Vynuogyno darbininkai

Vyresnysis Džefris R. Holandas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo


Vyresnysis Džefris R. Holandas
Prašau jūsų įsiklausyti į Šventosios Dvasios raginimą, sakantį jums tiesiog dabar, netgi šią akimirką, kad turėtumėte priimti apmokančiąją Viešpaties Jėzaus Kristaus dovaną.

Ką tik Pirmosios Prezidentūros praneštų pašaukimų ir atleidimų šviesoje norėčiau visų vardu pasakyti, kad visuomet atminsime ir mylėsime taip ištikimai tarnavusiuosius. Taip pat iš karto išreiškiame meilę ir sveikiname tuos, kurie dabar pašaukti eiti pareigas. Nuoširdžiai dėkojame kiekvienam iš jūsų.

Norėčiau kalbėti apie Gelbėtojo palyginimą, kuriame šeimininkas „anksti rytą išėjo samdytis darbininkų savo vynuogynui“. 6 valandą ryto pasamdęs pirmąją grupę, jis grįžo 9 val., 12 val. ir 3 val. po pietų ir samdė vis daugiau darbininkų, kadangi didėjo būtinybė skubiai nuimti derlių. Raštuose sakoma, kad paskutinį kartą jis atėjo „apie vienuoliktą“ valandą (maždaug 5 valandą vakaro) ir pasamdė paskutinę darbininkų grupę. Tada, vos po valandos, visi darbininkai susirinko gauti savo dienos uždarbio. Nelauktai visi gavo vienodą atlyginimą, nepaisant to, kad dirbo skirtingą laiką. Iš karto supyko pasamdytieji pirmiausia, sakydami: „Šitie paskutiniai tedirbo vieną valandą, o tu sulyginai juos su mumis, nešusiais dienos ir kaitros naštą.“1 Skaitydami šį palyginimą galbūt jūs, kaip ir tie darbininkai, jautėte, kad čia buvo padaryta kažkokia neteisybė. Leiskite man trumpai pakalbėti šiuo klausimu.

Visų pirma svarbu pažymėti, kad šiame palyginime nė su vienu nebuvo pasielgta neteisingai. Pirmieji darbininkai sutiko su tos dienos atlygiu, ir jie jį gavo. Be to, kiek galiu tai įsivaizduoti, jie buvo labai dėkingi gavę darbo. Gelbėtojo laikais paprastas žmogus ir jo šeima negalėjo daryti ką daugiau, kaip gyventi iš to, ką uždirbo tą dieną. Jei nedirbai ar neūkininkavai, ar nežvejojai, ar neprekiavai, tai dažniausiai ir nevalgei. Kai galimų darbininkų yra daugiau nei darbų, tai tiems pirmiesiems pasirinktiems darbininkams pasisekė daugiausiai iš visų darbo laukiančių darbininkų tą rytą.

Iš tikrųjų jei ir turėtume jausti kokį nors gailestį, tai gailėtis, bent pradžioje, turėtume tų vyrų, kurie nebuvo pasirinkti, kurie taip pat turėjo maitinti ir rengti savo šeimas. Atrodo, kad sėkmė niekada kai kuriems iš jų nesišypsodavo. Kas kartą apsilankius šeimininkui, jie visada matydavo, kaip pasirenkami kažkurie kiti darbininkai.

Tačiau prieš pat dienos pabaigą nelauktai šeimininkas grįžta penktą kartą su nuostabiu 11-os valandos pasiūlymu! Šie paskutiniai ir labiausiai nusivylę darbininkai, vien išgirdę, kad su jais bus teisingai pasielgta, priima darbą net nesužinoję atlygio, žinodami, kad bet kiek yra geriau negu nieko, o kaip tik tiek jie iki tol ir teturėjo. Tada, susirinkę gauti savo atlygio, jie apstulbsta gavę tiek pat, kiek visi kiti! Kokie nustebę jie turbūt buvo ir labai labai dėkingi! Tikrai jie niekada nematė tokios atjautos per visas savo darbo dienas.

Būtent taip suprasdami šią istorija turime žvelgti į pirmųjų darbininkų murmėjimą. Kaip jiems sako šeimininkas palyginime (ir aš tik truputėlį perfrazuoju): „Bičiuliai, aš jūsų neskriaudžiu! Mes juk susiderėjome dėl dienos atlyginimo, gero atlyginimo. Buvote labai laimingi gavę darbo, ir aš esu labai patenkintas tuo, kaip jūs dirbote. Jums iki galo viskas sumokėta. Imkite savo atlygį ir džiaukitės palaima. O dėl kitų – „tikrai tai mano valia su savo pinigais elgtis kaip noriu.“ O tada užduodamas šis veriantis klausimas bet kuriam žmogui, kuris tuo metu ar dabar privalo jį išgirsti: „Kodėl pavydite, jei aš pasirinkau būti geras?

Broliai ir seserys, mūsų gyvenime ateis metas, kai kažkas kitas gaus nelauktą palaimą ar kokį nors ypatingą pripažinimą. Norėčiau prašyti jūsų neužsigauti – ir jau tikrai nepavydėti – kai sėkmė aplanko kitą žmogų. Mes negauname mažiau, kai kas nors kitas gauna daugiau. Mes nelenktyniaujame vieni su kitais, kad pamatytumėm, kas turtingiausias, kas talentingiausias, kas gražiausias arba netgi kas daugiausia palaimintas. Lenktynės, kuriose iš tiesų dalyvaujame, yra lenktynės prieš nuodėmę, ir, be abejo, pavydas yra viena iš labiausiai paplitusių nuodėmių.

Be to, pavydas yra klaida, kurią vis kartojame. Akivaizdu, kad truputį kenčiame, kai mus ištinka kokia nesėkmė, bet pavydas verčia mus kentėti, kai bet kokia sėkmė aplanko bet kurį mūsų pažįstamą! Kokia šauni perspektyva – išgerti dar vieną kvortą acto marinato kas kartą, kai kas nors kitas pasijunta laimingas! Jau nekalbant apie graužatį pabaigoje, kai sužinosime, kad Dievas tikrai yra ir teisingas, ir gailestingas, suteikiantis kiekvienam esančiam su Juo „visus savo turtus“2, kaip sakoma Raštuose. Todėl pirmoji pamoka iš Viešpaties vynuogyno tokia: pavydas, raukymasis ar nuotaikos kitiems gadinimas nepagerinajūsų padėties, lygiai kaip kurio nors kito žmogaus žeminimas nepagerina jūsų paties įvaizdžio. Taigi, būkite malonūs ir dėkingi, kad Dievas yra malonus. Tai būdas gyventi laimingai.

Antroji pamoka, kurią norėčiau pateikti iš šio palyginimo, yra tai, kokią liūdną klaidą kai kurie padarytų, jeigu atsisakytų priimti savo atlyginimą dienos pabaigoje, kadangi anksčiau tos dienos metu jie buvo susirūpinę tam tikromis manomomis problemomis. Palyginime nepaminėta, kad kas nors būtų sviedęs savo monetą šeimininkui į veidą ir su pykčiu išlėktų visai be pinigų, bet, manau, kuris nors tikrai galėjo taip pasielgti.

Mylimi broliai ir seserys, tai, kas šioje istorijoje įvyko 9 valandą, vidurdienį ar 3 valandą po pietų, pranyksta visuotinai dosnaus atlyginimo didingume dienos pabaigoje. Tikėjimo ugdymo formulė yra tokia: išsilaikyti, dirbti toliau, užbaigti darbus ir leisti, kad ankstesnių valandų rūpesčiai – tikri ar įsivaizduoti – išnyktų galutinio atlygio gausybėje. Nesilaikykite senų problemų ir nuoskaudų – nei prieš save, nei prieš savo artimą ir, galėčiau pridurti, nei prieš šią tikrą ir gyvą Bažnyčią. Jūsų gyvenimo, jūsų artimo gyvenimo ir Jėzaus Kristaus Evangelijos didingumas pasimatys paskutiniąją dieną, netgi jei tą didingumą iš pradžių ne visi suvokia. Taigi, nesijaudinkite per daug dėl to, kas įvyko 9 valandą ryto, kai Dievo malonė mėgina jums atlyginti 6 valandą vakaro, kad ir kiek jums teko dirbti tą dieną.

Mes eikvojame tokią brangią emocinę ir dvasinę stiprybę užsispyrusiai laikydamiesi prisiminimų apie natą, kurią vaikystėje neteisingai sugrojome rečitalio metu, arba apie tai, ką sutuoktinis pasakė ar padarė prieš 20 metų, nuspręsdami tuo jį ar ją kaltinti dar ir kitus dvidešimt metų, arba apie įvykį Bažnyčios istorijoje, kuris paprasčiausiai įrodė, kad mirtingiems žmonėms visada sunkiai sekasi atitikti su jais susijusius nemirtingus lūkesčius. Net jei viena iš tų nuoskaudų ir neatsirado dėl jūsų, ji gali baigtis dėl jūsų. Koks didžiulis atlygis už pastangas jūsų lauks, kada vynuogyno Viešpats pažvelgs jums į akis ir mūsų žemiškos dienos pabaigoje bus suvestos visos sąskaitos.

O tai veda prie mano trečios ir paskutinės pamokos. Šis palyginimas – kaip ir visi palyginimai – iš tikrųjų yra ne apie darbininkus ar atlyginimus, kaip ir kiti palyginimai yra ne apie avis ir ožius. Tai pasakojimas apie Dievo gerumą, Jo kantrybę, atlaidumą ir Viešpaties Jėzaus Kristaus Apmokėjimą. Tai pasakojimas apie dosnumą ir atjautą. Tai pasakojimas apie malonę. Jis pabrėžia mintį, kurią išgirdau prieš daugelį metų, kad neabejotinai būti Dievu Dievui labiausiai patinka todėl, kad Jis gali parodyti gailestingumą, ypač tiems, kurie to nesitiki ir dažnai jaučiasi, kad to nenusipelnė.

Nežinau, kuriam žmogui šioje didžiulėje auditorijoje reikia išgirsti šiame palyginime pateiktą atleidimo žinią, bet kad ir kiek, jūsų manymu, vėluojate, kad ir kiek progų, jūsų manymu, praleidote, kad ir kiek daug klaidų jaučiate padarę, ar kiek talentų, jūsų manymu, neturite, ar kiek toli, jūsų manymu, nuklydote nuo namų, šeimos ir Dievo, aš liudiju, kad jūs nenuklydote toliau, negu gali pasiekti dieviška meilė. Jums neįmanoma panerti giliau, nei gali apšviesti beribė Kristaus Apmokėjimo šviesa.

Tiek jūs, kurie dar nesate mūsų tikėjimo, tiek jūs, kurie kažkada buvote, bet nepasilikote su mumis, bet kuriuo atveju nepadarėte nieko, ko nebūtų galima atitaisyti. Nėra tokios problemos, kurios negalėtumėte įveikti. Nėra tokios svajonės, kurios bėgant laikui ir amžinybei negalėtumėte įgyvendinti. Net jeigu jaučiatės pamirštu paskutiniu vienuoliktos valandos darbininku, vynuogyno Viešpats dar stovi kviesdamas. „Visiškai pasitikėdami artinkitės prie malonės sosto“3 ir pulkite Izraelio Šventajam prie kojų. Ateikite ir sotinkitės prie Viešpaties stalo „be pinigų ir be kainos“4.

Kreipiuosi Lehio žodžiais ypač į vyrus ir tėvus, tiek turinčius kunigystę, tiek jos dar neturinčius: „Pabuskite! Ir pakilkite iš dulkių… ir būkite vyrai.“5 Ne visuomet, bet dažnai būtent vyrai pasirenka neatsiliepti į kvietimą „ateiti ir stoti į gretas“.6 Regis, kad moterys ir vaikai dažniau nori tai daryti. Broliai, susiimkite. Padarykite tai dėl savęs. Padarykite tai dėl tų, kurie jus myli ir meldžiasi, kad atsilieptumėte į tą kvietimą. Padarykite tai dėl Viešpaties Jėzaus Kristaus, sumokėjusio nesuvokiamą kainą dėl tos ateities, kokią Jis nori, kad patirtumėte.

Mylimi broliai ir seserys, tie iš jūsų, kurie esate palaiminti Evangelija daugelį metų dėl to, kad jums nusišypsojo laimė ją surasti anksti, tie iš jūsų, kurie prie Evangelijos atėjote vėliau, palaipsniui ir po truputį, ir tie iš jūsų – nariai ir dar ne nariai – kurie galbūt vis dar neturi noro prisijungti, kiekvienam iš jūsų asmeniškai ir visiems kartu aš liudiju apie atnaujinančią Dievo meilės galią ir Jo malonės stebuklą. Jam rūpi, kokį tikėjimą galiausiai įgysite, o ne kurią valandą tai įvyks.

Todėl, jei sudarėte sandoras, laikykitės jų. Jeigu jų nesudarėte, sudarykite. Jeigu jas sudarėte ir sulaužėte, atgailaukite ir atitaisykite jas. Niekada ne per vėlu, jei tik vynuogyno Šeimininkas sako, kad dar yra laiko. Prašau jūsų įsiklausyti į Šventosios Dvasios raginimą, sakantį jums tiesiog dabar, netgi šią akimirką, kad turėtumėte priimti apmokančiąją Viešpaties Jėzaus Kristaus dovaną ir drauge su Juo džiaugsmingai darbuotis. Neatidėliokite. Jau vakarėja. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Show References

  1.  

    1. Žr. Mato 20:1–15.

  2.  

    2.  Luko 12:44.

  3.  

    3.  Hebrajams 4:16.

  4.  

    4.  Izaijo 55:1.

  5.  

    5.  2 Nefio 1:14, 21.

  6.  

    6. „We Are All Enlisted“, Hymns, no. 250.