Namai – gyvenimo mokykla

Vyresnysis Enrikė R. Falabela

Iš Septyniasdešimties


Enrikė R. Falabela
Mokomės namuose – vietoje, kuri gali tapti dalelyte dangaus žemėje.

Kai kurie tėvai namuose padarytas savo klaidas pateisina tuo, kad, jų teigimu, nėra mokyklos tėvams.

Iš tikrųjų tokia mokykla egzistuoja ir gali būti pati geriausia mokykla. Ta mokykla – tai namai.

Atminties sparnais nuskrisdamas atgal į praeitį, atmenu brangias su savo žmona praleistas akimirkas. Man dalinantis su jumis šiais prisiminimais, galite atsiminti savus potyrius – tiek laimingus, tiek ir liūdnus; iš visų galime pasimokyti.

1. Šventykla yra ta vieta

Grįžęs iš misijos sutikau gražią merginą ilgais juodais plaukais iki juosmens. Jos akys didelės, nuostabios medaus spalvos, o šypsena – užkrečianti. Ji pavergė mane nuo pat pirmos akimirkos, kai ją pamačiau.

Mano žmona buvo užsibrėžusi tikslą – susituokti šventykloje, nors tais laikais iki artimiausios šventyklos reikėdavo keliauti daugiau nei 6400 kilometrų.

Mūsų civilinė santuoka buvo ir linksma, ir liūdna, nes susituokėme žinodami, kad mūsų santuoka vieną dieną baigsis. Pareigūnas ištarė žodžius : „Dabar skelbiu jus vyru ir žmona“, bet iš karto po to pridėjo: „Kol mirtis jus išskirs.“

Taigi aukodamiesi sutaupėme pakankamai, kad nusipirktume bilietą į vieną pusę kelionei į Meisos šventyklą Arizonoje.

Šventykloje, mums klūpant prie altoriaus, įgaliotas patarnautojas ištarė žodžius, kurių taip troškau, skelbiančius mus vyru ir žmona laikui ir visai amžinybei.

Draugas nusivedė mus į Sekmadieninę mokyklą. Per susirinkimą jis atsistojo ir pristatė mus klasės nariams. Susirinkimui pasibaigus, vienas brolis priėjo prie manęs ir paspaudė man ranką, palikdamas joje 20 dolerių banknotą. Netrukus po to kitas brolis irgi ištiesė man ranką ir, mano nuostabai, taip pat manojoje rankoje paliko banknotą. Aš greitai žvilgtelėjau į žmoną, stovinčią kitoje kambario pusėje, ir šūktelėjau: „Blanke, paspausk visiems ranką!“

Netrukus mes surinkome pakankamai pinigų, kad galėtume grįžti į Gvatemalą.

„Celestialinėje šlovėje yra trys dangūs, arba laipsniai;

ir tam, kad pasiektų aukščiausiąjį, žmogus turi priimti šią kunigystės tvarką.“1

2. Ginčui reikia dviejų žmonių

Vienas iš mano žmonos devizų yra „ginčui reikia dviejų žmonių, o aš niekada nebūsiu vienas iš jų.“

Viešpats aiškiai apibrėžė savybes, kuriomis turėtume vadovautis bendraudami su kitais. Tai įtikinimas, didis kantrumas, gerumas, romumas ir neveidmainiška meilė.2

Fizinis smurtas šeimoje tam tikrose kultūrose pasitaiko vis rečiau ir mes dėl to džiaugiamės. Tačiau mums nesiseka pašalinti emocinio smurto. Tokios rūšies smurto sukelta žala lieka atmintyje, ji mus žeidžia, ji sėja mūsų širdyse neapykantą, ji žemina mūsų savigarbą ir pripildo mus baimės.

Nepakanka vien sudalyvauti celestialinės santuokos ceremonijoje. Dar turime gyventi celestialinį gyvenimą.

3. Dainuojantis vaikas yra laimingas vaikas

Tai dar vienas mano žmonos dažnai minimas devizas.

Gelbėtojas suvokė šventos muzikos svarbą. Raštuose pasakojama, kad po Velykų vakarienės „pagiedoję jie išėjo į Alyvų kalną“.3

O kalbėdamas per Pranašą Džozefą, Jis sakė: „Nes mano sielai patinka širdies giesmė; taip, teisiųjų giesmė yra malda man, ir į tai bus atsakyta palaima ant jų galvų.“4

Kaip miela girdėti tėvelių pamokytą mažutėlį, dainuojantį „Dievo vaikas aš.“5

4. Reikia, kad mane apkabintum

Tokie žodžiai, kaip „myliu tave!“, „labai ačiū!“ ir „atleisk!“, yra tarsi balzamas sielai. Jie ašaras paverčia laime. Jie suteikia paguodos prislėgtai sielai ir paliudija švelnius širdies jausmus. Kaip be vandens augalas nuvysta, taip mūsų meilė vysta ir miršta, kai mes nenaudojame meilės žodžių ir veiksmų.

Atsimenu laikus, kai vienas kitam paštu siųsdavome meilės laiškus arba sutaupę kelias monetas skambindavome mylimam žmogui iš telefono būdelės, arba išsitraukę paprastą popieriaus lapą rašydavome meilės eilėraščius.

Šiandien visa tai atrodo tarsi muziejinė retenybė!

Šiais laikais technologijos mums leidžia daryti stebuklus. Taip lengva pasiųsti SMS žinutę, išreiškiančią meilę ir dėkingumą! Jaunimas tai daro visą laiką. Įdomu, ar šis ir kiti nuostabūs įpročiai išliks, kai įkursite savo šeimą. Neseniai iš savo žmonos gavau tokią SMS žinutę: „Apkabinimas kaip dangus, bučinys kaip saulė ir vakaras kaip mėnulis. Geros dienos! Myliu tave!“

Kai gaunu tokią žinutę, negaliu nesijausti tarsi būčiau danguje.

Mūsų Dangiškasis Tėvas yra tobulas pavyzdys, kaip išreikšti meilę. Pristatydamas Savo Sūnų, Jis vartojo tokius žodžius: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, kuriuo aš gėriuosi.“6

5. Mėgstu Mormono Knygą ir myliu savo Gelbėtoją Jėzų Kristų.

Mane užlieja geri jausmai, kai matau savo žmoną kiekvieną dieną skaitančią Mormono Knygą. Galiu jausti jos liudijimą vien matydamas džiaugsmą jos veide, jai skaitant ištraukas, kuriose liudijama apie Gelbėtojo misiją.

Kokie išmintingi šie mūsų Gelbėtojo žodžiai: „Jūs tyrinėjate Raštus, nes manote juose rasią amžinąjį gyvenimą. Tie Raštai ir liudija apie mane.“7

Įkvėptas šios ištraukos, savo neseniai pramokusios skaityti anūkės Rakelės paklausiau: „Ką pasakytum, jei pakviesčiau tave užsibrėžti tikslą perskaityti Mormono Knygą?“

Ji atsakė: „Bet, seneli, tai taip sunku! Ši knyga tokia stora.“

Tada jos paprašiau perskaityti man vieną puslapį. Paėmiau chronometrą ir apskaičiavau jos skaitymo laiką. Pasakiau: „Užtrukai tik tris minutes, o Mormono Knygoje ispanų kalba yra 642 puslapiai, taigi tau reikia 1926 minučių.“

Tai ją galėjo išgąsdinti dar daugiau, todėl tą skaičių padalinau iš 60 minučių ir pasakiau, kad visą knygą perskaityti jai tetruks vos 32 valandas – mažiau nei pusantros dienos!

Tada ji man tarė: „Tai taip lengva, seneli!“

Vis dėlto Rakelė, jo brolis Estebanas ir kiti mūsų vaikaičiai skaitydami šią knygą užtruko ilgiau, nes tai knyga, kurią reikia skaityti maldos ir apmąstymų dvasioje.

Laikui bėgant, kai išmoksime gėrėtis Raštais, galėsime kaip psalmininkas sušukti: „Kokie malonūs tavo žodžiai mano gomuriui, saldesni už medų mano burnai!“8

6. Nepakanka vien išmanyti Raštus; turime pagal juos gyventi

Prisimenu, kai, uoliai tyrinėjęs Raštus, grįžau iš misijos, maniau, kad gerai visus juos išmanau. Kai mudu su Blanke draugavome, susitikę drauge studijuodavome Raštus. Pasinaudojau daugeliu savo užrašytų pastabų ir nuorodų, kad pasidalinčiau su ja savu Evangelijos pažinimu. Mums susituokus, gavau iš jos didelę pamoką, kai suvokiau vieną svarbų dalyką: aš galbūt mėginau mokyti ją Evangelijos, bet ji mane mokė, kaip gyventi pagal Evangeliją.

Baigdamas Kalno pamokslą, Gelbėtojas davė tokį išmintingą patarimą: „Kas klauso šitų mano žodžių ir juos vykdo, panašus į išmintingą žmogų, pasistačiusį namą ant uolos.“9

Gyvenantieji pagal Raštuose esančius celestialinius principus suteikia paguodos kenčiantiesiems. Jie atneša džiaugsmo prislėgtiesiems, nurodo kelią pasiklydusiems, suteikia ramybę sielvarto apimtiesiems ir patikimą patarimą ieškantiems tiesos.

Apibendrinant:

  1. 1.

    Šventykla yra ta vieta.

  2. 2.

    Ginčui reikia dviejų žmonių, o aš niekada nebūsiu vienas iš jų.

  3. 3.

    Dainuojantis vaikas yra laimingas vaikas.

  4. 4.

    Reikia, kad mane apkabintum.

  5. 5.

    Mėgstu Mormono Knygą ir myliu savo Gelbėtoją Jėzų Kristų.

  6. 6.

    Nepakanka vien pažinoti Raštus; turime pagal juos gyventi.

To ir daugelio kitų dalykų mokomės namuose – vietoje, kuri gali tapti dalelyte dangaus žemėje.10 Liudiju, kad Jėzaus Kristaus Evangelija ir mūsų Dangiškojo Tėvo planas rodo teisingą kelią šiame gyvenime ir žada amžinąjį gyvenimą, Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1. Doktrinos ir Sandorų 131:1–2.

  2.  

    2. Žr. Doktrinos ir Sandorų 121:41.

  3.  

    3. Morkaus 14:26.

  4.  

    4. Doktrinos ir Sandorų 25:12.

  5.  

    5. „Dievo vaikas aš“, Giesmės ir vaikų dainos, p. 58.

  6.  

    6. Mato 3:17; taip pat žr. Morkaus 1:11;3 Nefio 11:7.

  7.  

    7. Jono 5:39.

  8.  

    8. Psalmyno 119:103.

  9.  

    9. Mato 7:24.

  10.  

    10. Žr. Teachings of Presidents of the Church: David O. McKay (2003), p. 43, 150.