Apmokėjimas

Prezidentas Boidas K. Pakeris

Dvylikos Apaštalų Kvorumo Prezidentas


Prezidentas Boidas K. Pakeris
Kad ir kur mūsų nariai ir misionieriai beeitų, jų žinia yra viena – tikėjimas ir viltis Gelbėtoju Jėzumi Kristumi.

Mano žinia skirta tiems, kuriuos kankina širdgėla, kaltė, silpnybė, nesėkmė, sielvartas ir nusivylimas.

1971-aisiais metais buvau paskirtas dalyvauti Vakarų Samoa salų kuolų konferencijose, taip pat organizuoti naują kuolą Upolu saloje. Po privačių pokalbių išsinuomojome lėktuvą į Savajo salą, kurioje turėjome dalyvauti kuolo konferencijoje. Lėktuvas nutūpė žolingame Faalos lauke ir turėjo išskristi kitą popietę, kad mus parskraidintų atgal į Upolu salą.

Tą dieną, kai turėjome grįžti iš Savajo, lijo. Žinodami, kad lėktuvas negali tūpti šlapiame lauke, nuvykome į vakarinę salos dalį, kur ant koralų sprūdžio virš vandens buvo šioks toks takas. Laukėme iki sutemų, bet neatskrido joks lėktuvas. Galiausiai per radiją sužinojome, kad ten siautė audra ir mūsų lėktuvas negalėjo pakilti. Per radiją pranešėme, kad grįšime valtimi. Kažkas turėjo mus pasitikti Mulifanujoje.

Beišplaukiant iš Savajo, 12 m ilgio valties kapitonas misijos prezidento pasiteiravo, ar šis turįs prožektorių. Laimei, jis turėjo ir padovanojo jį kapitonui. Labai neramia jūra plaukdami į Upolu įveikėme 21 kilometrą. Niekas iš mūsų nežinojo, kad tą salą užklupo nuožmi tropinė audra, o mes plaukėme tiesiai į ją.

Atvykome į Mulifanujos uostą. Ten buvo siauras vandens kelias, kuriuo turėjome plaukti palei rifą. Tą siaurą kelią žymėjo viena šviesa, švietusi virš paplūdimio nuo kalvos, ir žemiau pirmosios švietusi antra šviesa. Kad praplauktų pro pavojingas, iš abiejų kelio pusių esančias povandenines uolas, valčiai reikėjo pasirinkti tinkamą plaukimo kampą: ją vairuoti reikėjo taip, kad tos dvi šviesos matytųsi viena žemiau kitos.

Tačiau tą vakarą švietė tik viena šviesa. Išlaipinimo vietoje mūsų atvykimo laukė du vyresnieji, bet mes plaukdami užtrukome kiek ilgiau nei įprasta. Tad ištisas valandas vyresnieji nematė mūsų valties, kol pavargo ir užmigo, pamiršę įjungti antrąją, apatinę šviesą. Dėl to mūsų kelias per rifą nebuvo gerai apšviestas.

Kapitonas kaip įmanoma atsargiau vairavo valtį link tos vienos viršutinės šviesos krante, o jo įgulos narys ant valties pirmagalio švietė pasiskolintu prožektoriumi ir stebėjo uolas priešaky. Girdėjome, kaip bangos talžėsi į rifą. Kai tik priartėdavome tiek, kad jas, apšviestas prožektoriaus galėdavome pamatyti, kapitonas pašėlusiai sušukdavo atsitraukti, plaukti atgal ir vėl bandyti surasti kelią.

Po daugybės bandymų jis suprato, kad to kelio rasti nepavyks. Viskas, ką galėjome padaryti, tai plaukti į Apijos uostą, esantį už 64 kilometrų. Prieš nuožmią audros galybę buvome bejėgiai. Nepamenu, kad kada nors dar būčiau buvęs tokioje tamsoje.

Pirmąją valandą nepajudėjome į priekį nė trupučio, nors variklis dirbo visu pajėgumu. Valtis sunkiai kopdavo didžiule banga, tada lyg pavargusi sustodavo ant tos bangos keteros ir būdavo galima matyti virš vandens išnirusius propelerius. Kol valtis nuslysdavo į kitą pusę, tų propelerių vibracija ją taip supurtydavo, kad rodės, jog ji subyrės į šipulius.

Valtyje gulėjome išsitiesę visu ūgiu: rankomis laikėmės už vieno valties borto, o kojų pirštais įsispyrėme į kitą bortą – kad mūsų neišplautų iš valties. Brolis Markas Litlfordas neišsilaikė ir buvo nublokštas ant žemo geležies turėklo. Jis prasiskėlė galvą, tačiau tas turėklas sulaikė jį nuo išplovimo per bortą.

Taip po truputį judėjome pirmyn ir, vos pradėjus švisti, įplaukėme į Apijos uostą. Valtys saugumo sumetimais buvo surištos viena su kita. Jomis buvo užgriozdinta visa prieplauka. Plaukėme pro jas, stengdamiesi neprižadinti jose miegojusiųjų. Nusigavome iki Pesegos, išsidžiovinome savo drabužius ir nuvykome į Vailuutai organizuoti naujojo kuolo.

Nežinau, kurie vyresnieji mūsų laukė Mulifanujos paplūdimyje. Neleidau jiems man to pasakyti. Tačiau be tos apatinės šviesos mes visi tikrai galėjome žūti.

Mūsų giesmyne yra labai sena ir retai giedama giesmė, kuri man turi ypatingą prasmę.

Šviesiai spindi mūs Tėvo malonė,
Iš Jo švyturio ji sklinda visad,
Bet turime patys rūpintis
Šviesomis palei krantus.
Tešviečia apatinės šviesos;
Tešviečia jos virš bangų.
Nes taip juk galite išgelbėti
kokį silpną ir pavargusį jūreivį.
Nusileido tamsi nuodėmės naktis;
Garsiai ošia piktos bangos.
Nekantraujančios akys stebi, ieško,
Esančių krante šviesų.
Broli mano, neleisk užgesti savo švieselei,
Nes jei koks vargšas jūreivis, blaškomas audros,
Dabar nenusigaus į uostą,
Jis gali tamsoje pražūti.1

Šiandien kreipiuosi į tuos, kurie galbūt paklydo ir ieško tos apatinės šviesos, padėsiančios sugrįžti.

Nuo pat pradžių buvo suprantama, kad žemiškajame gyvenime nebūsime tobuli. Niekas nesitikėjo, kad gyvensime nenusižengdami vienam ar kitam įstatymui.

„Nes prigimtinis žmogus yra Dievo priešas ir toks buvo nuo Adomo nuopuolio, ir bus per amžių amžius, nebent jis pasiduos Šventosios Dvasios vilionėms ir nusivilks prigimtinį žmogų, ir taps šventuoju per Viešpaties Kristaus apmokėjimą.“2

Iš Brangiojo Perlo sužinome, kad „niekas nešvarus negali gyventi [Dievo karalystėje]“3. Tad buvo parūpintas būdas visiems nusidėjusiems atgailauti ir dar kartą tapti vertiems Dangiškojo Tėvo akivaizdos.

Buvo išrinktas Tarpininkas, Išpirkėjas, kuris turėjo gyventi tobulą gyvenimą, nenusidėti ir „[atnašauti] save kaip auką už nuodėmę dėl visų tų, kurių sudužusi širdis ir atgailaujanti dvasia; ir niekam kitam įstatymo tikslai negali būti įvykdyti.“4

Apie Apmokėjimo svarbą iš Almos sužinome: „Nes būtina, kad būtų įvykdytas apmokėjimas; antraip visa žmonija neišvengiamai pražus.“5

Jei nepadarėte klaidų, tai Apmokėjimas jums nereikalingas. Jei jūs padarėte klaidų – visi jų pridarėme – nežymių ar rimtų, tai būtina išsiaiškinti, kaip jos gali būti ištrintos, kad nebūtumėte tamsoje.

„[Jėzus Kristus] yra pasaulio šviesa ir gyvybė.“6 Jei gerai įsižiūrėsime į Jo mokymą, būsime vedami į dvasinio saugumo uostą.

Trečiajame tikėjimo teiginyje sakoma: „Mes tikime, kad per Kristaus apmokėjimą visa žmonija gali būti išgelbėta per paklusnumą evangelijos įstatymams ir apeigoms.“7

Prezidentas Džozefas F. Smitas mokė: „Žmonės negali atleisti sau nuodėmių; jie negali apsivalyti nuo savo nuodėmių padarinių. Tačiau žmonės gali liautis darę nuodėmes ir ateityje gali elgtis teisiai, kad jų darbai būtų priimtini Viešpačiui, kad jie [taptų] verti dėmesio. Bet kas ištaisys sau ir kitiems padarytas klaidas, kurių, kaip atrodo, jiems patiems atitaisyti neįmanoma? Jėzaus Kristaus Apmokėjimo dėka atgailaujančiojo nuodėmės bus išplautos; nors jos būtų raudonos it kraujas, bet jos gali tapti baltos it vilna [žr. Izaijo 1:18]. Šis pažadas skiriamas jums.“8

Tiksliai nežinome, kaip Viešpats įvykdė Apmokėjimą. Tačiau žinome, kad ta žiauri nukryžiavimo kankynė tebuvo dalis to siaubingo skausmo, kuris prasidėjo Getsemanėje – toje šventoje kentėjimo vietoje – ir baigėsi Golgotoje.

Lukas rašo:

„Jis atsitolino nuo jų maždaug per akmens metimą ir atsiklaupęs ėmė melstis:

„Tėve, jei nori, atimk šitą taurę nuo manęs, tačiau tebūna ne mano, bet tavo valia!“

Jam pasirodė iš dangaus angelas ir jį sustiprino.

Mirtino sielvarto apimtas, jis dar karščiau meldėsi. Jo prakaitas pasidarė tarsi tiršto kraujo lašai, varvantys žemėn.“9

Kiek man žinoma, tėra vienas pasakojimas, kuriame paties Gelbėtojo žodžiais apibūdinama tai, ką Jis iškentėjo Getsemanės sode. Apreiškime rašoma:

„Nes štai, aš, Dievas, iškentėjau tai už visus, idant jie nekentėtų, jeigu atgailaus.

Bet jeigu jie neatgailautų, jie turėtų kentėti taip, kaip aš –

kentėjimą, dėl kurio net aš, pats Dievas, didžiausias iš visų, drebėjau iš skausmo ir kraujavau iš kiekvienos poros.“10

Per gyvenimą gali nutikti taip, kad atsidursite ten, kur niekada neturėtumėte būti, ir padarysite tai, ko niekada neturėtumėte padaryti. Jei nusigręšite nuo nuodėmės, tai vieną dieną pažinsite tą ramybę, kuri pasiekiama nuėjus visiškos atgailos kelią.

Kad ir kokie mūsų prasižengimai, kad ir kokie skaudūs mūsų veiksmai buvo kitiems, visa toji kaltė gali būti išvalyta. Man bene gražiausia frazė visuose Raštuose yra Viešpaties žodžiai: „Štai, tam, kuris atgailavo dėl savo nuodėmių, yra atleidžiama, ir aš, Viešpats, jų daugiau nebeprisimenu.“11

Tai ir yra Jėzaus Kristaus Evangelijos ir Apmokėjimo pažadas: paimti bet kurį ateinantį, bet kurį prisijungiantį prie Bažnyčios ir duoti jiems tokį patyrimą, kad savo gyvenimo pabaigoje po atgailos už savo nuodėmes ir po apiplovimo Kristaus krauju jie žengtų pro uždangą.12

Štai ką visame pasaulyje daro pastarųjų dienų šventieji. Štai kokią šviesą mes siūlome tiems, kurie yra tamsoje ir kurie nuklydo. Kad ir kur mūsų nariai ir misionieriai beeitų, jų žinia yra viena – tikėjimas ir viltis Gelbėtoju Jėzumi Kristumi.

Prezidentas Džozefas Fildingas Smitas, kuris buvo mano geras draugas, parašė giesmės „Ar kelionė neprailgo?“ žodžius. Juose skamba raginimas ir pažadas tiems, kurie stengiasi sekti Gelbėtojo mokymais:

Ar kelionė neprailgo?
Ar kelias ne per sunkus, ne per status?
Ar jame erškėčiai ir dygliai?
Ar aštrūs akmenys pėdų nepjauna,
Kai bandai pakilti
Į aukštumas dienos kaitroj?
Ar širdelė nepailso ir nenuliūdo?
Ar siela nuvargo,
Kol triūsei palinkęs nuo rūpesčių naštos?
Ar našta per sunki,
Kurią privalai pakelti?
Ar neturi su kuo ta našta pasidalinti?
Te nepailsta tavoji širdelė,
Nes kelionės tai pradžia;
Nes yra Žmogus, kuris jums moja.
Tad žvelk aukštyn,
Įsikibk į jo ranką;
Jis nuves tave į naujas aukštumas,
Į šventą ir tyrą žemę,
Kurioje baigiasi visi vargai,
Ir gyvenimas tavo bus be nuodėmės.
Nebus jokių ašarų,
Ir jokio skausmo.
Tad imk Jam už rankos ir ženki tenai.13

Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1. „Brightly Beams Our Father’s Mercy“, Hymns, no. 335.

  2.  

    2.  Mozijo 3:19.

  3.  

    3.  Mozės 6:57.

  4.  

    4.  2 Nefio 2:7.

  5.  

    5.  Almos 34:9.

  6.  

    6.  Mozijo 16:9.

  7.  

    7.  Tikėjimo Teiginių 1:3.

  8.  

    8.  Teachings of Presidents of the Church: Joseph F. Smith (1998), p. 99–100.

  9.  

    9.  Luko 22:41–44.

  10.  

    10.  Doktrinos ir Sandorų 19:16–18.

  11.  

    11.  Doktrinos ir Sandorų 58:42.

  12.  

    12. Žr. Apreiškimo 1:5.

  13.  

    13. „Does the Journey Seem Long?“ Hymns, no. 127.