Šventyklos standartas

Vyresnysis Skotas D. Vaitingas


Aukšti šventyklos statymo standartai, kurių laikosi Bažnyčia, yra pavaizdas ir net simbolis to, kaip turėtume gyventi savo pačių gyvenimą.

Neseniai lankydamasis nuostabioje Jutos Brigam Sičio šventykloje prisiminiau, ką patyriau tarnaudamas Havajų Laie šventyklos atvirų durų dienų, atšventinimo ir kultūros šventės koordinatoriumi.

Likus keliems mėnesiams iki didelių atnaujinimo darbų pabaigos buvau pakviestas apžiūrėti šią šventyklą kartu su Šventyklų Departamento vykdančiuoju direktoriumi, vyresniuoju Viljamu R. Volkeriu ir jo bendradarbiais iš Šventyklų Departamento. Kartu su mumis buvo įvairūs pagrindinės rangovo įmonės darbuotojai. Pagrindinis apžiūros tikslas iš dalies buvo apžvelgti atliktų darbų pažangą ir kokybę. Apžiūros metu buvo atlikta beveik 85 procentai darbų.

Vaikščiodamas po šventyklą stebėjau ir klausiau, kaip vyresnysis Volkeris ir jo bendradarbiai apžiūri darbą ir kalbasi su generaliniu rangovu. Sykį pastebėjau, kaip vienas vyriškis eidamas iš vieno kambario į kitą ranka braukia per sienas. Kelis kartus taip padaręs jis patrynė savo pirštus ir priėjęs prie generalinio rangovo tarė: „Jaučiu, kad ši siena šiurkšti. Šiurkštumas nėra šventyklos standartas. Jums reikės iš naujo nušveisti ir nugludinti šią sieną.“ Rangovas pareigingai užsirašinėjo kiekvieną pastabą.

Kai priėjome tokią šventyklos vietą, kurią matys nedaugelis akių, tas pats vyriškis mus susistabdė ir atkreipė dėmesį į naujai įstatytą nuostabų švino krištolo langą. Tas langas buvo 60 cm pločio, 180 cm aukščio vitražas, sudarytas iš geometriniu raštu sudėlioto stiklo. Jis parodė į to nesudėtingo vitražo rašto 5 cm spalvoto stiklo kvadratėlį ir tarė: „Šis kvadratėlis pakrypęs.“ Aš pažvelgiau į tą kvadratėlį, ir man atrodė, kad jis visai nepakrypęs. Tačiau pamatavęs matavimo įrankiu supratau, kad padaryta klaida – tas nedidukas kvadratėlis tikrai buvo pakrypęs 3 milimetrus. Tuomet rangovui buvo nurodyta visą tą langą pakeisti, nes jis neatitiko šventyklos standarto.

Prisipažinsiu, kad nustebau, jog reikėjo pakeisti visą langą dėl to mažo, beveik nepastebimo defekto. Tikrai niekas nebūtų to žinojęs. Gal apskritai niekas net nepastebėtų šio lango, nes jis buvo šventyklos vidaus nuošalėje.

Važiuodamas iš tos šventyklos namo mąsčiau apie tai, ko ten pasimokiau, tiksliau, ko maniau pasimokęs. Tik kai po kelių savaičių mane pakvietė apžiūrėti dabar jau užbaigtos šventyklos, man tapo aiškiau, kas vyko ankstesnės apžiūros metu.

Vos tik įžengiau į visiškai atnaujintą Havajų Laie šventyklą, buvau apstulbintas jos grožio ir kokybiškos apdailos. Tikriausiai numanote, kad man labai parūpo apžiūrėti „šiurkščias“ sienas ir „netinkamą“ langą. Ar rangovas nušveitė ir nugludino tas sienas? Ar tą langą tikrai pakeitė? Priėjęs prie buvusių šiurkščių sienų nustebau, kad visos sienos dabar padengtos nuostabiais tapetais. Mano pirma mintis buvo: „Tai štai kaip rangovas išsprendė šiurkštumą – jis tiesiog uždengė jį.“ Bet ne, sužinojau, kad šias sienas iš pat pradžių buvo planuota ištapetuoti. Tad stebėjausi, kodėl apskritai tas mažytis, vos regimas šiurkštumas buvo toks svarbus, jei jį buvo galima uždengti tapetais. Po to nekantraudamas nuėjau prie tos vietos, kur buvo brokuotas langas. Nustebau, kad prie pat to lango stovi didžiulis augalas. Vėl pamaniau: „Tai štai kaip rangovas pataisė tą pakrypusį kvadratėlį – jis paslėpė jį.“ Priėjęs arčiau praskleidžiau augalo lapus ir nusišypsojau – tas langas tikrai buvo pakeistas. Anksčiau pakrypęs kvadratėlis dabar vitražo rašte buvo įstatytas tvarkingai ir lygiai. Sužinojau, kad interjero dizaino planuose iš pat pradžių buvo planuota priešais šį langą pastatyti augalą.

Kodėl dėl nedidelio šiurkštumo ar nepastebimos asimetrijos reikėjo papildomo darbo ar net pakeisti tai, ką galbūt pastebės vos kelių žmonių rankos ar akys? Kodėl rangovui buvo keliami tokie aukšti standartai?

Kai giliai susimąstęs išėjau iš šventyklos, pažvelgiau į atnaujintą eksterjerą ir pamačiau žodžius: „Pašvęsta Viešpačiui, Viešpaties namai.“

Šios Bažnyčios šventyklos yra būtent tokios, kaip skelbiama. Šie šventi pastatai yra statomi mūsų naudojimui, o tarp jų šventų sienų atliekamos šventos ir gelbstinčios apeigos. Tačiau neturėtų kilti abejonių dėl to, kieno tai namai. Reikalaudami aukštų statybos standartų pačioms smulkiausioms detalėms parodome ne tik savo meilę ir pagarbą Viešpačiui Jėzui Kristui, bet ir visiems stebėtojams padedame suprasti, kad gerbiame ir garbiname Tą, kurio tai namai.

Pranašui Džozefui Smitui duotame apreiškime dėl Navū šventyklos statybos Viešpats nurodė:

„Ateikite, su visu savo auksu ir savo sidabru, ir savo brangiais akmenimis, ir su visomis savo vertingomis senienomis, ir su visais, kurie turi pažinimą apie vertingas senienas; ir atgabenkite… [brangią] žemės [medieną];

ir pastatykite namus mano vardui, kad juose gyventų Aukščiausiasis.“1

Tai atitinka Senajame Testamente Karaliaus Saliamono nustatytą tvarką, kuomet jis šventyklą Viešpačiui statė naudodamas tik geriausias medžiagas ir aukščiausią meistriškumą.2 Šiomis dienomis tinkamu saiku mes ir toliau sekame šia tvarka, kuomet statome Bažnyčios šventyklas.

Sužinojau, kad nors savo mirtingomis akimis ir rankomis niekada nepamatytume ar nepajaustume broko, Viešpats žino mūsų pastangų lygį ir žino, ar padarėme kaip įmanoma geriau. Tas pats pasakytina apie mūsų asmenines pastangas gyventi tokį gyvenimą, kuris būtų vertas šventyklos palaiminimų. Viešpats mokė:

„Ir kiek mano žmonės statys namus man Viešpaties vardu ir neleis į juos įeiti niekam nešvariam, idant jie nebūtų suteršti, tiek ant jų bus mano šlovė;

taip, ir mano akivaizda bus ten, nes aš įeisiu į juos, ir visi tyraširdžiai, kurie įeis į juos, matys Dievą.

Bet jeigu jie bus suteršti, aš neįeisiu į juos, ir mano šlovės ten nebus; nes aš neįeisiu į nešventas šventyklas.“3

Kaip rangovai, sužinoję, kad mūsų gyvenime yra kažkas, kas nesiderina su Viešpaties mokymais, ar dedamos pastangos yra mažesnės už įmanomas geriausias, turėtume kuo greičiau atitaisyti klaidas ir suprasti, kad nuo Viešpaties savo nuodėmių nenuslėpsime. Turime atminti, kad „kai imame dangstyti savo nuodėmes… štai, dangūs atsitraukia; [ir] Viešpaties Dvasia nuliūdinta.“4

Aš taip pat supratau, kad tie aukšti šventyklos statymo standartai, kurių laikosi Bažnyčia, yra pavaizdas ir net simbolis to, kaip turėtume gyventi savo pačių gyvenimą. Galime asmeniškai pritaikyti Apaštalo Pauliaus mokymus, ištartus ankstyvojoje Bažnyčioje:

„Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla ir jumyse gyvena Dievo Dvasia?

Jei kas Dievo šventyklą niokoja, tą Dievas suniokos, nes Dievo šventykla šventa, ir toji šventykla – tai jūs!“5

Visi esame sukurti iš pačių geriausių medžiagų ir visi esame stebuklingas dieviško meistriškumo rezultatas. Bet tuomet, kai įžengę į atskaitomybės amžių pradedame grumtis su nuodėmėmis bei pagundomis, mūsų šventyklai gali prireikti atnaujinimo ir remonto. Gal mūsų vidinės sienos tapo šiurkščios ir jas reikia nugludinti, gal reikėtų pakeisti mūsų sielos langą, kad galėtume būti šventose vietose. Laimei, šventyklos standartas, kurį mūsų prašoma atitikti, nėra tobulumas, nors jo ir siekiame. Mūsų teprašoma laikytis įsakymų ir būti kiek įmanoma geresniais Jėzaus Kristaus mokiniais. Meldžiu visus stengtis gyventi šventyklos palaimų vertą gyvenimą, daryti atitinkamus patobulinimus ir naikinti klaidas ir netobulumus tam, kad mumyse gyventų Dievo Dvasia. Jėzaus Kristaus vardu, amen.