Ramybė asmeniniame gyvenime – atlygis už teisumą

Pastarieji įvykiai privertė mane galvoti apie ramybės doktriną, o tiksliau apie Jėzaus Kristaus vaidmenį padedant kiekvienam iš mūsų asmeniniame gyvenime patirti ilgalaikę ramybę.

Per pastaruosius keletą mėnesių mane giliai paveikė du įvykiai. Pirma, aš kalbėjau per žudynes Njutaune, Konektikuto valstijoje, kartu su kitais 25, tarp kurių buvo 19 vaikų, gyvybę praradusios brangios šešiametės Emilės Parker laidotuvėse. Gedėjau su jos šeima ir suvokiau, kad iš daugelio buvo atimta ramybė. Pastebėjau jos tėvų, Roberto ir Alisos Parkerių, stiprybę ir tikėjimą.

Antra, susitikau su tūkstančiais ištikimų Bažnyčios narių Dramblio Kaulo Kranto Abidžano mieste.¹ Ši prancūziškai kalbanti Vakarų Afrikos šalis išgyveno ekonominį sunkmetį, karinį perversmą ir du neseniai vykusius pilietinius karus, kurie baigėsi 2011 metais. Tačiau būdamas šalia jų, jaučiau ypatingą ramybę.

Dažnai nutinka įvykiai, kurie pavagia mūsų ramybę ir padidina pažeidžiamumo jausmą.

Kas gali pamiršti blogio išpuolius 2001 metų rugsėjo 11-ąją prieš įvairias JAV vietas? Tokie įvykiai primena, kaip greitai mūsų ramybės ir saugumo jausmai gali būti sunaikinti.

Kai į šiaurinį Pasaulinio prekybos centro bokštą rėžėsi pirmasis lėktuvas, mūsų sūnus su žmona, besilaukiantys trečiojo vaiko, gyveno Niujorko mieste už trijų kvartalų nuo jo. Jie užkopė ant savo daugiabučio stogo ir pasibaisėjo, pamatę tai, kas, jų nuomone, buvo baisus nelaimingas atsitikimas. Tada jie pamatė, kaip antrasis lėktuvas rėžėsi į pietinį bokštą. Jie staiga suprato, kad tai ne atsitiktinumas ir pamanė, kad žemutinė Manhatano dalis buvo užpulta. Griuvus pietiniam bokštui, jų daugiabutį apgaubė ant žemutinio Manhatano nusileidęs dulkių debesis.

Sutrikę dėl to, ką matė, ir bijodami tolimesnių išpuolių, jie patraukė į saugesnę vietą – į Bažnyčiai priklausantį Manhatano kuolo pastatą Linkolno centre. Ten atvykę jie pamatė, kad susirinkti prie kuolo centro taip pat nusprendė dešimtys kitų narių iš žemutinio Manhatano. Jie mums paskambino, kad žinotume, kur jie yra. Kai sužinojome, kad jie yra saugūs, man palengvėjo, o jų buvimo vieta manęs nenustebino. Šiuolaikinis apreiškimas moko, kad Sionės kuolai yra apsauga ir „prieglobstis nuo audros ir nuo rūstybės, kai ji bus išlieta neskiesta ant visos žemės“.²

Ilgiau nei savaitę jie negalėjo grįžti į savo butą ir buvo priblokšti nekaltų žmonių žūties, tačiau patys didelės žalos nepatyrė.

Man apmąstant šiuos įvykius įspūdį padarė doktrininiai skirtumai tarp visuotinės arba pasaulio ramybės ir ramybės asmeniniame gyvenime.³

Gimus Gelbėtojui gausi dangaus kareivija šlovino Dievą ir skelbė: „Garbė Dievui aukštybėse, o žemėje ramybėjo mylimiems žmonėms!“⁴

Tačiau, kaip buvo kandžiai pastebėta, net šiuo amžinybės atžvilgiu svarbiu laikotarpiu po Dievo Sūnaus gimimo, karalius Erodas Betliejuje vykdė nekaltų kūdikių žudynes.⁵

Valios laisvė yra būtina laimės plane. Ji leidžia atsirasti meilei, pasiaukojimui, asmeniniam augimui ir patirčiai, kurie yra būtini mūsų amžinajam tobulėjimui. Ši valios laisvė taip pat leidžia atsirasti visokiam skausmui ir kančioms, kurias patiriame šiame gyvenime, net kai jas sukelia mums nesuprantami dalykai ir niokojantys, blogi kitų žmonių pasirinkimai. Netgi Dangaus karas vyko dėl mūsų valios laisvės ir yra labai svarbus, siekiant suprasti žemiškąją Gelbėtojo misiją.

Kaip perpasakojama 10-ame Mato skyriuje, Gelbėtojas mokė Dvylika ir pripažino, kad Jo misija nesuteiks visuotinės šio mirtingojo gyvenimo ramybės. Apaštalams buvo nurodyta doriems namams, kuriuose jie lankėsi, palikti ramybę, bet jie buvo perspėti, kad bus „tarp vilkų <…> [ir] visų nekenčiami dėl mano vardo. Bet kas ištvers iki galo, bus išgelbėtas.“⁶ Reikšminga frazė pasakyta 34 eilutėje: „Nemanykite, jog aš atėjau nešti žemei ramybės.“⁷ Akivaizdu, kad Kristaus žemiškosios tarnystės metu žemėje nebuvo visuotinės taikos, ir jos nėra dabar.

Viešpaties Doktrinai ir Sandoroms duotoje pratarmėje mokoma kelių itin svarbių principų. Tiems, kurie neatgailavo, sakoma, kad Jo Dvasia (Kristaus Dvasia), kuri yra duodama kiekvienam ateinančiam į pasaulį,⁸ „ne visada plūksis su žmogumi.“⁹ Taip pat „taika bus paimta nuo žemės.“¹⁰ Pranašai paskelbė, kad iš tikrųjų taika buvo paimta nuo žemės.¹¹ Liuciferis dar nebuvo supančiotas ir savo valdose rodo jėgą.¹²

Taika pasaulyje visada buvo ir bus visur esančių gerų žmonių teisus siekis. Siekdami šio tikslo niekada neturime pasiduoti. Tačiau prezidentas Džozefas F. Smitas mokė: „Ta ramybės ir meilės dvasia niekada neateis į pasaulį, <…> kol žmonija nepriims Dievo tiesos ir Jo žinios <…> ir nepripažins jo jėgos ir įgaliojimo, kuris yra dieviškas.“¹³

Mes nuoširdžiai viliamės ir meldžiamės dėl visuotinės ramybės, bet asmeniškai ir šeimose gauname tokią ramybę, kuri yra už teisumą pažadėtasis atlygis. Ši ramybė tai pažadėtoji Gelbėtojo misijos ir apmokančiosios aukos dovana.

Šis principas yra glaustai užfiksuotas Doktrinoje ir Sandorose: „Bet įsisavinkite, jog tas, kuris daro teisumo darbus, gaus savo atlygį, būtent ramybę šiame pasaulyje ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje.“¹⁴

Prezidentas Džonas Teiloras mokė, kad ramybė yra ne tik trokština, bet „ji yra Dievo dovana“.¹⁵

Ramybė, apie kurią kalbu, tai ne tik laikinas nusiraminimas. Tai stipri, išliekanti laimė ir dvasinis pasitenkinimas.¹⁶

Prezidentas Hiberis Dž. Grantas taip nusakė Gelbėtojo ramybę: „Jo ramybė palengvins mūsų kančias, sutvarstys mūsų sudužusias širdis, ištrins mūsų neapykantas, mūsų krūtinėse sudaigins artimo meilę, kuri užlies mūsų sielas ramumu ir laime.“¹⁷ Per savo susitikimus su Emilės Parker tėvais mačiau, kad Gelbėtojo ramybė palengvino jų kančias ir dabar padeda sutvarstyti jų sudužusias širdis. Pažymėtina, kad iš karto po šaudymo, brolis Parkeris pareiškė, kad atleidžia smurtautojui. Kaip sakė Prezidentas Grantas, Gelbėtojo ramybė gali „ištrinti mūsų neapykantas“. Teismas yra Viešpaties.

Dramblio Kaulo Kranto šventieji per pilietinį karą, vykusį jų šalyje, ramybę rado sutelkdami dėmesį į gyvenimą pagal Jėzaus Kristaus Evangeliją, ypač akcentuodami šeimos istorijos ir šventyklos darbą už savo protėvius.¹⁸

Mes visi ilgimės ramybės. Ramybė tai ne tik saugumas ar karo, smurto, konfliktų ir nesutarimų nebuvimas. Ramybė ateina iš žinojimo, kad Gelbėtojas žino, kas mes esame, žino, kad tikime Juo, mylime Jį ir laikomės Jo įsakymų netgi, ir būtent, niokojančių gyvenimo išbandymų ir tragedijų sūkuryje. Širdžiai paguodos teikia Viešpaties atsakymas, duotas pranašui Džozefui Smitui Liberčio kalėjime:

„Mano sūnau, ramybė tavo sielai; pasipriešinimas tau ir suspaudimai truks tik trumpą akimirką;

ir tada, jei gerai tai ištversi, Dievas išaukštins tave aukštybėse.“¹⁹

Atminkite, „Dievas yra ne sumaišties, bet santarvės Dievas.“²⁰ Tiems, kurie atmeta Dievą, nėra taikos. Mes visi danguje dalyvavome pasitarimuose, kurie suteikė moralės laisvę, mes žinojome, kad dėl piktnaudžiavimo pasirinkimo laisve bus gyvenimo skausmas ir netgi nenusakomos tragedijos. Supratome, kad tai gali padaryti mus piktus, sumišusius, neapsaugotus ir pažeidžiamus. Bet mes taip pat žinojome, kad Gelbėtojo Apmokėjimas pergalės ir padengs visus mirtingojo gyvenimo nesąžiningumus ir atneš mums ramybę. Ant vyresniojo Meriono D. Henkso sienos kabėjo įrėmintas Ugo Bečio posakis: „Tikėti Dievą – tai žinoti, kad visos taisyklės bus teisingos ir kad bus nuostabių netikėtumų.“²¹

Kokie yra ramybės šaltiniai? Daugelis ramybės ieško žemiškais būdais, kurie niekada nebuvo ir niekada nebus sėkmingi. Ramybė nerandama įgijus didžius turtus, jėgą ar aukštą padėtį.²² Ramybė nerandama malonumų paieškose, pramogose ar poilsyje. Nė vienas iš šių dalykų, net jei jo pasiekta gausiai, negali sukurti jokios ilgalaikės laimės ar ramybės.

Emos Lu Teinės mylima giesmė užduoda tinkamus klausimus: „Kur man taikos ieškot? Kur rast paguodą, kai niekas kita nepagydo manęs?“²³ Atsakymas yra Gelbėtojas, kuris yra ramybės šaltinis ir kūrėjas. Jis yra „Ramybės Kunigaikštis“.²⁴

Kaip galime likti arti Gelbėtojo? Svarbūs teisumo, už kurį apdovanojama išliekančia ramybe, pavyzdžiai yra nusižeminimas priešais Dievą, nuolatinė malda, atgaila už nuodėmes, žengimas į krikšto vandenis su sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia bei tapimas Jėzaus Kristaus mokiniu.²⁵ Kai karalius Benjaminas perdavė šią jaudinančią žinią apie Kristaus Apmokėjimą, minia parpuolė ant žemės. „Viešpaties Dvasia atėjo ant jų, ir jie buvo pripildyti džiaugsmo, gavę savo nuodėmių atleidimą ir turėdami sąžinės ramybę, dėl savo nepaprasto tikėjimo Jėzumi Kristumi.“²⁶ Atgaila ir teisus gyvenimas įsileidžia sąžinės ramybę, kuri yra būtina pasitenkinimui gauti.²⁷ Jei buvo rimtas prasižengimas, tam, kad atsirastų ramybė, reikalingas nuodėmės išpažinimas.²⁸ Ko gero nieko negalima sulyginti su ramybe, kurią nuodėmių iškankinta siela gauna perleisdama savo naštą Viešpačiui ir siekdama Apmokėjimo palaiminimų. Kaip sudėta kitoje populiarioje Bažnyčios giesmėje: „Prie kojų Jo dėkime savo naštas ir šlovinkim Jį giesmėmis.“²⁹

Širdis džiaugiasi, kai suvokiu, kad mūsų dienomis dešimtys tūkstančių vaikinų, merginų ir vyresnio amžiaus misionierių priėmė kvietimą būti mūsų Viešpaties ir Gelbėtojo Jėzaus Kristaus pasiuntiniais. Jie neša sugrąžintąją ramybės Evangeliją pasauliui, vienu metu vienam žmogui ir vienai šeimai – vykdo teisumo darbą, nešdami šią ramybę Dangiškojo Tėvo vaikams.

Bažnyčia yra prieglobstis, kuriame Kristaus pasekėjai įgyja ramybę. Kai kurie jaunuoliai pasaulyje sako, kad yra dvasingi, bet ne religingi. Dvasiniai jausmai tai geras pirmas žingsnis. Tačiau Bažnyčioje mes randame draugus, esame mokomi ir maitinami geruoju Dievo žodžiu. Dar svarbiau, Bažnyčioje yra kunigystės įgaliojimas, teikiantis šventas apeigas ir sandoras, sujungiančias šeimas ir parengiančias kiekvieną iš mūsų grįžimui į celestialinę karalystę pas Dievą Tėvą ir Jėzų Kristų. Šios apeigos atneša ramybę, nes tai sandoros su Viešpačiu.

Šventyklos tai vieta, kur vyksta daugelis šių šventų apeigų, jose taip pat randamas ramus prieglobstis nuo pasaulio. Besilankantieji šventyklos teritorijoje arba dalyvaujantieji šventyklos atvirų durų renginiuose taip pat jaučia šią ramybę. Prisimenu vieną tokį ryškų įvykį – Fidžio Suva šventyklos atvirų durų dienąs ir pašventinimą. Dėl politinės suirutės sukilėliai padeginėjo namus ir plėšikavo Suvos miesto centre, užėmė Parlamento rūmus ir paėmė įkaitais įstatymų leidėjus. Šalyje buvo karo padėtis. Fidžio kariškiai davė bažnyčiai laikiną leidimą rinktis atvirų durų renginyje ir nedidelei grupei – dalyvauti pašventinime. Rūpinantis narių saugumu, visi nebuvo kviečiami. Be pirmosios Navū šventyklos tai buvo vienintelis toks pašventinimas, vykęs itin sunkiomis sąlygomis.

Viena iš pakviestųjų į atvirų durų renginį buvo indų kilmės induistė, parlamento narė, prieš tai paimta įkaite, bet vėliau paleista dėl to, kad buvo moteris.

Celestialiniame kambaryje, išsilaisvinusi nuo pasaulio sumaišties, ji apsipylė ašaromis, kai dalinosi jausmais apie užplūdusią ramybę. Ji jautė kaip Šventoji Dvasia guodžia ir liudija apie šventyklos šventumą.

Gelbėtojas yra tikros ramybės šaltinis. Nors bus išbandymų, dėl Gelbėtojo Apmokėjimo ir malonės už teisų gyvenimą bus atlyginta asmenine ramybe. Gelbėtojas jaukioje Velykų vakarienės menėje pažadėjo Savo apaštalams, kad jie bus palaiminti Globėju – Šventąja Dvasia, ir tada ištarė šiuos svarbius žodžius: „Aš jums palieku ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne taip aš ją duodu, kaip duoda pasaulis.“³⁰ Ir prieš tardamas užtariančią maldą, pasakė: „Aš jums tai kalbėjau, kad manyje atrastumėte ramybę. Pasaulyje jūsų priespauda laukia, bet jūs būkite drąsūs: aš nugalėjau pasaulį!“³¹

Eliza R. Snou nuostabiai perteikė šią koncepciją.

Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.