Stovėkite šventose vietose ir nesitraukite

Broliai, garbė būti kartu su karališkosios Dievo kunigystės turėtojais. Mes gyvename paskutinėmis dienomis „sunkiais laikais“.¹ Mūsų, kaip kunigystės turėtojų, atsakomybė yra stovėti tvirtai pasiėmus tikėjimo skydą, kuriuo galėsime užgesinti visas ugningas piktojo strėles. Pasauliui mes esame pavyzdys, ginantis mums Dievo duotas teises ir laisves, kurių negalima iš mūsų atimti. Mes giname savo namus ir savo šeimas.

Kai mokiausi devintoje klasėje,sugrįžau iš savo pirmųjų kitame mieste vykusių mokyklos beisbolo komandos rungtynių. Mano tėvas suprato, kad ilgoje kelionėje namo aš susidūriau su Evangelijos standartų neatitinkančia kalba ir elgesiu. Mano tėvas, profesionalus menininkas, prisėdo ir nupiešė riterį – pilis ir karalystes ginantį karį.

Kai piešdamas jis skaitė iš Raštų, aš sužinojau, kaip būti tikru kunigystės turėtoju – reikia globoti ir ginti Dievo karalystę. Apaštalo Pauliaus žodžiai buvo mano kelrodis:

„Todėl imkitės visų Dievo ginklų, kad galėtumėte piktąją dieną pasipriešinti ir visa nugalėję, išsilaikyti.

Tad stovėkite susijuosę strėnas tiesa, apsivilkę teisumo šarvais

ir apsiavę kojas ryžtu skleisti taikos Evangeliją.

Visais atvejais pasiimkite tikėjimo skydą, su kuriuo užgesinsite visas ugningas piktojo strėles.

Pasiimkite ir išganymo šalmą bei Dvasios kalaviją, tai yra Dievo žodį.“²

Broliai, kai mes esame ištikimi kunigystėje, šiuos šarvus gauname kaip Dievo dovaną. Mums reikalingi šie šarvai!

Jaunuoliai, jūsų tėvai ir seneliai niekada nesusidūrė su gundymais, su kuriais jūs susiduriate kasdien. Jūs gyvenate paskutinėmis dienomis. Jei jūsų tėvas būtų norėjęs prisidaryti rūpesčių, jis turėtų jų ieškoti. Dabar tam nereikia pastangų! Pagundos šiais laikais pačios jus suranda! Prašau, neužmirškite to! Šėtonas trokšta užvaldyti jus ir „nuodėmė tyko prie durų.“³ Kaip atremsite jo karingą taktiką? Apsiginkluokite visais Dievo ginklais.

Leiskite pasidalinti pamokymu iš kito mano gyvenimo įvykio:

1982 metų sausio mėnesį BJ universitete, Provo mieste, Jutos valstijoje kalbėjau dvasinėje valandėlėje. Pasiūliau studentams įsivaizduoti, kad Bažnyčia buvo vienoje sakyklos pusėje, o už poros žingsnių, kitoje pusėje, buvo pasaulis. Tai iliustravo nedidelį atstumą tarp pasaulio ir Bažnyčios standartų tais laikais, kada mokiausi mokykloje. Vėliau, stovėdamas prieš studentus po 30 metų, taip pat laikydamas rankas, paaiškinau: pasaulio standartai labai nutolo nuo Bažnyčios. Jie nutolo taip toli už šio pastato ribų, už horizonto, kad jų nebeįmanoma pamatyti. Mes, mūsų vaikai ir vaikaičiai turime neužmiršti, kad Bažnyčia išlieka nepakitusi, o pasaulis nuolat juda ir tas atotrūkis tarp Bažnyčios ir pasaulio standartų vis didėja ir didėja. <…> Taigi būkite labai atsargūs. Jei vertinsite savo veiksmus ir Bažnyčios standartus pagal tai, kur pasaulis yra ir kur jis eina, pamatysite, kad jūs esate ne ten, kur turėtumėte būti.“⁴

Tuomet 1982-aisias aš negalėjau įsivaizduoti, kaip toli ir kaip greitai pasaulis nutols nuo Dievo duotos doktrinos, principų ir įsakymų. Tačiau Kristaus ir Jo Bažnyčios standartai nepakito. Kaip Jis mokė – „tiesa liekaper amžių amžius“.⁵ Kai suvokiame ir priimame tai, tampame pasirengę įveikti socialinį spaudimą, patyčias ir net diskriminaciją, kuri ateina iš pasaulio ir iš kai kurių, vadinančių save draugais.

Daugelis mūsų pažįsta žmogų, galintį pasakyti: „Jei nori būti mano draugas, turi priimti mano vertybes.“ Tikras draugas neprašo mūsų rinktis tarp Evangelijos ir draugystės su juo ar ja. Atsakysiu pasinaudodamas Pauliaus žodžiais: „Saugokis tokių žmonių!“⁶ Tikras draugas mums suteikia stiprybės eiti ankštu ir siauru keliu.

Jei liekame Evangelijos sandorų, įsakymų ir apeigų kelyje, esame apsaugomi ir paruošiami atlikti Dievo darbą šiame pasaulyje. Kai laikomės Išminties Žodžio, mūsų valios laisvė yra apsaugota nuo tokių priklausomybę sukeliančių medžiagų, kaip alkoholis, narkotikai ar tabakas. Tarnauti esame pasirengę tada, kai mokame dešimtinę, studijuojame Raštus, priimame krikštą ir patvirtinimą, gyvename taip, kad galėtume nuolatos jausti Šventosios Dvasios bendrystę, vertai priimame sakramentą, laikomės skaistybės įstatymo, pasiruošiame ir priimame Melchizedeko kunigystę ir sudarome šventąsias sandoras šventykloje.

Šventykloje mes pasirengiame ir pasižadame gyventi pagal pasišventimo įstatymą. Norintys ir galintys misionieriais tapti jaunuoliai pradeda gyventi pagal šį įstatymą – per pirmuosius 20 savo gyvenimo metų Viešpačiui kaip dešimtinę aukodami 2 metų tarnavimą. Ši auka juos sustiprina siekiant aukščiausios gyvenimo sandoros. Daugeliui tai reikš galimybę būti užantspauduotiems šventykloje ir pradėti amžinąją šeimą.

Kai veržiamės pirmyn ankštu ir siauru keliu, auga mūsų dvasinė jėga – jėga naudotis valios laisve elgtis savarankiškai. Tiek vaikinams, tiek ir merginoms šis augimas padeda mokytis doktrinos ir dalintis savo liudijimais pagal naująją internetinę mokymo programą Ateikite ir sekite paskui mane.

Be to, naudokite savo valios laisvę taip, kad augtumėte kaip asmenybė. Atrasdami savo dovanas ir talentus, neužmirškite, kad tėvai ir mokytojai gali jums padėti, bet jūs privalote leistis vadovaujami Dvasios. Pasirinkite ir elkitės savarankiškai. Turėkite vidinę motyvaciją. Planuokite savo gyvenimą, išsilavinimą ar karjeros siekimą. Išbandykite pomėgius ir gebėjimus. Dirbkite ir tapkite save išlaikančiais. Užsibrėžkite tikslus, įveikite klaidas, įgykite patirties ir pabaikite, ką pradėjote.

Tuo pat metu dalyvaukite šeimos, kvorumo pamokose ir bendrose veiklose. Smagiai leiskite laiką visavertėse bendrose pramogose. Šiose veiklose išmoksite gerbti ir vertinti kitų dvasines dovanas bei amžinąją Dievo sūnų ir dukterų abipusiai papildančią prigimtį.

Visų pirma pasitikėkite Gelbėtoju! Nebijokite! Kai stropiai gyvename pagal Evangeliją, tampame tvirti Viešpatyje. Jo stiprybėje mes atsilaikysime prieš Antikristą, kuris sakys: „Valgyk, gerk ir linksminkis“, kadangi Dievas „išteisins [jus] darant tik nedaug nuodėmių; <…> tame nėra nieko blogo; <…> nes rytoj mirsime.“⁷ Viešpaties stiprybėje mes galime stoti prieš bet kokią filosofiją ar įsitikinimus, kurie neigia Gelbėtoją ir prieštarauja visiems Dievo vaikams skirtam didžiajam amžinajam laimės planui.

Mes neturime įgaliojimų derėtis dėl šio amžinojo plano sąlygų. Prisiminkime Nehemiją, kuriam buvo pavesta pastatyti Jeruzalės apsauginę sieną. Buvo norinčių, kad jis paliktų sieną ir taptų pažeidžiamas, bet Nehemijas atsisakė. Jis nebuvo nepakantus kitiems, tiesiog jis paaiškino: „Esu užsiėmęs dideliu darbu ir negaliu atvykti.“⁸

Kartais mes tampame dėmesio centru ir privalome „atremti priešginas“ tvirtai laikydamiesi Dievo standartų ir darydami Jo darbą. Liudiju jums, kad mums nereikia bijoti, jei mes grindžiame savo gyvenimus Jo doktrina. Mes galime būti nesuprasti ar susilaukti kritikos, ar netgi nepagrįstų kaltinimų, bet mes niekada nebūsime vieniši. Mūsų Gelbėtojas buvo „paniekintas ir atmestas žmonių“.⁹ Stovėti kartu su Juo yra mūsų šventa privilegija!

Ironiška, bet kartais tvirtai atstovėti reiškia vengti ar net pabėgti nuo pasaulio. Gelbėtojas tarė: „Eik šalin nuo manęs, šėtone!“¹⁰ Juozapas iš Egipto bėgo nuo Potifaro žmonos gundymų¹¹, Lehis paliko Jeruzalę, pasiėmė savo šeimą ir išėjo į tyrus.¹²

Būkite tikri, visiems pranašams savo laiku teko tvirtai atstovėti:

Nepaisant Šėtono išbandymų, Lamano ir Lemuelio, jo brolių, persekiojimų Nefiui teko atlikti neįprastą Viešpaties darbą. ¹³

Abinadis Kristų liudijo nepagrįstų kaltinimų, paniekos ir mirties akivaizdoje.¹⁴

Du tūkstančiai jaunųjų karių apgynė savo šeimas nuo tų, kurie niekino Evangelijos vertybes.¹⁵

Moronis iškėlė laisvės vėliavą, kad būtų išsaugota jo žmonių šeimų ir religijos laisvė.¹⁶

Samuelis, užsilipęs ant sienos, pranašavo Kristaus atėjimą net tuomet, kai į jį buvo mėtomi akmenys ir laidomos strėlės.¹⁷

Pranašas Džozefas Smitas sugrąžino Gelbėtojo Evangeliją, savo krauju užantspauduodamas savo liudijimą.¹⁸

Mormonų pionieriai tvirtai atstovėjo nuožmią priešpriešą ir sunkumus, ilgame kelyje sekdami pranašą ir įsikurdami vakaruose.

Šie nuostabūs tarnai ir Dievo Šventieji galėjo tvirtai atstovėti, nes jie stovėjo kartu su Gelbėtoju. Pažvelkime, kaip tvirtai atstovėjo Gelbėtojas:

Būdamas jaunuolis Jėzus ištikimai rūpinosi savo Tėvo reikalais, šventykloje skelbė Evangeliją mokytiems vyrams.¹⁹ Per savo tarnystę jis atliko kunigystės darbą – mokyti, gydyti, tarnauti, laiminti ir pakylėti kitus. Kai reikėjo, Jis drąsiai stodavo prieš blogį, netgi išvarė prekeivius iš šventyklos.²⁰ Jis taip pat gynė tiesą – žodžiais arba oria tyla. Kai aukštieji kunigai apskundė Jį Pilotui, Jėzus išmintingai ir be baimės reagavo į neteisybę ir tylėjo.²¹

Getsemanės sode mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas neatsitraukė ir išgėrė karčią Apmokėjimo taurę.²² Jis kentėjo ant kryžiaus, kad įvykdytų savo Tėvo valią, kol pagaliau galėjo ištarti „Atlikta!“²³ Jis ištvėrė iki galo. Atsakydamas į tobulą Gelbėtojo paklusnumą tvirtai atstovint, mūsų Dangiškasis Tėvas pareiškė: „Stebėkite mano Mylimąjį Sūnų, kuriuo aš labai patenkintas, kuriame pašlovinau savo vardą.“²⁴

Mano mylimi jauni ir pagyvenę kunigijos broliai, šlovinkime Dievo vardą tvirtai stovėdami su mūsų Gelbėtoju Jėzumi Kristumi. Turiu jums ypatingą liudijimą, kad Jis gyvas ir kad mes esame „pašaukti šventu pašaukimu“ dalyvauti Jo darbe.²⁵ „Todėl stovėkite šventose vietose ir nesitraukite.“²⁶ Paklusniai ir tvirtai atstovėdami mūsų Dievo doktriną, mes stovime šventose vietose, nes Jo doktrina yra šventa ir nekinta dėl socialinių ir politinių įsitikinimų pokyčių. Pareiškiu kaip apaštalas Paulius: „Budėkite, tvirtai laikykitės tikėjimo, elkitės vyriškai, [ir] būkite stiprūs!“²⁷ Tai mano karšta malda už jus, šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.