Mūsų tarnavimo kunigystėje motyvas

Pastaruoju metu mąsčiau apie du svarbius pašaukimus, kuriuos Bažnyčioje gavau kartu su kunigyste.

Pirmąjį pašaukimą gavau būdamas diakonu. Kartu su šeima lankėme Frankfurto skyrių Vokietijoje. Tame mažame skyriuje buvome palaiminti matydami daug nuostabių žmonių. Vienas jų buvo mūsų skyriaus prezidentas Brolis Landšulcas. Labai juo žavėjausi, nors jis ir atrodydavo šiek tiek per rimtas, per oficialus ir dažniausiai dėvėjo tamsų kostiumą. Prisimenu, kaip paauglystėje su savo draugais juokaudavome dėl savo skyriaus prezidento senamadiškumo.

Šiandien šie prisiminimai man sukelia juoką, nes labai tikėtina, kad šiuolaikinis Bažnyčios jaunimas tą patį galvoja apie mane.

Vieną sekmadienį Prezidentas Landšulcas panoro su manimi pasikalbėti. Pirmiausia pamaniau: „Ką blogo padariau?“ Mintyse greitai pergalvojau daug dalykų, dėl kurių galėjau būti įkvėptai iškviestas skyriaus prezidento pokalbiui su diakonu.

Prezidentas Landšulcas pasikvietė mane į nedidelė klasę – mūsų maldos namuose nebuvo atskiro kabineto skyriaus prezidentui – kur jis pašaukė mane tarnauti diakonų kvorumo prezidentu.

„Tai svarbios pareigos“, – tarė jis, o tada neskubėdamas paaiškino kodėl. Jis paaiškino, ko jis ir Viešpats iš manęs tikisi ir kaip galiu sulaukti pagalbos.

Neprisimenu visko, ką jis tuomet man sakė, bet gerai prisimenu, kaip jaučiausi. Jam bekalbant mane užliejo šventa, dieviška Dvasia. Jutau, kad tai tikrai yra Gelbėtojo Bažnyčia. Taip pat jutau, kad mane pašaukti jį įkvėpė Šventoji Dvasia. Pamenu, kad po pokalbio iš tos nedidukės klasės išėjau gerokai ūgtelėjęs.

Nuo tos dienos praėjo beveik 60 metų, bet aš vis dar branginu tuos pasitikėjimo ir meilės jausmus.

Galvodamas apie šią istoriją bandžiau prisiminti, kiek tuo metu mūsų skyriuje buvo diakonų. Jei atmintis neapgauna, tai manau, kad buvo tik du. Nors gali būti, kad ir tai labai perdėtai pasakyta.

Bet iš tikrųjų man buvo nesvarbu, ar buvo vienas, ar tuzinas diakonų. Jaučiausi pagerbtas ir norėjau tarnauti kaip įmanoma geriau, kad nenuvilčiau nei savo skyriaus prezidento, nei Viešpaties.

Dabar pagalvoju, kad tas prezidentas galėjo mane toms pareigoms pašaukti visai neteikdamas tam didelės reikšmės. Mane pašaukti naujuoju diakonų kvorumo prezidentu jis galėjo ir kur nors koridoriuje arba per kokį nors kunigijos susirinkimą.

Tačiau jis skyrė man laiko ir padėjo suprasti, ne tik ką turėjau daryti savo naujame pašaukime, bet, kas buvo kur kas svarbiau, kodėl turėjau tai daryti, t. y. tų darbų motyvą.

To niekada neužmiršiu.

Šio pasakojimo tikslas nėra parodyti, kaip Bažnyčioje pašaukti narius (nors tai tikrai gera pamoka, kaip tinkamai tai daryti). Dalinuosi ja todėl, kad man tai yra pavyzdys apie tai, kaip kunigijos vadovai gali galingai motyvuoti, kaip sužadinti dvasią ir įkvėpti veikti.

Mes turime nuolat prisiminti tas amžinas priežastis, dėl kurių mums įsakyta veikti. Pagrindiniai Evangelijos principai turi būti mūsų gyvenimo audeklo dalimi, ir kartais tai gali reikšti, kad jų mokytis prireiks vėl ir vėl. Tai nereiškia, kad šis procesas turi būti rutiniškas ir nuobodus. Priešingai, mokydami esminių Evangelijos principų namuose ar Bažnyčioje, padarykime, kad entuziazmo dėl Evangelijos liepsna bei liudijimo ugnis atneštų šviesos, šilumos ir džiaugsmo tiems, kuriuos mokome.

Visi – nuo neseniai įšventinto diakono iki jau seniai įšventinto aukštojo kunigo – turime sąrašus darytinų darbų, kuriuos turime atlikti eidami savąsias kunigystės pareigas. Tas sąrašas yra svarbus ir neturėtume jo ignoruoti. Tačiau tik per tarnavimo kunigystėje motyvą galime pajusti užsidegimą, aistrą ir kunigystės galią.

Darytini darbai kunigystės tarnystėje moko mus ką daryti. Tų darbų motyvas įkvėpia sielą.

Darytini darbai informuoja, bet tų darbų motyvas – transformuoja.

Kitas pašaukimas kunigystėje, apie kurį galvojau, man teko po daugelio metų, kai jau turėjau savo šeimą. Buvome sugrįžę vėl gyventi Frankfurte, Vokietijoje; tuomet buvau neseniai paaukštintas darbo pareigose, o tai reikalavo daugiau laiko ir dėmesio. Tokiu užimtu gyvenimo metu Vyresnysis Džozefas B. Virtlinas pašaukė mane būti kuolo prezidentu.

Pokalbyje su juo dėl pašaukimo galvojau apie daugelį dalykų, o ypač apie tai, kur rasiu laiko vykdyti tokį pašaukimą. Nors jaučiausi pamalonintas ir pagerbtas dėl tokio pašaukimo, bet minutėlę sudvejojau, ar galėsiu jį priimti. Bet ir toji abejonė greitai dingo, nes žinojau, kad Vyresnįjį Virtliną pašaukė Dievas ir kad jis darė Viešpaties darbą. Man neliko nieko kito, kaip priimti pašaukimą.

Būna dienų, kai į nežinią turime žengti tikėdami, pasikliaudami, kad Dievas, žengus pirmą žingsnį, ves mus tvirtu grindiniu po kojomis. Būtent todėl su džiaugsmu priėmiau tą pašaukimą ir žinojau, kad Dievas manimi pasirūpins.

Tomis dienomis, kai tik pradėjau eiti kuolo prezidento pareigas, turėjome privilegiją būti mokomi geriausių mokytojų ir vadovų Bažnyčioje – tokių vyrų kaip Vyresnysis Raselas M. Nelsonas ir Prezidentas Tomas S. Monsonas, atvykusių į mūsų kraštą. Jų mokymai buvo lyg rasa iš dangaus ir įkvėpimas mums. Vis dar turiu tuos užrašus, kuriuos rašiau tų mokymų metu. Tie Broliai mums parodė viziją apie tai, ką reiškia kurti Dievo karalystę per asmeninių liudijimų stiprinimą ir šeimų stiprinimą. Jie padėjo suprasti, kaip konkrečiomis aplinkybėmis ir konkrečiu laiku galime pritaikyti Evangelijos tiesą ir principus. Kitaip tariant, įkvėpti vadovai padėjo mums suprasti Evangelijos motyvus, tad turėjome pasiraitoti rankoves ir kibti į darbą.

Netrukus supratome, kad kuolo prezidentūra galėtų nuveikti daug darbų; tiek daug, kad jei nebūtume įkvėptai susidėlioję prioritetų, tai būtume pražiopsoję pačius svarbiausius darbus. Atsirado dėl pirmumo besivaržančių dalykų, nukreipiančių mūsų dėmesį nuo Brolių parodytos vizijos. Buvo daug „gerų“ darytinų darbų, bet ne visi jie buvo svarbiausi.

Išmokome svarbią pamoką: pats darbų gerumas nebūtinai turi būti priežastis eikvoti savo laiką ir išteklius. Mūsų veiklos, iniciatyvos ir planai turi būti įkvėpti ir pagrįsti tarnavimo kunigystėje motyvu, o ne tik kokia nors prašmatnia trumpalaike mada. Kitaip mes blaškysimės, sekinsime savo energiją, įsisuksime į savo pačių hobius, dvasinius ar materialius interesus, bet taip tik atitolsime nuo mokinystės esmės.

Broliai, visi žinome, kad turime save disciplinuoti, jei norime išlikti dėmesingi tiems dalykams, kurie geriausiai ugdo meilę Dievui ir artimui, pagyvina santuokas, sustiprina šeimas ir stato Dievo karalystę žemėje. Lyg kokį vaismedį su daug šakų ir gausia lapija, mūsų gyvenimą irgi reikia reguliariai genėti, kad užtikrintumėme tinkamą savo energijos ir laiko panaudojimą vykdant tikrąjį tikslą – duoti gerą tarnavimo mūsų Viešpačiui vaisių!¹

Tai kaip žinoti ką rinktis? Už pasirinkimą atsakome patys. Tačiau mums įsakyta dėl to stropiai studijuoti Raštus, įsiklausyti į pranašų žodžius ir su tikėjimu dėl to rimtai, atsidavusiai melstis.

Broliai, Dievas yra ištikimas. Per Šventąją Dvasią mūsų protams ir širdims Jis pasakys, kurį kelią rinktis kiekvienu konkrečiu savo gyvenimo atveju.

Jei širdis tyra, jei siekiame ne savo šlovės, o Visagalio Dievo šlovės, jei siekiame vykdyti Jo valią, jei trokštame laiminti savo šeimą ir artimą – tai kelyje nebūsime palikti vieni. Prezidentas Monsonas mums dažnai primena: „Kai vykdome Viešpaties darbą, turime teisę į Viešpaties pagalbą.“²

Dangiškasis Tėvas „[eis] prieš jūsų veidą. [Jis bus] jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir [Jo] Dvasia bus jūsų širdyse, ir [Jo] angelai aplink jus, kad jus palaikytų“³.

Mano brangūs broliai, dangiškos palaimos už tarnystę kunigystėje išsilieja tada, kai stropiai veikiame, noriai aukojamės ir trokštame daryti tai, kas teisinga. Būkime tie, kurie veikia, o ne tie, kurie veikiami. Pamokslavimas yra gerai, bet pamokslai, kurie neveda prie veiksmo, yra lyg laužas be šilumos arba troškulio nemalšinantis vanduo.

Tik per doktrinos pritaikymą auga gryninančioji Evangelijos liepsna, o kunigystės galia įžiebia mūsų sielas.

Tomas Edisonas, žmogus, kuris pasaulį nutvieskė švytinčia elektros šviesa, pasakė, kad „idėjos vertė slypi jos panaudojamume“⁴. Panašiai ir su Evangelijos doktrina – ji tampa vertinga tik tuomet, kai ją naudojame.

Neleiskime, kad kunigystės doktrinos skurstų mūsų širdyse ir nebūtų pritaikytos mūsų gyvenime. Jei yra kokia nors santuoka ar šeima – galbūt net mūsų pačių – kurią reikia gelbėti, nelaukime sudėję rankas. Dėkokime Dievui už laimės planą, į kurį įeina tikėjimas, atgaila, atleidimas ir vis naujos pradžios. Jei taikysime kunigystės doktrinas, tai mes, vyrai, tėvai ir sūnūs, galėsime išnaudoti kunigystės motyvą bei jo galią atgaivinant ir apsaugant amžinųjų šeimų grožį ir šventumą.

Visuotinė konferencija visada yra geras laikas tiek klausytis, tiek ir veikti. Tad būkime „žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai“⁵. Broliai, kviečiu jus apmąstyti Dievo tarnų žodžius, išsakytus šį savaitgalį. Tada klaupkitės ant kelių. Paprašykite Dievo, mūsų Dangiško Tėvo, apšviesti jūsų protą ir paliesti jūsų širdį. Melskite Dievo, kad jis vestų jus kasdieniame gyvenime, vykdant pareigas Bažnyčioje bei konkrečiuose iššūkiuose. Sekite Dvasios mokymais – neatidėliokite to. Jei visa tai darysite, pažadu, kad Viešpats nepaliks jūsų vienų kelyje.

Žinome, kad nepaisant mūsų gerų ketinimų, ne viską pavyksta padaryti pagal planą. Klystame tiek gyvenime, tiek tarnaudami kaip kunigai. Kartais mes suklumpame ir nuviliame.

Kai Viešpats pataria mums „kantriai [tęsti], kol [būsime] ištobulinti“⁶, Jis leidžia suprasti, kad tam prireiks laiko ir atkaklumo. Evangelijos bei kunigystės motyvų supratimas padės suvokti viso to dievišką tikslingumą. Tai mus sustiprins ir motyvuos daryti gerus darbus, net kai jie yra sunkūs. Jei nenukrypsime nuo pagrindinių gyvenimo pagal Evangeliją principų, tai būsime palaiminti aiškumu, išmintimi ir vadovavimu.

„Argi mes neisime pirmyn tokiame svarbiame reikale?“⁷ Taip, broliai, mes eisime!

Jei vadovausimės Šventąja Dvasią, tai klaidos mus pamokys. Jei suklupsime, galėsime pakilti. Jei nusilpsime, galėsime eiti toliau. Mes niekada nedvejosime; mes niekada nepasiduosime.

Lyg galingoji amžinosios Dievo kunigystės brolija mes pakilsime, suremsime pečius, susitelksime į sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos principus ir pasišventę, su meile dėkodami tarnausime savo Dievui ir artimui.

Mano brangūs broliai, liudiju jums šiandien, kad Dievas Tėvas ir Jo Sūnus Jėzus Kristus yra gyvi. Jie yra tikri! Jie realūs!

Jūs nepalikti vieni. Jūs rūpite Tėvui Danguje, Jis trokšta jus laiminti ir išlaikyti teisume.

Tikrai žinokite, kad Dievas ir šiais laikais kalba žmonijai. Jis prabils jums!

Pranašas Džozefas Smitas matė tai, ką jis sakė matęs. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia į žemę buvo sugrąžinta Visagalio Dievo galia ir įgaliojimu.

Meldžiu, kad mes, turintieji Jo kunigystę, niekada nepamirštume savo tarnavimo kunigystėje motyvo ir naudotumėmės sugrąžintosios Evangelijos principais, nes jie keičia gyvenimus tų žmonių, kuriems tarnaujame.

Jei taip darysime, tai begalinė Apmokėjimo galia mūsų dvasią ir charakterį valys, grynins ir taurins tol, kol tapsime tokiais vyrais, kokiais turime tapti. Apie tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.