Keturi titulai

Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas

Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Dyteris F. Uchtdorfas
Norėčiau supažindinti su keturiais titulais, <…> kurie padeda mums pažinti savo, kaip kunigijos, vaidmenis Dievo amžinajame plane ir savo <…> potencialą.

Mano brangūs broliai ir mylimi draugai, buvimas su jumis pripildo mano širdį dėkingumo ir džiaugsmo. Gerbiu tėvus ir senelius, kurie atsivedė čia sūnus ir vaikaičius. Sveikinu vaikinus, kurie nusprendė šiandien būti čia. Esate ten, kur turite būti. Tikiuosi, kad jaučiate broliškumą, kuris vienija mus ir meldžiuosi, broliai, kad čia rastumėte bendrumą, paramą ir draugystę.

Mes, vyrai, kartais save tituluojame. Daugelis mūsų turime po kelis titulus ir kiekvienas iš jų pasako kažką svarbaus apie mūsų asmenybę. Kai kurie titulai nusako mūsų vaidmenį šeimoje, pavyzdžiui, sūnus, brolis, vyras ir tėvas. Kiti titulai nusako mūsų pasaulietines profesijas, pavyzdžiui, gydytojas, kariškis ar meistras. Dar kiti titulai nusako mūsų pareigas Bažnyčioje.

Šiandien norėčiau pateikti keturis titulus, kurie, mano manymu, taikomi visai pasaulio kunigijai. Tai titulai, kurie padeda mums pažinti savo, kaip kunigijos, vaidmenis Dievo amžinajame plane ir savo, kaip Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios kunigijos, potencialą.

Dangiškojo Tėvo sūnus

Geriausiai mūsų esmę nusako titulas Dangiškojo Tėvo sūnus. Kad ir kas būtume, kad ir ką darytume gyvenime, niekada negalime pamiršti, kad esame tikri Dievo dvasiniai vaikai. Prieš ateidami į šį pasaulį buvome Jo vaikai ir tokie liksime amžinai. Ši paprasta tiesa turėtų pakeisti mūsų požiūrį į save, savo brolius bei seseris ir į patį gyvenimą.

Deja, nė vienas iš mūsų nesame visiškai vertas savo titulo, „nes visi yra nusidėję ir stokoja Dievo garbės“.1

Kartais nusimename, kai žinome, ką reiškia būti Dievo sūnumi, ir vis tiek neišnaudojame savo potencialo. Priešininkas mėgsta pasinaudoti šiais jausmais. Šėtonas norėtų, kad apibūdintumėte save pagal savo nuodėmes, bet ne pagal savo dievišką potencialą. Broliai, neklausykite jo.

Visi esame matę, kaip kūdikis mokosi vaikščioti. Jis žengia mažais žingsneliais ir svirduliuoja. Jis klumpa. Ar barame jį už pastangas? Žinoma, ne. Koks gi tėvas baustų kūdikį už tai, kad suklupo? Mes drąsiname, palaikome ir giriame, nes su kiekvienu žingsneliu vaikas tampa panašesnis į tėvus.

Dabar, broliai, palyginus su Dievo tobulumu, mes, mirtingieji, esame ne ką labiau pažengę nei nerangūs ir klumpantys kūdikiai. Bet mūsų mylintis Dangiškasis Tėvas nori, kad taptume panašesni į Jį ir, brangūs broliai, tai taip pat turėtų būti ir mūsų amžinasis tikslas. Dievas supranta, kad to nepasieksime iš karto, bet tam reikia žengti žingsnį po žingsnio.

Netikiu tokiu Dievu, kuris nustatytų taisykles ir įstatymus tik tam, jog tikėtųsi, kad mes suklupsime ir už tai mus galėtų nubausti. Aš tikiu Dangiškuoju Tėvu, kuris myli, rūpinasi ir džiūgauja dėl kiekvienos mūsų pastangos pasitempti ir eiti link Jo. Net mums suklupus, Jis ragina nenuleisti rankų – niekada nepasiduoti ir neapleisti savo pareigų – įgauti drąsos, rasti tikėjimo ir nepaliauti bandyti.

Mūsų Dangiškasis Tėvas moko savo vaikus ir dažnai siunčia nematomą dangišką pagalbą tiems, kurie trokšta sekti Gelbėtoju.

Jėzaus Kristaus mokinys

Iš to kyla kitas titulas, taikomas mums visiems. Visi besistengiantys nuoširdžiai sekti Kristų yra vadinami Jo mokiniais. Nors mes pripažįstame, kad nė vienas nesame tobulas, šio fakto nenaudojame norėdami pateisinti savo menkus lūkesčius, privilegijų neišnaudojimą, atgailos atidėjimą ar atsisakymą tapti geresniais, tobulesniais ir rafinuotesniais mūsų Mokytojo ir Karaliaus pasekėjais.

Atminkite, kad Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia yra skirta ne tiems vyrams ir moterims, kurie yra tobuli ar kurių neveikia mirtingųjų pagundos, bet žmonėms, kurie tokie patys kaip jūs ir aš. Ir ji pastatyta ant mūsų Išpirkėjo, Viešpaties Jėzaus Kristaus uolos,2 per kurio Apmokėjimą galime tapti švarūs ir „Dievo namiškiai“.3

Be Jėzaus Kristaus Apmokėjimo gyvenimas būtų akligatvis be vilties ar ateities. Dėl Apmokėjimo gyvenimas yra pakylėjanti ir įkvepianti tobulėjimo ir vystymosi kelionė, vedanti į amžinąjį gyvenimą mūsų Dangiškojo Tėvo akivaizdoje.

Tačiau nors Apmokėjimas skirtas padėti mums tapti panašesniems į Kristų, jis neskirtas mums suvienodinti. Kartais mes painiojame charakterio skirtumus su nuodėme. Kartais mes net galime suklysti manydami, kad jei žmogus yra kitoks nei mes, tai Dievui jis nepatinka. Toks mąstymas verčia kai kuriuos manyti, kad Bažnyčia nori visus paversti vienodais – kad visi vienodai atrodytų, jaustų, galvotų ir elgtųsi. Tai prieštarautų išminčiai Dievo, kuris sukūrė vyrą, besiskiriantį nuo savo brolio, ir kiekvieną sūnų, besiskiriantį nuo savo tėvo. Skiriasi net identiškų dvynių charakteriai ir dvasinės asmenybės.

Tai taip pat prieštarauja Jėzaus Kristaus bažnyčios, kuri pripažįsta ir gina kiekvieno Dievo vaiko moralinę valios laisvę su visomis jos plačiomis pasekmėmis, ketinimams ir tikslams. Mus, kaip Jėzaus Kristaus mokinius, vienija liudijimas apie sugrąžintą Evangeliją ir mūsų įsipareigojimas laikytis Dievo įsakymų. Tačiau skiriasi mūsų kultūriniai, socialiniai ir politiniai požiūriai.

Bažnyčia klesti, kai mes išnaudojame šiuos skirtumus ir raginame vieni kitus vystyti ir naudoti savo talentus, kad padrąsintume ir sustiprintume savo bendražygius mokinystėje.

Broliai, mokinystės kelias tai visą gyvenimą trunkanti kelionė paskui mūsų Gelbėtoją. Mūsų metaforiniame kelyje iš Betliejaus į Golgotą, mes turėsime daug progų nutraukti savo kelionę. Kartais atrodys, kad kelionė reikalauja daugiau nei tikėjomės. Bet būdami kunigystės vyrai mes privalome turėti drąsos sekti mūsų Išpirkėją, net kai mūsų kryžius atrodo per sunkus.

Kiekviename žingsnyje, kurį žengiame sekdami Dievo Sūnų, mums gali būti priminta, kad dar nesame tobuli. Bet būkime nepajudinami ir ištikimi mokiniai. Nepasiduokime. Būkime ištikimi savo sandoroms. Nepaleiskime iš akių savo Užtarėjo ir Išpirkėjo eidami pas Jį, žengdami netobulą žingsnį po žingsnio.

Sielos gydytojas

Broliai, jei iš tiesų sekame mūsų Viešpatį Jėzų Kristų, privalome priimti trečią titulą – sielos gydytojas. Mes, kurie buvome įšventinti į Dievo kunigystę, esame pašaukti gydyti.4

Tai mūsų pareiga užtaisyti, suremontuoti, sustiprinti, pakylėti ir pagydyti. Mūsų užduotis yra sekti Gelbėtojo pavyzdžiu ir padėti kenčiantiems. Mes „[gedime] su tais, kurie gedi <…> ir [guodžiame] tuos, kuriems reikia paguodos“.5 Mes sutvarstome kenčiančių žaizdas. Mes „pagelbė[jame] silpniems, pakel[iame] nusvirusias rankas bei sustiprin[ame] nusilpusius kelius.“6

Mes, kaip namų mokytojai, esame gydytojai. Mes, kaip kunigystės vadovai, esame gydytojai. Būdami tėvai, sūnūs, broliai ir sutuoktiniai, turėtume būti atsidavę ir pasišventę gydytojai. Mes nešamės vienoje rankoje talpyklėlę su pašventintu aliejumi, kad palaimintume sergantį, o kitoje rankoje duonos kepalą, kad pamaitintume alkstantį, ir širdyje nešamės malonų Dievo žodį, „kuris gydo sužeistą sielą“.7

Tai mūsų pirmoji ir svarbiausia kunigystę turinčiojo pareiga. Tai taikoma tiek Aarono, tiek Melchizedeko kunigystę turintiesiems. Sugrąžinta Jėzaus Kristaus Evangelija laimina gyvenimus ne tik tuomet, kai tikime ja, bet dar labiau tuomet, kai ja gyvename. Asmenys pakylėjami ir šeimos sustiprinamos, kai jie gyvena pagal Evangelijos principus. Tad mūsų privilegija ir pareiga ne tik kalbėti, bet ir daryti.

Gelbėtojas daro stebuklus. Jis yra didis Gydytojas. Jis yra mūsų pavyzdys ir šviesa net tamsiausiomis akimirkomis ir Jis rodo mums teisingą kelią.

Sekime Juo. Pateisinkime savo vaidmenį ir tapkime gydytojais tarnaudami Dievui ir savo artimui.

Amžinojo gyvenimo paveldėtojas

Ketvirtasis mūsų bendras titulas sugrąžina mus prie pirmojo titulo mūsų titulų sąraše. Būdami Dangiškojo Tėvo Sūnūs esame visko, ką Jis turi, paveldėtojai.

„Ir pati Dvasia liudija mūsų dvasiai, kad esame Dievo vaikai.

O jei esame vaikai, tai ir paveldėtojai. Mes Dievo paveldėtojai ir paveldėtojai drauge su Kristumi, jeigu su juo kenčiame, kad su juo būtume pagerbti.“8

Apmąstykite tai, mano mylimi broliai. Mes paveldėtojai drauge su Kristumi!

Argi logiška, kad daugelis mūsų praleidžiame daug savo brangaus laiko, minčių, išteklių ir energijos vaikydamiesi prestižo, pasaulietiškų dalykų, ar žaisdami naujausiais ir kiečiausiais elektroniniais prietaisais?

Viešpats suteikė mums dievišką pažadą, kad tie, „kurie tik yra ištikimi, kad gautų šias dvi kunigystes <…> ir išaukštintų savo pašaukimą <…> [priims] mane, – sako Viešpats; <…> o tas, kuris priima mane, priima mano Tėvą; <…> todėl viskas, ką turi mano Tėvas, bus atiduota jam.“9

Mano protas nepajėgus įsivaizduoti visko, ką aprėpia šis pažadas. Bet aš žinau, kad jis nuostabus, dieviškas, amžinas ir vertas visų mūsų gyvenimo pastangų.

Kaip gi mes galėtume, tai žinodami, noriai ir džiugiai neįsitraukti į tarnystę Viešpačiui ir savo artimui bei būti vertiems savo pareigų Dievo kunigystėje?

Tai pats kilniausias darbas, kuris išbandys mus visais įmanomais būdais ir pareikalaus kiekvieno mūsų sugebėjimo. Ar trokštame pamatyti, kaip atsiveria dangūs ir išgirsti Šventosios Dvasios kuždesius, kurie parodo mums kelią? Tuomet iš visų jėgų imkimės šio svarbaus darbo, kuris kur kas didingesnis už mus!

Tarnavimas Dievui ir artimui išmėgins mus ir pavers mus didingesniais, nei kada manėme būsią.

Galbūt jūs manote esąs nereikalingas, nepastebėtas ar nenorimas, arba kad esate niekas.

Aš nuoširdžiai apgailestauju, jei kažkuris, turintis kunigystę, taip jaučiasi. Be abejonės jus mato ir jūs esate reikalingas Dangiškajam Tėvui. Jis myli jus. Ir aš visiškai įsitikinęs, kad jūs reikalingas jūsų Bažnyčiai.

Argi nežinote, kad „Dievas pasirinko, kas pasauliui kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas pasirinko, kas pasauliui silpna, kad sugėdintų galiūnus“?10

Galbūt tiesa, kad esame silpni. Galbūt tiesa, kad nesame išmintingi ar galingi. Bet kai Dievas darbuojasi per mus, niekas negali mums pastoti kelio.11

Todėl esate reikalingi. Turite įnešti savo ypatingą indėlį, o Dievas jį smarkiai išaukštins. Jūsų gebėjimas prisidėti nepriklauso nuo jūsų pašaukimo Bažnyčioje. Jūsų galimybės tarnauti yra beribės. Jei sėdite ant atsarginių žaidėjų suolelio, raginu jus išbėgti į aikštę.

Nelaukite konkretaus pašaukimo, kad visiškai įsitrauktumėte į Dievo karalystės statybą. Kaip kunigystę turintys jūs jau esate pašaukti darbui. Kasdien studijuokite Dievo žodį ir melskitės Dangiškajam Tėvui, įsisavinkite sugrąžintos Evangelijos principus, dėkokite Dievui ir prašykite Jo vadovavimo. Tada laikykitės to, ko išmokote, pirmiausia šeimoje, bet taip pat ir gyvenimiškose situacijose.

Didingo Kompozitoriaus simfonijoje jūs turite sugroti savo dalį ir sudainuoti savo natas. Jei to nepadarysite, žinoma, simfonija tęsis. Tačiau, jei jūs atsistosite, prisijungsite prie choro ir leisite Dievo galiai veikti per jus, išvysite, kaip atsiveria dangaus langai ir Jis „pilte [apipils] jus visokeriopa palaima“.12 Atitikite savo tikrąjį Dievo sūnaus potencialą ir galėsite būti gėrio jėga savo šeimoje, namuose, bendruomenėje, tautoje, ir, be abejonės, pasaulyje.

Per darbą, kai paaukosite savo gyvenimą vardan tarnystės kitiems,13 augsite ir vystysitės, kol tapsite „tikrais vyrais pagal Kristaus pilnatvės amžiaus saiką.“14 Tuomet būsite pasiruošę kartu su Kristumi paveldėti viską, ką turi Tėvas.

Jūs esate svarbūs Dievui

Mano brangūs broliai, mano brangūs draugai, jūs esate svarbūs. Jūs esate mylimi. Jūs esate reikalingi. Šis darbas yra tikras. Kunigystė, kurią turite privilegiją turėti, tikrai yra iš Dievo.

Meldžiu, kad apmąstydami daugybę verto kunigystės turėtojo titulų, atrastumėte dievišką palankų vėją, kuris visada pakylės jus link didžio palikimo, kurį Dangiškasis Tėvas saugo jums. Apie tai liudiju ir palieku jums savo palaiminimą šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.