„Nes aš gyvenu ir jūs gyvensite“

Vyresnysis Šeinas M. Bouenas

Iš Septyniasdešimties


Vyresnysis Šeinas M. Bouenas
Būtent Jo, mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, dėka tuos liūdesio, vienišumo ir nevilties jausmus kažkurią dieną praris džiaugsmo pilnatvė.

Kai buvau jaunas misionierius ir tarnavau Čilėje, mudu su porininku skyriuje susipažinome su septynių asmenų šeima. Motina su savo vaikais lankėsi kiekvieną savaitę. Manėme, kad jie yra ilgamečiai Bažnyčios nariai. Po kelių savaičių sužinojome, kad jie nėra pasikrikštiję.

Tuoj pat susisiekėme su ta šeima ir paklausėme, ar galėtume ateiti į jų namus ir juos mokyti. Tėvas nesusidomėjo Evangelijos mokymusi, bet neprieštaravo, kad mokytume jo šeimą.

Sesuo Ramirez greitai išklausė pamokas. Ji nekantravo sužinoti visą mūsų mokomą doktriną. Vieną vakarą, mums aptariant kūdikių krikštą, mokėme, kad visi maži vaikai yra nekalti ir jiems nereikia krikšto. Pakvietėme ją perskaityti Moronio knygoje:

„Štai sakau tau, kad jūs mokysite šito – atgailos ir krikšto tuos, kurie yra atsakingi už savo veiksmus ir gali nusidėti; taip, mokykite gimdytojus, kad jie turi atgailauti ir priimti krikštą, ir nusižeminti kaip jų maži vaikai, ir jie visi bus išgelbėti su savo mažais vaikais.

O jų mažiems vaikams nereikia nei atgailos, nei krikšto. Štai krikštas yra dėl atgailos, kad būtų įvykdyti įsakymai nuodėmių atleidimui gauti.

Bet maži vaikai gyvi Kristuje net nuo pasaulio įkūrimo; antraip Dievas – šališkas Dievas ir permainingas Dievas, paisantis asmens; nes kiek daug mažų vaikų numirė be krikšto!“1

Perskaičiusi šią Raštų ištrauką sesuo Ramirez pradėjo raudoti. Mudu su porininku sutrikome, aš paklausiau: „Sese Ramirez, ar mes pasakėme ar padarėme ką nors, kas įžeidė jus?“

Ji atsakė: „Ak ne, vyresnieji, jūs nieko blogo nepadarėte. Prieš šešerius metus man gimė berniukas. Jis mirė anksčiau, nei galėjome jį pakrikštyti. Mūsų kunigas mums sakė, jog dėl to, kad nebuvo pakrikštytas, jis liks pragare visą amžinybę. Šešerius metus nešiojuosi tą skausmo ir kaltės jausmą. Perskaičiusi šią ištrauką, Šventosios Dvasios galia sužinojau, kad tai tiesa. Pajutau, kad didelė našta buvo nuimta nuo manęs, ir tai yra džiaugsmo ašaros.“

Man tai priminė Pranašo Džozefo Smito mokymus, kuris dėstė šią guodžiančią doktriną: „Viešpats daugelį pasiima net kūdikystėje, kad jie galėtų išvengti žmonių pavydo ir šio dabartinio pasaulio sielvartų ir piktenybių; jie per daug tyri ir per daug mieli, kad gyventų žemėje; todėl gerai pagalvojus, užuot gedėję, turėtume džiaugtis dėl to, kad jie išgelbėjami nuo blogio ir greitai vėl juos atgausime.“2

Po šešerių metų beveik nepakeliamos širdgėlos ir skausmo mylinčio Dangiškojo Tėvo per šiuolaikinį pranašą apreikšta doktrina atnešė šiai iškankintai moteriai saldų ramybės pojūtį. Nereikia nė sakyti, kad sesuo Ramirez su savo aštuonerių metų ir vyresniais vaikais buvo pakrikštyti.

Atsimenu, kaip rašiau savo šeimai ir išreiškiau širdyje juntamą dėkingumą už žinias apie šią ir tiek daug kitų aiškių ir vertingų sugrąžintosios Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesų. Niekada neįsivaizdavau, kad šis nuostabus teisingas principas ateityje sugrįš į mano gyvenimą ir pasirodys esąs Gileado balzamas man.

Norėčiau kalbėti tiems, kurie praradote vaiką ir kamavotės klausdami „Kodėl aš?“ arba net suabejojote savo tikėjimu mylinčiu Dangiškuoju Tėvu. Meldžiuosi, kad Šventosios Dvasios galia galėčiau suteikti šiek tiek vilties, ramybės ir supratimo. Trokštu būti įrankis atkuriant jūsų tikėjimą mylinčiu Dangiškuoju Tėvu, kuris viską žino ir leidžia mums patirti išmėginimus tam, kad galėtume pažinti ir pamilti Jį, ir suprasti, jog be Jo mes nieko neturime.

1990 m. vasario 4 d. gimė mūsų šeštasis vaikas, trečias sūnus. Pavadinome jį Taisonu. Jis buvo gražutis mažas berniukas ir šeima sutiko jį atviromis širdimis ir išskėstomis rankomis. Jo broliai ir seserys taip juo didžiavosi. Visi manėme, kad jis buvo tobuliausias kada nors gimęs mažas berniukas.

Kai buvo aštuonių mėnesių, Taisonas prarijo ant kilimo rastą kreidos gabalėlį. Ta kreidelė užstrigo Taisono gerklėje ir jis nustojo kvėpuoti. Jo vyresnysis brolis atnešė Taisoną laiptais į viršų klaikiai šaukdamas: „Kūdikis nekvėpuoja! Kūdikis nekvėpuoja!“ Pradėjome daryti dirbtinį kvėpavimą, iškvietėme greitąją pagalbą.

Atvyko medikai ir skubiai nuvežė Taisoną į ligoninę. Laukiamajame mes toliau karštai meldėmės maldaudami Dievą, kad įvyktų stebuklas. Praėjus, kaip atrodė, ištisam gyvenimui į kambarį įėjo gydytoja ir pasakė: „Man labai gaila. Daugiau nieko nebegalime padaryti. Galite pabūti su juo tiek, kiek tik reikės.“ Tada ji išėjo.

Įėję į kambarį, kur gulėjo Taisonas, pamatėme mūsų bedvasį mažąjį džiaugsmo gumuliuką. Atrodė, tarsi aplink jo mažą kūnelį matosi celestialinis švytėjimas. Jis buvo toks spindulingas ir tyras.

Tą akimirką jautėmės taip, tarsi įvyko pasaulio pabaiga. Kaip galime grįžti pas kitus vaikus ir kažkaip mėginti paaiškinti, kodėl Taisonas nebegrįš į namus?

Pasakodamas likusią šios istorijos dalį kalbėsiu tik apie save. Šį išmėginimą mudu su mano angeliška žmona išgyvenome kartu, bet aš nepajėgčiau išsakyti motiniškų jausmų, todėl net nemėginsiu.

Neįmanoma aprašyti tų sumišusių jausmų, kuriuos jaučiau tuo mano gyvenimo metu. Dažniausiai jaučiausi taip, tarsi būčiau baisiame sapne ir kad tuoj atsibusiu ir šis šiurpus košmaras pasibaigs. Nemiegojau daugelį naktų. Dažnai naktį vaikščiodavau iš kambario į kambarį, kad įsitikinčiau, jog visi kiti mūsų vaikai yra saugūs.

Kaltės jausmai plėšė mano sielą. Jaučiausi toks kaltas. Jaučiausi nešvarus. Aš buvau jo tėvas, turėjau labiau stengtis jį apsaugoti. Jeigu tik būčiau padaręs tai ar šitai. Kartais netgi dabar, praėjus 22 metams, tie jausmai ima smelktis į širdį ir man tenka greitai jų atsikratyti, nes jie gali pražudyti.

Praėjus mėnesiui po Taisono mirties dalyvavau pokalbyje su vyresniuoju Dinu L. Larsenu. Jis skyrė laiko ir išklausė mane, ir aš visuomet būsiu dėkingas už jo patarimą ir meilę. Jis sakė: „Nemanau, kad Viešpats norėtų, kad baustumėte save dėl savo jauniausiojo berniuko mirties.“ Jaučiau mano Dangiškojo Tėvo meilę per vieną iš Jo rinktinių tarnų.

Tačiau kankinančios mintys ir toliau vargino mane, ir netrukus pradėjau jausti pyktį. Taip neteisinga! Kaip Dievas galėjo taip pasielgti su manimi? Kodėl aš? Ką padariau, kad tai užsitarnaučiau? Pykau netgi ant žmonių, kurie tiesiog mėgino mus paguosti. Prisimenu, kaip draugai sakė: „Žinome, kaip jautiesi.“ O aš sau galvodavau: „Jūs neįsivaizduojate, kaip aš jaučiuosi. Tiesiog palikit mane ramybėje.“ Netrukus pamačiau, kad savigaila taip pat gali būti labai žalinga. Man buvo gėda dėl savo negerų minčių apie mūsų brangius draugus, kurie tik mėgino padėti.

Pajutęs, kad kaltės, pykčio ir savigailos jausmai mėgina mane praryti, meldžiausi prašydamas, kad mano širdis pasikeistų. Per labai šventus asmeninius potyrius Viešpats suteikė man naują širdį, ir mano požiūris pasikeitė, nors vis dar jaučiau vienišumą ir skausmą. Man buvo leista pažinti, kad aš nebuvau apiplėštas, bet kad ateityje manęs laukia didžiulė palaima, jeigu pasirodysiu ištikimas.

Mano gyvenimas ėmė keistis, ir užuot beviltiškai žiūrėjęs atgal, galėjau su viltimi žvelgti į priekį. Aš liudiju, kad šis gyvenimas nėra pabaiga. Dvasių pasaulis – realus. Pranašų mokymai apie gyvenimą po mirties yra tikri. Šis gyvenimas tėra trumpalaikis žingsnis pirmyn mūsų kelionėje pas Dangiškąjį Tėvą.

Taisonas liko labai svarbia mūsų šeimos dalimi. Metams bėgant buvo nuostabu matyti gailestingumą ir gerumą mylinčio Dangiškojo Tėvo, leidusio mūsų šeimai labai apčiuopiamai pajusti Taisono įtaką. Liudiju, kad uždanga yra plona. Mūsų mylimiems žmonėms pereinant į kitą pusę tie ištikimybės, meilės ir šeimos vienybės jausmai ne tik kad neišblėsta, bet sustiprėja.

Kartais žmonės klausia: „Kiek tau prireikė laiko, kad atsigautum nuo to smūgio?“ Tiesa ta, kad nuo to jūs visiškai neatsigausite tol, kol vėl nebūsite kartu su savo išėjusiais artimaisiais. Aš niekada nepatirsiu džiaugsmo pilnatvės, kol mes vėl nesusijungsime Pirmojo prisikėlimo rytą.

„Nes žmogus yra dvasia. Dalelės yra amžinos, ir dvasia, ir dalelė, neišskiriamai sujungtos, gauna džiaugsmo pilnatvę;

o kada jos atskirtos, žmogus negali gauti džiaugsmo pilnatvės.“3

Bet tuo tarpu, kaip mokė Gelbėtojas, mes galime ir toliau būti drąsūs.4

Patyriau, kad aštrus, beveik nepakeliamas skausmas gali tapti saldus, kai atsigręžiame į savo Dangiškąjį Tėvą ir maldaujame Jo paguodos, kuri ateina per Jo planą, Jo Sūnų Jėzų Kristų ir Jo Guodėją, kuris yra Šventoji Dvasia.

Kokia tai šlovinga palaima mūsų gyvenime! Argi nebūtų tragiška, jei praradę vaikelį mes nejaustume didžiulio sielvarto? Koks esu dėkingas savo Tėvui danguje, kad Jis leidžia mums mylėti karštai ir mylėti amžinai! Koks esu dėkingas už amžinąsias šeimas! Koks esu dėkingas, kad Jis per Savo šiuolaikinius pranašus apreiškė šlovingą Išpirkimo planą!

Prisiminkite, ką jautėte mylimo žmogaus laidotuvėse, kai važiavote iš kapinių ir atsigręžę matėte tą vienišą karstą, – turbūt stebėjotės, kodėl jūsų širdis neplyšta iš skausmo.

Liudiju, kad būtent Jo, mūsų Gelbėtojo Jėzaus Kristaus, dėka tuos liūdesio, vienišumo ir nevilties jausmus kažkurią dieną praris džiaugsmo pilnatvė. Aš liudiju, kad galime pasikliauti Juo ir šiais Jo žodžiais:

„Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.

Dar valandėlė, ir pasaulis manęs nebematys. O jūs mane matysite, nes aš gyvenu ir jūs gyvensite.“5

Liudiju, kad (kaip teigiama Skelbti mano evangeliją vadovėlyje) „jei pasikliausime Jėzaus Kristaus Apmokėjimu, jis padės mums ištverti mūsų išbandymus, ligas ir skausmą. Mes galime būti kupini džiaugsmo, ramybės ir paguodos. Viskas, kas gyvenime buvo neteisinga, gali būti ištaisyta per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą.“6

Aš liudiju, kad tą skaistų šlovingą Pirmojo prisikėlimo rytą, kaip Pats Viešpats pažadėjo, jūsų ir mano mylimieji išeis iš kapo ir mes patirsime džiaugsmo pilnatvę. Nes Jis gyvena, tad jie ir mes gyvensime. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1.  Moronio 8:10–12.

  2.  

    2.  Bažnyčios prezidentų mokymai: Džozefas Smitas, p.170.

  3.  

    3.  Doktrinos ir Sandorų 93:33–34.

  4.  

    4. Žr. Jono 16:33.

  5.  

    5.  Jono 14:18–19.

  6.  

    6.  Skelbti mano Evangeliją: Misionieriško darbo vadovas (2005), p. 52.