Išsivadavimo galia

Turiu gerą draugą, kuris prieš kiekvieną visuotinę konferenciją atsiunčia man po naują kaklaraištį, kurį rišiu kalbėdamas sesijos metu. Ar nemanote, kad jis turi puikų skonį?

Mano jaunasis draugas turi tam tikrų sunkumų. Jie kai kur riboja jį, tačiau, nepaisant to, jis yra nepakartojamas. Pavyzdžiui, jo misionieriškas tvirtumas prilygsta Mozijo sūnų tvirtumui. Dėl savo paprastumo jo tikėjimas yra labai tvirtas ir stabilus. Manau, jog Skotui nesuvokiama, kad ne visi yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai, ne visi perskaitė Mormono Knygą ir ne visi turi liudijimą apie jos tikrumą.

Leiskite pasidalinti vienu įvykiu iš Skoto gyvenimo, kai jis pirmą kartą vienas lėktuvu vyko aplankyti savo brolio. Netoliese sėdėjęs kaimynas nugirdo Skoto pokalbį su šalia sėdėjusiu asmeniu:

„Sveiki, aš vardu Skotas. Kuo jus vardu?“

Jo pašnekovas prisistatė.

„Kuo jus dirbate?“

„Aš esu inžinierius.“

„Tai puiku. Kur jūs gyvenate?“

„Las Vegase.“

„Ten mes turime šventyklą. Ar žinote, kurioje vietoje yra Mormonų šventykla?“

„Taip. Tai gražus pastatas.“

„Ar jūs esate Mormonas?“

„Ne.“

„Na, jums vertėtų juo tapti. Tai puikus tikėjimas. Ar esate skaitęs Mormono Knyga?“

„Ne.“

„Na, jums vertėtų perskaityti. Tai puiki knyga.“

Visa širdimi pritariu Skotui – Mormono Knyga iš tiesų yra puiki. Visada prisimenu Pranašo Džozefo Smito žodžius, cituojamus Mormono Knygos įvade: „Aš pasakiau broliams, kad Mormono Knyga yra teisingiausia iš visų knygų žemėje ir mūsų religijos sąvaros akmuo ir kad žmogus labiau priartės prie Dievo, gyvendamas pagal jos priesakus, negu pagal bet kokios kitos knygos.“

Šiais metais sekmadieninės mokyklos klasėse studijuojame Mormono Knygą. Ruošdamiesi ir dalyvaudami pamokose, mes galime būti paraginti pasekti drąsiu Skoto pavyzdžiu ir su kitų tikėjimų žmonėmis pasidalinti savo meile šiems ypatingiems šventiems Raštams.

Pagrindinė Mormono Knygos tema yra aprašyta 1 Nefio knygos, pirmo skyriaus paskutinėje eilutėje. Nefis rašo: „Bet štai, aš, Nefis, parodysiu jums, kad Viešpaties švelnūs pasigailėjimai yra visiems tiems, kuriuos jis išsirinko dėl jų tikėjimo, kad padarytų galingus netgi iki galios išsilaisvinti.“ (1 Nefio 1:20.)

Noriu pakalbėti apie tai, kaip Mormono Knyga, kuri yra šiomis pastarosiomis dienomis išsaugotas švelnus Viešpaties pasigailėjimas, išvaduoja mus, tyru ir „pačiu teisingiausiu“ būdu mokydama Kristaus doktrinos.

Daug Mormono Knygos pasakojimų yra apie išvadavimą. Lehio išvykimas į tyrus kartu su šeima buvo pasakojimas apie išsivadavimą iš Jeruzalės sunaikinimo. Pasakojimas apie jereditus, kaip ir pasakojimas apie mulekitus, yra pasakojimas apie išsivadavimą. Alma jaunesnysis buvo išvaduotas iš nuodėmės. Jaunieji Helamano kariai buvo išvaduoti mūšyje. Nefis ir Lehis buvo išvaduoti iš kalėjimo. Išvadavimo tema yra matoma visoje Mormono Knygoje.

Mormono knygoje yra du pasakojimai, kurie yra labai panašūs ir pateikia mums svarbią pamoką. Pirmasis yra Mozijo knygoje, pradedant nuo 19-to skyriaus. Iš ten sužinome apie Nefio žemėje gyvenusį karalių Limhį. Lamanitai kariavo su Limhio žmonėmis. Pastariesiems pralaimėjus, lamanitai leido karaliui Limhiui karaliauti savo žmonėms, bet šie turėjo likti jų vergovėje. Tai buvo nerami taika (žr. Mozijo 19–20).

Kuomet Limhio žmonės užtektinai prisikentėjo nuo lamanitų, jie įtikino savo karalių kovoti prieš lamanitus. Limhio žmonės tris kartus pralaimėjo. Ant jų buvo uždėtos sunkios naštos. Galiausiai jie nusižemino ir garsiai šaukėsi Viešpaties, kad Jis išvaduotų juos. (Žr. Mozijo 21:1–14.) 21-o skyriaus 15-oje eilutėje pasakojama apie Viešpaties atsakymą: „Ir dabar, Viešpats buvo lėtas išgirsti jų šauksmą dėl jų nedorybių; nepaisant to, Viešpats išgirdo jų šauksmus ir pradėjo minkštinti lamanitų širdis, todėl šie pradėjo švelninti jų naštas; vis dėlto Viešpačiui neatrodė tinkama išvaduoti juos iš vergijos.“

Netrukus po to, kai atvyko Amonas ir grupelė žmonių iš Zarahemlos, kartu su Gideonu – vienu Limhio žmonių vadovu – jie parengė sėkmingą planą ir ištrūko iš lamanitų skriaudų. Viešpats buvo lėtas išgirsti jų šauksmus. Dėl ko? Dėl jų nedorybių.

Antrasis pasakojimas daugeliu atžvilgių labai panašus, bet tuo pat metu ir skirtingas. Jis užrašytas Mozijo 24-ame skyriuje.

Alma ir jo žmonės buvo įsikūrę Helamo žemėje, kai prie šios žemės ribų atėjo lamanitai. Susitikę jie priėmė taikų sprendimą. (Žr. Mozijo 23:25–29.) Netrukus lamanitų vadovai pradėjo engti Almos žmones ir užkrovė jiems sunkias naštas (žr. Mozijo 24:8). 13-oje eilutėje skaitome: „Ir buvo taip, kad jų suspaudimuose atėjo jiems Viešpaties balsas, sakantis: Pakelkite galvas ir būkite paguosti, nes aš žinau apie sandorą, kurią sudarėte man; ir aš sudarysiu sandorą su savo žmonėmis ir išvaduosiu juos iš vergijos.“

Almos žmonės buvo išvaduoti iš lamanitų rankų ir saugiai sugrįžo atgal pas Zarahemlos žmones.

Tad koks gi buvo skirtumas tarp Almos žmonių ir karaliaus Limhio žmonių? Akivaizdu, kad buvo keletas skirtumų: Almos žmonės buvo taikūs ir teisesni; jie buvau jau pakrikštyti ir sudarę sandorą su Viešpačiu; jie nusižemino priešais Viešpatį dar prieš prasidedant išmėginimams. Dėl visų šių skirtumų Viešpats teisėtai galėjo nedelsiant ir stebuklingu būdu išlaisvinti juos iš vergijos gniaužtų. Šios Raštų ištraukos mus moko apie Viešpaties išvadavimo galią.

Jėzaus Kristaus gyvenimą ir misiją skelbiančios pranašystės žada mums išvadavimą, kurį Jis suteiks. Jo Apmokėjimas ir Prisikėlimas leidžia mums išsivaduoti iš fizinės mirties ir, jei atgailaujame, iš dvasinės mirties ir suteikia amžinojo gyvenimo palaiminimus. Apmokėjimo ir Prisikėlimo pažadus – pažadus išvaduoti iš fizinės ir dvasinės mirties Dievas paskelbė Mozei, sakydamas: „Nes štai, tai yra mano darbas ir mano šlovė – įgyvendinti žmogaus nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą.“ (Mozės 1:39.)

Matome, kad tikėjimo tiesoms, nuostabiai mums suformuluotoms Raštuose, priešinasi pasaulietiškumo jėgos, metančios iššūkį seniai nusistovėjusiam tikėjimui šventraščiais, kurie per visus šiuos amžius padėjo apibrėžti amžinąsias vertybes ir mūsų elgsenos gyvenime standartus. Jie skelbia, kad Biblijos mokymai yra klaidingi, o Mokytojo mokymai jau pasenę. Jie tvirtina, kad kiekvienas asmuo privalo pats laisvai nusistatyti sau standartus; jie mėgina pakeisti tikinčiųjų teises, priešingai tam, ko yra mokoma Raštuose ir pranašų žodžiuose.

Koks didis palaiminimas turėti aprašymą apie mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo misiją, kuri paskelbta Mormono Knygoje, kad pridėtų antrą liudijimą prie Biblijoje paskelbtos doktrinos. Kodėl pasauliui taip svarbu turėti ne tik Bibliją, bet ir Mormono Knygą? Manau atsakymas yra 1 Nefio 13–ame skyriuje: Nefis rašė: „Ir angelas man tarė, sakydamas: Šie paskutiniai metraščiai, kuriuos matei tarp kitataučių [Mormono Knyga], patvirtins tiesą pirmųjų [Biblijos], kurie yra dvylikos Avinėlio apaštalų, ir paskelbs aiškius ir vertingus dalykus, kurie buvo iš jų pašalinti; ir paskelbs visoms giminėms, liežuviams ir liaudims, kad Dievo Avinėlis yra Amžinojo Tėvo Sūnus ir pasaulio Gelbėtojas; ir kad visi žmonės privalo ateiti pas jį arba jie negali išsigelbėti.“ (40 eilutė.)

Vien tik Biblijos arba vien tik Mormono Knygos nepakanka. Abi yra būtinos, kad galėtume mokyti kitus ir patys mokytis pilnos ir išbaigtos Kristaus doktrinos. Vienos skaitymas nemenkina kitos reikšmingumo. Tiek Biblija, tiek Mormono Knyga yra būtinos mūsų išgelbėjimui ir išaukštinimui. Prezidentas Ezra Taftas Bensonas galingai mokė: „Naudojamos kartu, Biblija ir Mormono Knyga paneigia klaidingas doktrinas.“ („A New Witness for Christ“, Ensign,, Nov. 1984, p. 8.)

Kad pailiustruočiau, kaip šios knygos harmoningai dera tarpusavyje, baigdamas pateiksiu du pasakojimus – vieną iš Senojo Testamento, o kitą iš Mormono Knygos.

Pasakojimas apie Abraomą prasideda nuo jo išsivadavimo iš stabus garbinančių chaldėjų (žr. Pradžios 11:27–31; Abraomo 2:1–4). Vėliau abu su žmona Sara jie buvo išvaduoti iš sielvarto, ir jiems buvo pažadėta, kad per jų palikuonis bus palaimintos visos žemės tautos (žr. Pradžios 18:18).

Senajame Testamente aprašyta, kaip Abraomas iš Egipto išsivedė savo sūnėną Lotą. Šis, gavęs galimybę pirmas pasirinkti žemę, pasirinko Jordano lygumą ir pasistatė palapinę, nukreiptą į Sodomą, didžio nelabumo miestą. (Žr. Pradžios 13:1–12.) Didžiąją dalį sunkumų, su kuriais vėliau savo gyvenime susidūrė Lotas, o jų buvo gana nemažai, galima susieti su jo ankstesniu sprendimu palapines duris atgręžti į Sodomos pusę.

Abraomo, ištikimųjų tėvo, patyrimai gyvenime buvo kitokie. Be abejonės, jis turėjo sunkumų, tačiau jo gyvenimas turėjo būti palaimintas gyvenimas. Nėra žinoma, į kurią pusę buvo nukreiptos Abraomo palapinės durys, tačiau yra stipri užuomina Pradžios knygos 13-to skyriaus paskutinėje eilutėje. Ten rašoma: „Abromas [arba Abraomas] išardė savo palapinę ir nusikėlė gyventi prie Mamrės ąžuolų, arti Hebrono. Ten jis pastatė Viešpačiui aukurą.“ (Pradžios 13:18.)

Nors to nežinau, tačiau manau, kad Abraomo palapinės durys buvo nukreiptos į Viešpačiui pastatytą aukurą. Kodėl taip nusprendžiau? O gi todėl, kad aš žinau Mormono Knygos pasakojimą apie Karaliaus Benjamino nurodymus savo žmonėms, kuriuos jis davė jiems susirinkus išklausyti jo paskutinių žodžių. Karalius Benjaminas nurodė jiems atsukti savo palapinių duris į šventyklos pusę (žr. Mozijo 2:1–6).

Atsigręždami į šventųjų Raštų mokymus mes galime išsivaduoti iš blogio ir nelabumo. Gelbėtojas yra Didis Išvaduotojas, nes Jis išvaduoja mus iš mirties ir nuodėmės (žr. Romiečiams 11:26; 2 Nefio 9:12).

Aš skelbiu, kad Jėzus yra Kristus ir kad galime artintis prie Jo skaitydami Mormono Knygą. Mormono Knyga yra dar vienas Jėzaus Kristaus testamentas. Pirmieji mūsų Gelbėtojo testamentai yra Senasis ir Naujasis Testamentai – arba Biblija.

Vėl prisiminkime, kaip mano draugas Skotas apibūdino Mormono Knygą: „Tai puiki knyga.“ Liudiju jums, kad Mormono Knyga yra puiki didžia dalimi dėl savo darnos su Šventa Biblija. Jėzaus Kristaus vardu, amen.