėkingumą ir meilę.

Neseniai mes su seserimi Nelson grožėjomės tropinėmis žuvimis, plaukiojančiomis nedideliame privačiame akvariume. Įvairiausių formų ir dydžių ryškiaspalvės žuvys šmėkščiojo pirmyn atgal. Paklausiau netoliese buvusios prižiūrėtojos: „Kas šioms gražioms žuvims parūpina maistą?“

Ji atsakė: „Aš.“

Tuomet paklausiau: „Ar jos kada jums padėkojo?“

Ji atsakė: „Dar ne!“

Prisiminiau kai kuriuos man pažįstamus žmones, kurie taip pat pamiršta savo Kūrėją ir savo tikrąją „gyvybės duoną“.1 Jie diena iš dienos gyvena, nesusimąstydami apie Dievą ir Jo gerumą jiems.

Būtų daug geriau, jeigu visi galėtų labiau suvokti Dievo globą ir meilę ir reikštų atitinkamą dėkingumą Jam. Amonas mokė: „Reikškime padėkas [Dievui], nes jis vykdo teisumą per amžius.“2 Tai, kiek esame jam dėkingi, rodo kiek Jį mylime.

Dievas yra mūsų dvasių Tėvas.3 Jis turi pašlovintą, ištobulintą kūną iš mėsos ir kaulų.4 Prieš gimdami gyvenome su Juo danguje.5 O kai Jis sukūrė mus fiziškai, buvome sukurti pagal Dievo atvaizdą, kiekvienas turėdamas asmeninį kūną.6

Pagalvokite apie mūsų fizinį išlaikymą. Jis tikrai atsiųstas dangaus. Mums būtinus orą, maistą ir vandenį gauname kaip dovanas iš mylinčio Dangiškojo Tėvo. Žemė buvo sukurta, kad palaikytų mūsų trumpą mirtingąją kelionę.7 Gimstame turėdami sugebėjimą augti, mylėti, vesti ir sudaryti šeimas.

Santuoka ir šeima yra įsteigtos Dievo. Šeima yra svarbiausias visuomenės padalinys laike ir amžinybėje. Pagal didį Dievo laimės planą šeimos gali būti užantspauduotos šventykloje ir paruoštos grįžti gyventi per amžius Jo šventoje akivaizdoje. Tai yra amžinasis gyvenimas! Tai išpildo didžiausius žmogaus sielos troškimus – įgimtą troškimą amžinai bendrauti su mylimais savo šeimos nariais.

Esame Jo dieviško tikslo dalis. Jis sako: „Mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“8 Kad pasiektų tuos tikslus, „Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą“9. Tas poelgis buvo didžiausias Dievo meilės pasireiškimas. „[Jis] juk nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per jį būtų išgelbėtas.“10

Dievo amžinojo plano centre yra Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus misija.11 Jis atėjo išpirkti Dievo vaikų.12 Dėl Viešpaties Apmokėjimo prisikėlimas (arba nemirtingumas) tapo realybe.13 Dėl Apmokėjimo amžinasis gyvenimas tapo galimybe visiems, kurie pasiruoš. Jėzus taip aiškino:

„Aš esu prisikėlimas ir gyvenimas. Kas tiki mane, nors ir numirtų, bus gyvas.

Ir kiekvienas, kuris gyvena ir tiki mane, neragaus mirties per amžius.“14

Dėkui Dievui už Viešpaties Apmokėjimą ir Jo prisikėlimo dovaną – už tą didingą Velykų žinią!

Fizinės dovanos

Mūsų Dangiškasis Tėvas myli Savo vaikus.15 Jis palaimino kiekvieną fizinėmis ir dvasinėmis dovanomis. Noriu pakalbėti apie kievieną iš jų. Giedodami „Dievo vaikas aš“, pagalvokite apie jums Jo dovanotą fizinį kūną. Daug nuostabių jūsų kūno savybių liudija apie jūsų „dievišką prigimtį“16.

Kiekvienas jūsų kūno organas yra nuostabi Dievo dovana. Kiekvienoje akyje yra automatiškai fokusuojantis lęšis. Nervai ir raumenys valdo abi akis ir sukuria trimatį vaizdą. Akys siejasi su smegenimis, kurios įrašo matytus vaizdus.

Jūsų širdis yra neįtikėtinas siurblys.17 Jame yra keturi subtilūs vožtuvai, kurie kontroliuoja kraujo tėkmės kryptį. Tie vožtuvai atsiveria ir užsiveria daugiau nei 100 tūkstančių kartų per dieną – 36 milijonus kartų per metus. Tačiau, jeigu jų nepaveikia liga, tokią įtampą jie gali atlaikyti beveik neribotą laiką.

Pagalvokite apie kūno apsauginę sistemą. Kad apsisaugotų nuo sužalojimų, jis jaučia skausmą. Atsiliepdamas į infekciją, jis išskiria antikūnius. Oda teikia apsaugą. Ji perspėja apie galimą sužalojimą dėl didelio karščio ar šalčio.

Kūnas atnaujina savo pasenusias ląsteles ir reguliuoja savo gyvybinių sudedamųjų lygį. Kūnas išsigydo įpjovimus, sumušimus ir lūžusius kaulus. Jo gebėjimas daugintis yra dar viena šventa Dievo dovana.

Prisiminkime, kad, siekiant mūsų dieviško likimo, nereikia tobulo kūno. Tiesą sakant, kai kurios ypatingiausios dvasios yra patalpinamos silpnuose arba netobuluose kūnuose. Dažnai didžią dvasinę stiprybę išsiugdo žmonės, turintys fizinių iššūkių, būtent todėl, kad jie juos turi.

Bet kuris, studijuojantis žmogaus kūno veikimą, tikrai „matė Dievą, judantį savo didybėje ir galybėje“18. Kadangi kūną valdo dieviškas įstatymas, bet koks gijimas ateina dėl paklusnumo tam įstatymui, kuriuo tas palaiminimas pagrįstas.19

Tačiau kai kurie žmonės klaidingai mano, kad tos nuostabios fizinės savybės atsirado atsitiktinai arba kaip kažkur įvykusio didelio sprogimo rezultatas. Paklauskite savęs: „Ar sprogimas spaustuvėje galėtų sukurti žodyną?“ Tikimybė yra labai menka. Tačiau net jeigu taip ir būtų, jis niekada negalėtų išsigydyti savo suplyšusių lapų arba padauginti savo paties naujų leidimų!

Jeigu kūno gebėjimas normaliai funkcionuoti, apsisaugoti, taisytis, tvarkytis ir regeneruotis būtų neribotas, gyvenimas čia tęstųsi amžinai. Taip, mes būtume įstrigę čia žemėje! Mūsų Kūrėjas, pasigailėdamas mūsų, pasirūpino senėjimu ir kitais procesais, kurie galiausiai baigiasi mūsų fizine mirtimi. Mirtis kaip ir gimimas yra gyvenimo dalis. Raštuose mokoma, kad „buvo netikslinga, kad žmogus būtų išgelbėtas iš šios laikinosios mirties, nes tai sugriautų didį laimės planą“20. Grįžti pas Dievą per vartus, kuriuos vadiname mirtimi, yra džiaugsmas tiems, kurie Jį myli ir pasiruošę su Juo susitikti.21 Galiausiai ateis laikas, kada „dvasia ir kūnas bus vėl sujungti į… tobulą formą; tiek galūnė, tiek ir sąnarys bus atstatyti į savo deramą kūno pavidalą“22, kad daugiau niekada nebūtų atskirti. Dėkui Dievui už šias fizines dovanas!

Dvasinės dovanos

Kad ir koks svarbus kūnas, jis tarnauja kaip palapinė žmogaus amžinajai dvasiai. Mūsų dvasios egzistavo ikimirtingojoje būtyje23 ir toliau gyvens kūnui mirus.24 Dvasia teikia kūnui gyvybę ir individualumą.25 Šiame ir ateinančiame gyvenimuose dvasia ir kūnas, sujungti kartu, tampa neįkainojama gyva siela.

Kadangi žmogaus dvasia yra tokia svarbi, jos vystymasis turi amžinas pasekmes. Ji stiprėja, kuomet nuolankioje maldoje bendraujame su mūsų mylinčiu Dangiškuoju Tėvu.26

Visos savybės, pagal kurias vieną dieną būsime teisiami, yra dvasinės.27 Jos apima meilę, dorumą, sąžiningumą, užuojautą ir tarnystę kitiems.28 Jūsų dvasia, sujungta su jūsų kūnu ir apgyvendinta jame, geba vystyti ir rodyti tas savybes taip, kad tai yra gyvybiškai svarbu jūsų amžinam tobulėjimui.29 Dvasinis tobulėjimas pasiekiamas per tikėjimo, atgailos, krikšto, Šventosios Dvasios dovanos ir ištvėrimo iki galo, įskaitant endaumento ir užantspaudavimo apeigų šventoje šventykloje žingsnius.30

Taip, kaip kūnui reikia kasdienio maisto išgyvenimui, taip ir dvasiai reikia maitinimo. Dvasia maitinama amžinąją tiesa. Praeitais metais šventėme 400-ąsias Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimo metines. Ir jau beveik 200 metų, kaip turime Mormono Knygą. Dabar ji ar jos dalys yra išverstos į 107 kalbas. Dėl šių ir kitų brangių Raštų žinome, kad Dievas yra mūsų Amžinasis Tėvas ir kad Jo Sūnus Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas. Dėkui Dievui už šias dvasines dovanas!

Evangelijos dovanos

Žinome, kad daugelio Evangelijos laikotarpių pranašai, tokie kaip Adomas, Nojus, Mozė ir Abraomas – visi mokė apie mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jėzaus Kristaus dieviškumą. Mūsų Evangelijos laikotarpį įvedė Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus, kai 1820 m. Jie pasirodė pranašui Džozefui Smitui. 1830 m. buvo suorganizuota Bažnyčia. Dabar po 182 metų tebesame sandoros įpareigoti nešti Evangeliją „kiekvienai tautai, giminei, liežuviui ir liaudžiai“31. Kai tai darome, laiminami yra tiek duodantieji, tiek gaunantieji.

Mūsų pareiga mokyti Jo vaikus ir sužadinti juose Dievo suvokimą. Prieš daug metų karalius Benjaminas sakė:

„Tikėkite Dievą; tikėkite, kad jis yra ir kad jis sukūrė visa tiek danguje, tiek ir žemėje; tikėkite, kad jis turi visą išmintį ir visą galią tiek danguje, tiek ir žemėje; […]

Tikėkite, kad jums reikia atgailauti dėl savo nuodėmių ir jas palikti, ir nusižeminti priešais Dievą; ir nuoširdžiai prašyti, kad jis jums atleistų; ir dabar, jei tikite visu tuo, žiūrėkite, kad tai vykdytumėte“32.

Dievas yra toks pat vakar, šiandien ir per amžius, bet mes – ne. Kiekvieną dieną mums tenka iššūkis pasinaudoti Apmokėjimo galia, kad galėtume tikrai pasikeisti, tapti panašesni į Kristų, pasiruošti išaukštinimo dovanai ir per amžius gyventi su Dievu, Jėzumi Kristumi ir savo šeimomis33. Dėkui Dievui už šias galias, privilegijas ir Evangelijos dovanas!

Liudiju, kad Jis gyvas, kad Jėzus yra Kristus ir kad tai yra Jo Bažnyčia, sugrąžinta šiomis pastarosiomis dienomis, kad įvykdytų savo dievišką paskirtį. Šiandien mums vadovauja prezidentas Tomas S. Monsonas, kurį iš visos širdies mylime ir palaikome, kaip palaikome jo patarėjus ir Dvylika Apaštalų pranašais, regėtojais ir apreiškėjais. Tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Показать ссылки

  1.  

    1.  Jono 6:35,48; taip pat žr. 51 eilutę.

  2.  

    2.  Almos 26:8; taip pat žr. Almos 7:23.

  3.  

    3. Žr. Apaštalų darbų 17:27–29.

  4.  

    4. Žr. Doktrinos ir Sandorų 130:22.

  5.  

    5. Žr. Mozės 6:51; Romiečiams 8:16; Hebrajams 12:9; Jeremijo 1:4–5.

  6.  

    6. Žr. Pradžios 2:7; 1 Korintiečiams 15:44; Mozės 3:7.

  7.  

    7. Žr. 1 Nefio 17:36.

  8.  

    8.  Mozės 1:39.

  9.  

    9.  Jono 3:16.

  10.  

    10.  Jono 3:17.

  11.  

    11. Jo tikslai yra glaustai apibendrinti 3 Nefio 27:13–22.

  12.  

    12. Žr. Almos 11:40.

  13.  

    13. Žr. 2 Nefio 9:6–7, 20–22.

  14.  

    14.  Jono 11:25–26.

  15.  

    15. Žr. 1 Nefio 17:40; 1 Jono 4:10.

  16.  

    16.  2 Petro 1:4.

  17.  

    17. Širdis per dieną pravaro maždaug 7570 litrų.

  18.  

    18.  Doktrinos ir Sandorų 88:47.

  19.  

    19. Žr. Doktrinos ir Sandorų 130:21. Iš tiesų tas dieviškas įstatymas yra nenuginčijamas.

  20.  

    20.  Almos 42:8.

  21.  

    21. Psalmių autorius išreiškė Dievo požiūrį: „Viešpaties akyse brangi yra šventųjų mirtis“ (TŽB Psalmynas 116:15); taip pat žr. Mokytojo 12:7.

  22.  

    22.  Almos 11:43; taip pat žr. Mokytojo 12:7; Almos 40:23; Doktrinos ir Sandorų 138:17.

  23.  

    23. Žr. Doktrinos ir Sandorų 93:38.

  24.  

    24. Žr. Almos 40:11; Abraomo 3:18.

  25.  

    25. Dvasia panaši į kūnišką asmenybę (žr. Doktrinos ir Sandorų 77:2).

  26.  

    26. Žr. 3 Nefio 14:9–11.

  27.  

    27. Dvasia, o ne kūnas yra aktyvi, atsakinga sielos dalis. Be dvasios kūnas miręs (žr. Jokūbo 2:26). Todėl tai dvasia renkasi gera ar bloga ir bus atsakinga tiek už teigiamas, tiek ir neigiamas turimas savybes paskutiniajame teisme (žr. Almos 41:3–7).

  28.  

    28. Tokios kaip tikėjimas, dorybė, pažinimas, susivaldymas, kantrybė, broliškas maloningumas, dievotumas, tikroji meilė, nuolankumas ir stropumas (žr. Doktrinos ir Sandorų 4:6).

  29.  

    29. Žr. 2 Nefio 2:11–16, 21–26; Moronio 10:33–34.

  30.  

    30. Tai yra Kristaus doktrina (žr. 2 Nefio 31:11–21) .

  31.  

    31.  Mozijo 15:28; taip pat žr. 1 Nefio 19:17; 2 Nefio 26:13; Mozijo 3:20; 15:28; 16:1; Almos 37:4; Doktrinos ir Sandorų 1:18–23; 77:11; 133:37.

  32.  

    32.  Mozijo 4:9–10.

  33.  

    33. „Amžin[asis] gyvenim[as]… yra didžiausia iš visų Dievo dovanų“ (Doktrinos ir Sandorų 14:7).