Būkite uoliai užsiėmę

Vyresnysis M. Raselas Balardas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo


Vyresnysis M. Raselas Balardas
Kuomet daugelio rankos „uoliai užsiėmę daryti gera,“ nuveikiami didingi dalykai ir palengvinamos naštos.

Vyresnysis Peri, manau, jūs esate jauniausias 90-metis visoje Bažnyčioje. Matėte, kaip jis pašoko nuo savo kėdės?

Mano mylimi broliai ir seserys, kaskart, kai mėgaujuosi prinokusiu pomidoru ar valgau ką tik nuo medžio nuskintą sultingą persiką, mintimis sugrįžtu 60 metų atgal, kuomet mano tėvas turėjo nedidelį persikų sodą Holadėjuje, Jutoje. Ten jis laikė bičių avilius, kad apdulkinti persikų žiedai galiausiai virstų labai dideliais ir skaniais persikais.

Tėvas mylėjo savo švelniąsias bitutes ir stebėjosi tuo, kad tūkstančiai jų darbuojasi išvien tam, kad nuo persikų žiedų surinktą nektarą paverstų saldžiu, auksiniu medumi – vienu naudingiausių gamtos maisto produktų. Tiesą sakant, dietologai teigia, kad tai yra vienas iš maisto produktų, kuriame yra visi gyvybei palaikyti būtini elementai – enzimai, vitaminai, mineralai ir vanduo.

Mano tėvas visuomet stengėsi ir mane įtraukti į darbą prie savo avilių, bet aš džiugiai leisdavau jam pačiam užsiimti savo bitutėmis. Tačiau nuo tų dienų aš daugiau sužinojau apie tą labai organizuotą avilį – maždaug 60 000 bičių spiečių.

Bites labai traukia apdulkinti, rinkti nektarą ir jį kondensuoti į medų. Tokią nepaprastą maniją mūsų Kūrėjas įdiegė į bičių genus. Paskaičiuota, kad vien tam, jog surinktų beveik puskilogramį medaus, vidutiniškai nuo 20 000 iki 60 000 bičių turi kolektyviai apskristi milijonus gėlių ir nukeliauti tiek, kiek prilygtų dviems apskridimams aplink Žemės rutulį. Per savo trumputį gyvenimą, trunkantį nuo kelių savaičių iki keturių mėnesių, viena bitė tesurenka vos vieną dvyliktąją arbatinio šaukštelio medaus.

Tai gali atrodyti labai nežymus kiekis, tačiau kiekvienos bitės viena dvyliktoji arbatinio šaukštelio medaus yra gyvybiškai svarbi avilio gyvenimui. Bitės yra labai priklausomos viena nuo kitos. Darbas, kuris kelioms bitėms būtų per sunkus, tampa lengvesnis, kai visos bitės ištikimai atlieka savo dalį.

Avilys visada buvo svarbus mūsų Bažnyčios istorijos simbolis. Iš Mormono Knygos sužinome, kad jareditai prieš tūkstančius metų keliaudami į Amerikas gabenosi ir bičių (žr. Etero 2:3). Brigamas Jangas avilį simboliu pasirinko tam, kad paskatintų ir įkvėptų pionierius ta bendradarbiavimo energija, kuri buvo būtina aplink Didįjį Druskos ežerą plytinčias dykas sausas žemes paverčiant šiandien derlingais slėniais. Mes naudojamės jų kolektyvinės vizijos ir darbštumo vaisiais.

Avilio simbolį galime pastebėti daugelio mūsų šventyklų interjere ir eksterjere. Ši tribūna, prie kurios dabar stoviu, yra padaryta iš riešutmedžio, augusio sodelyje prie Prezidento Gordono B. Hinklio namų, ir išpuošta bičių avilių raižiniais.

Visas šis simbolizmas liudija apie vieną dalyką: kuomet daugelio rankos „uoliai užsiėmę daryti gera,“ nuveikiami didingi dalykai ir palengvinamos naštos (žr. DS 58:27). Įsivaizduokite, ką pasaulyje galėtų nuveikti milijonai pastarųjų dienų šventųjų, jei mes darbuotumės lyg avilys – tikslingai ir uoliai pasišventę tam, ko mokė Viešpats Jėzus Kristus.

Gelbėtojas mokė, kad pirmas ir didžiausias įsakymas yra:

„Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela ir visu protu. […]

Antrasis – panašus į jį: Mylėk savo artimą kaip save patį.

Šitais dviem įsakymais remiasi visas Įstatymas ir Pranašai“ (Mato 22:37, 39–40).

Gelbėtojo žodžiai yra paprasti, tačiau jų prasmė yra gili ir labai reikšminga. Turime mylėti Dievą ir mylėti bei rūpintis savo artimu kaip savimi. Įsivaizduokite, kiek gero pasaulyje nuveiktume, jei visi kartu, susivieniję kaip Kristaus pasekėjai, uoliai ir darbščiai rūpintumės kitų poreikiais ir tarnautume savo aplinkiniams: t. y. savo šeimoms, draugams, kaimynams ir bendrapiliečiams.

Kaip pažymima Jokūbo laiške, tarnavimas yra esminis tyros religijos aspektas (žr. Jokūbo 1:27).

Skaitome apie Bažnyčios narių atliktą tarnystę visame pasaulyje, ypač apie kritiniu metu, t. y. po gaisrų, uraganų ir tornadų, suteiktą humanitarinę pagalbą. Ši labai reikalinga ir labai vertinama pagalba nelaimių atvejais turėtų ir toliau būti teikiama, nes taip nešame vienas kito naštas. O kaip su mūsų kasdieniniu gyvenimu? Jei rodytume savo nuoširdžią krikščionišką meilę kitiems, koks būtų bendras mūsų milijonų mažų kasdieninių gailestingumo darbų efektas? Bėgant laikui per mus sklindanti mūsų Dangiškojo Tėvo meilė paveiktų visus Jo vaikus. Mūsų nerimastingam pasauliui šios Kristaus meilės šiandien reikia labiau nei bet kada, o ateityje jam jos reikės dar labiau.

Šie paprasti kasdieniniai tarnystės darbai galbūt atrodo nežymūs, bet jei žvelgsime į visumą, jie bus lyg ta viena dvyliktoji arbatinio šaukštelio medaus, kurį sunešė į avilį viena bitė. Mūsų meilėje Dievui ir Jo vaikams slypi galia, ir kai toji meilė apčiuopiamai išreiškiama per milijonus krikščioniškų gerumo darbų, ji pasaldina ir pamaitina pasaulį gyvastį palaikančiu tikėjimo, vilties ir meilės nektaru.

Ką turėtume daryti, kad taptume panašūs į tas pasišventusias bites, o tą pasišventimą paverstume savo savasties dalimi? Dauguma mūsų pareigingai lankome Bažnyčios susirinkimus. Uoliai darbuojamės savo pašaukimuose, ypač sekmadieniais. Tai tikrai pagirtina. Bet ar mūsų mintys ir širdys taip pat uoliai užimtos gerumo darbais visą likusią savaitės dalį? Gal tai darome nenuoširdžiai? Kitaip sakant, ar tikrai esame atsivertę į Jėzaus Kristaus Evangeliją? Kaip galime mintyse išpuoselėtą tikėjimo sėklą pasodinti giliai į derlingą savo sielos dirvą? Kaip galime patirti tą galingą širdies permainą, kuri, pasak Almos, yra neatsiejama nuo mūsų amžinosios laimės ir ramybės (žr. Almos 5:12–21)?

Atminkite, kad meduje yra visi būtini elementai žemiškai gyvybei palaikyti. O Kristaus doktrina ir Evangelija yra vienintelis būdas amžinajam gyvenimui įgyti. Kai liudijimas pranoks mūsų mintis ir įsišaknys giliai į širdį, tai motyvacija mylėti ir tarnauti taps panaši į Gelbėtojo. Tada ir tik tada, tapsime giliai atsivertusiais Kristaus mokiniais, galinčiais Dvasia pasiekti savo artimo širdį.

Kai širdimis nusigręšime nuo šio pasaulio dalykų, tai nebesieksime nei žmonių garbės, nei savo puikybės tenkinimo (žr. DS 121:35–37). Tada įgysime Kristaus savybes ir, pasak Jėzaus:

  1. Būsime geri, romūs ir didžiai kantrūs (žr. DS 121:41);
  2. Būsime malonūs, be veidmainystės ir klastos (žr. DS 121:42);
  3. Būsime pilni tikrosios meilės visiems žmonėms (žr. DS 121:45);
  4. Dorybė nepaliaujamai puoš mūsų mintis (žr. DS 121:45);
  5. Nebebūsime linkę daryti pikta (žr. Mozijo 5:2);
  6. Šventoji Dvasia bus mūsų nuolatinė bendražygė, o kunigystės doktrinos leisis ant mūsų sielos kaip rasa iš dangaus (žr. DS 121:45–46).

Broliai ir seserys, neraginu jūsų tapti religiniais fanatikais. Visai atvirkščiai! Tiesiog sakau, kad sekantis loginis žingsnis link mūsų visiško atsivertimo į Kristaus Evangeliją yra giliai širdimi ir siela įsisavinti jos doktrinas tam, kad pastoviai – ir dorai – gyventume pagal tai, ką išpažįstame tikį.

Šis dorumas supaprastina mūsų gyvenimą ir sustiprina jautrumą Dvasiai bei kitų poreikiams. Jis neša džiaugsmą mūsų gyvenimui ir ramybę mūsų sielai – tokį džiaugsmą ir tokią ramybę, kuriuos pajuntame atgailaudami už savo nuodėmes ir sekdami paskui Gelbėtoją bei laikydamiesi Jo įsakymų.

Kaip galime taip pasikeisti? Kaip šią Kristaus meilę įsisodinti į savo širdį? Yra viena paprasta kasdieninė praktika, kuri gali pakeisti kiekvieną Bažnyčios narį, taip pat jus, berniukai ir mergaitės, vaikinai ir merginos, nevedęs jaunime, tėvai ir motinos.

Ta paprasta praktika yra tokia: kiekvieną dieną, per rytinę maldą paprašykite Dangiškojo Tėvo padėti jums surasti progą tarnauti vienam iš Jo brangių vaikų; tada tikėjimo ir meilės kupina širdimi eikite per dieną ieškodami, kam padėti. Nesiblaškykite, kaip nesiblaško po gėles bitės rinkdamos nektarą ir žiedadulkes. Jei taip darysite, išaugs jūsų dvasinis jautrumas ir atrasite tokių progų tarnauti, kokių iki tol net neįsivaizdavote.

Prezidentas Tomas S. Monsonas dažnai moko, kad Dangiškasis Tėvas į kitų žmonių maldas atsako per mus – per jus ir mane – per mūsų gerus žodžius ir darbus, per mūsų paprastus tarnystės ir meilės darbus.

Prezidentas Spenseris V. Kimbolas sakė: „Dievas tikrai mus pastebi ir mus prižiūri. Tačiau įprastai mūsų poreikius Jis patenkina per kitą asmenį. Štai kodėl svarbu, kad tarnautume vieni kitiems“ (Teachings of Presidents of the Church: Spencer W. Kimball [2006], p. 82).

Žinau, kad jei taip darysite – namie, mokykloje, darbe ir bažnyčioje – jus ves Dvasia ir gebėsite atskirti tuos, kuriems reikalinga tokia tarnystė, kurią atlikti galite tik jūs. Jus ragins Dvasia ir būsite stipriai skatinami padėti motyvuoti apdulkinti pasaulį tyra Kristaus meile ir Jo Evangelija.

Ir nepamirškite tos mažytės bitės vienos dvyliktosios arbatinio šaukštelio medaus indėlio aviliui: jei savo pastangas padauginsime iš dešimčių tūkstančių, net milijonų pamaldžių pastangų per krikščionišką tarnystę dalintis Dievo meile Jo vaikams, tai bendras viso šio gerumo efektas Kristaus Šviesa nutvieks vis tamsėjantį pasaulį. Bendromis pastangomis meilės ir atjautos suteiksime tiek savo pačių šeimoms, tiek vienišiems, vargšams ir palūžusiems, tiek tiems mūsų Dangiškojo Tėvo vaikams, kurie ieško tiesos ir ramybės.

Broliai ir seserys, nuolankiai meldžiu, kad kasdien melsdamiesi prašytume įkvėpimo surasti ką nors, kam galėtume prasmingai patarnauti ir pasidalinti Evangelijos tiesomis ir liudijimais. Tada dienos pabaigoje į klausimus: „Ar šiandieną ką gero kam padariau? Ar padėjau kam bėdoje?“ (Hymns,, no. 223), galėsime atsakyti „taip“.

Tai yra Dievo darbas. Tad darbuokimės jame taip ištikimai, kaip tos atsidavusios mažos bitės. To nuolankiai meldžiu Jėzaus Kristaus vardu, amen.