Neapsakoma Dievo dovana

Vyresnysis Kreigas K. Kriščensenas

Iš Septyniasdešimčių prezidentūros


Vyresnysis Kreigas K. Kriščensenas
Šventoji Dvasia darbuojasi tobuloje darnoje su Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi atlikdama daugybę svarbių vaidmenų ir skirtingų atsakomybių.

1994-ais metais Prezidentas Hovardas V. Hanteris visus Bažnyčios narius pakvietė „paversti šventyklą … didžiu [savo] narystės simboliu“.1 Vėliau, tais pačiais metais, buvo baigta Jutos Bauntiful šventyklos statyba. Kaip ir daugelis kitų, prieš pašventinimą mes nekantravome nusivesti savo jaunąją šeimą į atvirų durų dienas. Stropiai dirbome, kad paruoštume savo vaikus įžengti į šventyklą, stropiai meldėmės, kad jie įgytų tokį dvasinį patyrimą, kad šventykla taptų jų gyvenimo centru.

Kuomet pagarbiai vaikščiojome po šventyklą, pradėjau žavėtis didinga architektūra, elegantiška apdaila, pro aukštus langus spindinčia šviesa ir daugybe įkvepiančių paveikslų. Visais atžvilgiais šis šventas pastatas buvo tikrai puošnus.

Kai įžengėme į celestialinį kambarį, staiga pajutau, kad mano jauniausias sūnus, šešiametis Benas, prisišliejo prie mano kojos. Jis atrodė sunerimęs, gal net susirūpinęs.

„Kas nutiko, sūnau?“ – sušnibždėjau.

„Tėti, – atsakė jis, – kas čia darosi? Dar niekada taip nesijaučiau.“

Supratęs, kad greičiausiai mūsų sūnus bus pirmą kartą taip galingai pajutęs Šventosios Dvasios poveikį, atsiklaupiau ant grindų šalia jo. Kol kiti lankytojai mus apeidinėjo, mudu su Benu kelias minutes praleidome mokydamiesi apie Šventąją Dvasią. Stebėjausi, kaip lengvai sugebėjome aptarti šventus jo jausmus. Mums besišnekant darėsi aišku, kad Beną labiausiai įkvėpė ne tai, ką jis matė, bet tai, ką jis jautė, – ne mus supantis fizinis grožis, bet jo širdyje buvęs ramus tylus Dievo Dvasios balsas. Aš jam papasakojau, ko aš išmokau iš savo patyrimų, o jo vaikiškas susidomėjimas manyje pažadino gilų dėkingumo jausmą už šią neapsakomą Dievo dovaną – Šventosios Dvasios dovaną.2

Kas yra Šventoji Dvasia?

Šventoji Dvasia yra trečiasis Dievybės narys ir kaip tokia, panašiai kaip Dievas Tėvas ir Jėzus Kristus, Ji žino mūsų mintis ir širdžių ketinimus.3 Šventoji Dvasia mus myli ir nori, kad būtume laimingi. Kadangi Ji žino apie mūsų patiriamus iššūkius, Ji gali mus vesti ir mokyti visko, ką turime daryti, kad sugrįžtume ir vėl gyventume su savo Dangiškuoju Tėvu.4

Kitaip nei Dangiškasis Tėvas ir Jėzus Kristus, kurie turi pašlovintus kūnus iš mėsos ir kaulų, Šventoji Dvasia yra dvasinė esybė, kuri su mūsų dvasiomis bendrauja per jausmus ir mintis.5 Kaip dvasinė esybė Ji turi unikalią atsakomybę būti tarpininke, per kurią gaunamas asmeninis apreiškimas. Raštuose Šventoji Dvasia dažnai vadinama Viešpaties Dvasia, Šventąja Pažado Dvasia arba tiesiog Dvasia.6

Kokia yra Šventosios Dvasios misija?

Šventoji Dvasia darbuojasi tobuloje darnoje su Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi atlikdama daugybę svarbių vaidmenų ir skirtingų atsakomybių. Svarbiausia Šventosios Dvasios paskirtis yra liudyti apie Dievą Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų,7 mus mokyti tiesos apie viską.8 Tikras Šventosios Dvasios liudijimas yra kur kas patikimesnis nei bet kuris kitas liudijimas. Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas mokė, kad „per žmogaus dvasiai kalbančią Dievo Dvasią tiesa įdiegiama veiksmingiau ir suprantamiau nei per bet kurį kitą asmeninį kontaktą net su dangiškomis esybėmis“.9

Šventoji Dvasia taip pat žinoma kaip Guodėja.10 Bėdų, sielvarto ar tiesiog poreikio žinoti, kad Dievas yra šalia, metu Šventoji Dvasia gali pakylėti mūsų dvasią, suteikti vilties ir mokyti mus „taikingų karalystės dalykų“11 padėdama pajusti „Dievo [ramybę, pranokstančią] bet kokį supratimą“.12

Prieš keletą metų mūsų giminaičiams susirinkus šventinių pietų mano tėvas pradėjo žaisti su daugybe savo anūkų. Staiga, be jokio perspėjimo, jis susmuko ir netrukus mirė. Šis netikėtas įvykis galėjo būti sukrečiantis, ypač jo anūkams, ir iškelti sudėtingų klausimų. Tačiau kai surinkome savo vaikus, kai pasimeldėme ir perskaitėme Mormono Knygos pranašų žodžius apie gyvenimo paskirtį, Šventoji Dvasia paguodė kiekvieną iš mūsų asmeniškai. Žodžiais sunkiai paaiškinamu būdu į mūsų širdis aiškiai atėjo atsakymai į iškilusius klausimus. Tą dieną jutome tokią ramybę, kuri tikrai pranoko mūsų supratimą; liudijimas iš Šventosios Dvasios buvo neabejotinas, nepaneigiamas ir tikras.

Šventoji Dvasia yra mokytoja ir apreiškėja.13 Kai studijuojame, apmąstome ir meldžiamės dėl Evangelijos tiesų, Šventoji Dvasia apšviečia mūsų mintis ir žadina mūsų suvokimą.14 Į mūsų sielą Ji nepaneigiamai įrašo tiesą ir gali sukelti galingą širdies permainą. O kai šiomis tiesomis dalinamės šeimoje, su Bažnyčios nariais ir su draugais bei kaimynais, Šventoji Dvasia tampa ir jų mokytoja, nes Evangelijos žinią Ji neša iki žmonių vaikų širdžių.15

Šventoji Dvasia įkvepia ieškoti galimybių tarnauti kitiems. Man pats ryškiausias Šventosios Dvasios raginimo tarnauti kitiems paisymo pavyzdys yra Prezidento Tomo S. Monsono gyvenimas ir tarnystė; jis sakė: „Vykdydamas savo pareigas išmokau, kad kai paisome tylaus raginimo ir nedelsdami veikiame, Dangiškasis Tėvas parodo kur eiti ir laimina tiek mūsų, tiek ir kitų gyvenimą. Man nėra malonesnio patyrimo ar brangesnio jausmo, nei paklusus raginimui sužinoti, kad per mane Viešpats atsakė į kito žmogaus maldą.“16

Pasidalinsiu dar vienu jausmingu patyrimu. Dar būdamas vyskupu Prezidentas Monsonas sužinojo, kad į ligoninę pateko jo apylinkės narė Meri Vatson. Nuėjęs jos aplankyti jis pamatė, kad didelėje palatoje su ja guli dar kelios pacientės. Priėjęs prie sesers Vatson pastebėjo, kad šalimais esančioje lovoje gulėjusi pacientė skubiai apsiklojo galvą.

Kai Prezidentas Monsonas baigė lankyti sesę Vatson ir suteikė jai kunigystės palaiminimą, jis paspaudė jai ranką, atsisveikino ir susiruošė išeiti. Tada nutiko paprastas ir tuo pat metu nepaprastas dalykas. Dabar pacituosiu Prezidentą Monsoną, kuris prisimena šį patyrimą.

„Negalėjau atsitraukti nuo jos šono. Atrodė, kad nematoma ranka laikė man už peties ir sielos gilumoje girdėjau tokius žodžius: „Nueik prie kitos lovos, kurioje gulinti moteris tau įeinant užsidengė veidą.“ Taip ir padariau. […]

Prisiartinau prie tos pacientės lovos krašto, švelniai patapšnojau jai petį ir atsargiai atitraukiau jos veidą dengiančią antklodę. Nieko sau! Ji irgi buvo mano apylinkės narė. Nežinojau, kad ji gulėjo ligoninėje. Jos vardas buvo Ketlyn Maky. Kai jos akys susitiko manąsias, pro ašaras ji sušuko: „O vyskupe, kai įėjote pro tas duris pamaniau, kad atėjote aplankyti ir palaiminti manęs – kaip to meldžiau. Pradžiugau pamaniusi, kad sužinojote, jog esu čia. Bet kai nuėjote prie kitos lovos, aš labai nusiminiau ir supratau, kad atėjote lankyti ne manęs.“

[Sesei] Maky atsakiau: „Nesvarbu, kad nežinojau, jog esate čia. Tačiau svarbu tai, kad mūsų Dangiškasis Tėvas žinojo apie jūsų tylų kunigystės palaiminimo maldavimą. Būtent Jis paragino mane pažiūrėti, kas slepiasi po antklode.“17

Kaip mums kalba Šventoji Dvasia?

Mes visi patiriame Šventosios Dvasios poveikį, bet galbūt ne visada jį atpažįstame. Kai mums kyla įkvėptos mintys, apie jų teisingumą sužinome per dvasinius jausmus, ateinančius į mūsų širdį. Prezidentas Boidas K. Pakeris mokė: „Šventoji Dvasia kalba labiau jaučiamu, o ne girdimu balsu… Kai kalbame apie Dvasios kuždesių „girdėjimą“, tai dažniausiai tuos kuždesius apibūdiname žodžiu „pajutau“… 18 Dėl šių šventų Šventosios Dvasios jausmų mes galiausiai sužinome, ką Dievas norėjo, kad padarytume, o tai, pasak Raštų, „yra apreiškimo dvasia“.19

Ką reiškia priimti Šventosios Dvasios dovaną?

Kai mokiau savo šešiametį Beną, pamaniau, kad svarbu atskirti jo jausmus, t. y. Šventosios Dvasios poveikį, nuo Šventosios Dvasios dovanos, kurią jis priims po krikšto. Prieš krikštą visi tikri ir nuoširdūs tiesos ieškotojai retkarčiais gali pajusti Šventosios Dvasios poveikį. Tačiau galimybe nuolat turėti Šventosios Dvasios bendrystę ir su ja susijusių palaimų pilnatvę gali naudotis tik verti ir pasikrikštiję nariai, kurie per Dievo kunigystės įgaliojimą turinčių žmonių rankas priėmė Šventosios Dvasios dovaną.

Per Šventosios Dvasios dovaną įgyjame papildomų gebėjimų ir dvasinių dovanų, gauname daugiau apreiškimų ir didesnę apsaugą, esame tvirčiau vedami ir nukreipiami, mums pažadami pašventinimo ir išaukštinimo celestialinėje karalystėje palaiminimai. Visi šie palaiminimai dovanojami dėl mūsų asmeninio troškimo juos priimti, juos gauname tuomet, kai savo gyvenimą tvarkome pagal Dievo valią ir nuolat siekiame Jo vadovavimo.

Kai prisimenu savo patyrimą su Benu Jutos Bauntiful šventykloje, mane apima gausybė malonių jausmų ir minčių. Vienas aiškus prisiminimas yra apie tai, kad kol buvau pasinėręs į matomų dalykų didingumą, šalia manęs buvęs mažas vaikas atkreipė dėmesį į galingus jausmus savo širdyje. Švelniu priminimu buvau pakviestas ne tik stabtelėti ir atsiklaupti, bet ir įsiklausyti į Gelbėtojo kvietimą tapti lyg mažu vaiku – nuolankiu, romiu ir pasiruošusiu išgirsti Jo ramią ir tylią Dvasią.

Liudiju apie gyvąjį Šventosios Dvasios realumą, Jos dievišką misiją ir tai, kad Šventosios Dvasios galia galime pažinti tiesą apie viską. Liudiju, kad Šventosios Dvasios dovana yra brangi ir neapsakoma Dangiškojo Tėvo dovana visiems tiems, kurie ateina pas Jo Sūnų, pasikrikštija Jo vardu ir per patvirtinimą Jo Bažnyčioje priima Šventąją Dvasią. Apie šias šventas tiesas aš asmeniškai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1. Howard W. Hunter, in Jay M. Todd, „President Howard W. Hunter: Fourteenth President of the Church,“ Ensign, July 1994, p. 5; t. p. žr. Howard W. Hunter, „The Great Symbol of Our Membership,“ Tambuli, Nov. 1994, 3; Ensign, Oct. 1994, p. 2.

  2.  

    2. Žr. Doktrinos ir Sandorų 121:26.

  3.  

    3. Žr. Almos 12:7; 18:16–18; Doktrinos ir Sandorų 6:15–16.

  4.  

    4. Žr. 2 Nefio 32:5.

  5.  

    5. Žr. Doktrinos ir Sandorų 130:22.

  6.  

    6. Žr. Luko 4:1, 18; 11:13; Jono 1:33; Efeziečiams 1:13; Doktrinos ir Sandorų 88:3.

  7.  

    7. Žr. 2 Nefio 31:18; 3 Nefio 28:11; Doktrinos ir Sandorų 20:27.

  8.  

    8. Žr. Moronio 10:5.

  9.  

    9. Joseph Fielding Smith, Doctrines of Salvation, comp. Bruce R. McConkie, 3 vols. (1954–56), 1:47–48.

  10.  

    10. Žr. Jono 14:26; Doktrinos ir Sandorų 35:19.

  11.  

    11.  Doktrinos ir Sandorų 36:2.

  12.  

    12.  Filipiečiams 4:7.

  13.  

    13. Žr. Luko 12:12; 1 Korintiečiams 2:13; Doktrinos ir Sandorų 50:13–22; Bažnyčios prezidentų mokymai: Džozefas Smitas, p. 121–127.

  14.  

    14. Žr. Doktrinos ir Sandorų 11:13.

  15.  

    15.  2 Nefio 33:1.

  16.  

    16. Thomas S. Monson, „Peace, Be Still,“ Liahona, Nov. 2002, p. 55.

  17.  

    17. Žr. Thomas S. Monson, „Christ at Bethesda’s Pool,“ Ensign, Nov. 1996, p. 18–19.

  18.  

    18. Boyd K. Packer, „Personal Revelation: The Gift, the Test, and the Promise,“ Liahona, June 1997, p. 10.

  19.  

    19.  Doktrinos ir Sandorų 8:3; t. p. žr. 2 eil..