Vyresnysis Deividas F. Evansas
Natūralus dalinimasis Evangelija su mums rūpimais ir mylimais žmonėmis taps gyvenimo darbu ir džiaugsmu.

Konferencijos ir kitų neseniai vykusių susirinkimų metu1 daugelis iš mūsų svarstėme, ką aš galiu padaryti, kad savo apylinkėje padėčiau įtvirtinti Viešpaties Bažnyčią ir pamatyti tikrą augimą.

Siekiant šio ir visų kitų tikslų, svarbiausias darbas visuomet vyksta mūsų pačių namuose ir šeimoje.2 Būtent šeimoje įtvirtinama Bažnyčia ir vyksta tikrasis augimas.3 Savo vaikus turime mokyti Evangelijos principų ir doktrinų. Turime jiems padėti įgyti tikėjimą Jėzumi Kristumi ir pasiruošti krikštui, sulaukus aštuonerių metų.4 Patys turime būti ištikimi, kad jie galėtų matyti mūsų meilės Viešpačiui ir Jo Bažnyčiai pavyzdį. Tai padeda mūsų vaikams jausti džiaugsmą, laikantis įsakymų, dėkingumą, tarnaujant kitiems, ir laimę šeimoje. Savo namuose turime laikytis Nefio aprašyto pavyzdžio:

„Mes stropiai darbuojamės … kad įtikintume savo vaikus … tikėti Kristų ir susitaikyti su Dievu. …

… Mes kalbame apie Kristų, mes džiūgaujame Kristumi, mes pamokslaujame apie Kristų, mes pranašaujame apie Kristų, ir mes rašome sulig savo pranašystėmis, kad mūsų vaikai žinotų, į kokį šaltinį jie gali žvelgti savo nuodėmių atleidimo.“5

Kad suteiktume šiuos palaiminimus savo vaikams, mes stropiai darbuojamės, lankydami su jais Bažnyčią, rengdami šeimos namų vakarus ir kartu skaitydami Raštus. Mes kasdien meldžiamės šeimoje, priimame pašaukimus, lankome sergančius ir vienišus ir darome kitus dalykus tam, kad mūsų vaikai žinotų, kad mylime juos ir kad mylime savo Dangiškąjį Tėvą, Jo Sūnų ir Jų Bažnyčią.

Mes kalbame ir pranašaujame apie Kristų, kai mokome šeimos namų vakaro metu arba kai sėdime su vaiku, išsakome savo meilę jam ir dalinamės liudijimu apie sugrąžintą Evangeliją.

Galime rašyti apie Kristų, rašydami laiškus tiems, kurie toli nuo mūsų. Tarnaujantys misionieriai, kariuomenėje tarnaujantys sūnūs ir dukros, mūsų mylimieji – visi yra palaiminami mūsų parašytais laiškais. Iš namų gautas laiškas neturėtų būti trumpas elektroninis laiškelis. Tikri laiškai suteikia kažką apčiuopiamo, ką galima paimti į rankas, apgalvoti ir branginti.

Mes padedame savo vaikams pasitikėti Gelbėtojo Apmokėjimu ir pažinti mylinčio Dangiškojo Tėvo atleidimą, rodydami meilę ir atlaidumą, kai patys auklėjame. Mūsų meilė ir atlaidumas ne tik traukia prie mūsų vaikus, bet ir ugdo jų tikėjimą, kad jų Dangiškasis Tėvas myli juos ir kad Jis atleis jiems, jeigu jie stengsis atgailauti, elgtis geriau ir tapti geresni. Jie pasitiki šia tiesa, nes tą patį patyrė iš savo žemiškų gimdytojų.

Šalia darbo savo namuose mes dar, kaip mokė Nefis, „stropiai darbuojamės … kad įtikintume … savo brolius tikėti Kristų ir susitaikyti su Dievu“6. Kiekvienas Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios narys turi palaiminimą ir pareigą dalintis Evangelija. Kai kurie, kuriems reikia Evangelijos, dar nėra Bažnyčios nariai. Kai kurie iš jų kadaise buvo tarp mūsų, tačiau jiems ir vėl reikia pajusti tą džiaugsmą, kurį jautė tuomet, kai kažkada priėmė Evangeliją. Viešpats myli tiek tą žmogų, kuris niekada negirdėjo Evangelijos, tiek tą, kuris grįžta pas Jį.7 Tiek Jam, tiek mums jokio skirtumo. Tai tas pats darbas. Sielų vertė, nepriklausomai nuo jų būklės, yra didžiulė mūsų Dangiškajam Tėvui, Jo Sūnui ir mums.8 Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus darbas yra „įgyvendinti žmogaus [ir visų Jo vaikų] nemirtingumą ir amžinąjį gyvenimą“9, nepaisant jų dabartinių aplinkybių. Esame palaiminti, galėdami padėti šiame didžiame darbe.

Kaip galime padėti, Prezidentas Tomas S. Monsonas paaiškino, sakydamas: „Mūsų misionieriški patyrimai tūri būti švieži. Neužtenka atsilošti ir apmąstyti ankstesnius patyrimus. Kad jaustumėtės patenkinti, turite nenustoti natūraliai dalintis Evangelija.“10

Natūralus dalinimasis Evangelija su mums rūpimais ir mylimais žmonėmis taps gyvenimo darbu ir džiaugsmu. Leiskite papasakoti apie du tokius patyrimus.

Deivas Orchardas užaugo Solt Leik Sityje, kur dauguma jo draugų buvo Bažnyčios nariai. Jie darė jam didelę įtaką. Taip pat Bažnyčios vadovai, gyvenantys jo kaimynystėje, nuolatos kvietė jį į veiklas. Jo draugai darė tą patį. Nors tuo metu neprisijungė prie Bažnyčios, tačiau augdamas jis buvo laiminamas gerų draugų – Pastarųjų dienų šventųjų ir Bažnyčios remiamų veiklų įtaka. Įstojęs į koledžą, jis paliko savo namus, o dauguma jo draugų išvyko tarnauti misijose. Jam trūko jų įtakos.

Vienas iš Deivo mokyklos draugų buvo dar neišvykęs. Kiekvieną savaitę šis draugas susitikdavo su vyskupu, kad susitvarkytų savo gyvenimą ir galėtų vykti į misiją. Jiedu su Deivu tapo kambario draugais, ir natūraliai jų pokalbis pakrypo į klausimą, kodėl jis tuo metu netarnavo misijoje ir dažnai susitikinėjo su vyskupu. Jo draugas pasakė, kad yra dėkingas vyskupui ir gerbia jį ir kad jam yra galimybė atgailauti ir tarnauti. Po to jis paklausė Deivo, ar šis nenorėtų kartu su juo eiti į kitą susitikimą su vyskupu. Koks pakvietimas! Bet turint omeny jų draugystę ir aplinkybes, tai buvo natūralu.

Deivas sutiko ir jau netrukus pats susitikinėjo su vyskupu. Tai nulėmė Deivo sprendimą susitikti su misionieriais. Jis įgijo liudijimą apie Evangelijos tikrumą, ir buvo paskirta jo krikšto data. Deivą pakrikštijo jo vyskupas ir po metų Deivas Orchardas ir Katerina Evans susituokė šventykloje. Jie susilaukė penkių gražių vaikų. Katerina yra mano jaunesnioji sesutė. Būsiu amžinai dėkingas už tą gerą draugą ir taip pat gerą vyskupą, kurie atvedė Deivą į Bažnyčią.

Kalbėdamas apie savo atsivertimą ir liudydamas apie šiuos įvykius Deivas uždavė klausimą: „Ar buvo verta? Ar vertėjo draugams, jaunimo vadovams ir vyskupui visus tuos metus dėti pastangas dėl vieno vaikino krikšto?“ Rodydamas į Kateriną ir penkis savo vaikus jis atsakė: „Na bent jau mano žmonai ir penkiems mūsų vaikams atsakymas yra taip.“

Evangelijos dalinimasis niekada nebūna tik dėl „vieno vaikino“. Kaskart, įvykus atsivertimui ar kažkam grįžus pas Viešpatį, yra išgelbėjama šeima. Visi Deivo ir Katerinos vaikai užaugę priėmė Evangeliją. Dukra ir du sūnūs tarnavo misijose ir dar vienas sūnūs ką tik gavo pašaukimą tarnauti misionieriumi Vokietijos Alpėse. Du vyriausieji sūnūs susituokė šventykloje, o jauniausiasis mokosi vidurinėje mokykloje, tačiau yra ištikimas visais atžvilgiais. Ar buvo verta? Žinoma, buvo verta.

Sesuo Eilyna Vait dalyvavo toje pačioje kuolo konferencijoje, kur Deivas Orchardas pasidalino savo atsivertimo patirtimi. Konferencijos metu ji negalėjo galvoti apie nieką kitą kaip tik apie savo šeimą, konkrečiai apie savo seserį Mišelę, kuri jau senokai buvo nutolusi nuo Bažnyčios. Mišelė buvo išsiskyrusi ir stengėsi užauginti keturis vaikus. Eilyna pajuto įkvėpimą jai nusiųsti vyresniojo M. Raselo Balardo knygą Our Search for Happiness ir savo liudijimą. Ji taip ir padarė. Kitą savaitę Eilynos draugė prasitarė, jog ji taip pat pajuto, kad turėtų susisiekti su Mišele. Ši draugė taip pat nusiuntė raštelį, kuriame pasidalino savo liudijimu ir išreiškė savo meilę jai. Kaip įdomu, kad Dvasia dirba su keliais žmonėmis, kad padėtų vienam, kuriam reikia pagalbos.

Po kurio laiko Mišelė paskambino Eilynai ir padėkojo jai už knygą. Ji sakė, kad pradėjusi pastebėti dvasinę tuštumą savo gyvenime. Eilyna atsakė žinanti, kad ramybę, kurios ji ieško, galima rasti Evangelijoje. Ji sakė mylinti ją ir trokštanti, kad ji būtų laiminga. Mišelė pradėjo keisti savo gyvenimą. Netrukus ji sutiko nuostabų vyrą, kuris buvo aktyvus Bažnyčios narys. Jie susituokė ir po metų buvo užantspauduoti Jutos Ogdeno šventykloje. Neseniai buvo pakrikštytas jos 24-ių metų sūnus.

Kitus Mišelės šeimos narius ir visus kitus, nežinančius, kad ši Bažnyčia yra tikra, kviečiu pamaldžiai apmąstyti, ar Bažnyčia yra tikra. Leiskite savo šeimai, draugams ir misionieriams padėti jums. Kai sužinosite, kad ji tikra, o ji yra tikra, prisijunkite prie mūsų, kaip tai padarė Mišelė.

Šis pasakojimas dar nesibaigia, bet ši nuostabi moteris ir jos šeima buvo palaiminti dėl to, kad ją mylintys žmonės pakluso raginimams ir natūraliai pasidalino savo liudijimais, ir pakvietė sugrįžti.

Aš daug galvojau apie šiuos du patyrimus. Vienas vaikinas, kuris stengdamasis susitvarkyti savo gyvenimą padėjo kitam ieškančiam tiesos vaikinui. Viena moteris pasidalino liudijimu ir tikėjimu su savo seserimi, nutolusia nuo Bažnyčios prieš dvidešimt metų. Jei maldose klausiame dangiškąjį Tėvą, kam galime padėti, ir pažadame veikti pagal Dvasios raginimus, Jis atsako pasakydamas, kaip tai galime padaryti. Jis atsakys į mūsų maldas, ir mes tapsime įrankiais Jo rankose, kad atliktume Jo darbą. Veikdami su meile pagal Dvasios raginimus, mes tampame esminių pasikeitimų spartintojais.11

Klausydamiesi šių patyrimų apie natūralų dalinimąsi Evangelija su mums rūpimais žmonėmis, daugelis jūsų patyrėte tą patį kaip ir Eilyna Vait. Galvojote apie žmogų, kuriam turėtumėte padėti – pakviesti sugrįžti arba pasidalinti savo jausmais apie Jėzaus Kristaus Evangeliją. Kviečiu jus veikti pagal tą Dvasios raginimą, nieko nelaukiant. Pasikalbėkite su savo draugais ar šeimos nariais. Darykite tai natūraliai. Pasakykite, kad mylite juos ir Viešpatį. Jums gali padėti misionieriai. Aš patarsiu tą patį, ką daug kartų patarė ir Prezidentas Monsonas nuo šios sakyklos: „Niekada nedelskite veikti pagal Dvasios raginimą.“12 Veikdami pagal Dvasios raginimus ir darydami tai su meile, stebėkite, kaip Dangiškasis Tėvas naudoja jūsų troškimą veikti, kad įvykdytų stebuklą mūsų ir mums rūpimo žmogaus gyvenime.13

Mano brangūs broliai ir seserys, galime sutvirtinti Jo Bažnyčią ir pamatyti tikrą augimą, jei darbuosimės, kad atneštume Evangelijos palaiminimus savo šeimai ir tiems, kuriuos mylime. Tai yra mūsų Dangiškojo Tėvo ir Jo Sūnaus darbas. Žinau, kad jie yra gyvi ir atsako į maldas. Jei paklūstame tiems raginimams, tikėdami Jų gebėjimu daryti stebuklus, vyks stebuklai ir keisis gyvenimai. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Show References

  1.  

    1. Žr. Worldwide Leadership Training Meeting, Feb. 11, 2012, LDS.org.

  2.  

    2. Žr. Teachings of Presidents of the Church: Harold B. Lee (2000), p. 134.

  3.  

    3. Žr. Boyd K. Packer, „Priesthood Power in the Home“, Worldwide Leadership Training Meeting, Feb. 11, 2012, LDS.org.

  4.  

    4. Žr. Doktrinos ir Sandorų 68:25–28 .

  5.  

    5.  2 Nefio 25:23, 26.

  6.  

    6.  2 Nefio 25:23.

  7.  

    7. Žr. Luko 15:4–7.

  8.  

    8. Žr. Doktrinos ir Sandorų 18:10.

  9.  

    9.  Mozės 1:39.

  10.  

    10. „Status Report on Missionary Work: A Conversation with Elder Thomas S. Monson, Chairman of the Missionary Committee of the Council of the Twelve“, Ensign, Oct. 1977, p. 14.

  11.  

    11. Žr. Thomas S. Monson, „Anxiously Engaged“, Liahona and Ensign, Nov. 2004, 56–59; „To the Rescue“, Liahona, July 2001, 57–60; Ensign, May 2001, 48–50; „The Doorway of Love“, Liahona and Ensign, Oct. 1996, p. 2–7.

  12.  

    12. Žr. Ann M. Dibb, „My Father Is a Prophet“ (Brigham Young University–Idaho devotional, Feb. 19, 2008), byui.edu/devotionalsandspeeches; Thomas S. Monson, „Stand in Your Appointed Place“, Liahona and Ensign, May 2003, 54–57; „Peace, Be Still“, Liahona and Ensign, Nov. 2002, 53–56; „Priesthood Power“, Liahona, Jan. 2000, 58–61; Ensign, Nov. 1999, 49–51; „The Spirit Giveth Life“, Ensign, May 1985, p. 68–70.

  13.  

    13. Be Prezidento Tomo S. Monsono ir kiti pranašai taip pat mokė to paties principo. Pavyzdžiui, Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė apie paklusnumą Dvasios raginimams, sakydamas „Dievas pastebi mus, Dievas mus prižiūri mus. Tačiau įprasta, kad mūsų reikmės patenkinamos per kitą asmenį. Todėl gyvybiškai svarbu tarnauti vienas kitam karalystėje.“ (Teachings of Presidents of the Church: Spencer W. Kimball [2006], p. 82.)