Tapti gerais gimdytojais

Vyresnysis L. Tomas Peris

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo


Vyresnysis L. Tomas Peris
Yra daug būdų, kaip geri gimdytojai gali sulaukti pagalbos ir paramos, reikalingos mokant savo vaikus Jėzaus Kristaus Evangelijos.

Šią vasarą pasiekiau ypatingą etapą – man suėjo devyniasdešimt metų. Pasiekus tam tikrą gyvenimo tarpsnį yra pravartu ir informatyvu apmąstyti praeities įvykius ir patyrimus. Jums, jauniems žmonėms, kurie klausotės arba skaitote šią kalbą, devyniasdešimt metų išgyvenęs asmuo gal ir nedaro didesnio įspūdžio, tačiau tais laikais, kai aš gimiau, toks ilgas gyvenimo amžius buvo laikomas dideliu pasiekimu. Kiekvieną dieną aš dėkoju Dangiškajam Tėvui už tai, kad mane laimina ilgu gyvenimu.

Per mano gyvenimo laikotarpį labai daug kas pasikeitė. Mačiau, kas vyko pramonės ir informacijos amžiuje. Masinė automobilių gamyba, telefonas ir lėktuvas buvo dideli mano jaunystės dienų išradimai. Šiandien būdai, kaip rasti, dalintis ir naudotis informacija, keičiasi beveik kiekvieną dieną. Būdamas tokio amžiaus aš stebiuosi staigiai besikeičiančiu pasauliu, kuriame gyvename. Tiek daug šiuolaikinių atradimų jaudina vaizduotę savo galimybėmis pagerinti mūsų gyvenimą.

Kai pasaulyje vyksta tiek daug staigių pasikeitimų, mes nuoširdžiai meldžiamės ir darbuojamės, kad išliktų Jėzaus Kristaus Evangelijos vertybės. Kai kurios iš jų jau yra pavojuje. Šių vertybių sąrašo viršuje, dėl to labiausiai priešo atakuojamos, yra santuokos šventumas ir esminė šeimos svarba. Šios vertybės suteikia stabilumą ir saugumą namams, kuriuose kiekvienas Dangiškojo Tėvo vaikas gali būti skatinamas gerai elgtis ir įgyti amžinas vertybes.

Belaukdama mano devyniasdešimties gyvenimo metų šventės mano šeima padėjo man prisiminti ir įvertinti mano ilgo gyvenimo patyrimus. Pavyzdžiui, mano dukterėčia surinko ir pasidalino su manimi keliais laiškais, kuriuos savo tėvams parašiau prieš beveik septyniasdešimt metų, būdamas jūrų pėstininkų bazėje Ramiojo vandenyno Saipano saloje per Antrąjį pasaulinį karą.

Mano dėmesį patraukė vienas iš tų laiškų. Tai laiškas, kurį parašiau savo motinai, kad jį perskaitytų per Motinos dieną 1945-ais metais. Norėčiau pasidalinti keliomis ištraukomis iš to laiško, vildamasis, kad suprasite, kodėl būsiu visada dėkingas savo mylintiems tėvui ir motinai už pamokas, išmoktas iš jų namuose. Mano tėvai man yra geriausias gerų gimdytojų pavyzdys, nes santuoka ir tinkamas vaikų auklėjimas jiems buvo svarbiausias prioritetas.

Mano 1945-ų metų Motinos dienos proga parašytas laiškas prasidėjo taip:

„Brangioji mama,

pastaruosius keturis metus man labai nesisekė, nes Motinos dieną praleisdavau toli nuo tavęs. Kiekvienais metais norėjau būti šalia ir pasakyti tau, kaip stipriai tave myliu ir kiek daug apie tave galvoju, bet kadangi ir vėl negaliu to padaryti, teks imtis kito gero dalyko – savo pamąstymus atsiųsti tau paštu.

Šiais metais, labiau nei bet kada, aš matau, kaip man padėjo tai, kad turiu nuostabią motiną. Visų pirma, aš ilgiuosi tų mažų dalykų, kuriuos tu darei dėl manęs. Kiekvieną rytą atsikėlus iš lovos man nereikėjo galvoti, ar rasiu švarius marškinius ir švarias kojines. Viskas, ką man reikėjo padaryti, tai atidaryti stalčių ir pasiimti viską, ko reikia. Eidamas valgyti visada žinojau, kad bus paruošta tai, kas man patinka, ir tai bus paruošta geriausiu įmanomu būdu. Vakare visada žinojau, kad ant lovos rasiu švarią patalynę ir tiek užklotų, kad jausčiausi labai patogiai. Gyventi tuose namuose buvo išties labai malonu.“

Kai perskaičiau šias pirmas laiško pastraipas, mane nustebino, kaip sentimentaliai jos skambėjo. Galbūt gyvenimas palapinėje ir miegas ant gulto po tinkleliu nuo uodų vertė mane galvoti apie savo labai ypatingus namus.

Toliau laiške motinai buvo rašoma:

„Tačiau labiau mane jaudina tavo pavyzdys man. Mums, kaip šeimai, gyvenimas buvo padarytas toks malonus, kad norėjome sekti tavo pėdomis, toliau patirti tą patį džiaugsmą, kurį patyrėme savo vaikystėje. Tu visada atrasdavai laiko nusivežti šeimą į kanjoną, ir galėjome iš tavęs tikėtis visko, pradedant kopimu į kalną ir baigiant žaidimais kamuoliu. Tu ir tėtis niekada nevykote atostogauti vieni. Šeima visada vyko kartu. Dabar, kai esu toli nuo namų, man visada patinka kalbėti apie gyvenimą namuose, nes jis buvo labai malonus. Negaliu dabar nepaisyti tavo mokymų, nes dėl mano veiksmų kiti pamanys, kad tu manęs tinkamai neišauklėjai. Gyvenimas yra didelis iššūkis man, nes turiu išlikti vertas vadintis Noros Sonės Peri sūnumi. Aš labai didžiuojuosi šiuo vardu ir tikiuosi visada išlikti jo vertas.

Tikiuosi, kad kitais metais būsiu su tavimi ir galėsime per Motinos dieną puikiai praleisti laiką, kurį planavau pastaruosius keturis metus.

Linkiu, kad Viešpats palaimintų tave už visus nuostabius dalykus, kuriuos padarei dėl šio neramaus pasaulio.

Su visa meile, Tomas.“1

Perskaitęs savo laišką dar kartą taip pat prisiminiau mane auginusios šeimos, apylinkės, kuolo ir bendruomenės kultūrą.

Kultūra apibūdinama kaip žmonių gyvenimo būdas. Egzistuoja unikali Evangelijos kultūra, t. y. tam tiktrų vertybių, lūkesčių ir tvarkos sistema, būdinga visiems Pastarųjų dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariams. Ši Evangelijos kultūra, arba gyvenimo būdas, kyla iš Išgelbėjimo plano, Dievo įsakymų ir gyvųjų pranašų mokymų. Ji yra atspindys to, kaip auginame savo šeimas ir gyvename asmeninį gyvenimą.

Pirmieji nurodymai Adomui dėl jo žemiškų pareigų yra surašyti Pradžios 2:24: „Todėl vyras paliks tėvą ir motiną, glausis prie žmonos, ir jie taps vienu kūnu.“

Vyro ir moters susijungimas, kad būtų oficialiai ir teisėtai susituokę, yra ne vien tik paruošimas būsimoms kartoms paveldėti žemę, bet tai taip pat suteikia didžiausią džiaugsmą ir pasitenkinimą, kurį galima rasti šiame žemiškajame gyvenime. Tai ypač akivaizdu, kai kunigystės galios paskelbia, kad santuoka sudaroma laikui ir amžinybei. Vaikai, gimę tokioje santuokoje, yra saugesni nei bet kur kitur.

Namuose gerų gimdytojų mokomos pamokos tampa vis svarbesnės šiandieniniame pasaulyje, kuriame labai išsikerojusi priešo įtaka. Mums žinoma, kad jis bando pažeisti ir sunaikinti mūsų visuomenės svarbiausią pagrindą – šeimą. Sumaniais ir atsargiai užmaskuotais būdais jis visame pasaulyje puola šeimyninio gyvenimo įsipareigojimus ir kenkia ištikimų pastarųjų dienų šventųjų kultūrai ir sandoroms. Gimdytojai privalo ryžtingai nuspręsti, kad mokymas namuose bus jų švenčiausia ir svarbiausia pareiga. Kitos įstaigos, tokios kaip Bažnyčia ir mokykla, gali padėti gimdytojams „mokyti jaunuolį kokiu keliu eiti“ (Patarlių 22:6), tačiau galiausiai ši pareiga tenka gimdytojų pečiams. Pagal didįjį laimės planą Dangiškojo Tėvo vaikų priežiūra ir ugdymas yra patikėti geriems gimdytojams.

Esant tokiai didelei gimdytojų atsakomybei yra daug būdų, kaip geri gimdytojai gali sulaukti pagalbos ir paramos, reikalingos mokant savo vaikus Jėzaus Kristaus Evangelijos. Leiskite man pasiūlyti penkis būdus, kaip gimdytojai gali sukurti stipresnę šeimos kultūrą:

Pirma, gimdytojai gali nuoširdžiai melstis prašydami mūsų Amžinojo Tėvo pagalbos mylėti, suprasti ir vadovauti vaikams, kuriuos Jis jiems atsiuntė.

Antra, jie gali melstis kartu su šeima, studijuoti Raštus, rengti šeimos namų vakarus ir kaip įmanoma dažniau pietauti kartu, pietus paverčiant metu, kuomet yra bendraujama ir mokoma vertybių.

Trečia, gimdytojai gali geriau išnaudoti Bažnyčios paramos tinklą, bendraudami su vaikų pradinukų mokytojais, jaunimo vadovais bei klasės ir kvorumo prezidentūromis. Bendraudami su tais, kurie buvo įšventinti ir paskirti darbuotis su jų vaikais, gimdytojai gali suteikti svarbiausios informacijos apie vaiko ypatingus ir konkrečius poreikius.

Ketvirta, gimdytojai gali dažnai pasidalinti savo liudijimu su vaikais, įpareigoti juos laikytis Dievo įsakymų ir pažadėti tas palaimas, kurias mūsų Dangiškasis Tėvas žada Savo ištikimiems vaikams.

Penkta, šeimą galime kurti ant tokio pagrindo, kuris sukurtas iš aiškių ir paprastų šeimos taisyklių ir lūkesčių, turiningų šeimos tradicijų ir ritualų ir „šeimos ekonomikos“, kuri vaikus įpareigoja dirbti namuose ir suteikia galimybę užsidirbti pinigų, kad galėtų išmokti laikytis biudžeto, taupyti ir iš uždirbtų pinigų mokėti dešimtinę .

Šie pasiūlymai, kaip sukurti stipresnę šeimos kultūrą, atitinka Bažnyčios kultūrą. Mūsų sustiprinta šeimos kultūra bus apsauga mūsų vaikams nuo priešininko „ugninių strėlių“ (1 Nephi 15:24), leidžiamų jų bendraamžių kultūrose, pramoginėse ir garsenybių kultūrose, reputacijos ir privilegijų kultūrose bei interneto ir žiniasklaidos kultūrose, kurios juos nuolat veikia. Stipri šeimos kultūra padės mūsų vaikams „gyventi pasaulyje“, bet netapti „pasaulio“ (Jono 15:19).

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas mokė: „Tėvų pareiga yra savo vaikus mokyti šių gelbstinčių Jėzaus Kristaus Evangelijos principų, kad jie žinotų, kodėl krikštijasi ir kad jų širdys būtų įkvėptos troškimo po savo krikšto nepaliaujamai laikytis Dievo įsakymų ir galėtų sugrįžti Jo akivaizdon. Ar jūs, mano gerieji broliai ir seserys, norite, kad jūsų šeima ir vaikai jūsų akivaizdoje būtų užantspauduoti su jūsų tėvais ir jūsų motinomis? Jei taip, tuomet privalote pradėti mokyti nuo pat lopšio. Jūs turite mokyti ir pavyzdžiu, ir priesaku.“2

Pareiškime apie šeimą sakoma:

„Vyras ir žmona turi šventą atsakomybę mylėti ir rūpintis vienas kitu bei savo vaikais. „Vaikai yra Viešpaties dovana“ (Psalm 127:3). Tėvų šventa pareiga – išauklėti savo vaikus su meile ir teisumu, patenkinti jų fizinius bei dvasinius poreikius, mokyti juos mylėti ir tarnauti vienas kitam, laikytis Dievo įsakymų ir būti įstatymus gerbiančiais piliečiais, kur jie begyventų. […]

Pagal dievišką planą tėvai turi pirmininkauti savo šeimoms su meile ir teisumu, būti atsakingi už aprūpinimą viskuo, kas būtina pragyvenimui, ir savo šeimų apsaugą. Motinos pirmiausia atsako už savo vaikų ugdymą. Tėvai ir motinos yra įpareigoti padėti vykdyti šias pareigas vienas kitam kaip lygūs partneriai.“3

Tikiu, kad pagal dievišką planą būtent motinų pagrindinis vaidmuo yra rūpintis būsimų kartų ugdymu ir mokymu. Tačiau yra nuostabu matyti, kaip tikrą partnerystę išsiugdę sutuoktiniai suvienija savo įtaką ir abu veiksmingai bendrauja dėl savo vaikų ir su savo vaikais.

Nelabumo pajėgos puola mūsų vaikus sumaniau ir stipriau, nei bet kada anksčiau. Stiprios šeimos kultūros kūrimas mūsų vaikams suteikia dar vieną apsauginį sluoksnį, saugantį juos nuo pasaulio poveikio.

Tegul Dievas laimina jus, gerąsias motinas ir tėvus Sionėje. Jūsų priežiūrai jis patikėjo Savo amžinuosius vaikus. Kaip gimdytojai mes bendradarbiaujame, net susiliejame su Dievu, įgyvendindami Jo darbą ir šlovę tarp Jo vaikų. Mūsų šventa pareiga yra stengtis iš visų jėgų. Apie tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1. Motinos dienos proga parašytas L. Tomo Perio laiškas, išsiųstas jo motinai iš Saipano salos 1945-ų metų gegužės 3-ią dieną.

  2.  

    2. Džozefas Fildingas Smitas, Konferencijos ataskaita, 1948 m. spalis, p. 153.

  3.  

    3. „Šeima. Pareiškimas pasauliui“.