Kristaus doktrina

Reiškiame nuoširdžiausią dėkingumą ir meilę seseriai Bek, seseriai Olred ir seseriai Tompson bei Paramos bendrijos tarybai.

Pastaruoju metu pastebėjome augantį visuomenės susidomėjimą Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios tikėjimu. Tai yra tai, kuo džiaugiamės, nes galiausiai svarbiausias mūsų pavedimas yra mokyti Jėzaus Kristaus Evangelijos, Jo doktrinos visame pasaulyje (žr. Mato 28:19–20; DS 112:28). Tačiau turime pripažinti, kad buvo ir tebėra šioks toks mūsų doktrinos ir jos kilmės nesupratimas. Būtent apie tai noriu šiandien pakalbėti.

Laikų viduryje Gelbėtojas mokė savo doktrinos, ir Jo Apaštalai aršiai kovojo, kad ją apsaugotų nuo klaidingų tradicijų ir filosofijų puolimo. Naujojo Testamento laiškuose aprašoma daugybė atvejų, liudijančių, kad jau apaštalų tarnystės metu prasidėjo rimtas ir visuotinis atsimetimas.¹

Po to sekusiais amžiais sušvisdavo tik blankūs Evangelijos spinduliai, kol 19-tame amžiuje pasauliui išaušo skaisti Sugrąžinimo aušra, ir Kristaus Evangelija, pilna ir išbaigta, vėl buvo žemėje. Ši šlovinga diena prasidėjo, kai šviesos stulpe, skaistesniame už saulę (žr. Džozefas Smitas – Istorija 1:16), Dievas Tėvas ir Jo Mylimasis Sūnus Jėzus Kristus aplankė jaunąjį Džozefą Smitą ir pradėjo tai, kas vėliau išsiliejo gausiais apreiškimais, susijusiais su dieviška galia ir įgaliojimu.

Šiuose apreiškimuose randame tai, ką galime pavadinti esmine žemėje atkurtos Jėzaus Kristaus Bažnyčios doktrina. Pats Jėzus šią doktriną apibrėžė tokiais žodžiais, užrašytais Mormono Knygoje – dar viename Jėzaus Kristaus Testamente:

„Štai mano doktrina, ir tai yra doktrina, kurią man davė Tėvas; ir aš liudiju apie Tėvą, ir Tėvas liudija apie mane, ir Šventoji Dvasia liudija apie Tėvą ir mane; ir aš liudiju, kad Tėvas įsako visiems žmonėms visur atgailauti ir tikėti mane.

Ir kiekvienas, kuris tiki mane ir krikštijasi, bus išgelbėtas; ir tai yra tie, kurie paveldės Dievo karalystę.

O kiekvienas, kuris netiki mane ir nesikrikštija, bus pasmerktas.

Ir kas tik tiki mane, taip pat tiki ir Tėvą; ir tam Tėvas paliudys apie mane, nes jis aplankys jį ugnimi ir Šventąja Dvasia. […]

Iš tiesų, iš tiesų sakau jums, kad tai yra mano doktrina, ir kas stato ant jos, tas stato ant mano uolos, ir pragaro vartai jų nenugalės.“ (3 Nefio 11:32–35, 39.)

Tai mūsų žinia, uola, ant kurios statome, pamatas viskam kitam Bažnyčioje. Kaip ir viskas, kas ateina iš Dievo, ši doktrina yra tyra, aiški, lengvai suprantama – net vaikui. Džiugiomis širdimis kviečiame visus ją priimti.

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje „mes tikime visa, ką Dievas apreiškė, visa, ką jis apreiškia šiuo metu, ir tikime, kad jis dar apreikš daug didžių ir svarbių dalykų, susijusių su Dievo karalyste“ (Tikėjimo Teiginių 1:9). Tai reiškia, kad nors dar daug ko nežinome, gautąsias tiesas ir doktriną gavome ir toliau gausime dievišku apreiškimu. Kai kuriose religijose teologai pareiškia turį tokį patį mokymo įgaliojimą kaip dvasiniai vadovai. Todėl doktrininiai klausimai gali virsti šių grupių nuomonių kova. Kai kurie pasikliauna ekumeninėmis viduramžių tarybomis ir jų tikėjimo išpažinimais. Kiti pirmenybę teikia vėlesnių teologų išmąstymams ar Biblijos hermeneutikai ir egzegezei. Mes vertiname supratimą plečiančias studijas, bet mūsų laikų Bažnyčioje, kaip ir senovėje, Kristaus doktrinos formulavimas ar doktrininių nukrypimų taisymas yra pagrįstas dievišku apreiškimu tiems, kuriuos Viešpats apdovanoja apaštališkuoju įgaliojimu.²

1954 metais Prezidentas Dž. Rubenas Klarkas jaun., tada patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje, paaiškino, kaip Bažnyčioje paskelbiama doktrina ir koks svarbus yra Bažnyčios Prezidento vaidmuo. Kalbėdamas apie Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo narius, jis pasakė: „Turime nepamiršti, kad kai kuriems visuotiniams įgaliotiniams yra duotas ypatingas pavedimas; jie turi ypatingą dovaną; jie palaikomi kaip pranašai, regėtojai ir apreiškėjai, kas suteikia jiems ypatingą dvasinę dovaną, susijusią su žmonių mokymu. Jie turi teisę, galią ir įgaliojimą skelbti Dievo mintį ir valią Jo žmonėms, būdami pavaldūs visuotinei Bažnyčios prezidento galiai ir įgaliojimui. Kitiems visuotiniams įgaliotiniams neduodama ši ypatinga dvasinė dovana ir įgaliojimas, apimantys mokymą. Iš čia išplaukia jų apribojimas, ir toks su mokymu susijęs jų galios ir įgaliojimo apribojimas taikomas kiekvienam Bažnyčios pareigūnui ir nariui, nes nė vienas jų dvasiškai neapdovanojamas kaip pranašas, regėtojas ir apreiškėjas. Be to, kaip ką tik buvo sakyta, Bažnyčios Prezidentas turi didesnę ir ypatingą dovaną ta prasme, kad jis yra pranašas, regėtojas ir apreiškėjas visai Bažnyčiai.“³

Kaip Gelbėtojas apreiškia savo valią ir doktriną pranašams, regėtojams ir apreiškėjams? Jis gali veikti per pasiuntinį arba asmeniškai. Jis gali kalbėti savo paties balsu arba Šventosios Dvasios balsu, kalbėdamas Dvasia dvasiai žodžiais ar jausmais, perteikdamas supratimą geriau nei žodžiais (žr. 1 Nefio 17:45; DS 9:8). Jis gali bendrauti su savo tarnais asmeniškai arba su jų taryba (žr. 3 Nefio 27:1–8).

Pateiksiu du pavyzdžius iš Naujojo Testamento. Pirmasis yra apreiškimas, skirtas Bažnyčios vadovui. Apaštalų darbų knygos pradžioje randame, kad Kristaus apaštalai, sekdami Jėzaus pavyzdžiu, skelbė Evangelijos žinią tik žydams (žr. Mato 15:24). Tada, pagal Viešpaties tvarkaraštį, atėjo laikas permainai. Jopėje Petras patyrė regėjimą, kuris pasikartojo tris kartus. Jis regėjo įvairius gyvūnus nuleidžiamus žemyn iš dangaus didelėje marškoje, laikomoje už keturių kampų (žr. Apaštalų darbų 10:11), ir jam buvo įsakyta: „pjauk ir valgyk“ (Apaštalų darbų 10:13). Petras nenorėjo to daryti, kadangi kai kurie gyvūnai pagal Mozės įstatymą buvo laikomi „nešvariais“, o Petras niekada nebuvo pažeidęs įsakymo, draudžiančio tokius valgyti. Tačiau balsas Petro regėjime jam tarė: „Ką Dievas apvalė, tu nevadink suteptu.“ (Apaštalų darbų 10:15.)

Šio regėjimo reikšmė paaiškėjo, kai iš karto po jo į Petro buveinę atvyko keli Romos šimtininko Kornelijaus siųsti vyrai, kurie paprašė, kad jis vyktų mokyti jų šeimininko. Kornelijus buvo surinkęs gana didelį giminaičių ir draugų būrį, ir Petras, radęs juos viltingai laukiančius išgirsti jo žinią, tarė:

„Dievas man apreiškė, jog negalima jokio žmogaus laikyti suteptu ar netyru.

…Dabar suprantu, jog Dievas nėra šališkas.

Jam brangus kiekvienos tautos žmogus, kuris jo bijo ir teisingai gyvena…“ (Apaštalų darbų 10:28, 34–35; taip pat žr. 17–24 eilutės.)

„Petrui tebekalbant šiuos dalykus, Šventoji Dvasia nužengė ant visų, kurie klausėsi žodžio.

Su Petru atvykę žydų kilmės tikintieji labai stebėjosi, kad ir pagonims buvo išlieta Šventosios Dvasios dovana.

… Tuomet Petras tarė:

Argi kas galėtų šitiems neduoti krikštui vandens, jeigu jie, kaip ir mes, gavo Šventąją Dvasią?!“ (Apaštalų darbų 10:44–47.)

Šiuo Petrui suteiktu patyrimu ir apreiškimu Viešpats pakeitė Bažnyčios praktiką ir apreiškė savo mokiniams pilnesnį doktrinos supratimą. Ir taip Evangeliją imta skelbti visai žmonijai.

Vėliau Apaštalų darbų knygoje randame kitą, kiek susijusį pavyzdį, rodantį, kaip apreiškimas doktrinos klausimais gali būti duotas taryboje. Kilo ginčas dėl to, ar pagal Mozės įstatymą būtino apipjaustymo turėtų būti laikomasi kaip Evangelijos ir Kristaus Bažnyčios įsakymo (žr. Apaštalų darbų 15:1, 5). „Apaštalai ir vyresnieji susirinko šio klausimo apsvarstyti.“ (Apaštalų darbų 15:6.) Mūsų turimas šios tarybos aprašymas, žinoma, yra nepilnas, bet žinome, kad po ilgo ginčo (žr. Apaštalų darbų 15:7) Petras, vyriausiasis apaštalas, pakilo ir paskelbė, ką jam patvirtino Šventoji Dvasia. Jis priminė tarybai, kad, Kornelijaus namuose ėmus skelbti Evangeliją neapipjaustytiems pagonims, jie gavo Šventąją Dvasią taip pat, kaip ją gavo ir apipjaustyti žydų atsivertusieji. Jis sakė: Dievas „nepadarė skirtumo tarp mūsų ir jų, tikėjimu numazgodamas jų širdis.

Tad kam gi gundote Dievą ir kraunate ant mokinių sprando jungą, kurio nei mūsų protėviai, nei mes patys negalėjome panešti?

Verčiau tikėkime Viešpaties Jėzaus malone būsią išgelbėti kaip ir jie“ (Apaštalų darbų 15:9–11; taip pat žr. 8 eilutę).

Tada, paremdami Petro pareiškimą, kalbėjo Paulius, Barnabas ir galbūt kiti. Jokūbas pasiūlė, kad savo sprendimą jie surašytų kaip laišką Bažnyčiai, ir taryba buvo vieninga – jie „bendrai susirinkę nusprendė“ (Apaštalų darbų 15:25; taip pat žr. 12–23 eilutes). Jų sprendimą skelbiančiame laiške apaštalai rašė: „Šventajai Dvasiai ir mums pasirodė teisinga“ (Apaštalų darbų 15:28), kitaip sakant, šis sprendimas kilo iš Dieviško apreiškimo per Šventąją Dvasią.

Dabar šių pačių principų laikomasi sugrąžintoje Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Bažnyčios prezidentas gali paskelbti ar aiškinti doktrinas, kurias jis gavo per jam skirtą apreiškimą (pvz., žr. DS 138). Doktrina taip pat gali būti išaiškinama jungtinėje Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo taryboje (pvz., žr. 2 Oficialus Pareiškimas). Paprastai taryba apsvarsto kanonizuotus Raštus, Bažnyčios vadovų mokymus ir praeities praktikas. Bet galiausiai, kaip ir naujatestamentinėje Bažnyčioje, tikslas yra ne tik bendras tarybos narių sutarimas, bet apreiškimas iš Dievo. Tai procesas, apimantis ir samprotavimą, ir tikėjimą, siekiant sužinoti Viešpaties mintį bei valią.⁴

Tuo pat metu turime atminti, kad ne kiekvienas Bažnyčios vadovo teiginys, praeityje ar dabar, yra doktrina. Bažnyčioje suprantama, kad vieną kartą vieno vadovo išsakytas teiginys dažnai reiškia asmeninę, nors ir gerai apgalvotą, nuomonę, nesitikint, jog tai bus oficialus ar visą Bažnyčią įpareigojantis nurodymas. Pranašas Džozefas Smitas mokė, kad „pranašas yra pranašas tik tada, kai jis veikia kaip toks“⁵. Jau anksčiau cituotas prezidentas Klarkas pastebėjo:

„Čia gerai tinka paprastas pasakojimas, kurį vaikystėje man papasakojo mano tėvas. Nežinau, kas jo autorius, bet jis iliustruoja esmę. Jis pasakojo, kad, susijaudinęs dėl atžygiuojančios Džonstono Armijos, brolis Brigamas rytiniame susirinkime pasakė žmonėms pamokslą, alsuojantį nepaklusnumu artėjančiai armijai ir ketinimu pasipriešinti ir priversti juos trauktis. Popietiniame susirinkime jis atsistojo ir pasakė, kad ryte kalbėjo Brigamas Jangas, bet dabar ketina kalbėti Viešpats. Jis pasakė kalbą, kurios žinia buvo visiškai priešinga rytinei kalbai. […]

Ar savo požiūrį išsakantys broliai yra įkvėpti Šventosios Dvasios, Bažnyčia sužinos per Šventosios Dvasios liudijimą nariams, ir, atėjus laikui, tas žinojimas bus padarytas akivaizdus.“⁶

Kad mūsų doktrinoje centrinė figūra yra Gelbėtojas, Pranašas Džozefas Smitas patvirtino tokiu svarbiu sakiniu: „Esminis mūsų religijos principas yra apaštalų ir pranašų liudijimas apie Jėzų Kristų: kad Jis numirė, buvo palaidotas ir trečiąją dieną prisikėlė bei pakilo į dangų; o visi kiti su mūsų religija susiję dalykai tėra priedai prie to.“⁷ Džozefo Smito liudijimas apie Jėzų yra tas, kad Jis gyvena, nes jis Jį matė: „būtent Dievo dešinėje; ir [girdėjo] balsą, liudijantį, kad jis – Tėvo Viengimis“ (DS 76:23; taip pat žr. 22 eilutę). Prašau visus, kurie girdi ar skaito šią žinią, per maldą ir Raštų studijavimą siekti tokio paties liudijimo apie Dievo būdą, Jėzaus Kristaus Apmokėjimą ir Prisikėlimą. Priimkite Jo doktriną atgailaudami, priimdami krikštą bei Šventosios Dvasios dovaną ir visą gyvenimą laikydamiesi Jėzaus Kristaus Evangelijos įstatymų ir sandorų.

Artėjant Velykų šventei, išsakau savo liudijimą, kad Jėzus Nazarietis buvo ir yra Dievo Sūnus, būtent senovėje išpranašautasis Mesijas. Jis yra Kristus, kuris kentėjo Getsemanėje, numirė ant kryžiaus, buvo palaidotas ir trečią dieną tikrai prisikėlė. Jis yra prisikėlęs Viešpats, per kurį visi būsime prikelti ir per kurį visi norintieji galės būti išpirkti ir išaukštinti Jo dangiškoje karalystėje. Tai yra mūsų doktrina, patvirtinanti visus ankstesnius liudijimus apie Jėzų Kristų ir naujai paskelbta mūsų naujam laikmečiui. Jėzaus Kristaus vardu, amen.