Evangelija visam pasauliui

Gelbėtojo žemiškoji tarnystė buvo baigta. Jo kančios Getsemanėje ir ant kryžiaus liko praeityje. Iš Apaštalų darbų knygos sužinome, kad Jis po Prisikėlimo tarnavo 40 dienų, „rodydamasis“ apaštalams ir „aiškindamas apie Dievo karalystę“ (Apaštalų darbų 1:3).

Jis jiems sakė: „Kai ant jūsų nužengs Šventoji Dvasia, jūs gausite jos galybės ir tapsite mano liudytojais Jeruzalėje ir visoje Judėjoje bei Samarijoje ir ligi pat žemės pakraščių“ (Apaštalų darbų 1:8).

Netrukus po to „Jėzus pakilo aukštyn, ir debesis jį paslėpė nuo jų akių.

Kai jie, akių nenuleisdami, žiūrėjo į žengiantį dangun Jėzų, štai prie jų atsirado du vyrai baltais drabužiais

ir prabilo: „Vyrai galilėjiečiai, ko stovite, žiūrėdami į dangų? Tasai Jėzus, paimtas nuo jūsų į dangų, sugrįš taip pat, kaip esate jį matę žengiant į dangų“ (Apaštalų darbų 1:9–11).

Iš tiesų, Gelbėtojas vėl grįš Savo antrojo atėjimo metu, o tuo tarpu Jėzaus Kristaus Evangelija turi keliauti „ligi pat žemės pakraščių“.

Iš Mato sužinome apie ypatingą pavedimą apaštalams nešti Evangeliją visoms tautoms:

„Tuomet prisiartinęs Jėzus prabilo: „Man duota visa valdžia danguje ir žemėje.

Tad eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos vardan Tėvo ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios“ (Mato 28:18–19).

Pirmosiomis Bažnyčios dienomis laiko viduryje Evangelija buvo nešama tik Izraelio namams; po to Petrui, vyriausiajam apaštalui, buvo duotas apreiškimas,kad atėjo metas nešti Evangeliją už Izraelio ribų ir kitataučiams. Apaštalų darbų knygos 10 ir 11 skyriai mums padeda suprasti tą procesą ir modelį, pagal kurį tas didesniam skaičiui Dievo vaikų reikalingas Bažnyčios plėtimasis buvo atskleistas joje pirmininkaujantiems pareigūnams ir visiems nariams.

Viešpats, pasinaudodamas Kornelijumi, kuris buvo kitatautis, šimtininkas ir geras žmogus, įkvėpė Petrą, kad Evangelija turi pasiekti kitataučius. Tų laikų šventiesiems tai buvo nauja ir svetima sąvoka. Bažnyčios reikalus taip pakeitęs apreiškimas atėjo Petrui, vyriausiajam apaštalui. Žinome, kad po to Evangelija sparčiai sklido tarp kitataučių.

To meto Bažnyčios plėtimosi pavyzdys buvo Pauliaus, kuris tapo didžiu apaštalu kitataučiams, atsivertimas. Pakeliui į Damaską jis regėjime matė šviesą ir girdėjo balsą, atgailavo dėl savo nuodėmių ir po to, Dievo pašauktas (žr. Apaštalų darbų 22:6–18) tapo galingu Jėzaus Kristaus Evangelijos skleidimo įrankiu.

Dabar persikelkime 1800 metų į ateitį, į Evangelijos sugrąžinimo arba visų dalykų atnaujinimo laikus prieš Antrąjį atėjimą. Liudiju, kad per pranašą Džozefą Smitą buvo atstatyta Bažnyčia, kuri toliau žengia pirmyn, vadovaujama Pirmosios Prezidentūros ir Dvylikos Apaštalų Kvorumo. Jie įpareigoti skelbti Evangeliją pasauliui taip pat, kaip ir senovės apaštalai.

Nuo Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčios įkūrimo 1830 metais Bažnyčia tvirtai keliavo po pasaulį iš vienos tautos į kitą, iš vienos kultūros į kitą, iš vienos liaudies į kitą pagal Viešpaties kalendorių ir Jo laiką.

Tada, 1978 metais, pagal nustatytą apreiškimo tvarką per vyriausiąjį apaštalą, kuriuo tuo metu buvo Prezidentas Spenseris V. Kimbolas, atėjo apreiškimas dėl kunigystės, leidžiantis visiems vertiems vyrams visame pasaulyje gauti kunigystę ir padėti savo šeimai ir kitiems gauti kiekvieną sugrąžintosios Evangelijos palaiminimą. Šį kartą ne dar daugiau, bet visi Dangiškojo Tėvo vaikai visame pasaulyje galėjo mėgautis Evangelijos palaiminimais. Tai buvo labai tinkama Dievo karalystei žemėje, artėjant Kristaus antrajam atėjimui.

Asmeniškai aš tuo metu, kai vyresnysis Ričardas G. Skotas, tada Septyniasdešimties narys, papasakojo man apie šį gautą ypatingą apreiškimą, buvau ką tik pašauktas misijos prezidentu ir mudu su seserimi Dikson ruošėmės kartu su šeima keliauti į Meksiką. Pamenu, kaip jam pasakojant, kas nutiko, mano akis užliejo ašaros. Žinojau, kad tai teisinga ir kad atėjo metas visai žmonijai gauti visas Evangelijos apeigas, sandoras ir palaiminimus, ir buvau toks laimingas, kad negalima nusakyti žodžiais.

Tai buvo beveik prieš 35 metus ir tada net nenutuokiau, kad tarnaudamas Septyniasdešimties nariu kelis metus praleisiu Bažnyčios Vakarų Afrikos krašte tarp tikinčių, ištikimų žmonių, kurių gyvenimus bus taip stipriai paveikęs 1978 metų apreiškimas dėl kunigystės. Mudu su seserimi Dikson gyvenome tenai ketverius metus ir tai buvo nuostabi ir gyvenimą keičianti patirtis.

Vakarų Afrikos žmonės tiki Dievu, visiškai nesigėdija skelbdami ir dalindamiesi savo tikėjimu su kitais ir turi ypatingus vadovavimo sugebėjimus. Jie šimtais jungiasi prie Bažnyčios ir maždaug kiekvieną savaitę Vakarų Afrikos krašte yra sukuriami keli skyriai ar apylinkės, kuriuose beveik visuomet visi kunigijos ir pagalbinių organizacijų vadovai yra afrikiečiai.

Kaip norėčiau, kad galėtumėte kartu su šventaisiais pabūti Nigerijos Abos arba Ganos Akros šventyklose, kur galėtumėte pajausti šventųjų pasišventimą ir pažinti vien iš afrikiečių sudarytas šventyklų prezidentūras. Kaip norėčiau, kad susipažintumėte su afrikiečiais Septyniasdešimties nariais, teisininkais, profesoriais, verslo vadovais, dabar kartu su mumis esančiais Konferencijų centre, arba su afrikiečiais kuolų bei apylinkių vadovais ir jų šeimomis.

Visoje Afrikoje dalyvavimas Sekmadieninės mokyklos, pagalbinių organizacijų ar kunigijos pamokoje, kurioje laikomasi Bažnyčios mokymo programos ir vyrauja gilus Evangelijos supratimas, mokymas bei mokymasis Dvasia, yra šventas patyrimas.

Evangelija Afrikoje nešama laimingiems žmonės, kurie nėra taip blaškomi išorinių dalykų, kaip daugelis vakariečių. Jie nesiekia materialinių turtų be saiko.

Apie afrikiečius sakoma, kad „jie turi mažai nesvarbių, bet daug svarbiausių dalykų“. Juos mažai domina milžiniški namai ir prabangiausi automobiliai, tačiau jie labai nori pažinti savo Dangiškąjį Tėvą ir Jo Sūnų Jėzų Kristų ir turėti amžinas šeimas. Dėl jų tikėjimo Viešpats pakylėja juos reikšmingais būdais.

Kai pažįstame juos, nesistebime, kodėl jie yra tokia svarbi Jėzaus Kristaus Bažnyčios plėtros dalis pastarosiomis dienomis. Žinant, kad Senojo Testamento pranašas Danielius regėjo pastarųjų dienų Dievo karalystę, „[besiritančią] iki žemės pakraščių kaip [akmenį], atkirst[ą] nuo kalno ne žmogaus rankomis, [kuris] risis, kol pripildys visą žemę“ (DS 65:2), akivaizdu, kad mūsų nuostabūs broliai ir seserys afrikiečiai turi būti svarbi tos pranašystės išsipildymo dalis ir kad tai įgyvendinantys apreiškimai atitiks Viešpaties nustatytą modelį.

Liudiju, kad mūsų Dangiškasis Tėvas myli visus Savo vaikus, kad Jėzus yra Kristus ir kad Evangelija yra visiems, tiek gyviesiems, tiek ir mirusiesiems. Jėzaus Kristaus vardu, amen.