Kristaus pasekėjai

Viena mūsų mėgstamiausių giesmių, šį rytą atlikta Tabernakulio choro, prasideda tokiais žodžiais:

Šiuos žodžius, kuriuos įkvėpė Gelbėtojo kvietimas Savo pirmiesiems mokiniams (žr. Mato 4:19), užrašė Džonas Nikolsonas, atsivertusysis iš Škotijos. Kaip ir daugelis mūsų pirmųjų vadovų, jis teturėjo menką formalų išsilavinimą, tačiau be galo mylėjo mūsų Gelbėtoją ir išgelbėjimo planą.²

Visos šios konferencijos žinios padeda mums sekti Gelbėtojo pėdomis, kurio pavyzdys ir mokymai parodo kryptį kiekvienam Jėzaus Kristaus pasekėjui.

Kaip ir visi krisčionys, Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai studijuoja Gelbėtojo gyvenimą, aprašytą Naujojo Testamento Mato, Morkaus, Luko ir Jono knygose. Aš apžvelgsiu šių keturių Šventos Biblijos knygų pavyzdžius ir mokymus bei pakviesiu kiekvieną iš mūsų ir kitus krisčionis apmąstyti, kodėl ši atkurta Bažnyčia ir kiekvienas iš mūsų esame Kristaus pasekėjai.

Jėzus mokė, kad norint įžengti į Dievo karalystę yra būtinas krikštas (žr. Jono 3:5). Jis pradėjo tarnystę nuo savo krikšto (žr. Morkaus 1:9) ir kartu su Savo pasekėjais krikštijo kitus (žr. Jono 3:22–26). Mes darome tą patį.

Jėzus pradėjo pamokslauti kviesdamas Savo klausytojus atgailauti (žr. Mato 4:17). Jo tarnai vis dar siunčia tą pačią žinią pasauliui.

Savo tarnystės metu Jėzus davė įsakymus. Ir Jis mokė: „Jei mane mylite, jūs laikysitės mano įsakymų“ (Jono 14:15; taip pat žr. 21, 23 eilutes). Jis patvirtino, kad Jo įsakymų laikymasis pareikalaus iš Jo pasekėjų palikti tai, „kas žmonėms atrodo prakilnu“ (Luko 16:15) ir žmonių papročius (žr. Morkaus 7:8; taip pat žr. 13 eilutę). Jis taip pat įspėjo: „Kadangi jūs ne pasaulio, bet aš jus iš pasaulio išskyriau, todėl jis jūsų nekenčia“ (Jono 15:19). Kaip vėliau sakė Apaštalas Petras, Jėzaus pasekėjai turėjo būti „įsigytoji liaudis“ (1 Petro 2:9).

Pastarųjų dienų šventieji supranta, kad neturėtume būti pasaulio ar laikytis žmonių tradicijų, bet, kaip ir kitiems Kristaus pasekėjams, mums kartais nelengva atsiriboti nuo pasaulio ir jo tradicijų. Kai kurie vaikosi pasaulio kelių, nes, kaip Jėzus sakė apie kai kuriuos savo mokinius, „deja, žmonių pagarbą jie brangino labiau už Dievo garbę“ (Jono 12:43). Priežasčių, kodėl žmonės nesugeba sekti Kristumi yra pernelyg daug, jos yra pernelyg delikačios kad būtų galima čia suminėti. Jas galima vardinti, pradedant pasauliečių politinio korektiškumo ir kraštutinumų aprangoje bei išvaizdoje praktika ir baigti nukrypimais nuo pagrindinių vertybių, tokių kaip amžinoji šeimos prigimtis ir funkcija.

Jėzaus mokymai neturėtų būti teoriniai. Jie visada buvo tam, kad pagal juos būtų veikiama. Jėzus mokė: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų“ (Mato 7:24; taip pat žr. Luko 11:28) ir „laimingas toksai tarnas, kurį sugrįžęs šeimininkas ras gerai besidarbuojantį“ (Mato 24:46). Kitą mėgstamą giesmę mes giedame taip:

Kaip mokė Jėzus, tie, kurie myli Jį, laikysis Jo įsakymų. Kaip šįryt kalbėjo Prezidentas Tomas S. Monsonas, jie bus paklusnūs. Sekimas Kristumi nėra laikina ar atsitiktinė veikla, tai nuolatinis įsipareigojimas ir gyvenimo būdas, kuris taikomas visada ir visur. Šio principo ir to, kaip turėtume jį prisiminti ir stropiai vykdyti, Gelbėtojas mokė įsteigdamas sakramento apeigą (dar vadinamą komunija). Per šiuolaikinį apreiškimą žinome, kad Jis įsakė Savo pasekėjams priimti tuos simbolius Jo atminimui (DžSV, Mato 26:22, 24;DžSV, Morkaus 14:21–24). Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai paklūsta šiam įsakymui kiekvieną savaitę dalyvaudami pamaldose, kuriose priimame duoną ir vandenį ir pasižadame visuomet Jį atminti ir laikytis Jo įsakymų.

Jėzus mokė, kad „reikia visuomet melstis“ (Luko 18:1). Jis taip pat parodė pavyzdį, kai prieš pašaukdamas Savo Dvylika Apaštalų „jis praleido visą naktį, melsdamasis Dievui“ (Luko 6:12). Mes, kaip ir kiti krisčionys, meldžiamės per visas pamaldas. Mes taip pat meldžiame vadovavimo ir mokome, kad turime dažnai melstis asmeniškai bei kasdien klūpėdami melstis su šeima. Kaip ir Jėzus, mes meldžiamės Dangiškajam Tėvui ir tai darome šventu Jėzaus Kristaus vardu.

Gelbėtojas pašaukė Dvylika Apaštalų, kad pagelbėtų Jo Bažnyčioje ir davė jiems raktus ir įgaliojimą tęsti Jo darbą po Jo mirties (žr. Mato 16:18–19; Morkaus 3:14–15; 6:7; Luko 6:13). Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, būdama atkurtoji Jėzaus Kristaus Bažnyčia, seka šiuo pavyzdžiu per savo organizaciją ir raktų bei įgaliojimo suteikimą Apaštalams.

Kai kurie Jėzaus pašauktieji sekti Juo atsiliepė ne iškart, jie delsė rūpindamiesi tinkamu šeimos pareigų vykdymu. Jėzus atsakė: „Nė vienas, kuris prideda ranką prie arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei“ (Luko 9:62). Daugelis pastarųjų dienų šventųjų gyvena pagal Jėzaus mokytus prioritetus. Puikus to pavyzdys yra tūkstančiai vyresnių misionierių porų ir kiti, palikę vaikus ir vaikaičius, kad atliktų misionieriškas pareigas, kurioms buvo pašaukti.

Jėzus mokė, kad Dievas sukūrė vyrą ir moterį ir kad vyras turėtų palikti savo tėvą ir motiną ir glaustis prie žmonos (žr. Morkaus 10:6–8). Mūsų pasišventimas šiam mokymui yra plačiai žinomas.

Populiariame palyginime apie paklydusią avelę Jėzus mokė, kad turėtume padaryti viską, kad surastume bet kurią paklydusią avelę (žr. Mato 18:11–14; Luko 15:3–7). Visiems žinoma, kad Prezidentas Tomas S. Monsonas stipriai pabrėžė šį nurodymą savo įsimintinais pavyzdžiais ir mokymais apie artimų vyrų ir moterų gelbėjimą.⁴

Stengdamiesi gelbėti ir tarnauti, mes sekame Gelbėtojo unikaliu pavyzdžiu ir švelniais mokymais apie meilę. „Mylėk savo artimą kaip save patį“ (Mato 22:39). Jis netgi mums įsakė mylėti savo priešus (žr. Luko 6:27–28). Ir didinguose mokymuose Savo žemiškos tarnystės pabaigoje Jis sakė:

„Aš jums duodu naują įsakymą, kad jūs vienas kitą mylėtumėte; kaip aš jus mylėjau, kad ir jūs taip mylėtumėte vienas kitą!

Iš to visi pažins, kad esate mano mokiniai, jei mylėsite vieni kitus“ (Jono 13:34–35).

Jėzus mokė, kad mylėti vienam kitą taip pat reiškia atleisti tiems, kurie mums padarė skriaudų (žr. Mato 18:21–35; Morkus 11:25–26; Luko 6:37). Nors daugelis vargsta su šiuo įstatymu, tačiau mes visi žinome įkvepiančius pastarųjų dienų šventųjų pavyzdžius, kurie su meile atleido net už didžiausias skriaudas. Pavyzdžiui, Krisas Viljamsas pasikliovė savo tikėjimu į Jėzų Kristų, kad atleistų girtam vairuotojui, kuris pražudė jo žmonos ir dviejų vaikų gyvybes. Praėjus vos dviem dienoms po tokios tragedijos ir vis dar stipriai sukrėstas, šis atlaidus vyras, tuomet tarnavęs vyskupu, tarė: „Būdamas Kristaus mokiniu neturiu kito pasirinkimo.“⁵

Dauguma krisčionių rūpinasi vargšais ir skurstančiais taip, kaip mokė Jėzus (žr. Mato 25:31–46; Morkaus 14:7). Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia ir jos nariai pranoksta kitus laikydamiesi šio mūsų Gelbėtojo mokymo. Mūsų nariai dosniai aukoja labdarai bei asmeniškai tarnauja ir aukoja vargšams ir skurstantiems. Be to, mūsų nariai pasninkauja atsisakydami dviejų valgymų per mėnesį ir paaukoja mažiausiai du valgymus atitinkančias sumas kaip pasninko atnašas, kurias mūsų vyskupai ir skyrių prezidentai naudoja, kad padėtų skurstantiems nariams. Mūsų pasninkavimas vardan pagalbos alkstančiam yra tikrosios meilės išraiška ir kai tai daroma nuoširdžiai – tai yra dvasinė puota.

Mažiau žinoma yra mūsų Bažnyčios pasaulinė humanitarinė tarnyba. Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia, naudodama dosnių narių paaukojimus, siunčia maistą, rūbus ir kitas būtinas reikmes, kad padėtų nukentėjusiems suaugusiesiems ir vaikams visame pasaulyje. Šios humanitarinės aukos, kurios per pastarąjį dešimtmetį siekė šimtus milijonų dolerių, buvo išskirstytos neatsižvelgiant į religiją, rasę ar tautybę.

Mūsų didžiulę paramą nukentėjusiems nuo 2011 m. Japonijoje įvykusio žemės drebėjimo ir cunamio sudarė 13 milijonų dolerių vertės grynieji pinigai ir pagalbos priemonės. Be to, daugiau nei 31 000 bažnyčios remiamų savanorių tarnavimui skyrė daugiau kaip 600 000 valandų. Mūsų humanitarinę pagalbą nukentėjusiesiems nuo uragano „Sendi“ Jungtinių Valstijų rytuose sudarė gausybė įvairiausių išteklių ir beveik 300 000 tarnavimo valandų valymo darbuose, kuriuos atliko maždaug 28 000 Bažnyčios narių. Tarp daugybės kitų tarnavimo pavyzdžių yra praeitais metais mūsų suteikta daugiau nei 13 tonų drabužių ir avalynės pagalba Afrikos Čado tautos pabėgėliams. Per pastaruosius 25 metus mes padėjome beveik 30 milijonų žmonių 179 šalyse.⁶ Be abejonės, žmonės vadinami „mormonais“, žino, kaip padėti vargšams ir skurstantiems.

Savo paskutiniame Biblijoje užrašytame mokyme mūsų Gelbėtojas nurodė Savo pasekėjams paskleisti Jo mokymus po visas tautas ir visai kūrinijai. Nuo pat Sugrąžinimo pradžios Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios nariai stengėsi sekti šiuo mokymu. Net kai buvome varginga ir sunkiai besiverčianti jauna Bažnyčia, kurią sudarė vos keli tūkstančiai narių, pirmieji vadovai siuntė misionierius kitapus vandenyno į rytus ir vakarus. Mes iki šiol mokome krisčioniškosios žinios, mūsų unikalioje misionieriškoje programoje dalyvauja daugiau nei 60 tūkstančių nuolatinių misionierių ir tūkstančiai nenuolatinių misionierių. Turime misionierių daugiau nei 150 šalių ir teritorijų visame pasaulyje.

Baigdamas savo Didįjį kalno pamokslą, Jėzus mokė: „Taigi būkite tokie tobuli, kaip jūsų dangiškasis Tėvas yra tobulas“ (Mato 5:48). Šio mokymo ir sekimo Gelbėtoju tikslas yra ateiti pas Tėvą, kurį Gelbėtojas vadino savo Tėvu ir mūsų Tėvu, savo Dievu ir mūsų Dievu (žr. Jono 20:17).

Iš šiuolaikinio sugrąžintajai Evangelijai unikalaus apreiškimo mes sužinome, kad įsakymas siekti tobulumo yra Dievo Tėvo išgelbėjimo plano Jo vaikams dalis. Pagal šį planą mes visi esame mūsų dangiškųjų gimdytojų paveldėtojai. Apaštalas Paulius mokė, kad „esame Dievo vaikai. O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi“ (Romiečiams 8:16 –17). Tai reiškia, kaip pasakyta Naujajame Testamente, kad „taptume amžinojo gyvenimo paveldėtojais“ (Titui 3:7) ir jei ateitume pas Tėvą, mes paveldėtume viską (žr. Apreiškimo 21:7). Tai sąvoka, kurią mūsų mirtingiems protams sunku suvokti. Gerai, kad bent suprantame, jog norėdami pasiekti šį galutinį tikslą amžinybėje, tai padaryti galime tik sekdami mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų, kuris mokė, kad „niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“ (Jono 14:6). Mes norime sekti Juo ir tapti panašesni į Jį dabar ir po mirties. Todėl paskutines giesmės „Sek mane“, eilutes mes giedame taip:

Aš liudiju apie mūsų Gelbėtoją Jėzų Kistų, kurio mokymais ir pavyzdžiu mes stengiamės sekti. Jis kviečia visus mus, kurie vargstame, ateiti pas Jį, mokytis iš Jo, sekti Juo ir taip atrasti savo sielos ramybę (žr. Mato 4:19; 11:28). Apie Jo žinios ir Jo atkurtos Bažnyčios dieviškos misijos ir įgaliojimo teisingumą aš liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.