Gailestingieji susilauks gailestingumo

Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas

Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
Kai mūsų širdys prisipildo Dievo meilės, mes tampame „malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“.

Brngūs mano broliai ir seserys, neseniai gavau laišką iš susirūpinusios mamos, kuri prašė, kad per visuotinę konferenciją pakalbėčiau tema, padėsiančia konkrečiai jos dviems vaikams. Tarp jų išaugo praraja, ir jie nustojo kalbėtis vienas su kitu. Motina sielvartavo. Savo laiške ji tikino mane, kad visuotinės konferencijos kalba šia tema sutaikintų jos vaikus ir viskas susitvarkytų.

Nuoširdus šios geros sesers prašymas buvo tik vienas iš daugelio pastarųjų mėnesių Dvasios paraginimų man, jog šiandien turėčiau keletą žodžių tarti tema, keliančia vis didesnį nerimą – ne vien susirūpinusiai mamai, bet ir daugeliui Bažnyčios narių, iš tikrųjų visam pasauliui.

Esu sujaudintas šios mylinčios mamos tikėjimo, kad visuotinės konferencijos kalba gali padėti išgydyti jos vaikų tarpusavio santykius. Esu tikras, kad ji pasitiki ne tiek kalbėtojo sugebėjimais, kiek „Dievo žodžio galia“, kuris „veikia žmonių protus stipriau nei kas kita“1. Brangi sese, meldžiu, kad Dvasia paliestų jūsų vaikų širdis.

Dėl ko santykiai sugenda

Įtempti ir išardyti santykiai yra seni kaip pasaulis. Sentėvis Kainas buvo pirmasis, kuris leido kartėlio ir piktumo vėžiui ėsti jo širdį. Savo širdies dirvoje jis puoselėjo pavydą ir neapykantą ir leido šiems jausmams bręsti tol, kol padarė neįtikėtiną dalyką – užmušė savo brolį ir galiausiai tapo Šėtono melų tėvu.2

Nuo tų pirmųjų dienų pavydo ir neapykantos dvasia vedė mus prie kai kurių tragiškiausių įvykių žmonijos istorijoje. Ji sukurstė Saulių prieš Dovydą, Jokūbo sūnus prieš savo brolį Juozapą, Lamaną ir Lemuelį prieš Nefį ir Amalikiją prieš Moronį.

Manau, jog ta naikinanti priešiškumo, piktumo ir keršto dvasia vienaip ar kitaip yra paveikusi kiekvieną žmogų žemėje. Gal net pasitaiko akimirkų, kai tą dvasią pastebime savyje. Kai jaučiamės įskaudinti, pikti ar pavydūs, yra gana lengva teisti kitus žmones, dažnai priskiriant jų veiksmams tamsius motyvus, kad pateisintume savo pasipiktinimo jausmus.

Doktrina

Be abejo, žinome, kad tai yra blogai. Doktrina yra aiški. Visi priklausome nuo Gelbėtojo. Nė vienas iš mūsų negalime išsigelbėti be Jo. Kristaus Apmokėjimas yra beribis ir amžinas. Mūsų nuodėmių atleidimas įvyksta tam tikromis sąlygomis. Turime atgailauti ir turime būti pasiruošę atleisti kitiems. Jėzus mokė: „Turite vienas kitam atleisti; nes tas, kuris neatleidžia… stovi pasmerktas priešais Viešpatį; nes jame pasilieka didesnė nuodėmė“3 ir „palaiminti gailestingieji, nes jie susilauks gailestingumo“4.

Žinoma, šie žodžiai atrodo visiškai priimtini, kai taikomi kam nors kitam. Labai aiškiai ir lengvai galime suvokti baisias pasekmes, kylančias dėl to, kad kiti teisia ir puoselėja pagiežą. Ir, žinoma, mums nepatinka, kai žmonės teisia mus.

Bet kas dėl mūsų pačių išankstinio nusistatymo ir nuoskaudų, mes dažnai pateisiname savo pyktį kaip teisų ir savo sprendimus kaip patikimus ir vienintelius tinkamus. Nors negalime matyti kito širdies, manome, kad pažįstame blogą motyvą ar net blogą žmogų, vos jį pamatę. Savo pykčiui darome išimtis, nes manome, kad tokiu atveju, turime visą reikalingą informaciją, kad galėtume kažką niekinti.

Savo Laiške romiečiams apaštalas Paulius rašė, jog tas, kuris teisia kitus, yra nepateisinamas. Jis paaiškino, jog teisdami kitus, mes pasmerkiame save, nes visi yra nusidėję.5 Atsisakymas atleisti yra sunki nuodėmė – nuodėmė, dėl kurios Gelbėtojas mus įspėjo. Paties Jėzaus mokiniai „ieškodavo dingsties vienas prieš kitą ir neatleisdavo vienas kitam savo širdyse; ir dėl šio blogio jie būdavo spaudžiami ir skaudžiai drausminami“6.

Šiuo klausimu mūsų Gelbėtojas kalbėjo taip aiškiai, kad belieka mažai vietos asmeninėms interpretacijoms. „Aš, Viešpats, atleisiu tam, kuriam atleisiu, bet iš jūsų reikalaujama atleisti visiems žmonėms.“7

Ar galėčiau čia pridėti komentarą? Kai Viešpats reikalauja, kad atleistume visiems žmonėms, tai apima ir mus pačius. Kartais iš visų pasaulio žmonių pats neatlaidžiausias, bet tuo pat metu ir tas, kuriam galbūt labiausiai reikia mūsų atleidimo, yra žmogus, kurį matome žiūrėdami į veidrodį.

Apibendrinimas

Iš tikrųjų šį pamokslą apie kitų teisimą galima būtų pasakyti vienu žodžiu. Kai kyla neapykanta, apkalbinėjimas, nepaisymas, niekinimas, pagieža ar noras pakenkti, prašau naudokitės tokiu patarimu:

Liaukitės!

Tai taip paprasta. Tiesiog turime liautis teisę kitus ir pakeisti kritiškas mintis ir jausmus nuoširdžia meile Dievui ir Jo vaikams. Dievas yra mūsų Tėvas. Esame Jo vaikai. Visi esame broliai ir seserys. Tiesą sakant, nežinau, kaip šią mintį neteisk kitų suformuluoti taip aiškiai, įtaigiai ir įtikinamai, kad ją įsisąmonintumėte. Galiu cituoti Raštus, galiu bandyti aiškinti doktriną, galiu net pacituoti neseniai matytą automobilio bamperio lipduką. Jis buvo priklijuotas ant galo automobilio, kurio vairuotojas atrodė kiek netašytas, bet lipduko žodžiai mokė svarbios pamokos. Jie bylojo: „Neteisk manęs dėl to, kad nusidedu kitaip nei tu.“

Turime pripažinti, kad visi esame netobuli – kad gyvename iš Dievo malonės. Argi visi nesame kažkada nuolankiai ėję prie Jo malonės sosto ir prašę malonės? Argi visa širdimi netroškome, kad mūsų pasigailėtų – kad mums būtų atleista už visas mūsų padarytas klaidas ir nuodėmes?

Kaip gi visi, priklausydami nuo Dievo gailestingumo, galime kitiems bent kiek atsakyti malonės, kurios taip karštai trokštame patys? Mylimi broliai ir seserys, argi neturėtume atleisti, kadangi norime, kad ir mums būtų atleista?

Dievo meilė

Ar tai sunku?

Žinoma, taip.

Atleisti sau ir kitiems nelengva. Iš tikrųjų daugeliui iš mūsų tai reiškia iš esmės pakeisti savo nusistatymą ir mąstymą – netgi pakeisti širdį. Bet štai gera žinia. Ši „galinga permaina“8 širdyje yra būtent tai, ką atnešti mums skirta Jėzaus Kristaus Evangelija.

Kaip tai įvyksta? Per Dievo meilę.

Kai mūsų širdys prisipildo Dievo meilės, mums atsitinka kažkas gero ir tauraus. Mes vykdome „Jo įsakymus, o Jo įsakymai nėra sunkūs. Juk kiekvienas, kuris gimęs iš Dievo, nugali pasaulį“9.

Kuo daugiau leidžiame Dievo meilei valdyti mūsų mintis ir jausmus – kuo daugiau mūsų meilei Dangiškajam Tėvui leidžiame skleistis mūsų širdyse – tuo lengviau mums mylėti kitus tyra Kristaus meile. Kai atveriame savo širdis šildančiai Dievo meilės aušrai, priešiškumo ir pavydo tamsa bei šaltis galiausiai išnyksta.

Kaip visada Kristus yra mūsų pavyzdys. Savo mokymais ir gyvenimu Jis parodė mums kelią. Jis atleido nelabiems, vulgariems ir jam pakenkti siekusiems žmonėms.

Jėzus sakė, kad lengva mylėti tuos, kurie mus myli. Netgi nedorėliai gali tai daryti. Jėzus Kristus mokė aukštesnio įstatymo. Jo žodžiai skamba per amžius ir yra skirti mums mūsų laikais. Jie skirti visiems, kurie trokšta būti Jo mokiniai. Jie skirti jums ir man: „Mylėkite savo priešus ir melskitės už savo persekiotojus.“10

Kai mūsų širdys prisipildo Dievo meilės, mes tampame „malonūs, gailestingi, atlaidūs vieni kitiems, kaip ir Dievas Kristuje jums buvo atlaidus“11.

Tyra Kristaus meilė gali pašalinti pasipiktinimo ir keršto žvynus nuo mūsų akių, leisdama mums matyti kitus taip, kaip mūsų Dangiškasis Tėvas mato mus: kaip ydingus ir netobulus mirtinguosius, turinčius vertę ir potencialą, kurių net negalime įsivaizduoti. Kadangi Dievas mus taip myli, mes taip pat turime mylėti ir atleisti vieni kitiems.

Mokinio kelias

Brangūs mano broliai ir seserys, apmąstykite šiuos klausimus sau patikrinti:

Ar slepiate savyje pagiežą kam nors?

Ar apkalbate, net jei tai, ką sakote, gali būti tiesa?

Ar atskiriate, atstumiate arba baudžiate kitus už jų poelgius?

Ar slaptoje kam nors pavydite?

Ar norite kam nors pakenkti?

Jei į bet kurį klausimą atsakėte „taip“, galite pritaikyti ankstesnį vieno žodžio pamokslą: liaukitės!

Kaltinimų ir nedraugiškumo pasaulyje yra lengva imti ir mesti akmenis. Bet prieš darydami tai, prisiminkime žodžius To, kuris yra mūsų Mokytojas ir pavyzdys: „Kas iš jūsų be nuodėmės, tegu pirmas sviedžia … akmenį.“12

Broliai ir seserys, palikime savo akmenis.

Būkime malonūs.

Atleiskime.

Kalbėkime taikingai vienas su kitu.

Tegul mūsų širdis pripildo Dievo meilė.

„Darykime gera visiems.“13

Gelbėtojas pažadėjo: „Duokite, ir jums bus duota; saikas geras, prikimštas, sukratytas ir su kaupu… Kokiu saiku seikite, tokiu jums bus atseikėta.“14

Argi vien šio teiginio neturėtų pakakti, kad visas savo pastangas skirtume gerumo, atlaidumo ir tikrosios meilės darbams, o ne neigiamam elgesiui?

Kaip Jėzaus Kristaus mokiniai atsakykime į piktumą gerumu.15 Nesiekime atkeršyti, kitaip sakant, nesiduokime pikto nugalimi.

„Juk parašyta: Mano kerštas, aš atmokėsiu, – sako Viešpats.

Verčiau, jei tavo priešininkas alksta, pavalgydink jį, jei trokšta, pagirdyk jį…

Nesiduok pikto nugalimas, bet nugalėk pikta gerumu.“16

Atminkite: galiausiai būtent gailestingieji susilauks gailestingumo.17

Kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, kur bebūtume, garsėkime kaip žmonės, kurie myli vienas kitą.18

Mylėkite vieni kitus

Broliai ir seserys, šiame gyvenime pakaks širdgėlos ir sielvarto, net jei neprisidėsime prie to savo užsispyrimu, tulžingumu ir piktumu.

Esame netobuli.

Mus supantys žmonės yra netobuli.19 Žmonės daro tai, kas erzina, nuvilia ir piktina. Šiame mirtingame gyvenime visada bus taip.

Tačiau turime pamiršti savo nuoskaudas. Iš dalies šis mirtingas gyvenimas skirtas to išmokti. Tai Viešpaties kelias.

Atminkite, dangaus gyventojams bus bendra tai, kad jiems bus atleista. Ir jie atleis.

Padėkite savo naštas prie Gelbėtojo kojų. Neteiskite. Leiskite Kristaus Apmokėjimui pakeisti ir išgydyti jūsų širdį. Mylėkite vienas kitą. Atleiskite vienas kitam.

Gailestingieji susilauks gailestingumo.

Apie tai liudiju vardu To, kuris taip besąlygiškai ir tobulai mylėjo, kad atidavė savo gyvybę už mus, savo draugus. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.