Apsaugokime vaikus

Vyresnysis Dalinas H. Ouksas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo


Vyresnysis Dalinas H. Ouksas
Niekas neturi atmesti prašymo vieningiau ir labiau rūpintis vaikų – augančios kartos – gerove ir ateitimi.

Visi galime prisiminti, ką jautėme išgirdę verkiant mažą vaiką, tiesiantį į mus rankas pagalbos. Mylintis Dangiškasis Tėvas duoda mums tuos jausmus, kad paskatintų padėti Jo vaikams. Prašau prisiminkite tuos jausmus, kai kalbėsiu apie mūsų pareigą apsaugoti vaikus ir veikti vardan jų gerovės.

Kalbu Jėzaus Kristaus Evangelijos, taip pat Jo Išgelbėjimo plano, požiūriu. Toks mano pašaukimas. Vietiniai Bažnyčios vadovai atsakingi už savo administruojamą vietovę, pavyzdžiui, apylinkę ar kuolą, o apaštalo atsakomybė – liudyti visam pasauliui. Visose šalyse visų rasių ir tikėjimų vaikai yra Dievo vaikai.

Nors kalbu ne politikos ar viešosios tvarkos terminais, kaip ir kiti Bažnyčios vadovai, aš negaliu kalbėti apie vaikų gerovę neužsimindamas apie piliečių, oficialių asmenų ir privačių organizacijų darbuotojų priimamus sprendimus. Visiems mums galioja Gelbėtojo įsakymas mylėti ir rūpintis vienas kitu, o ypač silpnais ir bejėgiais.

Vaikai yra labai pažeidžiami. Jie negali arba beveik negali apsiginti ir apsirūpinti bemaž visose savo gerovės srityse. Vaikams reikia, kad kažkas juos užtartų, kad priimtų sprendimus, kurie jų gerovę iškeltų aukščiau savanaudiškų suaugusiųjų interesų.

I.

Esame sukrėsti matydami, kokią skriaudą dėl suaugusiųjų nusikaltimų ir savanaudiškumo patiria milijonai vaikų visame pasaulyje.

Kai kuriose karų draskomose šalyse vaikai grobiami, kad tarnautų kariaujančių armijų kareiviais.

Apytikriais Jungtinių Tautų ataskaitos duomenimis, daugiau kaip du milijonai vaikų kasmet išnaudojami prostitucijos ir pornografijos tinkle.1

Išgelbėjimo plano požiūriu, viena didžiausių skriaudų vaikams – neleisti jiems gimti. Tai pasaulinė tendencija. Gimstamumas Jungtinėse Valstijose dabar yra mažiausias per 25 metus2, o gimstamumas daugumoje Europos ir Azijos šalių jau daugelį metų yra mažesnis už mirštamumą. Tai ne vien religijos reikalas. Mažėjant naujų kartų skaitlingumui silpsta ir galiausiai išnyksta kultūros ir netgi ištisos tautos.

Viena iš gimstamumo mažėjimo priežasčių yra abortų praktika. Visame pasaulyje padaroma maždaug 40 milijonų abortų per metus.3 Daugelis įstatymų leidžia ar net skatina abortus, bet mums tai yra didis blogis. Kita skriauda, daroma vaikams nėštumo metu, yra embriono pažeidimai dėl netinkamos motinos mitybos ar narkotikų vartojimo.

Tragiškai juokinga yra tai, jog tuo pat metu, kai daugybė dar negimusių vaikų yra žudomi ir žalojami, daugybė nevaisingų porų trokšta vaikų ir stengiasi juos įvaikinti.

Vaikų patiriamos skriaudos ar nepriežiūra po gimimo yra labiau matomos visuomenei. Pasaulio mastu beveik aštuoni milijonai vaikų miršta nesulaukę savo penkto gimtadienio daugiausia nuo ligų, kurių galima išvengti arba kurias galima išgydyti.4 Pasaulinė Sveikatos organizacija teigia, kad vienas iš keturių vaikų dėl netinkamo maitinimo lėčiau vystosi protiškai ir fiziškai.5 Gyvendami daugelyje šalių ir keliaudami po jas mes, Bažnyčios vadovai, matome daug tokių atvejų. Visuotinė Pradinukų prezidentūra praneša, kad vaikai gyvena neįsivaizduojamose sąlygose. Motina Filipinuose sakė: „Kartais turime nepakankamai pinigų maistui, bet tai ne bėda, nes tai suteikia galimybę mokyti savo vaikus tikėjimo. Mes susirenkame ir meldžiame pagalbos, ir vaikai mato, kaip Viešpats mus laimina.“6 Pietų Afrikoje Pradinukų darbuotoja sutiko mažą mergaitę, vienišą ir liūdną. Į meilius klausimus ji silpnu balseliu atsakė, kad neturi nei mamos, nei tėčio, nei senelės – tik senelį, kad pasirūpintų ja.7 Tame žemyne, kur daug artimųjų mirė nuo AIDS, tokios tragedijos yra įprastos.

Net turtingose šalyse maži vaikai ir jaunimas patiria žalą dėl priežiūros stokos. Skurde augantys vaikai turi prastesnes sveikatos priežiūros ir išsilavinimo galimybes. Be to, jie gyvena pavojingoje aplinkoje, fiziniu, kultūriniu ir netgi tėvų nesirūpinimo požiūriu. Vyresnysis Džefris R. Holandas neseniai pasidalino pastarųjų dienų šventojo, dirbančio policijoje, patyrimu. Patikrinimo metu šis rado penkis mažamečius vaikus, susispietusius ir bandančius miegoti be patalynės ant purvinų grindų patalpoje, kurioje jų motina su kitais gėrė ir linksminosi. Tuose namuose nebuvo maisto jų alkiui numalšinti. Suguldęs tuos vaikus į laikinai sukurptą lovą, pareigūnas atsiklaupė ir meldė jiems apsaugos. Jam einant prie durų, vienas iš vaikų, kuriam buvo maždaug šešeri, pasivijo jį, pagriebė už rankos ir meldė: „Prašau, įvaikinkite mane.“8

Prisimename, kaip mūsų Gelbėtojas pastatė prieš savo pasekėjus mažą vaiką ir mokė sakydamas:

„Kas priima tokį vaikelį dėl manęs, tas mane priima.

O kas papiktintų vieną iš šitų mažutėlių, kurie mane tiki, tam būtų geriau, kad asilo sukamų girnų akmuo būtų užkabintas jam ant kaklo ir jis būtų paskandintas jūros gelmėje.“ (Mato 18:5–6).

Apsvarstydami pavojus, nuo kurių vaikus reikėtų apsaugoti, turėtume pagalvoti ir apie psichologinį smurtą. Tėvai, globėjai, mokytojai ar bendraamžiai, kurie žemina, uja arba skriaudžia vaikus ar paauglius, gali padaryti žaizdų, išliekančių ilgiau už fizines. Verčiant vaiką jaustis beverčiu, nemylimu, nepageidaujamu galima padaryti rimtą ir ilgalaikę žalą jo emocinei gerovei ir vystymuisi.9 Jauni žmonės, besikamuojantys dėl kokių nors neįprastų savybių, tarp jų potraukio savo lyčiai, yra ypač pažeidžiami ir jiems reikia meilingo supratimo, o ne ujimo ar atstūmimo.10

Viešpačiui padedant, galime atgailauti ir pasikeisti, labiau mylėti ir padėti vaikams – tiek saviems, tiek kitiems, esantiems šalia mūsų.

II.

Yra keli fizinio ar emocinio pavojaus tipai, kurie yra ypač svarbūs, nes kyla iš santykių su savo gimdytojais ar globėjais. Veiksmus, kai gimdytojas fiziškai ar emocionaliai sužaloja vaiką, Prezidentas Tomas S. Monsonas pavadino „šlykščiais poelgiais“11. Man buvo liūdna, kai tarnaudamas Aukščiausiame Jutos teisme turėdavau nagrinėti sukrečiančius tokių bylų faktus.

Didžiausią reikšmę vaiko gerovei turi tai, ar jo gimdytojai yra susituokę, tos santuokos pobūdis ir trukmė, jos kultūrinis fonas ir lūkesčiai bei rūpinimasis vaiku. Du šeimas tyrę mokslininkai aiškina: „Visais laikais pirmiausia ir svarbiausia santuokos paskirtis buvo vaikų gimdymas ir auginimas. Santuoka kurdavo kultūrinį ryšį, siejantį tėvą su jo vaikais, sujungdama jį su jo vaikų motina. Tačiau pastaraisiais metais vaikai vis labiau išstumiami iš scenos centro.“12

Harvardo universiteto teisės profesorius taip apibūdina dabartinį įstatymą ir požiūrį į santuoką bei ištuoką: „Dabartinis Amerikos požiūris į santuoką, suformuluotas įstatyme ir daugumoje populiarios literatūros, skamba maždaug taip: santuoka yra ryšys, pirmiausia skirtas tenkinti kiekvieną iš sutuoktinių. Jei tas ryšys nebeatlieka tokios funkcijos, niekas nekaltinamas ir bet kuris sutuoktinis panorėjęs gali santuoką nutraukti … Čia vaikams skiriamas labai mažas dėmesys. Jie tarsi foniniai veikėjai scenos gale.“13

Mūsų Bažnyčios vadovai mokė, kad požiūris į santuoką, kaip į paprasčiausią sutartį, kurią galima sudaryti, kai malonu … ir nutraukti iškilus pirmam sunkumui … yra blogis, vertas griežto pasmerkimo, ypač jei dėl to kenčia vaikai.14 O skyrybos veikia vaikus. Daugiau nei pusėje per pastaruosius metus išsituokusių šeimų buvo mažamečių vaikų.15

Dauguma vaikų būtų palaiminti galėdami būti auginami abiejų gimdytojų, jei tik šie būtų vadovavęsi įkvėptu pareiškimo apie šeimą mokymu: „Vyras ir žmona turi šventą atsakomybę mylėti ir rūpintis vienas kitu bei savo vaikais. [ …] Tėvų šventa pareiga – išauklėti savo vaikus su meile ir teisumu, patenkinti jų fizinius bei dvasinius poreikius, mokyti juos mylėti ir tarnauti vienas kitam.“16 Didžiausią mokomąjį poveikį vaikams turi jų gimdytojų pavyzdys. Išsituokiantys gimdytojai neišvengiamai rodo savo vaikams blogą pavyzdį.

Žinoma, yra atvejų, kai išsituokti būtina vaikų labui, bet tokios aplinkybės yra retos išimtys.17 Daugumoje šeimyninių ginčų kovojantys gimdytojai turėtų skirti kur kas daugiau dėmesio vaikų interesams. Viešpačiui padedant jie gali tai padaryti. Vaikams reikia emocinės ir asmeninės stiprybės, kurią jie gauna, kai yra auginami abiejų gimdytojų, vienijamų santuokos ir jų tikslų. Kadangi pats buvau užaugintas našlės motinos, iš asmeninės patirties žinau, kad tai ne visada įmanoma, bet tai yra idealas, kurio reikia siekti, kai tik įmanoma.

Vaikai yra pirmos dabartinių įstatymų, leidžiančių taip vadinamas „ištuokas dėl niekieno kaltės,“ aukos. Sprendžiant iš vaiko pozicijos išsituokti yra per lengva. Apibendrindamas dešimtmečių socialinių tyrimų rezultatus, atidus mokslininkas padarė išvadą, kad „apskritai, geriausia šeimos struktūra, sudaranti geriausias sąlygas vaikams vystytis, – tai du biologiniai gimdytojai, kurie lieka susituokę.“18New York Times korespondentas pastebėjo „stulbinantį faktą, kad Jungtinėse Valstijose mažėjant tradicinių santuokų skaičiui, [ …] daugėja įrodymų, jog santuoka yra labai svarbi vaiko gerovei.“19 Tai turėtų būti svarbi nuoroda esamiems ir būsimiems gimdytojams priimant sprendimus dėl santuokos ir ištuokos. Taip pat reikia, kad politikai, įstatymų leidėjai ir pareigūnai labiau rūpintųsi tuo, kas geriausia vaikams, o ne savanaudiškiems rinkėjų interesams ir garsiakalbiams suaugusiųjų interesų gynėjams.

Vaikus taip pat žaloja neįvykusios santuokos. Iš visų duomenų apie augančios kartos gerovę bene didžiausią nerimą kelia neseniai paskelbti faktai, kad 41 procentas Jungtinėse Valstijose gimusių vaikų gimė netekėjusioms moterims.20 Netekėjusios motinos susiduria su didžiuliais sunkumais ir akivaizdu, kad jų vaikai yra kur kas prastesnėje padėtyje lyginant su susituokusių gimdytojų auginamais vaikais.21

Dauguma netekėjusioms motinoms gimusių vaikų – 58 procentai – gimė sugyventinių poroms.22 Ką bekalbėtume apie šias nesituokiančias poras, tyrimai rodo, kad jų vaikai yra palyginti prastesnėje padėtyje.23 Vaikams santykinis santuokos stabilumas yra svarbus.

Turime manyti, kad vaikai, auginami tos pačios lyties asmenų, taip pat yra prastesnėje padėtyje. Socialinio mokslo literatūra apie ilgalaikį tokios santuokos poveikį vaikams yra prieštaringa ir politizuota iš esmės todėl, kad pasak New York Times korespondento, „tos pačios lyties santuoka yra socialinis eksperimentas, ir kaip daugeliui eksperimentų, reikia laiko jo pasekmėms suprasti.“24

III.

Kalbėjau už vaikus – už bet kur gyvenančius vaikus. Kai kas gali nepriimti šių pavyzdžių, bet niekas neturi atmesti prašymo vieningiau ir labiau rūpintis vaikų – augančios kartos – gerove ir ateitimi.

Kalbame apie Dievo vaikus. Su Jo galinga pagalba galime daugiau nuveikti, kad padėtume jiems. Šiuo prašymu kreipiuosi ne tik į pastarųjų dienų šventuosius, bet ir į visus tikinčiuosius bei kitus, kurių vertybių sistema skatina juos kitų, ypač vaikų, gerovės poreikius iškelti aukščiau savųjų.25

Religingi žmonės taip pat žino Gelbėtojo mokymą Naujajame Testamente, kad tyri vaikai yra mums nuolankumo ir mokomumo pavyzdžiai:

„Iš tiesų sakau jums: jeigu neatsiversite ir nepasidarysite kaip vaikai, neįeisite į dangaus karalystę.

Taigi kas pasidarys mažas, kaip šis vaikelis, tas bus didžiausias dangaus karalystėje“ (Mato 18:3–4) …

Mormono Knygoje skaitome, kaip prisikėlęs Viešpats moko nefitus, kad jie turi atgailauti, pasikrikštyti ir tapti kaip maži vaikai – kitaip jokiu būdu jie negalės paveldėti Dievo karalystės (3 Nefio 11:38; t. p. žr. Moronio 8:10).

Meldžiu, kad nusižemintume kaip maži vaikai ir stengtumės apsaugoti savo mažus vaikus, nes jie yra mūsų, Bažnyčios ir mūsų šalių ateitis. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1. Žr. UNICEF, The State of the World’s Children 2005: Childhood under Threat (2004), p. 26.

  2.  

    2. Žr. Haya El Nasser, „National Birthrate Lowest in 25 Years,“ USA Today, July 26, 2012, A1.

  3.  

    3. Žr. Gilda Sedgh and others, „Induced Abortion: Incidence and Trends Worldwide from 1995 to 2008,“ The Lancet, vol. 379, no. 9816 (Feb. 18, 2012), p. 625–632.

  4.  

    4. Žr. UNICEF, „Young Child Survival and Development,“ http://www.unicef.org/childsurvival/index.html.

  5.  

    5. Žr. World Health Organization, World Health Statistics 2012 (2012), p. 109, 118.

  6.  

    6. Report of Primary general presidency, Sept. 13, 2012.

  7.  

    7. Report of Primary general presidency.

  8.  

    8. Žr. Jeffrey R. Holland, „Israel, Israel, God Is Calling“ (Church Educational System fireside for young adults, Sept. 9, 2012), lds.org/broadcasts; see also R. Scott Lloyd, „Zion Not Only Where, but How We Live, Says Elder Holland,“ Deseret News, Sept. 10, 2012, B2.

  9.  

    9. Žr. Kim Painter, „Parents Can Inflict Deep Emotional Harm,“ USA Today, July 30, 2012, B8; Rachel Lowry, „Mental Abuse as Injurious as Other Forms of Child Abuse, Study Shows,“ Deseret News, Aug. 5, 2012, A3.

  10.  

    10. Žr. „End the Abuses,“ Deseret News, June 12, 2012, A10.

  11.  

    11. Thomas S. Monson, „A Little Child Shall Lead Them,“ Liahona, June 2002, 2; Ensign, May 1990, p. 53.

  12.  

    12. W. Bradford Wilcox and Elizabeth Marquardt, eds., The State of Our Unions: Marriage in America (2011), p. 82.

  13.  

    13. Mary Ann Glendon, Abortion and Divorce in Western Law: American Failures, European Challenges (1987), p. 108.

  14.  

    14. David O. McKay, „Structure of the Home Threatened by Irresponsibility and Divorce,“ Improvement Era, June 1969, p. 5.

  15.  

    15. Žr. Diana B. Elliott and Tavia Simmons, „Marital Events of Americans: 2009,“ American Community Survey Reports, Aug. 2011.

  16.  

    16. „Šeima. Pareiškimas pasauliui.“

  17.  

    17. Žr. Dallin H. Oaks, „Divorce,“ Liahona May 2007, p. 71.

  18.  

    18. Charles Murray, Coming Apart: The State of White America, 1960–2010 (2012), p. 158.

  19.  

    19. Ross Douthat, „Gay Parents and the Marriage Debate,“ New York Times, June 11, 2012, http://douthat.blogs.nytimes.com/2012/06/11/gay-parents-and-the-marriage-debate.

  20.  

    20. Žr. Joyce A. Martin and others, „Births: Final Data for 2010,“ National Vital Statistics Reports, vol. 61, no. 1 (Aug. 2012), p. 10.

  21.  

    21. Žr. William J. Doherty and others, Why Marriage Matters: Twenty-One Conclusions from the Social Sciences (2002); W. Bradford Wilcox and others, Why Marriage Matters: Thirty Conclusions from the Social Sciences, 3rd ed. (2011).

  22.  

    22. Žr. Martin, „Births: Final Data for 2010,“ p. 10–11.

  23.  

    23. Žr. Wilcox, Why Marriage Matters.

  24.  

    24. Ross Douthat, „Gay Parents and the Marriage Debate.“ The latest and most thorough study finds significant disadvantages reported by young adults with a parent who had same-sex relationships prior to the child’s turning age 18 (žr. Mark Regnerus, „How Different Are the Adult Children of Parents Who Have Same-Sex Relationships? Findings from the New Family Structures Study,“ Social Science Research, vol. 41 [2012], 752–70).

  25.  

    25. Latter-day Saints are especially committed to parenthood as one of the most important goals in life (see Pew Research Center’s Forum on Religion and Public Life, Mormons in America: Certain in Their Beliefs, Uncertain of Their Place in Society, Jan. 12, 2012, 10, 16, 51).