Paklusnumas įstatymui yra laisvė

Vyresnysis L. Tomas Peris

Iš Dvylikos Apaštalų Kvorumo


L. Tomas Peris
Vyrai ir moterys iš Dievo gauna dovanų valios laisvę, tačiau jų laisvė ir, savo ruožtu, amžinoji laimė, ateina per paklusnumą Jo įstatymams.

Per praeitas Kalėdas gavau ypatingą dovaną, kuri sukėlė daug prisiminimų. Ją man padovanojo mano dukterėčia. Tai buvo vienas iš daiktų, kurį palikau mūsų senajame šeimos name, iš kurio išsikėliau po santuokos. Ta dovana buvo ruda knygelė, kurią laikau rankoje. Tai knygelė, kuri buvo dalijama PDŠ kariškiams, stojantiems į ginkluotąsias pajėgas per Antrąjį pasaulinį karą. Asmeniškai aš laikiau šia knygelę dovana iš Prezidento Heberio Dž. Granto ir jo patarėjų Dž. Rubeno Klarko ir Deivido O. Makėjaus.

Šie trys Dievo pranašai knygelės pradžioje užrašė: „Ginkluotų pajėgų veikla neleidžia mums palaikyti nuolatinio ryšio su jumis nei tiesiogiai, nei per tarpininkus. Daugiausia ką galime padaryti, tai suteikti jums šiuolaikinio apreiškimo ir Evangelijos principų aiškinimo dalis, kurios, kad ir kur būtumėte, atnaujins jūsų viltį ir tikėjimą bei paguodą ir dvasios ramybę.“1

Šiandien atsidūrėme kitame kare. Tai karas ne ginklais. Tai karas mintimis, žodžiais ir darbais. Tai karas prieš nuodėmę ir mums labiau nei bet kada anksčiau reikia prisiminti įsakymus. Pasaulietiškumas tampa norma, o daugelis jo idėjų bei normų tiesiogiai prieštarauja tam, ką Viešpats įsteigė savo vaikų labui.

Toje rudoje knygelėje iškart po Pirmosios Prezidentūros laiško eina „Įvadinė pastaba kariškiams“, pavadinta Paklusnumas įstatymui yra laisvė. Ten kariuomenės įstatymas, kuris yra „visų kariškių labui“, gretinamas su dievišku įstatymu.

Ten rašoma: „Visatoje, kurią valdo Dievas taip pat yra įstatymas – universalus, amžinas <…> įstatymas – su tikromis palaimomis ir nesikeičiančiomis nuobaudomis.“

Paskutiniai tos pastabos žodžiai sutelkti ties paklusnumu Dievo įsakymams: „Jei norite grįžti pas savo šeimas garbingai, <…> būti žmogumi ir laimingai gyventi – tuomet laikykitės Dievo įstatymo. Tokiu būdu galėsite prie neįkainojamų ginamų laisvių pridėti dar vieną, nuo kurios gali priklausyti kitų likimas – laisvę nuo nuodėmių. Nes išties „paklusnumas įstatymui yra laisvė“.2

Kodėl frazė „paklusnumas įstatymui yra laisvė“ šiandien man turi tiek daug prasmės? Kodėl tai turi prasmės mums visiems?

Galbūt todėl, kad mes sužinojome apie mūsų ikimirtingąją istoriją. Mes pripažįstame, kad kai Dievas, Amžinasis Tėvas, pateikė mums Savo planą laikų pradžioje, šėtonas norėjo sužlugdyti tą planą. Jis sakė, kad išpirks visą žmoniją; kad nė viena siela nebus prarasta; ir Šėtonas neabejojo, kad gali įgyvendinti savo pasiūlymą. Bet buvo nepriimtina kaina – žmogui Dievo padovanotos valios laisvės sunaikinimas (žr. Mozės 4:1–3). Apie šią dovaną Prezidentas Haroldas B. Ly sakė: „Valios laisvė yra pati didžiausia Dievo dovana žmonijai po gyvybės.“3 Tai ne mažmožis, kad šėtonas norėjo nepaisyti žmogaus valios laisvės. Iš tiesų tai tapo pagrindiniu ginčo objektu, dėl kurio buvo kariaujama danguje. To karo pergalė buvo pergalė dėl žmogaus valios laisvės.

Tačiau Šėtonas nepasidavė. Jo atsarginis planas – kurį jis vykdo nuo Adomo ir Ievos laikų – buvo gundyti vyrus ir moteris ir iš esmės įrodyti, kad esame neverti Dievo duotos valios laisvės dovanos. Šėtonas turi begalę priežasčių daryti tai, ką daro. Turbūt pats galingiausias motyvas tai kerštas. Tačiau jis taip pat nori padaryti vyrus ir moteris tokius pat nelaimingus kaip jis. Niekas iš mūsų neturėtų nuvertinti Šėtono pasiryžimo laimėti. Jo vaidmuo Dievo amžinajame plane sukuria priešingybę visame kame” (žr. 2 Nefio 2:11) ir išmėgina mūsų valios laisvę. Kiekvienas jūsų ir mano sprendimas yra mūsų valios laisvės išmėginimas. Mūsų pasirinkimas tarp paklusnumo ir nepaklusnumo Dievo įsakymams iš tikrųjų yra pasirinkimas tarp laisvės ir amžinojo gyvenimo bei nelaisvės ir mirties.

Šios pagrindinės doktrinos aiškiai mokoma antrame Antrosios Nefio knygos skyriuje: „Todėl pagal kūną žmonės yra laisvi; ir jiems duota visa tai, kas būtina žmogui. Ir jie laisvi pasirinkti laisvę ir amžinąjį gyvenimą per didįjį visų žmonių Tarpininką arba pasirinkti nelaisvę ir mirtį, sulig velnio nelaisve ir galia; nes jis siekia, kad visi žmonės būtų nelaimingi kaip jis pats“ (2 Nefio 2:27).

Daugeliu prasmių šis pasaulis visada dalyvauja kare. Manau, kad Pirmoji Prezidentūra siųsdama man tą rudą knygelę nerimavo dėl svarbesnio karo nei Antrasis pasaulinis karas. Taip pat manau, kad jie vylėsi, jog ta knygelė bus skydas prieš Šėtoną ir jo armijas šiame svarbesniame kare – kare prieš nuodėmę – ir man bus priminimas gyventi pagal Dievo įsakymus.

Vienas iš būdų įvertinti save ir palyginti su buvusiomis kartomis – pagal vieną iš seniausių standartų, žinomą kaip dešimt įsakymų. Didžiajai civilizuoto pasaulio daliai, ypač judaizmo ir krikščionybės pasauliui, dešimt įsakymų yra labiausiai pripažintos ir ilgalaikės ribos tarp gėrio ir blogio.

Mano nuomone, šiandien kaip niekad anksčiau rimtai žiūrima į keturis iš dešimties įsakymų. Mūsų kultūra niekina ir smerkia žmogžudystę, vagystes, melą ir vis dar tikima, kad vaikai atsakingi savo tėvams.

Bet plačiojoje visuomenėje mes įprastai nepaisome likusių šešių įstatymų:

  1. Jei pasaulietiškus prioritetus galime laikyti rodikliais, tai tikrai turime „kitų dievų“, kuriuos laikome svarbesniais už tikrąjį Dievą.
  2. Stabais paverčiame žymius žmones, gyvenimo būdą ar turtus, o kartais net drožinius ar daiktus.
  3. Naudojame Dievo vardą įvairiausiais šventvagiškais būdais, įskaitant priežodžių ir keiksmažodžių vartojimą.
  4. Šabo dieną naudojame didžiausioms žaidynėms, pramogoms, apsipirkinėjimams ir praktiškai viskam, tik ne garbinimui.
  5. Seksualinius santykius už santuokos ribų naudojame pramogai ir pasilinksminimui.
  6. Ir geidulys tapo per daug įprasta gyvenimo dalimi (žr. Išėjimo 20:3–17).

Pranašai visais Evangelijos laikotarpiais nuolatos įspėdavo dėl dviejų svarbesnių įsakymų, susijusių su žmogžudyste ir svetimavimu, laužymo. Aš matau bendrą šių dviejų labai svarbių įsakymų pagrindą – tai tikėjimas, kad gyvenimas yra Dievo prerogatyva ir kad mūsų fiziniai kūnai – mirtingojo gyvenimo šventyklos – turėtų būti kuriami Dievo nustatytose ribose. Keisdamas Dievo įstatymus dėl gyvenimo pradžios ir pabaigos savo taisyklėmis, žmogus elgiasi labai įžūliai ir daro labai sunkią nuodėmę.

Tokios neatsakingos nuostatos dėl santuokos šventumo labiausiai veikia šeimas – šeimų tvirtumas silpnėja pavojingais tempais. Tai daro visuotinę žalą visuomenei. Aš matau tiesiogines priežastis ir pasekmes. Nesilaikydami įsipareigojimo ir ištikimybės savo sutuoktiniui, mes pašaliname klijus, laikančius mūsų visuomenę kartu.

Yra naudinga manyti, kad įsakymai yra meilingi mūsų išmintingo ir visa žinančio Dangiškojo Tėvo patarimai. Jo tikslas yra mūsų amžinoji laimė ir Jo įsakymai yra žemėlapis, kurį Jis mums davė, kad sugrįžtume pas Jį ir tik taip būsime amžinai laimingi. Kaip svarbu mūsų amžinajai laimei yra namai ir šeima? 141-ame rudos knygelės puslapyje parašyta: „Iš tiesų rojus yra ne kas kita kaip mūsų namų projekcija į amžinybę.“4

Šeimos ir namų doktrina neseniai buvo labai aiškiai ir pabrėžtinai pakartota leidinyje „Šeima. Pareiškimas pasauliui“. Jame skelbiama amžinoji šeimų prigimtis ir po to paaiškinamas ryšis su garbinimu šventykloje. Pareiškime taip pat pateikiamas įstatymas, ant kurio pastatyta šeimos amžinoji laimė. Jame rašoma, kad „šventos dauginimosi galios būtų naudojamos tik tarp vyro ir moters, kurie oficialiai sutuokti kaip vyras ir žmona“.5

Dievas savo pranašams apreiškia, kad egzistuoja moralės principai. Nuodėmė visada bus nuodėmė. Nepaklusnumas Viešpaties įsakymams visada atitolins mus nuo Jo palaimų. Pasaulis nuolatos ir dramatiškai keičiasi, tačiau Dievas, Jo įsakymai ir pažadėti palaiminimai nesikeičia. Jie yra galutiniai ir nesikeičiantys. Vyrai ir moterys iš Dievo gauna dovanų valios laisvę, tačiau jų laisvė ir, savo ruožtu, amžinoji laimė ateina per paklusnumą Jo įstatymams. Alma mokė savo nukrypusį sūnų Koriantoną: „Nelabumas niekada nebuvo laimė“ (Almos41:10).

Šiais Evangelijos pilnatvės sugrąžinimo laikais Viešpats vėl apreiškia mums pažadėtus palaiminimus už paklusnumą Jo įsakymams.

130-tame Doktrinos ir Sandorų skyriuje rašoma:

„Yra įstatymas, neatšaukiamai paskelbtas danguje prieš šio pasaulio įkūrimą, kuriuo pagrįsti visi palaiminimai;

ir kada gauname kokį nors palaiminimą iš Dievo, – tai dėl paklusnumo tam įstatymui, kuriuo jis pagrįstas“ (DS 130:20–21).

Be abejonės, negali būti kitos doktrinos, kuri Raštuose būtų stipriau išreikšta nei nekintantys Viešpaties įsakymai ir jų ryšys su mūsų, kaip asmenų, šeimų ir visuomenės, laime ir gerove. Yra objektyviai egzistuojantys moralės dėsniai. Nepaklusnumas Viešpaties įsakymams visada atitolins mus nuo Jo palaimų. Šie dalykai nesikeičia.

Pasaulyje, kuriame visuomenės moralės kompasas nukrypsta nuo tiesos, Jėzaus Kristaus Evangelija niekada nenukrypsta. Taip pat neturėtų nukrypti jos kuolai ir apylinkės, jos šeimos ar nariai. Neturėtume svarstyti, kurių įstatymų svarbu laikytis, bet pripažinti visus Dievo įsakymus. Turime stovėti tvirtai ir nepajudinamai, visiškai pasitikėdami Viešpaties pastovumu ir Jo pažadais.

Visuomet būkime šviesa ant kalno – pavyzdys, kaip laikytis įsakymų, kurie niekada nesikeitė ir nepasikeis. Kaip ši knygelė ragino PDŠ kariškius tvirtai laikytis moralės karo metu, taip mes šių dienų kare būkime švyturiu visai žemei, o ypač Dievo vaikams, kurie ieško Viešpaties palaiminimų. Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1. First Presidency, in Principles of the Gospel (1943), i.

  2.  

    2. Principles of the Gospel, v, vii, viii.

  3.  

    3. Teachings of Presidents of the Church: Harold B. Lee (2000), 4.

  4.  

    4. Stephen L Richards, in Principles of the Gospel, 141.

  5.  

    5. „Šeima. Pareiškimas pasauliui.“