Atsivertę į Viešpatį

Vyresnysis Deividas E. Bednaris

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo


Vyresnysis Deividas E. Bednaris
Žinojimas, kad Evangelija yra tikra, sudaro liudijimo esmę. Nuolatinė ištikimybė Evangelijai sudaro atsivertimo esmę.

Savo kalboje susitelksiu ties ryšiu tarp liudijimo, kad Jėzus yra Kristus, gavimo ir tapimo atsivertusiu į Jį ir Jo Evangeliją. Paprastai liudijimą ir atsivertimą nagrinėjame atskirai, jų nesiedami. Tačiau tuos du svarbius dalykus aptardami kartu, pamatome vertingą perspektyvą ir įgyjame didesnį dvasinį įsitikinimą.

Meldžiuosi, kad Šventoji Dvasia mokytų ir ugdytų kiekvieną iš mūsų.

O kuo jūs mane laikote?

Daug apie liudijimą ir atsivertimą galime pasimokyti iš apaštalo Petro tarnystės.

Jėzus atėjęs į Pilypo Cezarėjos pakrantę Savo mokiniams uždavė šį veriantį klausimą: „O kuo jūs mane laikote?“

Petras tvirtai atsakė:

„Tu esi Mesijas, Gyvojo Dievo Sūnus!“

Jėzus jam tarė: „Palaimintas tu, Simonai, Jonos sūnau, nes ne kūnas ir kraujas tai tau apreiškė, bet mano Tėvas, kuris yra danguje“ (Mato 16:15–17).

Kaip matosi iš Petro atsakymo ir Gelbėtojo pamokymo, liudijimas yra apreiškimu gautos asmeniškos žinios apie dvasinę tiesą. Liudijimas – tai Dievo dovana ir prieinama visiems Jo vaikams. Bet kuris nuoširdžiai ieškantis tiesos gali įgyti liudijimą, panaudodamas būtiną „dalelę tikėjimo“ Jėzumi Kristumi, kad išbandytų (žr. Almos 32:27) „Dievo žodžio galią“ (Almos 31:5) ir pasiduotų „Šventosios Dvasios vilionėms“ (Mozijo 3:19), ir pabustų Dievui (žr. Almos 5:7). Liudijimas atneša didesnę asmeninę atsakomybę ir yra tikslo, patikinimo ir džiaugsmo šaltinis.

Liudijimo apie dvasinę tiesą ieškojimas ir gavimas reikalauja klausti, ieškoti ir belstis (žr. Mato 7:7; 3 Nefio 14:7) ir tai daryti su nuoširdžia širdimi, tikru ketinimu ir tikėjimu Gelbėtoju (žr. Moronio 10:4). Liudijimą sudaro šios pagrindinės dalys: žinoti, kad Dangiškasis Tėvas gyvas ir myli mus, kad Jėzus Kristus yra mūsų Gelbėtojas ir kad šiomis pastarosiomis dienomis į žemę buvo sugrąžinta Evangelijos pilnatvė.

Kai tu būsi atsivertęs

Mokydamas Savo mokinius per paskutinę vakarienę Gelbėtojas pasakė Petrui:

„Simonai, Simonai, štai šėtonas geidė… kad persijotų jus kaip kviečius;

bet aš meldžiausi už tave, kad tavo tikėjimas nesiliautų; ir kai tu būsi atsivertęs, sustiprink savo brolius“ (Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimas, Luko 22:31–32).

Įdomu tai, kad tas galingas apaštalas kalbėjo ir vaikščiojo su Mokytoju, matė daug stebuklų ir turėjo stiprų liudijimą apie Gelbėtojo dieviškumą. Tačiau netgi Petrui reikėjo papildomo Jėzaus pamokymo apie Šventosios Dvasios atverčiančią ir šventinančią galią ir jo įsipareigojimą ištikimai tarnauti.

Jėzaus Kristaus Evangelija reikalauja esminio ir ilgalaikio mūsų pačios prigimties pasikeitimo, kuris įmanomas per Gelbėtojo Apmokėjimą. Tikrasis atsivertimas atneša žmogaus įsitikinimų, širdies ir gyvenimo permainą, kad jis galėtų priimti Dievo valią ir paklusti jai (žr. Apaštalų darbų 3:19; 3 Nefio 9:20) ir apima sąmoningą įsipareigojimą tapti Kristaus mokiniu.

Atsivertimas – tai liudijimo pagrindo gilinimas, platinimas ir didinimas. Tai yra Dievo apreiškimo, kurį lydi asmeninė atgaila, paklusnumas ir uolumas, rezultatas. Bet kuris nuoširdžiai ieškantis tiesos gali tapti atsivertusiu patirdamas galingą permainą širdyje ir dvasiškai užgimdamas iš Dievo (žr. Almos 5:12–14). Kada gerbiame išgelbėjimo ir išaukštinimo apeigas ir sandoras (žr. DS 20:25), „[veržiamės] pirmyn, būdami nepajudinami dėl Kristaus“ (2 Nefio 31:20) ir ištveriame iki galo (žr. DS 14:7), tampame naujais kūriniais Kristuje (žr. 2 Korintiečiams 5:17). Atsivertimas – tai savęs, savo meilės ir ištikimybės atnašavimas Dievui, atsidėkojant už liudijimo dovaną.

Atsivertimo pavyzdžiai Mormono Knygoje

Mormono Knygoje apstu įkvepiančių pasakojimų apie atsivertimą. Amelikis, Jokūbo palikuonis, pareiškė: „Aš norėčiau, kad ateitumėt pas Kristų, kuris yra Izraelio Šventasis, ir ragautumėte jo išgelbėjimo ir jo išpirkimo galios. Taip, ateikite pas jį ir atnašaukite visą savo sielą kaip atnašą jam“ (Omnio 1:26).

Yra svarbu ir būtina Šventosios Dvasios galia žinoti, kad Jėzus yra Kristus. Tačiau tam, kad galėtume nuoširdžiai ateiti pas Jį ir atnašauti visą savo sielą kaip atnašą Jam, reikia daug daugiau nei tiesiog žinojimo. Atsivertimas reikalauja visos mūsų širdies, visos mūsų galios ir viso mūsų proto ir stiprybės (žr. DS 4:2).

Karaliaus Benjamino žmonės, atsiliepdami į jo mokymą, sušuko: „Taip, mes tikime visais žodžiais, kuriuos pasakei mums; ir taip pat žinome apie jų patikimumą ir tiesą dėka Viešpaties visagalio Dvasios, kuri taip galingai pakeitė mus, arba mūsų širdis, kad mes jau nebelinkę daryti pikta, bet linkę nuolat daryti gera“ (Mozijo 5:2). Išgirstų žodžių priėmimas, liudijimo apie jų teisingumą įgijimas ir tikėjimo Kristumi panaudojimas sąlygojo galingą širdies permainą ir tvirtą nusistatymą tobulėti ir tapti geresniam.

Helamano knygoje aprašyti atsivertę lamanitai apibūdinami kaip tie, kurie „vykdo savo pareigas ir vaikšto apdairiai priešais Dievą, ir stengiasi laikytis jo įsakymų ir nuostatų, ir potvarkių. […]

Ir su nenuilstamu stropumu stengiasi atvesti likusius savo brolius į tiesos pažinimą“ (žr. Helamano 15:5–6).

Kaip parodo šie pavyzdžiai, pagrindiniai bruožai, siejami su atsivertimu, – tai galingos permainos mūsų širdyse patyrimas, troškimas nuolat daryti gera, savo pareigos vykdymas, apdairus vaikščiojimas priešais Dievą, įsakymų laikymasis ir tarnavimas su nenuilstamu stropumu. Neabejotinai tos ištikimos sielos tapo giliai pasišventusios Viešpačiui ir Jo mokymams.

Tapimas atsivertusiu

Daugeliui iš mūsų atsivertimas yra nesiliaujantis procesas, o ne vienkartinis įvykis, atsiradęs po galingo ir dramatiško potyrio. Eilutė po eilutės, priesakas po priesako, palaipsniui ir beveik nepastebimai mūsų motyvai, mintys, žodžiai ir poelgiai derinasi prie Dievo valios. Atsivertimas į Viešpatį reikalauja ir atkaklumo, ir kantrybės.

Samuelis Lamanitas nurodė penkis pagrindinius tapimo atsivertusiu į Viešpatį žingsnius: 1) tikėjimas šventų pranašų mokymais ir pranašystėmis, kaip jie yra užrašyti Raštuose, 2) tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi panaudojimas, 3) atgaila, 4) galingos širdies permainos patyrimas ir 5) tapimas tvirtu ir pastoviu tikėjime (žr. Helamano 15:7–8). Tai modelis, vedantis prie atsivertimo.

Liudijimas ir atsivertimas

Liudijimas yra nuolatinio atsivertimo pradžia ir būtina sąlyga. Liudijimas yra pradžios taškas; jis nėra galutinis tikslas. Stiprus liudijimas yra pagrindas, ant kurio tvirtinamas atsivertimas.

Vien liudijimo nepakanka ir nepakaks, kad apsaugotų mus pastarosiomis tamsos ir blogio audros dienomis, kuriomis mes gyvename. Liudijimas yra svarbus ir būtinas, tačiau jo nepakanka, kad suteiktų mums visą reikalingą dvasinę stiprybę ir apsaugą. Kai kurie Bažnyčios nariai, turintys liudijimus, nuklydo ir atkrito. Jų dvasinis pažinimas ir pasišventimas neprilygo jų patiriamiems iššūkiams.

Misionieriškame Mozijo sūnų darbe yra akivaizdi pamoka apie ryšį tarp liudijimo ir atsivertimo.

„Visi, kurie tik įtikėjo, arba kurie tik buvo atvesti į tiesos pažinimą, per Amono ir jo brolių pamokslavimą sulig apreiškimo ir pranašystės dvasia ir Dievo galia, darančia stebuklus juose, taip, … kaip gyvas Viešpats, visi lamanitai, kurie tik patikėjo jų pamokslavimu ir buvo atversti į Viešpatį, niekuomet neatpuolė.

Nes jie tapo teisiais žmonėmis; sudėjo savo maišto ginklus, tad daugiau nebekovojo… prieš Dievą…

Dabar, štai tie, kurie buvo atversti į Viešpatį“ (Almos 23:6–8).

Tose eilutėse yra apibūdinami du pagrindiniai bruožai: 1) tiesos pažinimas, kurį galima išaiškinti kaip liudijimą, ir 2) atsivertimas į Viešpatį, kurį suprantu, kaip buvimą atverstam į Gelbėtoją ir Jo Evangeliją. Todėl galingas liudijimo ir atsivertimo į Viešpatį derinys sukuria tvirtumą bei nepajudinamumą ir teikia dvasinę apsaugą.

Jie niekuomet neatpuolė ir „sudėjo savo maišto ginklus, tad daugiau nebekovojo prieš Dievą“. Kad sudėtume puoselėtus „maišto ginklus“, tokius kaip savanaudiškumas, išdidumas ir nepaklusnumas, turime daugiau nei vien tikėti ir žinoti. Savo maišto ginklų atsisakome po įsitikinimo, nuolankumo, atgailos ir paklusnumo. Ar aš ir jūs vis dar turime maišto ginklų, kurie neleidžia mums tapti atsivertusiems į Viešpatį? Jeigu taip, turime atgailauti dabar.

Atkreipkite dėmesį, kad lamanitai nebuvo atversti į misionierius, kurie juos mokė, arba į nuostabias Bažnyčios programas. Jie nebuvo atversti į jų vadovų nuostabias asmenybes ar į kultūrinio paveldo ar kitų savo tėvų tradicijų išsaugojimą. Jie buvo atversti į Viešpatį – į Jį, kaip į Gelbėtoją, ir Jo dieviškumą ir doktriną – ir jie niekuomet neatpuolė.

Liudijimas – tai dvasinis tiesos pažinimas, įgyjamas per Šventosios Dvasios dovaną. Besitęsiantis atsivertimas – tai nuolatinis pasišventimas mūsų gautai apreikštai tiesai su pasiryžusia širdimi ir dėl teisių priežasčių. Žinojimas, kad Evangelija yra tikra, sudaro liudijimo esmę. Nuolatinė ištikimybė Evangelijai sudaro atsivertimo esmę. Turime žinoti, kad Evangelija yra tikra ir būti jai ištikimi.

Liudijimas, atsivertimas ir palyginimas apie dešimt mergaičių

Dabar noriu pasinaudoti vienu iš daugelio galimų palyginimo apie dešimt mergaičių išaiškinimų, kad paryškinčiau ryšį tarp liudijimo ir atsivertimo. Dešimt mergaičių, iš kurių penkios buvo protingos, o kitos penkios – paikos, pasiėmė savo žibintus ir išėjo pasitikti jaunikio. Galvokite prašau apie žibintus, kuriuos naudojo mergaitės, kaip apie liudijimo žibintus. Paikosios mergaitės pasiėmė liudijimo žibintus, bet nepasiėmė alyvos. Apie alyvą galvokite kaip apie atsivertimo alyvą.

„Protingosios kartu su [liudijimo] žibintais pasiėmė induose ir [atsivertimo] alyvos.

Jaunikiui vėluojant, visos ėmė snausti ir užmigo.

Vidurnaktį pasigirdo balsai: „Štai jaunikis! Išeikite pasitikti!“

Tuomet visos mergaitės atsikėlė ir taisėsi [liudijimo] žibintus.

Paikosios sakė protingosioms: „Duokite mums [atsivertimo] alyvos, nes mūsų [silpni liudijimo] žibintai gęsta.“

Protingosios atsakė: „Kad kartais nepristigtų ir mums, ir jums, verčiau nueikite pas prekiautojus ir nusipirkite“ (Mato 25:4–9).

Ar penkios protingosios mergaitės buvo savanaudės ir nenorėjo dalintis, ar visgi jos teisingai nurodė, kad atsivertimo alyvos negalima pasiskolinti? Ar galima dvasinę stiprybę, kuri kyla iš nuolatinio paklusnumo įsakymams, perduoti kitam žmogui? Ar galima pažinimą, įgytą per uolias Raštų studijas ir apmąstymus, perduoti tam, kuriam jo prireikia? Ar galima ramybę, kurią pastarųjų dienų šventajam teikia Evangelija, perduoti žmogui, susidūrusiam su sunkumais ir dideliu iššūkiu? Aiškus atsakymas į visus tuos klausimus yra – ne.

Kaip tinkamai pabrėžė protingosios mergaitės, kiekvienas iš mūsų turime „nusipirkti“. Tos įkvėptos moterys nekalbėjo apie verslo sandorį; tiksliau, jos pabrėžė mūsų asmeninę atsakomybę išlaikyti savo liudijimo žibintus degančius ir pasirūpinti gausiomis atsivertimo alyvos atsargomis. Ta brangi alyva gaunama po lašą – „[eilutė] po eilutės [ir priesakas] po priesako“ (2 Nefio 28:30), kantriai ir atkakliai. Nėra jokio trumpesnio kelio; neįmanoma suskubti ruoštis paskutinę minutę.

„Todėl būkite ištikimi, nuolat besimeldžiantys, laikantys savo žibintus sutvarkytus ir degančius ir aliejų su savimi, kad būtumėte pasiruošę, kai ateis Jaunikis“ (DS 33:17).

Liudijimas

Pažadu, kad įgiję tiesos pažinimą ir atsivertę į Viešpatį, išliksime tvirti ir nepajudinami, ir niekuomet neatpulsime. Noriai sudėsime savo maišto ginklus. Būsime palaiminti ryškia savo liudijimo žibintų šviesa ir gausiomis atsivertimo alyvos atsargomis. Ir kiekvienam iš mūsų tampant labiau atsivertusiam, stiprinsime savo šeimas, draugus ir pažįstamus. Apie tas tiesas aš liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.