Padėkite jiems siekti aukštumų

Prezidentas Henris B. Airingas

Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Prezidentas Henris B. Airingas
Jūsų vedami jie gebės pamatyti, panorėti ir patikėti, kad tarnaudami Dievo karalystėje galės realizuoti visą savo potencialą.

Esu labai dėkingas už galimybę būti šiame didžiame kunigijos susirinkime ir girdėti tokius nuostabius mokymus ir liudijimus. Tai skatina mane prisiminti savo paties patyrimą. Beveik visko, ko man kaip asmeniui, turinčiam kunigystę, pavyko pasiekti, pasiekiau dėl to, kad mane pažįstantys žmonės matė manyje tai, ko pats negalėjau matyti.

Kai buvau jaunas tėvas, meldžiau žinojimo apie tai, kaip mano vaikai galėtų prisidėti prie Viešpaties karalystės kūrimo. Maniau, kad mano berniukai prisidės per kunigystę, o mergaitės tarnaus atstovaudamos Viešpatį. Taip visi dirbs Jo darbą. Žinojau, kad kiekvienas iš jų yra asmenybė ir kad kiekvieną iš jų Viešpats apdovanojo konkrečiomis dovanomis, kurias jie galėtų naudoti Jo tarnystėje.

Dabar negaliu kiekvienam tėvui ir kiekvienam jaunimo vadovui smulkiai susakyti, ką jums būtų geriausia daryti. Bet galiu pažadėti, kad jei padėsite jaunuoliams savyje atrasti savo prigimtines dvasines dovanas, tai juos palaiminsite. Žmonės yra skirtingi, tad ir jų indėlis yra skirtingas. Niekam nelemtà nesėkmė. Jei per apreiškimą sieksite pamatyti, kokias dovanas Dievas mato kunigijoje – ypač jauno amžiaus – būsite palaiminti gebėjimu pakylėti jų žvilgsnį iki tarnystės, kurią jie gali atlikti. Jūsų vedami jie gebės pamatyti, panorėti ir patikėti, kad tarnaudami Dievo karalystėje galės realizuoti visą savo potencialą.

Kalbant apie mano vaikus, aš meldžiau apreiškimo, per kurį sužinočiau, kaip kiekvienam jų galėčiau individualiai padėti pasiruošti konkrečioms tarnavimo Dievui progoms. Po to bandžiau jiems padėti sukurti savo ateities viziją ir su viltimi darbuotis vardan tokios ateities. Kiekvienam savo sūnui išdrožinėjau po lentą ūgiui žymėti su Raštų eilute, apibūdinančia ypatingas konkretaus sūnaus dovanas, ir tą dovaną simbolizuojančiu paveikslėliu. Po tuo paveikslėliu ir užrašu, išdrožinėjau kiekvieno berniuko krikšto ir įšventinimo į kunigystės pareigybes datas bei pažymėjau, koks tos ypatingos datos metu buvo jo ūgis.

Kiekvienam sūnui paaiškinau išdrožinėtų lentų ūgiui žymėti prasmę, kad padėčiau jiems suprasti savo dvasines dovanas ir tai, kaip jie galėtų prisidėti Viešpaties darbe. Jūs, kaip ir aš, per įkvėpimą galite pamatyti kiekvieno savo mylimo jaunuolio, kuriam vadovaujate, ypatingas dovanas ir unikalias progas.

Kai mano vyriausiasis sūnus tapo diakonu ir skautų ereliu, bemąstydamas apie jį ir jo ateitį prisiminiau erelį. Tuomet gyvenome Aidaho valstijoje, netoli pietinės Tetono kalnagūbrio papėdės. Kartu kopėme ant to kalnagūbrio ir stebėjome, kaip skraido ereliai. Tas vaizdas, kurį prisiminiau, man padėjo labiau įsijausti į Izaijo žodžius:

„Nuvargusiam jis duoda jėgų, bejėgiui atšviežina gyvastį.

Net jaunuoliai pailsta ir pavargsta, vaikinai klupte klumpa,

bet tie, kurie pasitiki Viešpačiu, atgaus jėgas, pakils tarsi erelių sparnais, ir nepavargs bėgdami, nepails eidami.“1

Tiesą sakant, su vyriausiu sūnumi neužkopėme iki pačios viršūnės, nes mano sūnus pavargo. Jis norėjo sustoti. Jis klausė: „Ar aš visad gailėsiuos, kad neužkopėm iki viršūnės? Tėti, tu kopk toliau, nes nenoriu, kad nusiviltum.“

Aš atsakiau: „Aš niekada nenusivilsiu, o tu niekada nesigailėsi. Visada prisiminsime, kad čia kopėme kartu.“ Jo ūgio lentos viršuje aš išpjausčiau erelį ir įrašą: „Tarsi erelių sparnais.“

Vėliau būdamas misionieriumi mano sūnus skraidė aukščiau, nei svajojau drąsiausiose savo svajonėse. Misijoje kai kurie jį ištikę sunkumai atrodė ne jo jėgoms. Berniukui, kurį bandote pakylėti, gali nutikti kaip mano sūnui – Viešpats pakylėjo jį aukščiau tam, kad galėtų Evangeliją skelbti, mano manymu, neįsivaizduojamai sunkia kalba. Jei padėsite jaunuoliui pajusti jo kunigystės galimybes, pažadu, kad Viešpats pasakys tiek, kiek jums reikės. O galbūt berniukas turės gerokai didesnį potencialą, nei Viešpats jums bus apreiškęs. Padėkite jam siekti aukštumų.

Jūsų raginamas berniukas gali atrodyti pernelyg baikštus, kad būtų galingas kunigijos tarnas. Vienas iš mano sūnų buvo toks drovus, kad nenorėdavo eiti į parduotuvę ir kalbėti su pardavėju. Kadangi jis buvo toks drovus, maldoje išreiškiau nerimą dėl jo kunigystės ateities. Jo ateitis misijos lauke neatrodė daug žadanti. Man buvo nurodyta Raštų eilutė iš Patarlių knygos: „Nedorėlis bėga, nors niekas jo nesiveja, o teisusis drąsus kaip liūtas.“2

Ant jo lentos po didelės riaumojančios liūto galvos paveikslėliu išdrožinėjau žodžius „drąsus kaip liūtas“. Savo misijos ir po to ėjusiais metais jis išpildė mano išdrožinėtą viltį. Mano kadaise drovus sūnus Evangeliją skelbė su dideliu įtikinimu ir drąsiai pasitiko pavojus. Vykdydamas Viešpaties atstovo pareigas jis buvo išaukštintas.

Taip gali nutikti ir jūsų vadovaujamam jaunuoliui. Jums reikia sustiprinti jo tikėjimą tuo, kad Viešpats gali jį paversti tokiu jaunuoliu, kuris būtų drąsesnis už jūsų dabar matomą baikštų berniuką.

Žinome, kad savo tarnus Viešpats padaro drąsius. Tas jaunas vaikinas Džozefas, medžių giraitėje išvydęs Dievą Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų, galiausiai tapo dvasiniu milžinu. Parlis P. Pratas tai pamatė, kai Pranašas Džozefas Smitas užčiaupė jį saugojusius nedorus sargus. Vyresnysis Pratas rašė:

„Staiga jis atsistojo ir lyg griaustinio ar riaumojančio liūto balsu prabilo, sakydamas, kiek prisimenu, tokius žodžius:

Nutilkit, jūs pragaro išperos. Jėzaus Kristaus vardu aš sudraudžiu jus, ir įsakau jums nutilti; negyvensiu daugiau nė minutės klausydamas tokios kalbos. Nustokite taip kalbėję, arba šią pat akimirką mirsite jūs arba aš!“

Apie tai vyresnysis Pratas rašė: „Esu tik kartą regėjęs orumą ir didybę: vidurnakčio tamsoje ji stovėjo surakinta grandinėmis, atokiame Misūrio valstijos kaimelyje esančiame požeminiame kalėjime.“3

Viešpats teisiesiems Savo tarnams suteiks progų pabūti drąsiems kaip liūtams, jei tik jie kalbės Jo vardu ir bus Jo kunigystės liudytojai.

Kitas sūnus dar būdamas berniukas turėjo daug draugų, kurie norėjo būti su juo. Su žmonėmis jis susidraugaudavo nesunkiai. Kai meldžiausi ir bandžiau numatyti jo indėlį į Dievo karalystę, pajutau, kad jis galėtų turėti galią patraukti žmones į meilę ir vienybę.

Tad prisiminiau pasakojimą iš Doktrinos ir Sandorų apie kunigijos vyresniuosius, kurie Misūryje stengėsi įkurti Sionę, kad pašlovintų angelus, mačiusius jų pastangas ir indėlį. Tam reikėjo didelės aukos. Apreiškimas Doktrinoje ir Sandorose sako: „Tačiau esate palaiminti, nes jūsų paskelbtas liudijimas užrašytas danguje, kad angelai galėtų pažiūrėti; ir jie džiūgauja dėl jūsų, ir jums atleistos jūsų nuodėmės.“4

To sūnaus lentoje ūgiui žymėti išdrožinėjau: „Angelai džiūgauja dėl tavęs.“

Šio sūnaus nepaprastas gebėjimas suburti ir paveikti žmones pasireiškė toli gražu ne tik mokykloje. Su savo kunigijos broliais jis organizuodavo tokias kuolų veiklas, kurios jo regiono jaunuolius įkvėpdavo su tikėjimu ištverti ir net įveikti sunkias situacijas. Bestiprindamas šių vaikinų ir merginų tikėjimą, Amerikos miestų centruose jis statė gynybinius Sionės postus. Raižinyje buvau išdrožinėjęs trimituojančius angelus; nors gal jie tai daro ne visai taip, išdrožinėti trimitą buvo lengviau nei šūkį.

Angelai džiūgauja, kai kunigijos vadovai iš viso pasaulio savo apylinkėse, kuoluose ir misijose stato Sionę. Ir jie džiaugsis dėl tų vaikinų ir merginų, kurie padės statyti Sionę kad ir kur jie būtų, kad ir kaip gyventų. Sionė – tai sandora ir meile sujungtų žmonių rezultatas. Kviečiu padėti savo jaunimui prisijungti.

Dar kitam sūnui pajutau raginimą išdrožinėti danguje šviečiančią saulę ir šiuos žodžius iš Gelbėtojo užtarimo maldos: „O amžinasis gyvenimas“. Artėjant žemiškos tarnystės pabaigai, Gelbėtojas taip meldėsi Savo Tėvui:

O amžinasis gyvenimas – tai pažinti tave, vienintelį tikrąjį Dievą, ir tavo siųstąjį Jėzų – Mesiją.

Aš tave pašlovinau žemėje, atlikdamas darbą, kurį buvai man davęs nuveikti.“5

Mano sūnui buvo pavesta kunigystės tarnystė trijuose žemynuose, bet pati svarbiausia iš jų – jo namuose ir jo šeimoje. Savo gyvenimą jis kūrė jų rate. Jis dirba netoli namų ir dažnai grįžta į juos, kad papietautų kartu su savo žmona ir mažesniais vaikais. Jo šeima gyvena labai netoli nuo mudviejų su seserimi Airing namų. Mūsų kiemu jie rūpinasi taip, lyg jis būtų jų pačių. Šis sūnus gyvena taip, kad pasiruoštų amžinąjį gyvenimą gyventi ne vienas, o apsuptas dėkingų šeimos narių, kuriuos jis buria aplink save.

Amžinasis gyvenimas – tai gyventi vieningai šeimomis su Tėvu, Sūnumi ir Šventąja Dvasia. Amžinasis gyvenimas įmanomas tik per Dievo kunigystės raktus, sugrąžintus per Pranašą Džozefą Smitą. Šio amžinojo tikslo parodymas jūsų vadovaujamam jaunimui yra pati didžiausia dovana, kokią begalite jiems suteikti. Pirmiausia tai parodysite savo pačių šeimos pavyzdžiu. Galbūt tie, kuriems vadovaujate, neturės šeimos Bažnyčioje, bet aš duodu jums iššūkį padėti jiems pajusti ir norėti šeimos meilės iš abiejų uždangos pusių.

Tos lentos ūgiui matuoti, apie kurias kalbėjau anksčiau, tėra vienas iš būdų, kuriais galima padėti jauniems žmonėms pažvelgti į tą didybę, kurią juose ir jų ateityje mato Dievas, ir pažvelgti į tą unikalią tarnystę, kurią Jis paruošė jiems atlikti. Jis padės jums pamatyti, kaip tai daryti su savo vadovaujamais vaikais arba kitais jaunuoliais. Kai jūs patys pamaldžiai sieksite pažvelgti į šią ateitį ir ją asmeniškame pokalbyje perteiksite jaunam asmeniui, tai suprasite, kad Dievas kiekvieną iš Savo vaikų myli kaip asmenybę ir kiekviename jų mato dideles ir unikalias dovanas.

Būdamas tėvas turėjau palaimą pamatyti ne tik savo sūnų, bet ir savo dukterų didžią ateitį Dievo karalystėje. Kai pamaldžiai siekiau supratimo, man buvo parodytas būdas, kuriuo galiu padėti savo dukterims suprasti, kad Dievas pasitiki jų tarnyste statant Jo karalystę.

Kai mano dukterys dar buvo jaunos, mačiau, kad galime padėti kitiems pajusti meilę tų, kurių ištisos kartos yra už uždangos. Žinojau, kad meilė kyla iš tarnavimo ir kad ji įkvepia amžinojo gyvenimo viltį.

Tad mes išdroždavome lentas, ant kurių padėdavome po naminės duonos kepaliuką ir visi kartu šias savo dovanas nunešdavome našlėms, našliams ir šeimoms. Ant kiekvienos iš tų lentelių išdrožinėdavau prancūziškus žodžius „J’aime et J’espere“ („Myliu ir viliuosi“). Jų unikalių dvasinių dovanų įrodymas matėsi ne tik per mano išdrožinėtas lentas, bet dar aiškiau atsiskleisdavo, kai jas dalindavome tiems, kuriems esant skausmo ar netekties akivaizdoje reikėjo patikinimo, kad Gelbėtojo meilė ir Jo Apmokėjimas gali suteikti tobulą vilties skaistumą. Mano dukterims ir kiekvienam iš mūsų tai yra amžinasis gyvenimas.

Dabar turbūt galvojate: „Broli Airingai, nejaugi dabar turiu mokytis drožinėti?“ Atsakymas yra „ne“. Pats drožinėti išmokau tik padedamas gerojo ir talentingojo mokytojo, tuometinio vyresniojo Boido K. Pakerio. Už šį nedidelį įgūdį galiu dėkoti jo didžiai drožinėtojo dovanai ir jo kaip mokytojo kantrybei. Tik dangus gali parūpinti tokį mokytoją kaip Prezidentas Pakeris. Tačiau vaikų širdis formuoti galima įvairiais būdais, net nedrožinėjant jiems medinių lentelių.

Pavyzdžiui, naujosios bendravimui skirtos technologijos suteikia galimybę tikėjimo žinia dalintis per didelius atstumus, greitai ir nebrangiai. Mano žmona padeda man tai daryti. Mes pradedame nuo telefono skambučių visiems anūkams ar vaikams. Prašome jų papasakoti apie savo pasiekimus ir atliktą tarnystę. Taip pat kviečiame juos atsiųsti mums nuotraukų apie tas veiklas. Tas nuotraukas panaudojame kelių tekstinių pastraipų iliustravimui. Pridedame vieną ar dvi eilutes iš Mormono Knygos. Galbūt Nefį ir Mormoną nelabai nustebintų mūsų užrašų turinio dvasinė kokybė ar nedidelės pastangos, kurias įdedame kurdami mūsų taip vadinamą „Šeimos dienoraštį: mažąsias plokšteles“, tačiau mudu su sese Airing jaučiame šių pastangų palaimą. Rinkdami Raštų eilutes ir užrašydami trumpus liudijimus jaučiame įkvėpimą. Taip pat pastebime, kad mūsų anūkų širdys gręžiasi į mus, į Gelbėtoją ir į dangų.

Galima padėti ir kitais būdais; daugelį iš tų būdų jūs jau naudojate. Jūsų šeimos maldos ir Raštų skaitymo įpročiai sukurs žymiai patvaresnius atsiminimus ir didesnius širdies pokyčius, nei galite dabar įsivaizduoti. Net ir akivaizdžiai laikini dalykai, pvz., lankymasis sporto renginyje ar filmo žiūrėjimas, gali formuoti vaiko širdį. Svarbus ne pats užsiėmimas, bet kokius jausmus jis sukelia. Atradau gerą testą, kuriuo galima nustatyti, kokie užsiėmimai gali smarkiai keisti jaunų žmonių gyvenimą. Leiskite jiems pasirinkti tokį užsiėmimą, kuris, jų manymu, yra dovana iš Dievo. Iš patirties žinau, kad tai veikia.

Kai būdamas dvylikos tapau diakonu, gyvenau Naujajame Džersyje, esančiame už 80 km nuo Niujorko miesto. Svajojau būti geru beisbolininku. Mano tėvas nusivežė mane pažiūrėti rungtynių senajame ir istorijomis apipintame Bronkso Jankių stadione. Aš vis dar prisimenu, kaip Džo Dimadžijo lazda atmuša kamuoliuką ir pelno taškų, o šalia manęs sėdi mano tėtis. Tai buvo vienintelis kartas, kai kartu lankėmės tokiose didelėse beisbolo lygos rungtynėse.

Tačiau mano gyvenimą tėvas amžiams pakeitė kitą dieną. Iš Naujojo Džersio jis mane nusivežė į įšventinto patriarcho namus Solt Leik Sityje. Iki tol to vyro nebuvau matęs. Tėvas mane paliko prie durų. Patriarchas nuvedė mane prie kėdės, uždėjo savo rankas man ant galvos ir ištarė palaiminimą kaip dovaną iš Dievo. Palaiminime buvo išsakytas ir didis mano širdies troškimas.

Jis sakė, kad esu iš tų, apie kuriuos sakoma: „Palaiminti taikdariai.“6 Labai nustebęs, kad visiškai nepažįstamas žmogus žino mano širdį, atsimerkiau pažiūrėti į kambarį, kuriame įvyko toks stebuklas. Šis palaiminimas apie mano galimybes paveikė mano gyvenimą, mano santuoką ir mano tarnystę kunigystėje.

Apie šį ir po jo ėjusius įvykius galiu paliudyti: „Nes ne visiems duodama kiekviena dovana; nes yra daug dovanų, ir kiekvienam žmogui dovaną suteikia Dievo Dvasia.“7

Dėl to, kad Viešpats man apreiškė dovaną, sugebėjau suprasti ir pasiruošti progoms ją panaudoti laiminti savo mylimiems žmonėms, kuriems tarnavau.

Dievas žino apie mūsų dovanas. Duodu užduotį jums ir sau – melstis, kad sužinotume, kokios dovanos mums duotos, kaip jas vystyti ir kaip atpažinti progas tarnauti tiems, kuriuos mums siunčia Dievas. O labiausiai meldžiu, kad įkvėptai padėtume kitiems atrasti savo ypatingas Dievo dovanas tarnavimui.

Pažadu, kad jei prašysite, tai būsite palaiminti galimybe padėti kitiems ir pakylėti juos, kad išnaudotų visą savo potencialą tarnauti tiems, kuriems jie vadovauja ir kuriuos myli. Liudiju, kad Dievas gyvas, kad Jėzus yra Kristus, kad turime Dievo kunigystę ir Dievas yra apdovanojęs mus ypatingomis dovanomis, kad galėtume tarnauti Jam pranokdami drąsiausias savo svajones. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1.  Izaijo 40:29–31.

  2.  

    2.  Patarlių 28:1.

  3.  

    3.  Autobiography of Parley P. Pratt, ed. Parley P. Pratt Jr. (1938), p. 211.

  4.  

    4.  Doktrinos ir Sandorų 62:3.

  5.  

    5.  Jono 17:3–4.

  6.  

    6.  Mato 5:9.

  7.  

    7.  Doktrinos ir Sandorų 46:11.