Pastebėkime ir tarnaukime

Linda K. Burton

Visuotinės Paramos bendrijos prezidentė


Linda K. Burton
Per tarnavimą Dievo vaikams lavindami praktinius įgūdžius, kiekvienas galime panašėti į Gelbėtoją.

Vienas didžiausių įrodymų to, kad mūsų mylimas pranašas Prezidentas Tomas S. Monsonas yra Viešpaties išrinktas tarnas, yra tai, kad jis išmoko sekti Gelbėtojo pavyzdžiu tarnaudamas kiekvienam atskirai. Tie iš mūsų, kurie įžengėme į krikšto vandenis, sudarėme sandorą, kad tarnausime taip pat. Sudarėme sandorą „visuomet atminti [Gelbėtoją] ir laikytis jo įsakymų,“1 Jis mokė: „Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau.“2

Atkreipkite dėmesį, kaip mus kviečia tai daryti šie Prezidento Monsono žodžiai: „Aplink mus yra tų, kuriems reikia mūsų dėmesio, padrąsinimo, palaikymo, paguodos, gerumo. […] Čia, žemėje, esame Viešpaties rankos, mums įsakyta tarnauti ir pakylėti Jo vaikus. Jis pasikliauja kiekvienu iš mūsų.“3

Ar girdėjote šį kvietimą mylėti vieni kitus? Kai kuriems tarnauti arba padėti kiekvienam atskirai, sekant Gelbėtojo pavyzdžiu, nėra lengvas dalykas. Tačiau per tarnavimą Dievo vaikams lavindami praktinius įgūdžius, kiekvienas galime panašėti į Gelbėtoją. Norėdama padėti kiekvienam iš mūsų labiau vienam kitą mylėti, norėčiau pasiūlyti šiuos įsidėmėtinus žodžius: „Pastebėkime ir tarnaukime.“

Beveik prieš 40 metų mudu su vyru penktadieninio pasimatymo metu nuėjome į šventyklą. Buvome neseniai susituokę ir aš labai jaudinausi, kadangi garbinimas šventykloje man buvo nauja. Po vestuvių tai man buvo vos antras kartas. Šalia manęs sėdinti sesuo tai tikriausiai pastebėjo. Ji pasilenkė prie manęs ir pagarbiai sušnibždėjo: „Nesijaudink. Aš tau padėsiu.“ Mano baimės nurimo ir galėjau mėgautis šventyklos apeigomis, nes ji maloniai ir nesavanaudiškai tarnavo. Ji pastebėjo ir tarnavo.

Visi esame kviečiami sekti Jėzaus mokymais ir tarnauti kitiems. Šis kvietimas neapsiriboja vien angeliškomis seserimis. Toliau pasidalinsiu keliais įprastais pavyzdžiais narių, kurie išmoko pirma pastebėti, o tada tarnauti, – klausykite, kokius Jėzaus mokymus jie iliustruoja.

Šešiametis pradinukas pasakojo: „Kai buvau išrinktas būti pagalbininku klasėje, galėjau kitu pagalbininku pasirinkti draugą. Pasirinkau [berniuką, kuris mane erzindavo], nes jo niekas niekada nesirenka. Norėjau, kad jis jaustųsi gerai.“4

Ką šis vaikas pastebėjo? Jis pastebėjo, kad klasės padauža niekuomet nebūdavo pasirinktas. Kaip jis tarnavo? Jis tiesiog pasirinko jį, kad drauge būtų klasės pagalbininku. Jėzus mokė: „Mylėkite savo priešus, gera darykite tiems, kurie jūsų nekenčia, melskitės už savo persekiotojus ir šmeižėjus.“5

Vienoje apylinkėje Aarono kunigystės vaikinai pastebėjo ir dabar prasmingai tarnauja. Kiekvieną savaitę tie vaikinai atvyksta anksčiau ir laukia prie susirinkimų namų net lyjant, sningant ar plieskiant karščiui, jie laukia atvykstančių vyresnių kuolo narių. Jie iškelia iš mašinų vežimėlius ir vaikštynes, ištiesia tvirtas rankas, kad būtų galima įsikibti ir kantriai palydi žilaplaukius vyresniuosius į pastatą. Jie išties atlieka savo pareigą Dievui. Pastebėdami ir tarnaudami jie yra gyvi Gelbėtojo mokymo pavyzdžiai: „Iš tiesų sakau jums, kiek kartų tai padarėte vienam iš šitų mažiausiųjų mano brolių, man padarėte.“6 Kai pasirodys nauja jaunimo mokymo programa, šių jaunuolių akys tikrai atsivers ir jie tikrai pastebės dar daugiau krisčioniško tarnavimo būdų.

Kartais norint pastebėti ir tarnauti reikia labai pasistengti. Viena įkvėpta mergina Aleksandrija pastebėjo, kad jos pusseserė Medison negalėjo užbaigti savo Asmeninio tobulėjimo programos, nes sirgo sunkia autizmo forma. Aleksandrija subūrė skyriaus merginas, pasitarė su savo vadovais ir nutarė padaryti dėl Medison kai ką, ko ši negalėjo pati. Kiekviena mergina atliko dalį Asmeninio tobulėjimo programos užduočių ir projektų, idant Medi galėtų gauti apdovanojimą.7

Šios merginos sklandžiai pereis į motinystę ir Paramos bendrijos seserystę, nes jos mokosi pirma meilingai pastebėti, o tada tarnauti.

Prezidentas Monsonas mums priminė, kad tikroji meilė yra „tyra Kristaus meilė“,8 arba, kitais žodžiais tariant, „ji matoma, kai prisimename pagyvenusią našlę ir nuvežame ją į … veiklas“ ir „kai Paramos bendrijoje sėdinti viena sesuo išgirsta kvietimą: „Eikš, sėsk prie mūsų.“9 Galima pritaikyti auksinę taisyklę: „Todėl visa, ko norite, kad žmonės jums darytų, lygiai taip jūs jiems darykite.“10

Vienas pastabus vyras tarnavo dviem svarbiais būdais. Jis pasakojo:

„Kartą padėjau savo žmonai sekmadieninėje pradinukų klasėje, pilnoje energingų septynmečių. Prasidėjus bendravimo valandėlei pastebėjau, kad viena mergaitė sėdėjo susigūžusi savo kėdėje ir buvo matyti, kad ji nekaip jaučiasi. Dvasia pašnibždėjo, kad jai reikia paguodos, todėl prisėdau šalia jos ir tyliai paklausiau, kas nutiko. Ji neatsakė […], todėl pradėjau jai tyliai dainuoti.

Pradinukai mokėsi naujos dainos. Mums dainuojant „Ir jei klausausi širdimi, Gelbėtoją girdžiu“, pajutau sielą pripildančius nenusakomą šviesą ir šilumą. […] Gavau asmeninį liudijimą, kad Gelbėtojas myli tą mergaitę, Jis myli mane. […] Supratau, kad tarnaudami vienam iš jų esame [Gelbėtojo] rankos.“11

Šis į Kristų panašus brolis ne tik matė poreikį padėti savo žmonai energingų septynmečių pilnoje klasėje, jis taip pat asmeniškai tarnavo vaikui, kuriam to reikėjo. Jis sekė Gelbėtoju, kuris mokė: „Darbus, kuriuos matėte mane darant, jūs taip pat darykite.“12

Neseniai įvykęs potvynis atvėrė Jėzaus Kristaus mokiniams daug galimybių pastebėti ir tarnauti. Vyrai, moterys, paaugliai ir vaikai matė suniokotas įmones bei namus ir viską metė, kad padėtų išvalyti ir sutvarkyti suniokotus pastatus. Kai kurie matė poreikį padėti palengvinti didžiulę skalbimo naštą. Kiti kruopščiai rinko nuotraukas, teisinius dokumentus, laiškus ir kitus svarbius popierius, o tada atsargiai juos džiovino, kad išsaugotų tai, ką įmanoma išsaugoti. Pastebėti ir tarnauti ne visuomet patogu, tai ne visuomet sutampa su mūsų tvarkaraščiu.

Kur galima rasti geresnę vietą pastebėti ir tarnauti, jei ne namuose? Štai pavyzdys iš vyresniojo Ričardo G. Skoto gyvenimo:

„Vieną naktį verkdamas pabudo mūsų mažasis sūnus Ričardas, turėjęs širdies ydą. […] Įprastai atsikeldavo mano žmona ir pasirūpindavo verkiančiu kūdikiu, bet tą kartą pasakiau: „Aš pasirūpinsiu juo.“

Pravirkus, jo maža širdelė dėl savo problemos pradėdavo labai greitai plakti. Jis apsivemdavo ir ištepdavo patalynę. Tą naktį kaip įmanydamas glaudžiau jį prie savęs ir bandžiau nuraminti jo besidaužančią širdelę bei verksmą. Perrengiau jį ir paklojau švarią patalynę. Laikiau jį kol užmigo. Tuomet dar nežinojau, kad po kelių mėnesių jis mirs. Niekada neužmiršiu tos nakties, kai jį laikiau savo rankose.“13

Jėzus mokė: „Jei kas norėtų tapti didžiausias iš jūsų, tebūnie jūsų tarnas.”14

Kartais kyla pagunda tarnauti taip, kaip mes norime, o ne taip, kaip tą akimirką reikėtų. Kai prezidentas Robertas D. Heilsas mokė apie taupų gyvenimą, jis pasidalino pavyzdžiu apie tai, kaip pirko dovaną savo žmonai. Ji paklausė: „Ar perki tai man, ar sau?“15 Jei stabtelsime ir pritaikysime šį klausimą savo troškimui tarnauti. ir paklausime savęs: „Ar darau tai dėl Gelbėtojo, ar dėl savęs?“, mūsų tarnavimas panašės į Gelbėtojo tarnavimą. Gelbėtojas užduodavo klausimą, tinkantį ir mums: „Ko norite, kad jums padaryčiau?“16

Kartą prieš porą savaičių skubėjau ir jaudinausi dėl ilgo atliktinų darbų sąrašo. Buvau numačiusi tą dieną nueiti į šventyklą, tačiau maniau, kad esu pernelyg užsiėmusi. Vos tik ta mintis, kad esu pernelyg užsiėmusi, jog tarnaučiau šventykloje, atėjo, aš suvokiau, ko man labiausiai reikėjo. Išėjau iš savo biuro ir patraukiau Solt Leik Sičio šventyklos link, mąstydama kaip susigrąžinsiu prarandamą laiką. Visa laimė, kad Viešpats kantrus bei maloningas ir tą dieną suteikė man gerą pamoką.

Man sėdint sesijos kambaryje, jauna sesuo pasilenkė prie manęs ir pagarbiai sušnibždėjo: „Labai jaudinuosi. Tai tik antras kartas, kai esu šventykloje. Ar galėtumėte man padėti?“ Kaip ji galėjo žinoti, kad man reikėjo išgirsti būtent šiuos žodžius? Ji nežinojo, tačiau Dangiškasis Tėvas žinojo. Jis pastebėjo mano didžiausią poreikį. Man reikėjo tarnauti. Jis paragino šią jauną seserį tarnauti man paprašant, kad tarnaučiau jai. Užtikrinu jus, kad daugiausia naudos iš šio patyrimo gavau aš.

Reiškiu didelį dėkingumą daugybei į Kristų panašių žmonių, kurie visus šiuos metus tarnavo mano šeimai. Reiškiu ypatingą padėką savo mylimam vyrui ir jo šeimai, kurie nesavanaudiškai tarnauja reikšdami didžiulę meilę.

Tad visi stenkimės pastebėti ir tarnauti. Taip darydami laikomės sandorų ir mūsų tarnystė, kaip ir Prezidento Monsono, taps mūsų mokinystės įrodymu. Žinau, kad mūsų Gelbėtojas gyvas. Dėl Jo Apmokėjimo galime gyventi pagal Jo mokymus. Prezidentas Monsonas yra pranašas mūsų dienomis. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1.  Doktrinos ir Sandorų 20:77.

  2.  

    2.  Jono 15:12.

  3.  

    3. Thomas S. Monson, „What Have I Done for Someone Today?“ Liahona, Nov. 2009, p. 86.

  4.  

    4. Canyon H., „A Good Choice“, Friend, Jan. 2012, 31.

  5.  

    5.  Mato 5:44.

  6.  

    6.  Mato 25:40.

  7.  

    7. Žr. „For Madison“, lds.org/youth/video/for-madison.

  8.  

    8.  Moronio 7:47.

  9.  

    9. Thomas S. Monson, „Charity Never Faileth“, Liahona Nov. 2010, 125; t. p. žr. Daughters in My Kingdom: The History and Work of Relief Society (2011), p. 101.

  10.  

    10.  3 Nefio 14:12.

  11.  

    11. Al VanLeeuwen, „Serving the One“, Liahona, Aug. 2012, 19;; t. p. žr. Sally DeFord, „If I Listen with My Heart“, 2011 Outline for Sharing Time, p. 28.

  12.  

    12.  3 Nefio 27:21.

  13.  

    13. Richard G. Scott „The Eternal Blessings of Marriage“, LiahonaMay 2011, p. 96.

  14.  

    14.  Mato 20:26.

  15.  

    15. Robert D. Hales, „Becoming Provident Providers Temporally and Spiritually“, Liahona May 2009, p. 9.

  16.  

    16.  Mato 20:32.