„Ateikite pas mane“

Prezidentas Henris B. Airingas

Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Henris B. Airingas
Kaip artintis prie Jo, Kristus parodė savo žodžiais ir pavyzdžiu.

Esu dėkingas galėdamas būti su jumis šioje Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios konferencijoje. Tai yra Jo bažnyčia. Įeidami į Jo karalystę mes priimame Jo vardą. Jis yra Dievas, Kūrėjas, Tobulybė. Mes esame mirtingi, pajungti mirčiai ir nuodėmei. Tačiau iš meilės mums ir mūsų šeimoms Jis kviečia mus būti arti Jo. Štai ką Jis sako: „Artinkitės prie manęs, ir aš artinsiuos prie jūsų; stropiai manęs ieškokite, ir rasite; prašykite, ir gausite; belskite, ir bus jums atidaryta.“1

Šiuo Velykų metu prisimename, kodėl Jį mylime, ir Jo pažadą, kad ištikimi Jo mokiniai taps Jo mylimais draugais. Tai pažadėjęs Gelbėtojas pasakė mums, kaip, tarnaujant Jam, Jis ateina pas mus. Vienas pavyzdys aprašytas apreiškime Oliveriui Kauderiui, kai šis su Pranašu Džozefu Smitu tarnavo Viešpačiui – padėjo Džozefui Smitui versti Mormono Knygą: „Štai tu esi Oliveris, ir aš kalbėjau tau, kadangi tu norėjai; todėl kraukis šiuos žodžius savo širdyje. Ištikimai ir stropiai laikykis Dievo įsakymų, ir aš apglėbsiu tave savo meilės rankomis.“2

Artėjimo prie Gelbėtojo ir Jo artėjimo prie manęs džiaugsmą dažniausiai patirdavau per paprastus paklusnumo Jo įsakymams poelgius.

Esate tai patyrę. Tai galėjo atsitikti tada, kai nusprendėte ateiti į sakramento susirinkimą. Man tai nutiko šabo dieną, kai buvau dar visai mažas. Tais laikais sakramentą priimdavome vakariniame susirinkime. Mane prie Gelbėtojo vis dar artina prisiminimai apie vieną dieną prieš 65 metus, kai laikiausi įsakymo susirinkti su savo šeima ir šventaisiais.

Lauke buvo tamsu ir šalta. Prisimenu, jog tą vakarą su savo gimdytojais maldos namuose jaučiau šviesą ir šilumą. Mes priėmėme Aarono kunigystę turinčiųjų pateiktą sakramentą pasižadėdami savo Dangiškajam Tėvui visada prisiminti Jo Sūnų ir laikytis Jo įsakymų.

Baigiantis susirinkimui sugiedojome giesmę „Lik su manim, jau vakaras“, kurioje yra žodžiai: „O Gelbėtojau, lik šalia.“3

Tą vakarą jaučiau Gelbėtojo meilę ir artumą. Jaučiau ir Šventosios Dvasios paguodą.

Norėjau vėl pajusti tą Gelbėtojo meilę ir artumą, kurį vaikystėje jaučiau per tą sakramento susirinkimą. Todėl vykdžiau kitą įsakymą. Tyrinėjau Raštus. Žinojau, kad tyrinėdamas juos vėl galėsiu turėti Šventąją Dvasią, kuri leis man pajusti tai, ką jautė du prisikėlusio Viešpaties mokiniai, kai Jis priėmė jų kvietimą ateiti į jų namus ir pasilikti su jais.

Skaičiau apie trečią dieną po Viešpaties nukryžiavimo ir palaidojimo. Ištikimos moterys kartu su kitais pamatė, kad akmuo nuristas nuo kapo, o Jo kūno nebėra. Iš meilės Jam jos atėjo patepti Jo kūną.

Prie jų prisiartino du angelai ir paklausė, kodėl jos bijo, sakydami:

„Kam ieškote gyvojo tarp mirusiųjų?

Nėra jo čia, jis prisikėlė! Atsiminkite, ką jis yra jums sakęs, būdamas Galilėjoje:

„Žmogaus sūnus turi būti atiduotas į nusidėjėlių rankas ir nukryžiuotas, o trečią dieną prisikelti.“4

Evangelijoje pagal Morkų užrašytas vieno iš angelų nurodymas: „Eikite ir pasakykite jo mokiniams ir Petrui: jis eina pirma jūsų į Galilėją. Tenai jį pamatysite, kaip jis yra jums sakęs.“5

Apaštalai ir mokiniai buvo susirinkę Jeruzalėje. Jie buvo išsigandę ir sutrikę – kaip ir mes būtume jų vietoje – ir tarpusavyje svarstė, ką jiems reiškia Jo mirtis ir žinia, kad Jis prisikėlė.

Tą popietę du mokiniai ėjo keliu iš Jeruzalės į Emausą. Temstant kelyje pasirodė prisikėlęs Kristus ir ėjo su jais. Viešpats atėjo pas juos.

Luko knyga mums suteikia galimybę tą vakarą eiti su jais:

„Jiems taip besikalbant ir besiginčijant, prisiartino pats Jėzus ir ėjo kartu.

Jų akys buvo lyg migla aptrauktos, ir jie nepažino jo.

O Jėzus paklausė: „Apie ką kalbate, eidami keliu?“ Tie nuliūdę sustojo.

Vienas jų, vardu Kleopas, atsakė jam: „Nejaugi tu būsi vienintelis ateivis Jeruzalėje, nežinantis, kas joje šiomis dienomis atsitiko!“6

Jie papasakojo Jam apie savo sielvartą dėl Jėzaus mirties, kai jie tikėjosi, kad Jis atpirksiąs Izraelį.

Koks švelnus turėjo būti prisikėlusio Viešpaties balsas, kai Jis tarė tiems dviems nuliūdusiems ir gedintiems mokiniams.

„O jūs neišmanėliai! Kokios nerangios jūsų širdys tikėti tuo, ką yra skelbę pranašai!

Argi Mesijas neturėjo viso to iškentėti ir įžengti į savo garbę?!“

Ir pradėdamas nuo Mozės, primindamas visus pranašus, jis paaiškino jiems, kas visuose Raštuose apie jį pasakyta.“7

Toliau eina žodžiai, kurie šildo mano širdį nuo vaikystės:

„Jie prisiartino prie kaimo, į kurį keliavo, o Jėzus dėjosi einąs toliau.

Bet jie privertė jį pasilikti, prašydami: „Pasilik su mumis! Jau vakaras arti, diena jau besibaigianti…“ Tuomet jis užsuko pas juos.“8

Tą vakarą Gelbėtojas priėmė kvietimą užeiti į mokinių namus prie Emauso kaimo.

Jis atsisėdo su jais prie stalo. Jis paėmė duoną, palaimino, laužė ir davė jiems. Tada jų akys atsivėrė ir jie pažino Jį. Tuomet Jis pranyko jiems iš akių. Lukas mums aprašė tų palaimintų mokinių jausmus: „Argi mūsų širdys nebuvo užsidegusios, kai jis kelyje mums kalbėjo ir atvėrė Raštų prasmę?“9

Tą pat valandą tiedu mokiniai išskubėjo atgal į Jeruzalę papasakoti vienuolikai Apaštalų, kas jiems nutiko. Tą akimirką Gelbėtojas vėl pasirodė.

Jis apžvelgė pranašystes apie savo misiją apmokėti visų Jo Tėvo vaikų nuodėmes ir sutraukyti mirties pančius.

„Jis <...> sakė: „Yra parašyta, kad Mesijas kentės ir trečią dieną prisikels iš mirusiųjų,

ir, pradedant nuo Jeruzalės, jo vardu visoms tautoms bus skelbiama, kad atsiverstų ir gautų nuodėmių atleidimą.

Jūs esate šių dalykų liudytojai.“10

Gelbėtojo žodžiai mums yra tiek pat tikri, kiek jie buvo tikri Jo mokiniams tada. Esame šių dalykų liudytojai. Šlovingą įsipareigojimą, kurį priėmėme pasikrikštydami Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčioje, prieš šimtus metų prie Mormono vandenų aiškiai suformulavo pranašas Alma:

„Ir buvo taip, kad jis tarė jiems: Štai, čia Mormono vandenys (nes taip jie vadinosi). Ir dabar, kadangi norite įeiti į Dievo kaimenę ir vadintis jo žmonėmis ir pasiryžę nešti vienas kito naštas, kad jos būtų lengvos;

taip, ir pasiryžę gedėti su tais, kurie gedi; taip, ir guosti tuos, kuriems reikia paguodos, ir būti Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur, kur bebūtumėt, net iki mirties, kad būtumėte išpirkti Dievo ir priskaičiuoti prie tų, iš pirmojo prisikėlimo, kad turėtumėte amžinąjį gyvenimą.

Dabar sakau jums: jei tai jūsų širdžių troškimas, tai ar turite ką prieš, kad pasikrikštytumėte Viešpaties vardu, idant paliudytumėte priešais jį, kad sudarėte sandorą su juo, jog tarnausite jam ir laikysitės jo įsakymų, idant jis gausiau išlietų savo Dvasią ant jūsų?

Ir dabar, kada žmonės išgirdo šiuos žodžius, jie iš džiaugsmo plojo rankomis ir šaukė: Tai mūsų širdžių troškimas!“11

Sudarėme sandorą padėti vargšams ir būti Gelbėtojo liudytojais iki mirties.

Sėkmingai tai galėsime atlikti tik jausdami meilę Gelbėtojui ir Jo meilę mums. Jei ištikimai laikysimės duotų pažadų, jausime meilę Jam. Ji stiprės, nes tarnaudami Jam jausime Jo galią ir artėjimą prie mūsų.

Prezidentas Tomas S. Monsonas dažnai mums primena Viešpaties pažadą savo ištikimiems mokiniams: „Ir kas jus priims, ten būsiu ir aš, nes aš eisiu prieš jūsų veidą. Aš būsiu jūsų dešinėje ir jūsų kairėje, ir mano Dvasia bus jūsų širdyse, ir mano angelai aplink jus, kad jus palaikytų.“12

Yra dar vienas atvejis, kada jausdavome Jį artėjant prie mūsų. Kai pasišventę Jam tarnaujame, Jis artėja prie mylimų mūsų šeimos narių. Kaskart, kai būdavau pašaukiamas dėl Viešpaties tarnystės persikelti ar išvykti iš namų, galiausiai įsitikindavau, kad Viešpats laimino mano žmoną ir mano vaikus. Jis paruošdavo mylinčius savo tarnus ir suteikdavo galimybes priartinti prie Jo mano šeimą.

Šį palaiminimą esate patyrę. Daugelis iš jūsų turite mylimų žmonių, nuklydusių nuo amžinojo gyvenimo kelio. Jūs nesugalvojate, ką dar galėtumėte padaryti, kad jie sugrįžtų. Galite pasitikėti Viešpačiu, kuris priartės prie jų, jei Jam ištikimai tarnausite.

Prisimenate Viešpaties pažadą Džozefui Smitui ir Sidniui Rigdonui, kai jie Viešpaties pavedimu buvo toli nuo savo šeimų: „Mano draugai Sidni ir Džozefai: Jūsų šeimoms sekasi gerai; jos yra mano rankose, ir aš pasielgsiu su jomis, kaip man atrodo tinkama; nes manyje yra visa galia.“13

Kai kurie gimdytojai, pavyzdžiui, Alma ir karalius Mozijas, ilgai ir gerai tarnavo Viešpačiui, bet visgi turėjo vaikų, kurie nuklydo nepaisant jų gimdytojų pasiaukojimo Viešpačiui. Mylinčių ir ištikimų draugų padedami jie padarė viską, ką galėjo, bet be apčiuopiamos naudos.

Alma ir šventieji meldėsi dėl jo sūnaus ir karaliaus Mozijo sūnų. Pasirodė angelas. Dėl jūsų ir kitų tikinčiųjų maldų Viešpaties tarnai padės jūsų šeimos nariams. Jie padės jiems pasirinkti kelią, vedantį namo pas Dievą, net kai juos puola Šėtonas ir jo pasekėjai, siekiantys sunaikinti šeimas šiame gyvenime ir amžinybėje.

Prisimenate žodžius, kuriuos angelas sakė maištaujantiems Almai Jaunesniajam ir Mozijo sūnums: „Štai Viešpats išgirdo savo žmonių maldas ir taip pat maldas savo tarno Almos, kuris yra tavo tėvas; nes jis labai tikėdamas meldėsi dėl tavęs, kad tu būtum atvestas į tiesos pažinimą; todėl tam, kad į jo tarnų maldas būtų atsakyta pagal jų tikėjimą, aš atėjau įtikinti tave Dievo galia ir valdžia.“14

Kai aptvarstysite vargšų žaizdas ir pasiūlysite Jo Apmokėjimo apvalymą sielvartaujantiems dėl nuodėmės, Viešpaties galia palaikys jus. Jo rankos yra ištiestos kartu su jūsiškėmis, kad padėtų mūsų Dangiškojo Tėvo vaikams ir laiminti juos, taip pat ir jūsų šeimos narius.

Mums paruoštas šlovingas sutikimas namuose. Tada išvysime mūsų mylimo Viešpaties pažado išsipildymą. Būtent Jis šiltai priims mus į amžinąjį gyvenimą su Juo ir mūsų Dangiškuoju Tėvu. Jėzus Kristus tai apibūdino taip:

„Siek įgyvendinti ir įtvirtinti mano Sionę. Visame kame laikykis mano įsakymų.

Viešpats pataria: „Jei laikysiesi mano įsakymų ir ištversi iki galo, turėsi amžinąjį gyvenimą, kuris yra didžiausia iš visų Dievo dovanų.“15

„Nes tie, kurie gyvena, paveldės žemę, ir tie, kurie miršta, ilsėsis nuo viso savo triūso ir jų darbai lydės juos; ir jie gaus karūną mano Tėvo buveinėse, kurias jiems paruošiau.“16

Liudiju, kad per Dvasią galime sekti Dangiškojo Tėvo nurodymu: „Tai mano Mylimasis Sūnus. Jo klausyk!“17

Kaip artintis prie Jo, Kristus parodė savo žodžiais ir pavyzdžiu. Kiekvienas Dangiškojo Tėvo vaikas, kuris pasirinko per krikšto vartus įeiti į Jo Bažnyčią, turės galimybę mokytis Evangelijos ir iš Jo pašauktų tarnų išgirsti kvietimą „ateikite pas mane“.18

Tiek savo karalystėje žemėje, tiek dvasių pasaulyje Jis per Dvasią vadovaus kiekvienam sandorą sudariusiam savo tarnui, dėl Jo tarnaujančiam kitiems. Jie jaus Jo meilę ir ras džiaugsmą artindamiesi prie Jo.

Kad Viešpats prisikėlė, žinau taip pat tikrai, tarsi būčiau buvęs tą vakarą su tais dviem mokiniais name prie kelio į Emausą. Kad Jis gyvas, žinau taip pat tikrai, kaip tai patyrė Džozefas Smitas, kai skaistaus ryto šviesoje Palmyros giraitėje matė Tėvą ir Sūnų.

Žinau, kad tai yra tikroji Jėzaus Kristaus Bažnyčia. Tik Prezidento Monsono turimuose kunigystės raktuose glūdi galia užantspauduoti mus šeimomis, kad amžinai gyventume su mūsų Dangiškuoju Tėvu ir Viešpačiu Jėzumi Kristumi. Teismo dieną stovėsime priešais Gelbėtoją veidas į veidą. Tiems, kurie artinosi prie Jo, tarnaudami Jam šiame gyvenime, tai bus džiaugsmingas laikas. Bus džiugu išgirsti žodžius: „Gerai, šaunusis ir ištikimasis tarne!“19 Kaip prisikėlusio Gelbėtojo ir mūsų Išpirkėjo liudytojas liudiju tai Jėzaus Kristaus vardu, amen.