Norintys ir verti tarnauti

Mano mylimi broliai, kaip gera vėl su jumis susitikti. Kai dalyvauju visuotiniame kunigijos susirinkime, aš visuomet apmąstau kelių kilnių Dievo vadovų mokymus, išsakytus visuotiniuose Bažnyčios kunigijos susirinkimuose. Dauguma jau gavo savo amžiną atlygį, bet dėl savo švytinčio proto, dėl savo gilios sielos ir širdies šilumos jie mums davė įkvėptus pamokymus. Šį vakarą pasidalinsiu keliais jų mokymais apie kunigystę.

Pranašas Džozefas Smitas mokė: „Kunigystė – tai nesibaigiantis principas. Ji egzistavo su Dievu nuo amžinybės ir egzistuos iki amžinybės, be dienų pradžios ir metų pabaigos.“¹

Iš Prezidento Vilfordo Vudrafo žodžių sužinome: „Šventoji kunigystė yra kanalas, per kurį Dievas bendrauja ir sprendžia reikalus su žmonėmis žemėje; o dangaus pasiuntiniai, kurie lankėsi žemėje ir bendravo su žmogumi, yra vyrai, kurie dar būdami kūne turėjo ir gerbė kunigystę; ir viskas, ką Dievas padarė dėl žmogaus išgelbėjimo nuo pat žmogaus atėjimo į žemę iki pasaulio išpirkimo, buvo padaryta ir bus daroma amžinosios kunigystės galia.“²

Prezidentas Džozefas F. Smitas toliau aiškino: „Kunigystė yra … vyrui suteikta Dievo galia, per kurią, Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, žemėje jis gali teisėtai veikti vardan žmonijos šeimos išgelbėjimo; šis įgaliojimas įgyjamas ne savavališkai ar skolinantis jį iš jau mirusių ir išėjusių kartų; šis įgaliojimas šiomis mūsų dienomis žmogui ateina per tarnaujančius angelus ir dvasias iš aukščiau, tiesiai nuo Visagalio Dievo.“³

Prezidentas Džonas Teiloras mokė: „Kas yra kunigystė? … Tai Dievo valdžia tiek žemėje, tiek ir danguje, nes būtent per šią galią, jėgą ar principą valdoma viskas, kas yra žemėje ir danguje, ir šia galia viskas paremta bei išlaikoma. Per ją viskas valdoma – viskam vadovaujama– viskas išlaikoma – ir su ja susiję viskas, su kuo yra siejamas Dievas ir tiesa.“⁴

Kokie mes palaiminti, kad esame čia šiomis paskutiniosiomis dienomis, kada žemėje yra Dievo kunigystė. Kokie privilegijuoti esame, kad turime šią kunigystę. Kunigystė yra ne tiek dovana, kiek pavedimas tarnauti, privilegija pakylėti ir galimybė laiminti kitų žmonių gyvenimus.

Su šiomis galimybėmis ateina atsakomybės bei pareigos. Man labai patinka ir branginu kilnųjį žodį pareiga ir viską, kas su juo susiję.

Eidamas vienokias ar kitokias pareigas, vienokiomis ar kitokiomis aplinkybėmis kunigijos susirinkimuose lankausi jau 72 metus – nuo tada, kai būdamas 12 metų buvau įšventintas į diakonus. Laikas tikrai žingsniuoja į priekį. Pareiga irgi nuo jo neatsilieka. Pareiga nei blėsta, nei mažėja. Katastrofiški konfliktai ateina ir praeina, bet karas dėl žmonių sielų neatslūgsta. Lyg trimito šauksmas jus, mane ir visur esančią kunigiją pasiekia šis Viešpaties žodis: „Todėl tegul dabar kiekvienas vyras mokosi savo pareigų ir kuo stropiausiai darbuotis pareigybėje, kurion paskirtas.“⁵

Šis pareigos šauksmas atėjo Adomui, Nojui, Abraomui, Mozei, Samueliui, Dovydui. Jis atėjo Pranašui Džozefui Smitui ir kiekvienam iš jo įpėdinių. Šis pareigos šauksmas atėjo berniukui Nefiui, kuriam per jo tėvą Lehį Viešpats nurodė su savo broliais sugrįžti Jeruzalėn ir iš Labano paimti skaistvario plokšteles. Nefio broliai murmėjo, sakydami, kad iš jų prašoma sunkaus dalyko. Koks buvo Nefio atsakymas? Jis tarė: „Aš eisiu ir padarysiu tai, ką Viešpats įsakė, nes žinau, kad Viešpats neduoda įsakymų žmonių vaikams, neruošdamas jiems kelio atlikti tai, ką jis jiems įsako.“⁶

Kai tas šauksmas ateina jums ir man, kaip mes reaguojame? Ar murmame, kaip tai darė Lamanas ir Lemuelis, sakydami „sunku yra tai, ko pareikalavai iš mūsų“?⁷ O gal kartu su Nefiu asmeniškai pareiškiame: „Eisiu. Padarysiu.“? Ar norėsime tarnauti ir paklusti?

Kartais Dievo išmintis atrodo kvaila arba pernelyg sunki. Tačiau viena iš didingiausių ir vertingiausių pamokų, kurią galime išmokti žemiškame gyvenime, yra ta, kad kai Dievas kalba, o žmogus paklūsta, tas žmogus visuomet bus teisus.

Kai galvoju apie žodį pareiga ir kaip savo pareigos vykdymas gali praturtinti mūsų ir kitų gyvenimus, aš prisimenu šiuos garsaus poeto ir rašytojo žodžius:

Robertas Luisas Styvensonas tai pasakė kitais žodžiais. Jis sakė: „Žinau, ką reiškia malonumas, nes gerai padirbėjau.“⁹

Jei vykdysime savo pareigas ir išnaudosime savo turimą kunigystę, mes atrasime tikrąjį džiaugsmą. Mes jausime pasitenkinimą, kad atlikome savo užduotis.

Buvome mokomi konkrečių mūsų turimos kunigystės pareigų – tiek Aarono, tiek Melchizedeko kunigystėje. Raginu jus apmąstyti tas pareigas ir padaryti viską, ką galite, kad jas įvykdytumėte. Kad tai padarytume, kiekvienas turime būti vertas. Turėkime pasiruošusias, švarias rankas bei geranoriškas širdis, kad galėtume dalyvauti teikiant tai, ką mūsų Dangiškasis Tėvas norėtų, kad kiti iš Jo gautų. Jei nesame verti, galime prarasti kunigystės galią, o jeigu ją prarasime, prarasime ir išaukštinimo esmę. Tad būkime verti tarnystės.

Prezidentas Haroldas B. Ly, vienas iš nuostabiausių mokytojų Bažnyčioje, sakė: „Kai žmogus gauna kunigystę, jis tampa Viešpaties įgaliotiniu. Šis pašaukimas jam turi reikšti Viešpaties pavedimo vykdymą.“¹⁰

Antrojo Pasaulinio karo metu, 1944 m. pradžioje, nutiko su kunigyste susijęs įvykis. Tai nutiko Jungtinių Valstijų jūrų pėstininkams užimant Maršalo Saloms priklausantį Kvadžaleino atolą, esantį Ramiajame Vandenyne, maždaug pusiaukelėje tarp Australijos ir Havajų. Apie nutikimą papasakojo vienas Havajų laikraščiui dirbantis korespondentas – ne Bažnyčios narys. 1944 m. laikraščio straipsnyje jis rašė apie matytą įvykį, kurį, jo aiškinimu, kartu su juo matė ir kiti korespondentai, iš paskos sekę antrąją prie Kvadžaleino atolo besiartinančią jūrų pėstininkų grandį. Beartėdami jie pamatė jauną, akivaizdžiai sunkiai sužeistą jūrų pėstininką, plūduriuojantį veidų į vandenį. Seklus vanduo aplink jį buvo paraudęs nuo jo kraujo. Tada jie pamatė, kaip prie sužeistojo draugo artinasi kitas jūrų pėstininkas. Jis irgi buvo sužeistas, nes jo kairioji ranka bejėgiškai kabojo prie šono. Jis pakėlė plūduriuojančio jūrų pėstininko galvą, kad šis neprigertų. Panikos apimtu balsu jis šaukėsi pagalbos. Korespondentai, žiūrėdami į jo laikomą vaikiną, atsišaukė: „Sūnau, niekuo jam jau nebepadėsime.“

Korespondentas rašė: „O tada išvydau tai, ko niekada iki tol nebuvau matęs. Tas vaikinas, pats sunkiai sužeistas, šiaip ne taip nuplaukė į krantą, kartu su, regis, jau negyvu kolegos jūrų pėstininko kūnu. Savo draugo galvą jis padėjo sau ant kelių. Koks nepaprastas tai buvo vaizdas – du mirtinai sužeisti vaikinai, abu … švarūs, gražiai atrodantys jaunuoliai, net ir kančios kupinoje situacijoje. Vienas tų vaikinų veidu pasilenkė prie antrojo ir tarė: „Jėzaus Kristaus vardu ir kunigystės galia aš įsakau tau nemirti tol, kol nesurasiu gydytojo.“ Korespondentas savo straipsnį užbaigė taip: „Trise [tie du jūrų pėstininkai ir aš] esame ligoninėje. Gydytojai nežino … [kaip jie liko gyvi], tačiau aš žinau.“¹¹

Stebuklų nutinka visur, kur kunigystė yra suprantama, jos galia yra gerbiama ir tinkamai naudojama ir pasitelkiamas tikėjimas. Kai tikėjimas pakeičia abejonę, kai nesavanaudiška tarnystė sunaikina savanaudiškus siekius, tai Dievo galia įvykdomi Jo tikslai.

Jei mes, turintys kunigystę, atsiliepsime į gautus pavedimus, pareigos šauksmas pas mus ateis nejučia. Prezidentas Džordžas Albertas Smitas, kuklus, tačiau veiksmingas vadovas, pareiškė: „Jūsų pareiga pirmiausia sužinoti, ko iš jūsų nori Viešpats, o tada savo šventosios kunigystės galia ir stiprybe taip išaukštinti savo pašaukimą aplinkinių akyse, kad žmonės mielai sektų jumis.“¹²

Toks pareigos šauksmas – nors ir mažiau dramatiškas, bet vis tiek išgelbėjęs sielą – man atėjo 1950 metais, kai ką tik buvau pašauktas vyskupu. Kaip vyskupas turėjau daug ir įvairių atsakomybių ir kaip įmanydamas stengiausi daryti viską, ko manęs prašė. Jungtinės Valstijos tuomet buvo įsitraukusios jau į kitą karą. Kadangi dauguma mūsų narių tuomet tarnavo kariuomenėje, iš Vyriausiosios Bažnyčios Valdybos visiems vyskupams atėjo nurodymas, kad visiems karininkams užprenumeruotume Church News ir Improvement Era, tuometinius Bažnyčios leidinius. Be to, buvo paprašyta, kad kiekvienas vyskupas kas mėnesį kiekvienam savo apylinkės kariškiui asmeniškai parašytų po laišką. Mūsų apylinkėje buvo 23 uniformuoti vyrai. Kunigystės kvorumai po šiokių tokių pastangų parūpino lėšų leidinių prenumeratai. Aš ėmiausi užduoties, net pareigos, kas mėnesį parašyti 23 asmeniškus laiškus. Net po šitiek metų aš vis dar turiu tų laiškų kopijas ir gautus atsakymus. Skaitydamas tuos laiškus visuomet pravirkstu. Tikras džiaugsmas skaityti kario priesaiką gyventi pagal Evangeliją, jūreivio ir jo šeimos sprendimą išlaikyti tikėjimą.

Vieną vakarą vienai apylinkės sesei perdaviau 23-jų to mėnesio laiškų pluoštelį. Jos užduotis buvo pasirūpinti laiškų išsiuntimu ir atnaujinti vis besikeičiančių adresų sąrašą. Ji pažvelgė į vieną voką ir nusišypsojusi paklausė: „Vyskupe, ar jums neatsibosta? Štai dar vienas laiškas Broliui Braisonui. Tai jau 17-tas laiškas jam, ir dar negavote jokio atsakymo.“

Aš atsakiau: „Na, galbūt šį mėnesį sulauksiu.“ Pasirodo, tą mėnesį tikrai sulaukiau. Jis pirmą kartą atsakė į mano laišką. Jo laišką laikausi atminimui ir labai branginu. Jis tarnavo labai toli esančiame krante, izoliuotas, išsiilgęs namų ir vienišas. Jis rašė: „Brangus vyskupe, nesu mėgėjas rašyti laiškus.“ (Tą patį prieš kelis mėnesius būčiau ir jam pasakęs.) Tęsiu jo laišką: „Dėkoju už Church News ir žurnalus, bet labiausiai dėkoju už jūsų asmeninius laiškus. Aš atverčiau naują gyvenimo lapą. Buvau įšventintas į kunigus Aarono kunigystėje. Mano širdis sklidina. Esu laimingas žmogus.“

Dėl Brolio Braisono džiaugėsi ir jo vyskupas. Supratau, kaip praktiškai pritaikyti šią patarlę: „Puikiai pareigą atlik. Kita Viešpačiui palik.“¹³

Po kelių metų, lankydamasis Solt Leiko Kotonvudo kuole, kuriam prezidentavo Džeimsas E. Faustas, pasidalinau šiuo pasakojimu, nes norėjau padrąsinti mūsų karininkus. Po susirinkimo prie manęs priėjo gražus jaunuolis. Jis paėmė mano ranką ir paklausė: „Vyskupe Monsonai, ar pamenate mane?“

Staiga supratau, kas jis toks. „Broli Braisonai!, – sušukau aš. – Kaip laikaisi? Ką veiki Bažnyčioje?“

Šiltai ir su akivaizdžiu pasididžiavimu jis atsakė: „Laikausi gerai. Tarnauju mūsų vyresniųjų kvorumo prezidentūroje. Dar kartą dėkoju už jūsų rūpestį manimi ir už tuos jūsų man siųstus laiškus, kuriuos branginu.“

Broliai, pasauliui reikia jūsų pagalbos. Ar darome viską, ką turėtume daryti? Ar atmename Prezidento Džono Teiloro žodžius: „Jei neišaukštinsite savo pašaukimų, tai Dievas laikys jus atsakingus už tuos žmones, kuriuos galėjote išgelbėti vykdydami savo pareigą.“¹⁴ Yra kojų, kurias reikia sutvirtinti; yra rankų, už kurių reikia paimti; yra protų, kuriems reikalingi padrąsinantys žodžiai; yra širdžių, kurias reikia įkvėpti; yra sielų, kurias reikia išgelbėti. Jūsų laukia amžinybės palaimos. Kunigystės tarnystėje jūs turite privilegiją būti ne žiūrovai, o dalyviai. Tad įsiklausykime į šį įkvepiantį priminimą iš Jokūbo laiško: „Būkite žodžio vykdytojai, o ne vien klausytojai, apgaudinėjantys patys save.“¹⁵

Mokykimės savo pareigų ir jas apmąstykime. Noriai ir vertai imkimės tarnystės. Vykdydami savo pareigą sekime Mokytojo pėdomis. Jei jūs ir aš seksime Jėzaus nueitu keliu, suprasime, kad Jis yra daugiau nei Betliejaus kūdikėlis; daugiau nei staliaus sūnus; daugiau nei didingiausias iš kada begyvenusių mokytojų. Mes pamatysime Jį kaip Dievo Sūnų, mūsų Gelbėtoją ir mūsų Išpirkėją. Sulaukęs pareigos šauksmo, Jis tarė: „Tėve, tebus tavo valia, ir šlovė tebus tavo per amžius.“¹⁶ Kad ir mes taip darytume, meldžiu Jo šventu vardu, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.