Ką žmogus duos mainais už savo sielą?

Vyresnysis Robertas K. Gajus


Kad gautume Tėvo duodamą amžinojo gyvenimo atlygį, turime palikti visas savo nuodėmes, tiek dideles, tiek ir mažas.

Kartą Gelbėtojas Savo mokiniams uždavė tokį klausimą: „Ką žmogus duos mainais už savo sielą?“1

Tai klausimas, kurį prieš daug metų tėvas paskatino mane apmąstyti. Kai augau, tėvai paskirdavo man namų ruošos darbus, už kuriuos mokėdavo sutartą sumą. Dažnai tuos pinigus, kurie sudarydavo truputį daugiau nei 50 centų, panaudodavau eidamas į kino teatrą. Tais laikais vienuolikmečiui kino bilietas kainavo 25 centus. Todėl man likdavo 25 centai saldainių batonėliams, kurie kainuodavo po 5 centus. Kinas ir penki saldainių batonėliai! Nieko negalėjo būti geriau.

Viskas klostėsi gerai, kol man nesukako 12 metų. Vieną popietę stovėdamas eilėje suvokiau, kad dvylikmečiui bilietas kainuoja 35 centus, o tai reiškė dviem saldainių batonėliais mažiau. Nepasiruošęs tokiai aukai pagalvojau: „Tu atrodai taip pat, kaip atrodei prieš savaitę.“ Tada priėjau ir paprašiau bilieto už 25 centus. Kasininkas net nemirktelėjo, ir aš nusipirkau įprastinius penkis saldainių batonėlius, o ne tris.

Vėliau džiaugdamasis savo pasiekimu parskubėjau namo papasakoti tėčiui apie didelį laimėjimą. Kol pasakojau smulkmenas, jis nieko nesakė. Man baigus jis tiesiog pažiūrėjo į mane ir paklausė: „Sūnau, ar parduotum savo sielą už 5 centų monetą?“ Jo žodžiai pervėrė mano dvylikametę širdį. Tos pamokos niekada nepamiršau.

Po daug metų tą patį klausimą uždaviau vienam mažiau aktyviam Melchizedeko kunigystės turėtojui. Tai buvo nuostabus savo šeimą mylintis vyras. Tačiau jis jau daug metų nebuvo bažnyčioje. Jis turėjo talentingą sūnų, kuris žaidė nuolat keliaujančioje ir sekmadieniais žaidžiančioje profesionalioje sporto komandoje. Ta komanda buvo laimėjusi daug svarbių pirmenybių. Kada su juo susitikome, priminiau jam, kad kaip kunigystės turėtojui jam pažadėta, kad jeigu išaukštins savo priesaiką ir sandorą, gaus viską, ką turi mūsų Tėvas.2 Tada jo paklausiau: „Ar šalies pirmenybės vertingesnės už visa, ką turi Tėvas?“ Jis ramiai pasakė: „Suprantu, ką norite pasakyti“ ir susitarė susitikti su savo vyskupu.

Mūsų laikais, nepaisant mūsų gerų ketinimų, yra labai lengva pasiklysti pasaulio triukšme. Pasaulis spaudžia mus „[žiūrėti] toliau tikslo“3. Kažkas neseniai manęs paklausė: „Nejau kas nors nutiks, jei išgersiu vieną taurelę?“ Ar nematote, kad tai priešininko klausimas? Kainas paklausė: „Kas toks yra Viešpats, kad turėčiau jį pažinti?“4, ir tada prarado savo sielą. Kada pateisiname nežymias nuodėmes, Šėtonas triumfuoja. Už pieno butelį5, neteisingai parašytą vardą6, duonos ir lęšių sriubą7 buvo iškeistos pirmagimystės ir paveldai.

Kada svarstome penkių centų monetos arba šalies pirmenybių vertės mainus savo gyvenime, galime arba pateisinti savuosius veiksmus, kaip tai darė Kainas, arba pasiduoti Dievo valiai. Prieš mus iškyla ne klausimas, ar darome kažką, ką reikia taisyti, nes taip yra visada, bet klausimas, ar mes „atsitrauksime“, ar visgi „užbaigsime“ savo sielos pašaukimą vykdyti Tėvo valią?8

Viešpačiui patinka mūsų teisumas, bet jis iš mūsų prašo nuolatinės atgailos ir nusižeminimo. Biblijoje skaitome, kad besilaikantis įsakymų turtingas jaunuolis priklaupė priešais Gelbėtoją ir paklausė, ką turįs daryti, kad pelnytų amžinąjį gyvenimą. Jis pasitraukė nusiminęs, kai Gelbėtojas atsakė: „Vieno dalyko tau trūksta: […] parduok visa, ką turi.“9

Tačiau buvo ir kitas turtingas, tačiau pasaulietiškas vyras, visos lamanitų šalies karalius, Lamonio tėvas, kuris taip pat uždavė tokį patį klausimą apie amžinąjį gyvenimą: „Ką man daryti, kad užgimčiau iš Dievo ir kad ši nelaba dvasia būtų išrauta iš mano krūtinės ir gaučiau jo Dvasią […]? […] atsižadėsiu savo karalystės, kad gaučiau šitą didžiulį džiaugsmą.“10

Ar prisimenate, ką per Savo tarną Aaroną tam karaliui atsakė Viešpats? „Jei atgailausi dėl visų savo nuodėmių ir nusilenksi prieš Dievą, ir su tikėjimu šauksiesi jo vardo, tikėdamas, kad gausi, tada tu gausi viltį, kurios trokšti.“11

Kai karalius suprato kokios reikia aukos, jis nusižemino, išsitiesė paslikas ir meldėsi: „O Dieve, […] paliksiu visas savo nuodėmes, kad pažinčiau tave.“12

Tai yra mainai, kurių iš mūsų prašo Viešpats: kad gautume Tėvo duodamą amžinojo gyvenimo atlygį turime palikti visas savo nuodėmes, tiek dideles, tiek ir mažas. Turime pamiršti pateisinančias istorijas, išsisukinėjimus, racionalius paaiškinimus, savigynos priemones, atidėliojimus, apsimetinėjimus, asmeninį išdidumą, norą teisti kitus ir daryti viską savaip. Turime atsiriboti nuo viso pasaulietiškumo ir įgyti Dievo atvaizdą savo veiduose.13

Broliai ir seserys, atminkite, kad esame kviečiami daugiau nei tik nedaryti nieko blogo. Priešui puolant taip pat turime veikti, o ne sėdėti „apatiškame stingulyje“14. Įgyti Dievo atvaizdą reiškia tarnauti vienas kitam. Yra veikimo ir neveikimo nuodėmės, ir mes turime pakilti virš jų abiejų.

Kai tarnavau misijos prezidentu Afrikoje, visiems laikams išmokau šią didžią tiesą. Keliaudamas į susirinkimą pakelėje pamačiau berniuką, kuris buvo vienas ir isteriškai verkė. Balsas manyje tarė: „Sustok ir padėk tam berniukui.“ Vos tik išgirdęs balsą tą pačią akimirką teisinausi: „Tu negali sustoti. Pavėluosi. Tu gi pirmininkauji ir negali ateiti pavėlavęs.“

Atvykęs į susirinkimų namus išgirdau tą patį balsą, sakantį: „Eik padėti tam berniukui.“ Tada savo mašinos raktus padaviau Bažnyčios nariui vardu Afasis ir paprašiau jo atvežti berniuką pas mane. Po maždaug 20 minučių pajutau tapštelėjimą per petį. Berniukas jau buvo lauke.

Jam buvo maždaug 10 metų. Sužinojome, kad jo tėvas buvo miręs, o motina – kalėjime. Jis gyveno Akros lūšnynuose su globėju, kuris jam skirdavo maisto ir vietą nakvynei. Kad tai užsitarnautų, jis gatvėse pardavinėjo džiovintą žuvį. Bet po tos prekybos gatvėje dienos jis įkišo ranką į kišenę ir aptiko joje skylę. Jis pametė visą uždarbį. Mudu su Afasiu iš karto supratome, kad jei jis grįš be pinigų, bus išvadintas melagiu, greičiausiai bus mušamas ir tada išmestas į gatvę. Kaip tik tą išgąsčio akimirką aš jį pirmą kartą pamačiau. Mes jį nuraminome, padengėme jo prarastas pajamas ir nuvežėme jį atgal namo pas jo globėją.

Tą vakarą eidamas namo suvokiau dvi didžias tiesas. Pirma, žinojau stipriau nei anksčiau, kad Dievui rūpi kiekvienas iš mūsų ir Jis niekada mūsų neišsižadės; ir antra, žinojau, jog turime visuomet paklusti vidiniam Dvasios balsui ir „tuojau“15 eiti, kad ir kur būtume vedami, nepaisydami savo baimių ar kokių nors nepatogumų.

Vieną dieną mokiniai paklausė Gelbėtojo, kas Dangaus karalystėje yra didžiausias. Jis liepė jiems atsiversti, būti nuolankiems ir nusižeminti, kaip mažiems vaikams. Tada Jis pasakė: „Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas [yra] pražuvę.“16 Tuo vienu sakiniu jis apibrėžė mūsų misiją. Mes turime eiti gelbėti – pas prarastus, paskutinius ir mažiausius. Nepakanka vengti pikta; turime kęsti jo kryžių17 ir uoliai užsiimti18 pagalba kitiems atsiversti. Užjausdami ir mylėdami apkabiname palaidūną19, atsiliepiame į isterišką našlaičių verksmą ir maldavimus tų, kurie yra tamsoje ir neviltyje,20 ir į bėdą patekusios šeimos pagalbos šauksmą. Vyresnysis Nylas L. Maksvelas sakė: „Šėtonui nereikia, kad visi taptų kaip Kainas ar Judas… Jam tereikia, kad pajėgūs vyrai […] taptų rafinuotai neutralūs.“21

Po neseniai vykusios kuolo konferencijos prie manęs priėjo paauglys ir paklausė: „Ar Dievas myli mane?“ Tegu mūsų tarnystė visuomet patvirtina, kad Dievas neišsižada nė vieno.

Kalbant apie klausimą, „Ką žmogus duos mainais už savo sielą?“, Šėtonas norėtų, kad parduotume savo gyvenimą už šio pasaulio pirmenybes ir saldainių batonėlius. Tačiau Gelbėtojas kviečia mus nemokamai iškeisti savo nuodėmes, priimti Jo atvaizdą ir nešti tai į mums pasiekiamų žmonių širdis. Už tai galime gauti viską, ką Dievas turi, kas, kaip mums buvo paaiškinta, yra daugiau nei visos žemės turtai kartu sudėjus22. Ar galite įsivaizduoti?

Neseniai buvodamas Nikaragvoje ir besilankydamas kukliuose vienos šeimos namuose pastebėjau dekoratyvinę lėkštę. Joje buvo parašyta: „Mano liudijimas yra mano brangiausias turtas.“ Taip yra ir man. Mano liudijimas yra mano sielos lobis ir dora širdimi palieku jums savo liudijimą, kad ši Bažnyčia yra tikroji Dievo Bažnyčia, kad jai vadovauja mūsų Gelbėtojas per savo išrinktą pranašą. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1. Karaliaus Jokūbo Biblijos vertimas Mato 16:26.

  2.  

    2. Žr. Doktrinos ir Sandorų 84:38.

  3.  

    3.  Jokūbo knygos 4:14.

  4.  

    4.  Mozės 5:16.

  5.  

    5. Pieno butelys ir nugriebta pieno dalis (su grietinėle) buvo nesutarimo tarp Tomo B. Maršo žmonos ir ponios Haris, kurios susitarė suvienyti išteklius ir gaminti sūrį, esmė. Kada ponia Haris išsiaiškino, kad ponia Marš nedavė nugriebto pieno, bet pasiliko sau, tos moterys susiginčijo. Tomas Maršas dėl to reikalo kreipėsi į vyskupą, kuris pritarė poniai Haris. Tas reikalas keliavo nuo vyskupo iki aukštosios tarybos ir po to iki Pirmosios Prezidentūros, visiems jiems pritariant, kad sesuo Haris buvo nuskriausta. Taip atsirado pleištas tarp Tomo Maršo ir brolių. Netrukus po to Tomas Maršas liudijo prieš Misūrio valstijos magistratą, kad mormonai buvo Misūrio valstijos priešai. (Žr. George A. Smith „Discourse“, Deseret News,, Apr. 16, 1856, p. 44.)

  6.  

    6. Kai Pranašas Džozefas Smitas paskelbė Simondsui Ryderiui pašaukimą tarnauti misionieriumi, Ryderis pastebėjo, kad atspausdintame apreiškime jo pavardė buvo užrašyta „Raideris“. Jis įsižeidė ir tai nuvedė prie atsimetimo ir galiausiai prie dalyvavimo pranašą ištepant degutu ir apipilant plunksnomis. Ryderis nežinojo, kad Džozefas Smitas dažniausiai diktuodavo apreiškimus raštininkams ir rašymas nebuvo jo darbas. (Žr. Milton V. Backman Jr., The Heavens Resound: A History of the Latter-day Saints in Ohio, 1830–1838 [1983], p. 93–94; Donald Q. Cannon and Lyndon W. Cook, eds., Far West Record: Minutes of The Church of Jesus Christ of Latter-day Saints, 1830–1844 [1983], 286.)

  7.  

    7.  Pradžios 25-ame skyriuje sužinome, kad Isavas pardavė savo pirmagimystę Jokūbui už duoną ir lęšių sriubą (34 eil.).

  8.  

    8. Žr. Doktrinos ir Sandorų 19:18–19.

  9.  

    9. Žr. Morkaus 10:21–22.

  10.  

    10.  Almos 22:15.

  11.  

    11.  Almos 22:16.

  12.  

    12.  Almos 22:18.

  13.  

    13. Žr. Almos 5:14–19.

  14.  

    14.  Almos 60:7.

  15.  

    15.  Morkaus 1:18.

  16.  

    16.  Mato 18:11.

  17.  

    17.  Jokūbo knygos 1:8.

  18.  

    18.  Doktrinos ir Sandorų 58:27.

  19.  

    19. Žr. Luko 15:11–32.

  20.  

    20. Žr. Džozefas Smitas–Istorija 1:15–16.

  21.  

    21. Neal A. Maxwell, Deposition of a Disciple (1976), p. 88.

  22.  

    22. Žr. Doktrinos ir Sandorų 19:38.