Matykite kitus tokius, kokie jie gali tapti

Prezidentas Tomas S. Monsonas


Prezidentas Tomas S. Monsonas
Turime išsiugdyti gebėjimą matyti žmones ne tokius, kokie jie yra dabar, o tokius, kokie jie gali tapti.

Mano brangūs broliai, du kartus kiekvienais metais šis didingas Konferencijų centras būna pilnutėlis Dievo kunigijos, kai mes susirenkame klausytis įkvepiančių žinių. Visuotinį Bažnyčios kunigijos susirinkimą persmelkia nuostabi dvasia. Ta dvasia sklinda iš Konferencijų centro ir patenka į kiekvieną pastatą, kuriame susirenka Dievo sūnūs. Šį vakarą tikrai jautėme tą dvasią.

Prieš kelerius metus, dar prieš pastatant šį nuostabų Konferencijų centrą, vienas Šventyklos aikštės lankytojas užsuko į vieną visuotinės konferencijos sesiją Tabernakulyje. Jis klausėsi brolių kalbų. Jis įsiklausė į maldas. Jis išgirdo nuostabią Tabernakulio choro muziką. Jis stebėjosi nuostabių Tabernakulio vargonų didybe. Susirinkimui pasibaigus jis ištarė: „Viską, ką turiu, atiduočiau, jei tik žinočiau kad tai, ką kalbantieji šiandien pasakė, yra tiesa.“ Iš esmės jis sakė: „Norėčiau turėti Evangelijos liudijimą.“

Šiame pasaulyje nėra absoliučiai nieko, kas teiktų daugiau paguodos ir laimės už tiesos liudijimą. Tikiu, kad kiekvienas šį vakarą čia esantis vyras ir vaikinas turi tam tikrą liudijimą. Jeigu jaučiate, kad dar neturite tokio gilaus liudijimo, kokio norėtumėte, raginu jus darbuotis, kad jį įgytumėte. Jeigu jis stiprus ir gilus, darbuokitės, kad jis toks išliktų. Kokie palaiminti esame žinodami tiesą.

Broliai, mano žinia šį vakarą yra apie tai, kad yra nesuskaičiuojama daugybė žmonių, turinčių labai menką liudijimą ar jo išvis neturinčių, kurie galėtų priimti ir priimtų tokį liudijimą, jeigu mes pasistengtume ir pasidalintume savuoju, ir padėtume jiems pasikeisti. Kai kuriais atvejais mes galime paskatinti pokyčius. Pirmiausia kalbu apie tuos, kurie yra nariai, bet šiuo metu nėra visiškai pasišventę Evangelijai.

Prieš daugelį metų krašto konferencijoje Helsinkyje, Suomijoje, girdėjau galingą, įsimintiną ir motyvuojančią kalbą, pasakytą motinų ir dukterų sesijoje. Nepamiršau tos kalbos, nors praėjo beveik 40 metų, nuo tada, kai jos klausiausi. Tarp daugelio paminėtų tiesų kalbančioji pasakė, kad moteriai turi būti sakoma, kad ji yra graži. Jai turi būti sakoma, kad ji yra brangi. Jai turi būti sakoma, kad ji vertinama.

Broliai, žinau, kad vyrai šiuo klausimu labai panašūs į moteris. Mums turi būti sakoma, kad mes kažką reiškiame, kad esame pajėgūs ir vertingi. Mums turi būti suteikta proga tarnauti. Galime su malda ieškoti būdo, kaip padėti tiems nariams, kurie tapo neaktyvūs arba kurie šalinasi ir vengia įsipareigojimų. Jų pakvietimas tarnauti kokiame nors pašaukime, gali būti kaip tik tas stimulas, kurio jiems reikia, kad vėl taptų aktyvūs. Tačiau tie vadovai, kurie gali tuo klausimu padėti, kartais nenori to daryti. Turime atminti, kad žmonės gali pasikeisti. Jie gali palikti blogus įpročius. Jie gali atgailauti dėl prasižengimų. Jie gali vertai turėti kunigystę. Ir jie gali uoliai tarnauti Viešpačiui. Pateiksiu kelis pavyzdžius.

Kada tapau Dvylikos Apaštalų Kvorumo nariu, man teko galimybė lydėti prezidentą N. Eldoną Tanerį, Prezidento Deivido O. Makėjaus patarėją, į kuolo konferenciją Albertoje, Kanadoje. Susirinkime kuolo prezidentas perskaitė vardus keturių brolių, kurie buvo pasiruošę, kad būtų įšventinti į vyresniuosius. Tai buvo vyrai, kuriuos pažinojo prezidentas Taneris, nes anksčiau jis gyveno tame krašte. Tačiau prezidentas Taneris žinojo ir prisiminė juos tokius, kokie jie kadaise buvo ir nežinojo, kad jie visiškai pakeitė savo gyvenimus ir pasiruošė tapti vyresniaisiais.

Kuolo prezidentas perskaitė pirmo vyro vardą ir paprašė jo atsistoti. Prezidentas Taneris pašnibždėjo man: „Tik pažiūrėk į jį. Niekada nemaniau, kad jam pavyks.“ Kuolo prezidentas perskaitė antro vyro vardą ir tas atsistojo. Prezidentas Taneris vėl man bakstelėjo alkūne ir parodė savo nusistebėjimą. Ir taip buvo su tais visais keturiais broliais.

Po susirinkimo mudu su prezidentu Taneriu turėjome galimybę pasveikinti tuos keturis brolius. Jie parodė, kad vyrai gali pasikeisti.

Ketvirtajame ir penktajame praeito amžiaus dešimtmetyje vieno Amerikos kalėjimo prižiūrėtojas Klintonas Dafis garsėjo pastangomis perauklėti kalinius. Kartą vienas kritikas pasakė: „Turėtum žinoti, kad leopardas negali pakeisti savo dėmių!“

Prižiūrėtojas Dafis atsakė: „Turėtumėte žinoti, kad dirbu ne su leopardais. Dirbu su žmonėmis, o žmonės keičiasi kasdien.“1

Prieš daug metų tarnavau Kanados misijos prezidentu. Ten buvo vienas skyrius, kuriame buvo labai nedaug kunigijos. Skyriui visada pirmininkaudavo misionierius. Stipriai pajutau, kad mums reikia, jog tam skyriui pirmininkautų skyriaus narys.

Skyriuje buvo vienas suaugęs narys Aarono kunigystės diakonas, tačiau jis nesilankė ir nedalyvavo tiek, kad galėtų tobulėti kunigystėje. Pajutau įkvėpimą pašaukti jį skyriaus prezidentu. Visada prisiminsiu tą dieną, kada kalbėjausi su juo. Pasakiau jam, kad Viešpats įkvėpė mane pašaukti jį skyriaus prezidentu. Po daugybės jo prieštaravimų ir daugybės žmonos padrąsinimų, jis sutiko tarnauti. Įšventinau jį kunigu.

Tam vyrui tai buvo nauja pradžia. Jis greitai sutvarkė savo gyvenimą ir mane patikino, kad laikysis įsakymų, kaip buvo iš jo tikimasi. Po kelių mėnesių jis buvo įšventintas vyresniuoju. Jie su žmona ir šeima galiausiai nuvyko į šventyklą ir buvo užantspauduoti. Jų vaikai tarnavo misijose ir susituokė Viešpaties namuose.

Kartais leisdami savo broliams žinoti, kad jie reikalingi ir vertinami, galime padėti jiems žengti tą žingnį įsipareigojimo ir visiško aktyvumo link. Tai gali pasitvirtinti bet kurio amžiaus kunigystę turintiems asmenims. Tai mūsų pareiga suteikti jiems progą gyventi taip, kaip jie turėtų. Galime padėti jiems įveikti savo trūkumus. Turime išsiugdyti gebėjimą matyti žmones ne tokius, kokie jie yra dabar, o tokius, kokie jie gali tapti gavę Kristaus Evangelijos liudijimą.

Kartą lankiausi susirinkime Lydvilyje, Kolorado valstijoje. Lydvilis yra maždaug 3 kilometrų aukštyje virš jūros lygio. Prisimenu tą konkretų susirinkimą ne tik dėl aukščio, bet ir dėl to, kas tą vakarą nutiko. Buvo susirinkęs keletas kunigystę turinčių vyrų. Kaip ir skyriui Kanados misijoje, tam skyriui pirmininkavo misionierius, ir taip buvo visada.

Tą vakarą buvo puikus susirinkimas, tačiau kai giedojome baigiamąją giesmę, pajutau įkvėpimą, kad ten turi pirmininkauti vietinis skyriaus prezidentas. Pasisukau į misijos prezidentą ir paklausiau: „Negi čia nėra nė vieno vietinio vyro, kuris galėtų pirmininkauti?“

Jis atsakė: „Nežinau tokio.“

Kol buvo giedama giesmė atidžiai pažiūrėjau į pirmose trijose eilėse sėdinčius vyrus. Mano dėmesį patraukė vienas brolis. Paklausiau misijos prezidento: „Ar jis galėtų tarnauti skyriaus prezidentu?“

Jis atsakė: „Nežinau. Galbūt galėtų.“

Tariau: „Prezidente, aš pasikviesiu jį į kitą kambarį ir pasikalbėsiu su juo. Tu kalbėk po pabaigos giesmės iki mes grįšime.“

Kada mudu grįžome į susirinkimo kambarį, misijos prezidentas užbaigė savo liudijimą. Aš pristačiau brolio, kuris turėjo būti naujuoju skyriaus prezidentu, vardą palaikymui. Nuo tos dienos ten, Lydvilyje, Kolorado valstijoje, padaliniui vadovauja vietinis narys.

Broliai, tas pats principas tinka tiems, kurie dar nėra nariai. Turime išsiugdyti gebėjimą matyti žmones ne tokius, kokie jie yra, bet kokie jie gali tapti, kai jie yra Bažnyčios nariai, kai jie turi Evangelijos liudijimą ir kai jų gyvenimai yra darnoje su jos mokymais.

Dar 1961 metais buvo surengta pasaulinė konferencija misijų prezidentams, ir visi Bažnyčios misijų prezidentai buvo pakviesti į jos susirinkimus Solt Leik Sityje. Aš atvykau į Solt Leik Sitį iš savo misijos Toronte, Kanadoje.

Viename susirinkime kalbėjo N. Eldonas Taneris, kuris tuo metu tarnavo padėjėju Dvylikos Kvorumui ir buvo ką tik grįžęs iš ankstesnio pašaukimo pirmininkauti Didžiosios Britanijos ir Vakarų Europos misijoms. Jis papasakojo apie misionierių, kuris buvo sėkmingiausias misionierius, kokį tik jam yra tekę sutikti kalbantis su misionieriais. Jis papasakojo, kad kalbėdamasis su tuo misionieriumi jo paklausė: „Turbut visi žmonės, kuriuos tu pakrikštijai ir kurie atėjo į Bažnyčią, buvo narių rekomenduoti?“

Tas vaikinas atsakė: „Ne, mes juos radome belsdamiesi į duris.“

Brolis Taneris paklausė jo, kuo gi skyrėsi jo metodas – kodėl jam taip nepaprastai sekėsi, kai tuo tarpu kitiems – ne. Jaunuolis atsakė, kad jis stengėsi pakrikštyti kiekvieną sutiktą žmogų. Jis sakė, kad pasibeldęs į duris ir išvydęs vyrą, rūkantį cigarą ir apsirengusį senais drabužiais ir, regis, viskam – o ypač religijai – abejingą, jis įsivaizduodavo, kaip tas žmogus atrodytų kitomis aplinkybėmis. Savo mintyse jis regėdavo jį gražiai nusiskutusį, dėvintį baltus marškinius ir baltas kelnes. O save misionierius įsivaizduodavo vedantį tą vyrą į krikšto vandenis. Jis sakė: „Kada į ką nors žiūriu taip, galiu paliudyti jam taip, kad būtų paliesta jo širdis.“

Mūsų pareiga taip žiūrėti į savo draugus, bendradarbius, kaimynus. Taigi mūsų pareiga matyti žmones ne tokius, kokie jie yra, o tokius, kokie jie gali būti. Meldžiu jūsų taip galvoti apie juos.

Broliai, Viešpats pasakė mums kai ką apie mūsų turimos kunigystės svarbą. Jis pasakė mums, kad priimame ją su priesaika ir sandora. Jis davė mums nurodymus, kad turime būti ištikimi visame, ką gauname, ir kad privalome laikytis tos sandoros netgi iki galo. O tada mums bus duota viskas, ką turi Tėvas2.

Drąsa – tai žodis, kurį turime girdėti ir laikyti prie savo širdies, – drąsa nusigręžti nuo pagundų, drąsa pakelti savo balsus liudijant visiems, su kuriais susitinkame, atsimenant, kad kiekvienas turi gauti progą išgirsti žinią. Daugeliui nėra paprasta tai daryti. Tačiau mes galime patikėti Pauliaus žodžiais Timotiejui:

„Dievas juk davė mums ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir savitvardos dvasią.

Todėl nesigėdyk mūsų Viešpaties liudijimo.“3

1974 m. gegužės mėn. su broliu Džonu H. Grobergu buvau Tongos salose. Buvome susitarę vykti su vizitu pas Tongos karalių ir susitikome su juo oficialiame priėmime. Persimetėme įprastais mandagiais pasveikinimais. Tačiau prieš mums išeinant Džonas Grobergas pasakė kažką neįprasto. Jis pasakė: „Jūsų didenybe, jūs tikrai turėtumėte tapti mormonu, taip pat ir jūsų pavaldiniai, nes tada didžioji dalis jūsų problemų išsispręstų.“

Karalius plačiai nusišypsojo ir atsakė: „Džonai Grobergai, galbūt jūs teisus.“

Prisiminiau apaštalą Paulių stovintį priešais Agripą. Prisiminiau Agripos atsakymą į Pauliaus liudijimą: „Tu mane beveik įtikinai tapti krikščionimi.“4 Brolis Grobergas turėjo drąsos paliudyti priešais karalių.

Šįvakar tarp mūsų yra daug tūkstančių tokių, kurie tarnauja Viešpačiui kaip Jo misionieriai. Atsiliepdami į šaukimą, jie paliko namus, šeimą, draugus, mokyklą ir iškeliavo tarnauti. Nesuprantantys klausia: „Kodėl jie taip uoliai atsiliepia ir savo noru taip aukojasi?“

Mūsų misionieriai galėtų atsakyti Pauliaus, to ankstyvųjų dienų neprilygstamo misionieriaus žodžiais: „Kad aš skelbiu Evangeliją, neturiu pagrindo girtis, nes tai mano būtina prievolė, ir vargas man, jei neskelbčiau Evangelijos!“5

Šventuosiuose Raštuose nėra svarbesnio pareiškimo, didesnio įpareigojimo, aiškesnio nurodymo nei įsakymas, kurį davė prisikėlęs Viešpats, pasirodęs Galilėjoje vienuolikai mokinių. Jis sakė:

„Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.

Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios:

Mokydami laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos.“6

Tas dieviškas įsakymas, lydimas šlovingo pažado, šiais laikais yra mūsų šūkis, kaip kad buvo laikų viduryje. Misionieriškas darbas yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios išskirtinis bruožas. Taip buvo visada; taip bus per amžius. Kaip pareiškė Pranašas Džozefas Smitas: „Po visko, kas buvo pasakyta, didžiausia ir svarbiausia pareiga yra skelbti Evangeliją.“7

Per trumpus dvejus metus visi dabar šioje karališkoje Dievo armijoje tarnaujantys nuolatiniai misionieriai užbaigs savo nuolatinės tarnystės darbus ir sugrįš į savo namus pas savo mylimus artimuosius. Jų pamaina šį vakarą yra Bažnyčios Aarono kunigijos gretose. Vaikinai, ar esate pasiruošę atsiliepti? Ar esate pasiryžę dirbti? Ar esate pasiruošę tarnauti?

Prezidentas Džonas Teiloras suformulavo tuos reikalavimus: „Evangelijos žiniai nešti norime tokių vyrų, kurie turėtų tikėjimą Dievu; vyrų, kurie tikėtų savo religija; vyrų, kurie gerbtų kunigystę; …vyrų kupinų Šventosios Dvasios ir Dievo galios… garbingų, teisių, dorų ir tyrų vyrų.“8

Broliai, kiekvienam iš mūsų skamba įpareigojimas dalintis Kristaus Evangelija. Kai mūsų gyvenimai atitiks Dievo standartus, nė vienas, esantis mūsų įtakos sferoje, nedejuos: „Pjūtis jau praėjo, vasara pasibaigė, bet mes tebesame neišgelbėti.“9

Tobulasis sielų Ganytojas, misionierius, išpirkęs žmoniją, davė mums Savo dievišką patikinimą:

„Jei būtų taip, kad visas savo dienas dirbtumėte, šaukdami atgailą šiems žmonėms, ir atvestumėte pas mane tik vieną sielą, koks didis būtų jūsų džiaugsmas su ja mano Tėvo karalystėje!

Ir dabar, jeigu jūsų džiaugsmas bus didis su viena siela, kurią atvedėte pas mane į mano Tėvo karalystę, koks didis bus jūsų džiaugsmas, jei atvesite pas mane daugelį sielų!“10

Apie Tą, kuris pasakė šiuos žodžius, aš skelbiu savo asmeninį liudijimą. Jis yra Dievo Sūnus, mūsų Išpirkėjas ir mūsų Gelbėtojas.

Meldžiuosi, kad vykdydami mums duotą įsakymą dalintis Evangelija turėtume drąsos ištiesti draugystės ranką, atkaklumo bandyti ir vėl bandyti, ir nuolankumo, būtino siekiant nurodymų iš mūsų Tėvo. Broliai, ta pareiga yra mūsų. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1. In Bill Sands, The Seventh Step (1967), p. 9.

  2.  

    2. Žr. Doktrinos ir Sandorų 84:33–39.

  3.  

    3.  2 Timotiejui 1:7–8.

  4.  

    4.  Apaštalų darbų 26:28.

  5.  

    5.  1 Korintiečiams 9:16.

  6.  

    6.  Mato 28:18–20.

  7.  

    7.  Bažnyčios prezidentų mokymai. Džozefas Smitas (2007), p. 318.

  8.  

    8.  Teachings of Presidents of the Church: John Taylor (2001), p. 73.

  9.  

    9.  Jeremijo 8:20.

  10.  

    10.  Doktrinos ir Sandorų 18:15–16.