Apie apgailestavimus ir apsisprendimus

Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas

Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas
Kuo labiau pasišvęsime siekti šventumo ir laimės, tuo mažiau liks galimybių apgailestauti.

Apie apgailestavimus

Prezidente Monsonai, mes mylime jus. Ačiū už jūsų įkvėptą istorinį pareiškimą apie naujų šventyklų statybą ir misionierišką tarnystę. Esu tikras, jog tai didžiai palaimins mus ir daugelį būsimų kartų.

Brangūs mano broliai ir seserys, brangūs draugai! Esame mirtingi. Tikiuosi niekam tai ne staigmena.

Nė vienas žemėje negyvensime labai ilgai. Mums skirtas tam tikras brangių gyvenimo metų skaičius, kuris amžinybės atžvilgiu neprilygsta nė akimirkai.

O tada iškeliaujame. Mūsų dvasios „paimamos namo pas Dievą, kuris davė [mums] gyvybę.“1 Mes paliekame savo kūną, šio pasaulio dalykus ir iškeliaujame į kitą buvimo vietą.

Kol esame jauni, mums atrodo, kad gyvensime amžinai. Manome, kad už horizonto mūsų laukia begalė aušrų, ir ateitis atrodo kaip nenutrūkstantis prieš mus besidriekiantis kelias.

Tačiau, kuo labiau senstame, tuo labiau esame linkę pažvelgti atgal ir stebėtis, koks iš tikrųjų trumpas yra tas kelias. Stebimės, kaip metai galėjo prabėgti taip greitai. Imame galvoti apie priimtus sprendimus bei atliktus darbus. Tai darydami prisimename daug malonių akimirkų, šildančių mūsų sielas ir džiuginančių mūsų širdis. Tačiau taip pat prisimename tai, dėl ko apgailestaujame – tai, ką norėtume sugrįžę praeitin pakeisti.

Medicinos sesuo, slauganti mirštančius ligonius sako, kad savo pacientams, besiruošiantiems palikti šį gyvenimą, ji dažnai užduoda paprastą klausimą:

„Ar dėl ko nors apgailestaujate?“2

Atsidūręs taip arti tos paskutinės žemiškosios dienos žmogus ima blaiviau mąstyti ir suvokti perspektyvą. Taigi išgirdę klausimą apie apgailestavimą, jie atverdavo savo širdis. Jie prisimindavo, ką norėtų pakeisti, jei galėtų grąžinti laiką atgal.

Apmąstydamas jų žodžius buvau apstulbintas, kaip pagrindiniai Jėzaus Kristaus Evangelijos principai gali pakreipti mūsų gyvenimą į gera, jei tik juos pritaikysime.

Evengelijos principuose nėra nieko mistiško. Juos studijavome skaitydami Raštus, juos aptarėme Sekmadieninėje mokykloje ir daug kartų girdėjome nuo sakyklos. Šie dieviški principai ir vertybės yra paprasti ir aiškūs; jie yra nuostabūs, gilūs ir galingi; ir jie tikrai gali padėti mums išvengti apgailestavimų ateityje.

Apgailestauju, kad per mažai laiko praleidau su mylimais žmonėmis

Bene dažniausiai mirštantys pacientai apgailestaudavo, kad per mažai laiko praleido su mylimais žmonėmis.

Ši dejonė ypač paplitusi tarp vyrų. Jie „giliai apgailestaudavo tiek daug savo gyvenimo praleidę darbo rutinoje.“3 Daugelis prarado galimybę įgyti ypatingų prisiminimų, įgyjamų leidžiant laiką su šeima ir draugais. Jie nesukūrė gilių ryšių su tais, kurie jiems reiškia daugiausia.

Argi ne tiesa, kad esame per daug užsiėmę? Ir apmaudu sakyti, mes netgi manome, kad būti užimtam yra garbinga, tarsi užimtumas pats savaime būtų pasiekimas ar geresnio gyvenimo požymis.

Argi taip?

Mąstau apie mūsų Viešpatį bei pavyzdį Jėzų Kristų ir Jo trumpą gyvenimą tarp Galilėjos ir Jeruzalės žmonių. Bandžiau Jį įsivaizduoti beskubantį tarp susirinkimų ar vienu metu darantį kelis darbus, kad spėtų atlikti daugybę skubių dalykų.

Man nepavyko to įsivaizduoti.

Atvirkščiai, aš matau gailestingą ir rūpestingą Dievo Sūnų, kiekvieną dieną gyvenantį prasmingai. Kai jis bendravo su aplinkiniais, jie jautėsi svarbūs ir mylimi. Jis žinojo begalinę sutiktų žmonių vertę. Jis laimino juos, tarnavo jiems. Jis juos įkvėpdavo, gydė, dovanodavo jiems brangų savo laiką.

Mūsų laikais lengva paprasčiausiai apsimesti, kad skiriame laiko kitiems. Spustelėję pelės klavišą galime „susisiekti“ su tūkstančiais „draugų“ niekada nesusitikę nė su vienu iš jų. Technika gali būti nuostabus dalykas ir ji labai naudinga, kai negalime būti šalia savo mylimųjų. Mudu su žmona gyvename toli nuo mums brangių šeimos narių – žinome, ką tai reiškia. Tačiau manau, kad einame neteisinga kryptimi, tiek asmeniškai, tiek kaip visuomenė, kai su šeimos nariais ar draugais dažniausiai susisiekiame persiųsdami juokingus paveikslėlius, šabloniškas žinutes ar nukreipdami savo mylimus žmones į tinklalapius internete. Manau, kartais ir tokia veikla priimtina, bet kiek laiko jai ketiname skirti? Jei visa esybe ir asmeniškai nebendrausime su tais, kurie yra tikrai svarbūs mums, ateis diena, kai dėl to apgailestausime.

Tad apsispręskime branginti mylimus žmones prasmingai leisdami su jais laiką, kažką veikdami drauge ir puoselėdami brangius prisiminimus.

Apgailestauju, kad nerealizavau savo galimybių

Kitas dalykas, dėl kurio žmonės apgailestavo, buvo tai, kad jie netapo tuo, kuo, jų manymu, jie galėjo ar turėjo tapti. Pažvelgę atgal į savo gyvenimą, jie suvokdavo, kad neišnaudojo savo galimybių, kad per daug dainų liko nesudainuotų.

Čia nekalbu apie kopimą įvairių profesijų karjeros laiptais. Tie laiptai, kad ir kokie aukšti jie atrodytų šioje žemėje, tėra nereikšmingas laiptelis didžioje amžinojoje mūsų kelionėje.

Kalbu apie tapimą tokiais žmonėmis, kokiais Dievas, mūsų Dangiškasis Tėvas, nori mus matyti.

Į šį pasaulį iš ikimirtingosios sferos ateiname, pasak poeto, „su šlovės debesų šleifu“.4

Mūsų Dangiškasis Tėvas mato mūsų realų potencialą. Jis žino apie mus tai, ko nežinome apie save. Jis pataria mums gyvenime pasiekti savo potencialą, gyventi dorai ir sugrįžti Jo akivaizdon.

Tad kodėl tiek daug savo laiko ir energijos skiriame tam, kas taip laikina, taip nereikšminga ir taip tuščia? Nejau nematome, kad trivialių ir laikinų dalykų vaikymasis yra kvailybė?

Argi nebūtų išmintingiau krautis „lobį danguje, kur nei kandys, nei rūdys neėda, kur vagys neįsilaužia ir nevagia?“5

Kaip tai darysime? Sekdami Gelbėtojo pavyzdžiu, pritaikydami Jo mokymus savo kasdieniame gyvenime, tikrai mylėdami Dievą ir savo artimą.

Tikrai negalime to daryti vilkdami kojas, žiūrėdami į laikrodį, skųsdamiesi mokinystės kelyje.

Kalbant apie gyvenimą pagal Evangeliją, neturėtume būti kaip berniukas, kuris įmerkė kojos nykštį į vandenį ir pareiškė maudęsis. Kadangi esame Dangiškojo Tėvo sūnūs ir dukterys, galime nepalyginamai daugiau. Tam vien gerų ketinimų nepakanka. Turime daryti. Dar svarbiau, turime tapti tokie, kokius Dangiškasis Tėvas nori mus matyti.

Išsakyti savo liudijimą apie Evangeliją yra gerai, bet būti gyvu sugrąžintosios Evangelijos pavyzdžiu yra geriau. Norėti būti ištikimesniems savo sandoroms yra gerai; tačiau būti ištikimiems savo sandoroms – gyventi dorai, mokėti dešimtinę bei atnašas, laikytis Išminties žodžio ir tarnauti stokojantiems – yra kur kas geriau. Skelbti, jog daugiau laiko skirsime šeimos maldai, Raštų studijavimui ir visavertėms šeimos veikloms yra gerai; bet tik atkaklus viso to darymas atneš dangiškas palaimas į mūsų gyvenimą.

Mokinystė yra šventumo ir laimės siekimas. Tai yra tapimo geriausiu ir laimingiausiu žmogumi kelias.

Apsispręskime sekti Gelbėtoju ir stropiai darbuotis, kad taptume tokiais žmonėmis, kokiais turėtume tapti. Klausykime Šventosios Dvasios raginimų ir pakluskime jiems. Kai tai darysime, Dangiškasis Tėvas atskleis mums tai, ko apie save niekada nežinojome. Jis nušvies kelią prieš mus ir atvers mums akis pamatyti savo talentus, apie kuriuos nežinojome ir kurių gal net neįsivaizdavome.

Kuo labiau pasišvęsime siekti šventumo ir laimės, tuo mažiau liks galimybės apgailestauti. Kuo labiau pasikliausime Gelbėtojo malone, tuo aiškiau suvoksime, kad esame kelyje, kurį Dangiškasis Tėvas numatė mums.

Apgailestauju, kad neleidau sau daugiau džiaugtis

Dar vienas tų mirštančių žmonių apgailestavimas truputį stebina. Jie apgailestauja, kad neleido sau daugiau džiaugtis.

Taip dažnai save pagauname manančius, kad laimė yra kažkas nepasiekiamo – geresnė padėtis šeimoje, geresnė finansinė padėtis ar sunkių išbandymų pabaiga.

Kuo senesni tampame, tuo dažniau pažvelgiame atgal ir suvokiame, kad mūsų laimę iš tikrųjų veikia ar nulemia ne išorinės aplinkybės.

Mes veikiame. Mes nulemiame savo laimę.

Jūs ir aš esame labiausiai atsakingi už savo laimę.

Mudviem su žmona Harieta patinka važinėti dviračiais. Tiesiog nuostabu išvažiuoti iš namų ir gėrėtis gamtos grožybėmis. Turime keletą mėgstamų maršrutų dviračiu, bet mes neskiriame daug dėmesio tam, kaip toli ar kaip greitai važiuojame palyginti su kitais dviratininkais.

Tačiau kartais man kyla mintis, kad turėtume šiek tiek pasivaržyti. Net manau, kad galėtume pasiekti geresnį laiką ar greitį, jei tik truputį daugiau pasispaustume. Tad kartais net padarau didelę klaidą išsakydamas šią mintį savo nuostabiai žmonai.

Jos tipiška reakcija į tokius mano pasiūlymus visada yra maloni, labai aiški ir labai tiesi. Ji šypsosi ir sako: „Dyteri, tai ne lenktynės; tai – kelionė. Mėgaukis akimirka.“

Ji visiškai teisi!

Kartais gyvenime mes taip sutelkiame dėmesį į finišo liniją, kad pamirštame mėgautis kelione. Aš važinėju su žmona dviračiu ne todėl, kad noriu pirmas finišuoti. Aš važinėju todėl, kad būti su ja man miela ir malonu.

Argi ne kvaila prarasti mielus ir džiaugsmingus išgyvenimus dėl to, kad laukiame akimirkos, kada jie baigsis?

Argi klausome gražios muzikos laukdami, kol baigs skambėti paskutinė nata, kad galėtume iš tikrųjų mėgautis ja? Ne. Mes klausomės melodijos, ritmo ir harmonijos grožio ir pasineriame į jį nuo kūrinio pradžios.

Argi maldas kalbame, vien galvodami apie jų pabaigą, tai yra „amen“? Žinoma, ne. Mes meldžiamės, norėdami būti šalia Dangiškojo Tėvo, gauti Jo Dvasios ir pajausti Jo meilę.

Neturėtume laukti, kol būsime laimingi kažkada ateityje, tik tam, kad suprastume, jog jau galėjome būti laimingi – visą laiką! Gyvenimas duotas ne tam, kad džiaugtumės tik žiūrėdami atgal. Psalmininkas rašė: „Ši diena Viešpaties duota, tad linksminkimės ir džiūgaukime.“6

Broliai ir seserys, kad ir kokios būtų aplinkybės, kad ir kokie būtų sunkumai ar išbandymai, kiekvieną dieną yra kuo džiaugtis ir ką mylėti. Kiekvieną dieną yra kažkas, dėl ko galime būti dėkingi ir laimingi, jei tik pamatysime tai ir įvertinsime.

Gal turėtume mažiau žiūrėti akimis ir daugiau širdimis. Man patinka tokia citata: „Matyti galima tik širdimi. Svarbiausi dalykai akims nematomi.7

Mums įsakyta „visame kame dėkoti“.8 Tad ar negeriau savo akimis ir širdimis matyti net menkiausius dalykus, už kuriuos galime dėkoti, užuot kreipus dėmesį į tai, kas šiuo metu yra neigiamo?

Viešpats pažadėjo: „Tas, kuris viską priima su dėkingumu, bus padarytas šlovingas; ir šios žemės dalykai bus jam pridėti, netgi šimteriopai.“9

Broliai ir seserys, turėdami gausius mūsų Dangiškojo Tėvo palaiminimus, Jo maloningą išgelbėjimo planą, nuostabias sugrąžintosios Evangelijos tiesas ir daugybę šios žemiškosios kelionės grožybių „argi neturime priežasties džiūgauti?“10

Todėl apsispręskime būti laimingi, nepriklausomai nuo savo aplinkybių.

Apie apsisprendimus

Vieną dieną žengsime tą neišvengiamą žingsnį ir pereisime iš šios mirtingumo srities į kitą būtį. Tuomet žvelgsime atgal į savo gyvenimą ir klausime savęs, ar galėjome būti geresni, priimti geresnius sprendimus, išmintingiau naudoti laiką.

Kad išvengtume giliausių apgailestavimų, būtų išmintinga šiandien apsispręsti dėl kai kurių dalykų. Todėl:

  1. Apsispręskime daugiau laiko praleisti su tais, kuriuos mylime.
  2. Apsispręskime uoliau stengtis tapti tokiais žmonėmis, kokiais Dievas nori mus matyti.
  3. Apsispręskime būti laimingi nepriklausomai nuo aplinkybių.

Liudiju, kad daugumos giliausių būsimų apgailestavimų galime išvengti sekdami Gelbėtoju šiandien. Jei nusidėjome ar padarėme klaidų, jei priėmėme sprendimus, dėl kurių apgailestaujame, yra brangi Kristaus Apmokėjimo dovana, per kurią mums gali būti atleista. Negalime sugrįžti į praeitį ir jos pakeisti, bet galime atgailauti. Gelbėtojas gali nušluostyti mūsų apgailestavimo ašaras11 ir nuimti mūsų nuodėmių naštą.12 Jo Apmokėjimas leidžia mums palikti praeitį, eiti pirmyn švariomis rankomis bei tyra širdimi13 ir apsispręsti elgtis geriau, o ypač tapti geresniems.

Taip, šis gyvenimas bėga greitai; mūsų dienos greitai tirpsta; ir mirtis kartais atrodo bauginanti. Tačiau mūsų dvasia gyvens toliau ir susijungs su mūsų prikeltu kūnu, kad gautų amžiną šlovę. Iškilmingai liudiju, kad gailestingojo Kristaus dėka visi mes vėl gyvensime amžinai. Mūsų Gelbėtojo ir Išpirkėjo dėka vieną dieną tikrai suprasime ir džiūgausime žodžiais „mirties geluonis prarytas Kristuje“.14

Mūsų, kaip Dievo sūnų ir dukterų, kelias link mūsų dieviško likimo išsipildymo yra amžinas. Brangūs mano broliai ir seserys, brangūs draugai, pradėti eiti šiuo amžinu keliu turime šiandien; negalime prarasti nė dienos. Meldžiu, kad nelauktume, kol ateis laikas mirti dar neišmokus gyventi. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1  Almos 40:11.

  2.  

    2 Žr. Susie Steiner, „Top Five Regrets of the Dying,“ Guardian,2012 m. vasario 1 d., www.guardian.co.uk/lifeandstyle/2012/feb/01/top-five-regrets-of-the-dying.

  3.  

    3 Bronnie Ware, Steiner, „Top Five Regrets of the Dying.“

  4.  

    4 „Ode: Intimations of Immortality from Recollections of Early Childhood,“ The Complete Poetical Works of William Wordsworth (1924), p. 359.

  5.  

    5  Mato 6:20.

  6.  

    6  Psalmyno 118:24.

  7.  

    7 Antuanas de Sent Egziuperi, Mažasis princas, , 63 p.

  8.  

    8  Mozijo 26:39; taip pat žr. Doktrinos ir Sandorų 59:7.

  9.  

    9.  Doktrinos ir Sandorų 78:19.

  10.  

    10.  Almos 26:35.

  11.  

    11. Žr. Apreiškimo 7:17.

  12.  

    12. Žr. Mato 11:28–30.

  13.  

    13. Žr. Psalmyno 24:4.

  14.  

    14.  Mozijo 16:8; taip pat žr. 1 Korintiečiams 15:54.