Pirmasis ir didysis įsakymas

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo


Vyresnysis Džefris R. Holandas
Kad išreikštume savo meilę Viešpačiui, turime gyventi atsidavusių mokinių gyvenimą.

Turbūt jokiai kitai žmonių grupei nejaučiu tokios užuojautos kaip vienuolikai apaštalų, likusių po pasaulio Gelbėtojo mirties. Manau, kartais užmirštame, kokie jie turėjo būti dar nepatyrę ir visiškai priklausomi nuo Jėzaus. Jiems Jis yra pasakęs: „Jau tiek laiko esu su jumis, o jūs vis dar manęs nepažįstate?“1

Bet, žinoma, jiems neatrodė, kad jis su jais jau ilgą laiką. Treji metai nėra ilgas laikotarpis iš saujelės naujų atsivertusiųjų pašaukti visą Dvylikos Apaštalų Kvorumą, išvalyti iš jų klaidingą seną pasaulėžiūrą, išmokyti nuostabių Jėzaus Kristaus Evangelijos tiesų ir tada palikti tęsti darbą, kol ir jie bus nužudyti. Gana sukrečianti perspektyva grupei neseniai įšventintų vyresniųjų.

Ypač tai, kad jie bus palikti vieni. Ne kartą Jėzus bandė jiems pasakyti fiziškai neliksiąs su jais, bet jie arba negalėjo, arba nenorėjo suprasti tokios skaudžios minties. Morkus rašo:

„Mokydamas savo mokinius, jis tvirtino: „Žmogaus Sūnus bus atiduotas į žmonių rankas ir jie nužudys jį, bet nužudytas jis po trijų dienų prisikels.

Mokiniai nesuprato tų žodžių, bet nedrįso jį klausti.“2

Tada, po tokio trumpo laiko suprasti ir juo labiau pasiruošti, įvyko tai, kas buvo neįsivaizduojama ir neįtikėtina. Jų Viešpats ir Mokytojas, jų Patarėjas ir Karalius buvo nukryžiuotas. Jo žemiškoji tarnystė baigėsi ir sunkiai besiverčianti mažytė Bažnyčia, kurią Jis įkūrė, regis, buvo pasmerkta paniekai ir sunaikinimui. Jo Apaštalai matė Jį prisikėlusį, bet tai juos tik dar labiau sutrikdė. Jiems tikrai turėjo kilti klausimas: „Ką dabar darysime?“ Atsakymo jie kreipėsi į Petrą, vyriausiąjį apaštalą.

Čia jūsų prašau man atleisti, kad ne pagal Raštus perteiksiu tą pokalbį. Iš esmės Petras atsakė taip: „Broliai, tai buvo šlovingi treji metai. Vos prieš keletą mėnesių nė vienas iš mūsų nebūtume galėję įsivaizduoti tokių stebuklų, kuriuos matėme, ir to dieviškumo, kuriuo gėrėjomės. Mes kalbėjomės, meldėmės ir darbavomės su pačiu Dievo Sūnumi. Vaikščiojome su Juo ir verkėme su Juo, o tą siaubingą paskutinę naktį aš verkiau karčiausiai. Bet tai jau praeitis. Jis atliko savo darbą, Jis prisikėlė iš kapo. Jis įgyvendino savo ir mūsų išgelbėjimą. Taigi jūs klausiate: „Ką mums dabar daryti?“ Nežinau, ką geresnio galėčiau jums pasakyti nei patarti džiugiai grįžti prie ankstesnio gyvenimo. Aš ketinu eiti žvejoti.“ Ir mažiausiai šeši kiti iš dešimties likusių apaštalų pritariamai atsakė: „Mes irgi einame su tavimi.“ Jonas, kuris buvo vienas iš jų, rašo: „Jie nuėjo ir sulipo į valtį.“3

Deja, žvejyba buvo nesėkminga. Pirmąją savo atnaujintos žvejybos ežere naktį jie nieko nesugavo, nė žuvelės. Brėkštant jie nusivylę pasuko atgal į krantą, kur iš tolo pamatė žmogų, šaukiantį jiems: „Vaikeliai, ar neturite ko valgyti?“ Šie apaštalai, vėl tapę žvejais, niūriai burbtelėjo tai, ko nenori atsakyti joks žvejys: „Mes nieko nepagavom.“ Prie niūrios jų nuotaikos prisidėjo dar ir tai, kad jie buvo pavadinti „vaikeliais“.4

„Užmeskite tinklą į dešinę nuo valties, ir pagausite“,5 – šūktelėjo nepažįstamasis. Nuo tų paprastų žodžių juos užplūdo prisiminimai. Vos prieš trejetą metų tie patys vyrai žvejojo toje pačioje jūroje. Pasak Raštų, tada jie taip pat „kiaurą naktį vargę, nieko nesugavo“6. Bet kažkoks galilėjietis nuo kranto šūktelėjo jiems užmesti tinklus ir jie „užgriebė didelę daugybę žuvų“7, kad net tinklai pradėjo trūkinėti ir jie tiek pripildė žuvų abi valtis, kad jos kone skendo.

Dabar vėl vyko tas pats. Šie „vaikeliai“, kaip jie buvo teisingai pavadinti, nedelsdami užmetė tinklą „ir jau nebeįstengė jo patraukti dėl žuvų gausybės“8. Jonas pasakė tai, kas buvo akivaizdu: „Juk tai Viešpats!“9 Tada impulsyvusis Petras šoko per valties bortą pas Jį.

Po džiaugsmingo susitikimo su prisikėlusiu Jėzumi Petras kalbėjosi su Gelbėtoju. Tą pokalbį laikau esminiu apaštališkosios tarnystės posūkio tašku bendrai ir, žinoma, asmeniškai Petro gyvenime. Jis įkvėpė šį didį vyrą –didingos tarnystės ir vadovavimo gyvenimui uolą. Žiūrėdamas į jų išklerusius menkus laivelius, nušiurusius tinklus ir stulbinančią 153 žuvų krūvą, Jėzus tarė vyriausiajam apaštalui: „Petrai, ar tu myli mane labiau nei visa tai?“ Petras atsakė: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad tave myliu.“10

Gelbėtojas atsiliepia į tą atsakymą, bet toliau žiūri į Savo mokinio akis ir vėl sako: „Petrai, ar tu myli mane?“ Be abejo, kiek sutrikęs dėl pakartoto klausimo didysis žvejys antrą kartą atsako: „Taip, Viešpatie, Tu žinai, kad tave myliu.“11

Gelbėtojas vėl trumpai atsiliepia, bet vis dar tiriamai žvelgdamas klausia trečią kartą: „Petrai, ar tu myli mane?“ Dabar Petras, be abejo, tikrai jaučiasi nejaukiai. Galbūt jis prisiminė, kaip vos prieš kelias dienas į panašų klausimą jis tris kartus atsakė taip pat karštai, bet neigiamai. O gal jis ėmė abejoti, ar suprato Didžiojo Mokytojo klausimą. O gal jis tyrė savo širdį, ieškodamas patvirtinimo, kad tikrai sąžiningai atsakė taip iš karto, kone automatiškai. Kad ir kokie buvo Petro jausmai, jis tarė trečią kartą: „Viešpatie … tu žinai, kad tave myliu.“12

Į tai Jėzus (ir čia vėl pripažįstu, kad detalizuoju ne pagal Raštus) atsakė maždaug taip: „Petrai, tai kodėl tu čia? Kodėl mes vėl ant to paties kranto, prie tų pačių tinklų kalbame apie tą patį? Argi buvo neaišku tada ir argi tai neaišku dabar, kad, jei aš noriu žuvų, aš galiu jų gauti? Petrai, man reikia mokinių – amžinai ištikimų mokinių. Man reikia tokio, kuris maitintų mano avis ir gelbėtų mano ėriukus. Man reikia tokio, kuris skelbtų mano Evangeliją ir gintų mano religiją. Man reikia tokio, kuris myli mane, tikrai tikrai mane myli, ir myli tai, ką mūsų Dangiškasis Tėvas pavedė man padaryti. Mūsų žinia ne tuščia. Mūsų užduotis ne laikina. Ji ne bergždžia, ne beviltiška ir nepasmerkta atsidurti istorijos sąvartyne. Tai Visagalio Dievo darbas ir jis skirtas pasauliui pakeisti. Taigi, Petrai, dar kartą, ir turbūt paskutinį, prašau tave palikti visa tai, eiti mokyti ir liudyti, ištikimai darbuotis ir tarnauti tol, kol jie padarys tau tai, ką padarė man.“

Tada, kreipdamasis į visus apaštalus, Jis galbūt sakė maždaug taip: „Ar ir jūs tokie pat neišmanūs kaip Raštų žinovai ir fariziejai ar kaip Erodas ir Pilotas? Argi ir jūs, kaip jie, manote, kad šį darbą galima sužlugdyti paprasčiausiai nužudant mane? Argi ir jūs, kaip jie, manote, kad kryžius, vinys ir kapas buvo viso to pabaiga ir kiekvienas gali palaimingai grįžti daryti tai, ką darė iki tol? Vaikeliai, argi mano gyvenimas ir mano meilė tik tiek paveikė jūsų širdis?“

Mano mylimi broliai ir seserys, nesu tikras, ką patirsime teismo dieną. Bet labai nustebsiu, jei kažkurią pokalbio akimirką Dievas nepaklaus mūsų to, ko Kristus paklausė Petrą: „Ar tu myli mane?“ Manau, kad Jis norės žinoti, ar dėl savo labai žemiško, labai netobulo ir labai vaikiško suvokimo supratome bent vieną įsakymą, pirmąjį ir didžiausią įsakymą – „Mylėk Viešpatį, savo Dievą, visa širdimi, visa siela, visomis jėgomis ir visu protu.“13 Ir jei tokią akimirką pajėgsime išlementi: „Taip, Viešpatie, tu žinai, kad tave myliu“, Jis gali mums priminti, kad vainikuojanti meilės savybė visada yra ištikimybė.

Jėzus sakė: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų.“14 Taigi turime laiminti kaimynus, saugoti vaikus, paremti vargšus ir ginti tiesą. Turime ištaisyti neteisybes, dalintis tiesa ir daryti gera. Trumpai kalbant, kad išreikštume savo meilę Viešpačiui, turime gyventi atsidavusių mokinių gyvenimą. Negalime sustoti ir negalime grįžti atgal. Po pažinties su gyvuoju gyvojo Dievo Sūnumi jau niekas niekada negali būti kaip buvo. Jėzaus Kristaus nukryžiavimas, Apmokėjimas ir prisikėlimas žymi krisčioniško gyvenimo pradžią, ne jo pabaigą. Būtent ši tiesa, ši realybė leido saujelei galilėjiečių žvejų vėl tapti apaštalais „be sinagogos ar kardo,“15 antrą kartą palikti tuos tinklus ir eiti kurti pasaulio, kuriame gyvename dabar, istorijos.

Visiems girdintiems mane visa širdimi ir visa siela liudiju, kad tie apaštališki raktai buvo sugrąžinti į žemę ir jie yra Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje. Tiems, kurie dar neprisijungė prie mūsų šiame didžiame baigiamajame Kristaus darbe, sakome: „Prašome ateiti.“ Tiems, kurie kadaise buvote su mumis, bet pasitraukėte, nusprendę išrankiai rinktis tik skanėstus nuo Sugrąžinimo stalo (smagias veiklas ir pan.), o kitas gėrybes palikti, sakau: „Bijau, kad patirsite daug ilgų naktų ir tuščių tinklų.“ Kviečiu sugrįžti, būti ištikimus, mylėti Dievą ir padėti kitiems. Tą kvietimą į tvirtą ištikimybę adresuoju ir kiekvienam grįžusiam misionieriui, kuris kada nors stovėjo krikštykloje ir pakėlęs stačiu kampu sulenktą ranką ištarė: „Jėzaus Kristaus pavedimu.“16 Tas pavedimas turėjo visiems laikams pakeisti tą atsivertusįjį, bet jis tikrai turėjo amžiams pakeisti ir jus pačius. Bažnyčios jaunuoliams, besiruošiantiems misijoms, šventykloms ir santuokoms, sakome: „Mylėkite Dievą ir išlikite švarūs nuo šios kartos kraujo ir nuodėmių. Jūsų laukia monumentalus darbas, kurio svarbą vakar ryte nuostabiai nušvietė prezidentas Tomas S. Monsonas. Jūsų Dangiškasis Tėvas tikisi jūsų ištikimybės visais gyvenimo tarpsniais.“

Visi mane girdintieji, kol dar ne vėlu išgirskite visais laikais sklindantį Kristaus balsą, klausiantį kiekvieną iš mūsų: „Ar tu myli mane?“ Už kiekvieną iš mūsų atsakau visa siela: „Taip, Viešpatie, mes mylime Tave.“ Ir pridėję ranką prie arklo17 niekada nesižvalgysime atgal, kol šis darbas nebus užbaigtas ir kol pasaulio nevaldys meilė Dievui ir savo artimui. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1.  Jono 14:9.

  2.  

    2.  Morkaus 9:31–32.

  3.  

    3.  Jono 21:3.

  4.  

    4. Žr. Jono 21:5.

  5.  

    5.  Jono 21:6.

  6.  

    6.  Luko 5:5.

  7.  

    7.  Luko 5:6.

  8.  

    8.  Jono 21:6.

  9.  

    9.  Jono 21:7.

  10.  

    10.  Jono 21:15.

  11.  

    11.  Jono 21:16.

  12.  

    12.  Jono 21:17.

  13.  

    13.  Luko 10:27; t. p. žr. Mato 22:37–38.

  14.  

    14.  Jono 14:15.

  15.  

    15. Frederic W. Farrar The Life of Christ (1994), 656; 62 skyriuje daugiau rašoma apie šią naujai įkurtą Bažnyčią.

  16.  

    16.  Doktrinos ir Sandorų 20:73.

  17.  

    17.  Luko 9:62.