Apsvarstyk palaimas

Mano mylimi broliai ir seserys, ši konferencija žymi 49-us metus nuo to laiko, kai 1963 metų spalio 4 dieną buvau palaikytas kaip Dvylikos Apaštalų Kvorumo narys. Keturiasdešimt devyneri metai yra ilgas laikotarpis. Tačiau daugeliu atžvilgių šis laikotarpis nuo tada, kai atsistojau Tabernakulyje prie sakyklos ir pasakiau savo pirmąją visuotinės konferencijos kalbą, atrodo trumpas.

Nuo 1963 metų spalio 4 dienos daug kas pasikeitė. Gyvename ypatingu pasaulio istorijos laikotarpiu. Esame gausiai palaiminti. Visgi kartais, matant mus supančias problemas ir liberalumą nuodėmės atžvilgiu, sunku neprarasti gyvenimo džiaugsmo. Supratau, kad jei žengsime žingsnelį atgal ir apmąstysime palaimas savo gyvenime, neužmiršdami ir tariamai mažų, kartais nepastebimų palaimų, užuot susitelkę ties negatyviais dalykais, galėsime patirti didesnę laimę.

Peržvelgdamas tuos praėjusius 49 metus kai ką supratau. Pirmiausia tai, kad gausybė mano patirtų nutikimų nebūtinai buvo tokie, kokius kitas žmogus laikytų nepaprastais. Iš tikrųjų tuo metu jie dažnai atrodė niekuo neišsiskiriantys ir netgi įprasti. Ir vis dėlto žvelgiant atgal matyti, kad jie praturtino ir palaimino gyvenimus, tarp jų ir mano paties. Šį pratimą norėčiau rekomenduoti ir jums – peržvelgti savo gyvenimą ieškant konkrečių didelių ir mažų palaimų.

Savo prabėgusių metų apmąstymas nuolat stiprina žinojimą, kad mūsų maldų klausomasi ir į jas atsakoma. Žinome Mormono Knygos 2 Nefio knygoje pateiktą tiesą: „Žmonės yra, kad galėtų džiaugtis.“¹ Liudiju, kad didumą to džiaugsmo patiriame, kai suvokiame, jog galime bendrauti su mūsų Dangiškuoju Tėvu per maldą ir kad tos maldos bus išklausytos ir į jas bus atsakyta – galbūt ne taip ir ne tada, kai mes to tikimės, bet į jas bus atsakyta ir į jas atsakys Dangiškasis Tėvas, kuris tobulai mus pažįsta ir myli ir kuris trokšta, kad būtume laimingi. Argi ne Jis mums pažadėjo: „Būk nuolankus; ir Viešpats, tavo Dievas, ves tave už rankos ir atsakys tau į tavo maldas.“²

Per šias kelias man skirtas minutes norėčiau jums pateikti keletą pavyzdžių tų mano patirtų nutikimų, kada maldos buvo išgirstos ir į jas buvo atsakyta, kurie, kaip matyti žvelgiant atgal, į mano ir į kitų žmonių gyvenimus atnešė palaimų. Per visus tuos metus rašomas dienoraštis padėjo man pateikti kai kurias detales, kurių pats tikriausiai nebūčiau prisiminęs.

1965 metų pradžioje buvau paskirtas lankyti kuolo konferencijas ir dalyvauti kituose susirinkimuose visame Pietų Ramiojo vandenyno krašte. Toje pasaulio dalyje aš lankiausi pirmą kartą ir tai buvo neužmirštamas laikas. Didžioji dalis dvasinių nutikimų įvyko šio paskyrimo metu man susitinkant su vadovais, nariais ir misionieriais.

Vasario 20 ir 21 dienomis, šeštadienį ir sekmadienį, buvome Brisbane, Australijoje, kur dalyvavome įprastose Brisbano kuolo konferencijos sesijose. Per šeštadienio susirinkimus susipažinau su gretimos vietovės apygardos prezidentu. Spausdamas jo ranką pajutau stiprų Dvasios raginimą pakalbėti su juo ir duoti patarimą, todėl, kad galėčiau tai padaryti, paklausiau, ar jis kitą dieną nepalydėtų manęs į sekmadienio rytinę sesiją.

Po tos sekmadienio sesijos turėjome galimybę pasikalbėti. Kalbėjomės apie daugelį jo, kaip apygardos prezidento, pareigų. Mums kalbantis pajutau raginimą pateikti jam konkrečius pasiūlymus dėl misionieriško darbo, kaip jis su savo nariais galėtų padėti nuolatiniams misionieriams darbuotis jo apygardoje. Vėliau sužinojau, kad šis vyras jau kurį laiką meldėsi prašydamas vadovavimo šiuo reikalu. Jam šis mūsų pokalbis buvo ypatingas liudijimas, kad jo maldos išklausytos ir į jas yra atsakoma. Atrodo, jog tai buvo paprastas susitikimas, tačiau esu įsitikinęs, kad jam vadovavo Dvasia, ir tas susitikimas kažką pakeitė to apygardos prezidento gyvenime ir vadovavime bei jo apygardos narių gyvenimuose ir prisidėjo prie ten tarnavusių misionierių sėkmės.

Mano broliai ir seserys, Viešpaties tikslai dažnai yra pasiekiami, kai esame atidūs Dvasios vadovavimui. Tikiu, kad kuo daugiau veikiame pagal gautus įkvėpimus ar paraginimus, tuo daugiau Viešpats patiki mums Savo užduočių.

Supratau, kaip jau minėjau ankstesniuose pranešimuose, kad gautą dvasinį raginimą reikia vykdyti tuojau pat. Kartą prieš daugelį metų plaukiojau senajame Dezeret Džim baseine Solt Leik Sityje, kai pajutau įkvėpimą nueiti į Universiteto ligoninę ir aplankyti gerą savo draugą, kuris dėl piktybinio auglio ir dėl to atliktos operacijos nebevaldė kojų. Aš tuojau pat išlipau iš baseino, apsirengiau ir netrukus jau skubėjau lankyti to puikaus žmogaus.

Atėjęs į jo palatą pamačiau, kad joje nieko nėra. Paklausinėjęs sužinojau, kad tikriausiai jį rasiu prie ligoninės baseino, kuris buvo naudojamas fizinei terapijai. Taip ir buvo. Jis nusigavo ten savo invalido vežimėliu ir buvo tame kambaryje vienas. Jis buvo ant tolimesnio baseino krašto, prie giliosios dalies. Pašaukiau jį, ir jis savo vežimėliu atvažiavo manęs pasitikti. Maloniai pasikalbėjome ir aš palydėjau jį atgal į ligoninės palatą, kur suteikiau jam palaiminimą.

Vėliau iš to draugo sužinojau, kad jis tą dieną buvo visiškai prislėgtas ir mąstė apie savižudybę. Jis meldėsi prašydamas kančių palengvinimo, bet ėmė jausti, kad į jo maldas niekas neatsako. Jis nusigavo prie baseino su mintimi, kad tai būdas baigti savo kančias – įvažiuoti su vežimėliu į giliąją baseino dalį. Aš atėjau lemiamą akimirką atsiliepdamas į tai, kas, kaip žinau, buvo įkvėpimas iš aukštybių.

Mano draugas dar pragyveno daugybę metų – džiaugsmo ir dėkingumo kupinų metų. Kaip man malonu, kad tą lemtingą dieną plaukimo baseine buvau įrankiu Viešpaties rankose.

Kitą kartą, kai mudu su seserimi Monson aplankę draugus važiavome automobiliu namo, pajutau raginimą užsukti į vieną miestelį – papildomai nuvažiuoti daugelį mylių – ir aplankyti seną našlę, kuri kadaise gyveno mūsų apylinkėje. Jos vardas buvo Zela Tomas. Tuo metu ji gyveno slaugos namuose. Tą ankstyvą popietę radome ją labai silpną, bet ramiai gulinčią savo lovoje.

Zela jau ilgą laiką buvo akla, bet tuoj pat atpažino mūsų balsus. Ji paprašė manęs suteikti jai palaiminimą ir pridūrė, kad pasiruošusi mirti, jei Viešpats nori, kad ji grįžtų namo. Kambaryje tvyrojo maloni, rami dvasia ir visi žinojome, kad mirtingajame gyvenime jai liko nedaug laiko. Zela paėmė man už rankos ir pasakė, jog karštai meldėsi, kad aš atvykčiau jos aplankyti ir suteikti jai palaiminimą. Pasakiau jai, kad atvykome tiesiogiai mūsų Dangiškojo Tėvo įkvėpti. Pabučiavau jai į kaktą žinodamas, kad galbūt jau nebepamatysiu jos mirtingajame gyvenime. Taip ir buvo, nes kitą dieną ji iškeliavo anapus. Tai, kad galėjau kažkiek paguosti ir nuraminti mūsų mieląją Zelą, buvo tikra palaima tiek jai, tiek ir man.

Proga pabūti palaima kažkieno gyvenime dažnai ateina netikėtai. Vieną ypač šaltą 1983–1984 metų žiemos šeštadienio vakarą mudu su seserimi Monson nuvažiavome keliolika kilometrų į Midvai kalnų slėnį, kur turėjome namą. Tą vakarą buvo 31 laipsnis šalčio pagal Celsijų ir mes norėjome įsitikinti, kad mūsų name viskas gerai. Patikrinome ir pamatėme, kad viskas gerai, todėl vėl išvykome į Solt Leik Sitį. Greitkeliu nuvažiavus vos keletą kilometrų nustojo veikti mūsų automobilio variklis. Mes patekome į labai sunkią padėtį. Man labai retai, jei iš viso būna taip šalta, kaip mums buvo tą vakarą.

Mes nenoriai ėmėme eiti link artimiausio miestelio pro šalį švilpiant mašinoms. Pagaliau vienas automobilis sustojo ir vaikinas pasiūlė pagalbą. Galiausiai išsiaiškinome, kad dėl šalčio dizelinas mūsų automobilio bake sutirštėjo ir mums tapo nebeįmanoma tuo automobiliu važiuoti. Tas malonus vaikinas nuvežė mus atgal į mūsų Midvai slėnio namą. Pamėginau atsilyginti jam už paslaugas, bet jis maloningai atsisakė. Jis pareiškė, kad yra skautas ir norėjo padaryti gerą darbą. Prisistačiau jam ir jis apsidžiaugė jam tekusia privilegija padėti. Matydamas, kad jis daugmaž misionieriško amžiaus, paklausiau, ar jis neplanuoja tarnauti misijoje. Jis pareiškė, kad nežino, ką iš tiesų norįs daryti.

Kito pirmadienio rytą aš parašiau laišką šiam vaikinui ir padėkojau jam už gerumą. Laiške paraginau jį tarnauti nuolatinėje misijoje. Pridėjau vieną iš mano parašytų knygų ir pabraukiau su misionieriška tarnyste susijusius skyrius.

Praėjus savaitei man paskambino to vaikino motina ir pasakė, kad jos sūnus yra nuostabus jaunuolis, tačiau dėl tam tikros įtakos savo gyvenime jo ilgai brandintas troškimas tarnauti misijoje sumenko. Ji pasakė, kad jiedu su jo tėvu pasninkavo ir meldėsi, kad jo širdis pasikeistų. Jie užrašė jo vardą į maldų sąrašą Jutos Provo šventykloje. Jie vylėsi, kad kažkaip, kokiu nors būdu jo širdis pasikeis į gera ir jis sugrįš prie troškimo vykti į misiją ir ištikimai tarnauti Viešpačiui. Motina norėjo man pasakyti, kad ji į to šalto vakaro įvykius žvelgia, kaip į atsakymą į jų maldas dėl jo. Pasakiau, kad sutinku su ja.

Po kelių mėnesių tolesnio bendravimo su šiuo vaikinu, mudu su seserimi Monson netverdami džiaugsmu apsilankėme jo išleistuvių į misiją susirinkime prieš jam išvykstant į Kanados Vankuverio misiją.

Ar tą šaltą gruodžio vakarą mūsų keliai susikirto atsitiktinai? Nė akimirką taip nemaniau. Greičiau tikiu, kad mūsų susitikimas buvo atsakymas į nuoširdžias motinos ir tėvo maldas dėl branginamo sūnaus.

Dar kartą, mano broliai ir seserys, mūsų Dangiškasis Tėvas žino mūsų reikmes ir padės mums, jei šauksimės Jo pagalbos. Tikiu, kad joks nerimą keliantis mūsų reikalas nėra per menkas ar nereikšmingas. Viešpačiui rūpi netgi mūsų gyvenimo smulkmenos.

Baigti norėčiau pasakojimu apie vieną neseną įvykį, kuris paveikė šimtus žmonių. Tai įvyko vos prieš penkis mėnesius per Kanzas Sičio šventyklos atidarymui skirtas kultūros iškilmes. Kaip būna su daugybe mūsų gyvenime vykstančių dalykų, jų metu atrodo, jog tai tik dar vienas įvykis, kuris baigėsi gerai. Tačiau sužinojęs vakare prieš šventyklos pašventinimą įvykusių kultūros iškilmių aplinkybes, supratau, kad to vakaro pasirodymas buvo nepaprastas. Veikiau jis buvo netgi labai nuostabus.

Kaip būna visuose su šventyklų pašventinimais susijusiuose kultūriniuose renginiuose, Misūrio Kanzas Sičio šventyklos apygardos jaunimas pasirodymą repetavo atskiromis grupėmis savo gyvenamosiose vietovėse. Pagal planą visi kartu jie turėjo susirinkti dideliame išnuomotame kultūros centre šeštadienį, pasirodymo rytą, tam, kad galėtų išmokti, kada ir kur eiti, kur atsistoti, kokius tarpus tarp savęs ir šalia stovinčiųjų palikti, kaip išeiti iš pagrindinės scenos ir taip toliau – daugybę detalių, kurias jie turėjo išmokti atlikti tą dieną, kol meno vadovai dėliojo įvairias scenas tam, kad galutinis pasirodymas būtų darnus ir profesionalus.

Tik tą dieną iškilo viena rimta problema. Visas veiksmas priklausė nuo iš anksto įrašytų vaizdo segmentų, kurie turėjo būti rodomi didžiuliame ekrane, vadinamame DžiumboTronu. Visam pasirodymui tie įrašyti vaizdai buvo labai svarbūs. Jie ne tik viską siejo, bet kiekvienas rodomas segmentas pristatydavo kitą pasirodymo dalį. Tie vaizdo segmentai buvo rėmai, nuo kurių priklausė visas veiksmas. O DžiumboTronas neveikė.

Technikai dirbo kaip pašėlę stengdamiesi išspręsti problemą, o jaunuoliai, šimtai jų, vis laukė prarasdami brangų repeticijos laiką. Visa situacija ėmė atrodyti beviltiška.

Iškilmių pasirodymo autorė ir vadovė Suzana Kuper vėliau paaiškino: „Pereidami nuo plano A prie B, o vėliau prie Z, supratome, kad niekas nepavyksta… Žiūrėjome į grafiką ir žinojome, kad nesugebėsime to padaryti, bet taip pat žinojome, jog turime vieną iš didžiausių jėgų ten apačioje, scenoje, 3 000 jaunuolių. Mums reikia nueiti, pasakyti [jiems], kas vyksta, ir panaudoti jų tikėjimą.“³

Likus vos valandai iki laiko, kai publika pradėjo rinktis kultūros centre, 3000 jaunuolių atsiklaupė ant grindų ir kartu meldėsi. Jie meldėsi prašydami, kad dirbantieji su DžiumboTronu būtų įkvėpti suprasti, kaip jį pataisyti, jie prašė Dangiškąjį Tėvą užpildyti pasirodymo spragas, ko jie patys dėl laiko trūkumo negalėjo padaryti.

Kaip sakė vėliau apie tai parašęs žmogus: „Tai buvo malda, kurios tie jaunuoliai niekada nepamirš, ir ne todėl, kad grindys buvo kietos, bet todėl, kad Dvasia buvo juntama iki pat kaulų smegenų.“⁴

Visai netrukus atbėgo vienas iš technikų ir pasakė, kad problema nustatyta ir išspręsta. Tai, kad pavyko tą problemą išspręsti, jis paaiškino kaip „atsitiktinę sėkmę“, tačiau visi tie jaunuoliai žinojo geriau.

Tą vakarą eidami į kultūros centrą, nieko nežinojome apie tos dienos sunkumus. Apie tai sužinojome tik vėliau. Tačiau buvome liudininkai nuostabaus, darnaus pasirodymo – vieno geriausių iš mano matytų pasirodymų. Jaunimas spinduliavo šlovinga, galinga dvasia, kurią jautė visi susirinkusieji. Atrodė, kad jaunuoliai tiesiog žino kur eiti, kur atsistoti ir ką daryti kartu su kitais aplink juos esančiais atlikėjais. Sužinojęs, kad jų repeticijos buvo labai trumpos ir kad daugelis jų atliekamų numerių nebuvo repetuoti visa grupe, buvau apstulbintas. Niekas net nebūtų to pastebėjęs. Iš tiesų Viešpats užpildė visas spragas.

Niekada nenustoju stebėtis, kaip Viešpats gali motyvuoti ir vadovauti visai Savo didžiulei karalystei ir tuo pat metu rasti laiko suteikti įkvėpimo dėl vieno atskiro žmogaus ar vienų kultūros iškilmių ar vieno DžiumboTrono. Tas faktas, kad Jis tai gali padaryti, kad Jis tai daro, man yra liudijimas.

Mano broliai ir seserys, Viešpats mūsų gyvenime yra visame kame. Jis mus myli. Jis nori mus palaiminti. Jis nori, kad siektume Jo pagalbos. Jam mus vedant ir vadovaujant, išklausant ir atsakant į mūsų maldas, čia ir dabar rasime laimę, kurios Jis trokšta mums. Kad atpažintume Jo palaimas savo gyvenime, meldžiu Jėzaus Kristaus, mūsų Gelbėtojo, vardu, amen.