Dievo šviesos viltis

Prezidentas Dyteris F. Uchtdorfas

Antrasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Dyteris F. Uchtdorfas
Kai sieksime labiau mylėti Dievą ir stengsimės mylėti savo artimą, mus apsups ir pakylės Evangelijos šviesa.

Įėjimas į Šviesą

Mano kabinete yra man brangus paveikslas, kuris vadinasi Įėjimas į Šviesą. Jį nutapė mano draugas, danų dailininkas Johanas Bentinas, kuris buvo pirmuoju kuolo prezidentu Kopenhagoje, Danijoje.

Paveiksle pavaizduotas tamsus kambarys su atviromis durimis, pro kurias šviečia šviesa. Mano dėmesį patraukė tai, kad pro tas duris patenkanti šviesa apšviečia ne visą kambarį, o tik erdvę prie pat durų.

Tamsa ir šviesa šiame paveiksle man yra gyvenimo metafora. Mes, kaip mirtingos būtybės, kartais jaučiamės apsupti tamsos. Galbūt netekome mylimo žmogaus; gal vaikas pasuko klystkeliais; gal sužinojome nemalonią medicininę diagnozę; gal patyrėme darbo sunkumų ir mus apniko abejonės ar baimės; gal jaučiamės vieniši ar nemylimi.

Bet nors esamomis aplinkybėmis galime jaustis pasimetę, Dievas žada Savo šviesos viltį – Jis žada apšviesti kelią prieš mus ir parodyti išeitį iš tamsos.

Tamsos kupinas kambarys

Norėčiau jums papasakoti apie moterį, kuri išaugo tamsos kupiname kambaryje. Vadinsiu ją Džeine.

Nuo trijų metų amžiaus ją dažnai mušdavo, menkindavo ir užgauliodavo. Ji patirdavo grasinimus ir patyčias. Pabudusi ryte ji nežinojo, ar išgyvens iki rytojaus. Žmonės, kurie ją turėjo ginti, ją kankino ar leido toliau ją užgaulioti.

Kad apsigintų, Džeinė išmoko išjungti jausmus. Neturėdama vilties išsivaduoti, ji išmoko nebejausti savo šiurpios realybės. Kadangi jos pasaulyje nebuvo šviesos, ji susitaikė su tamsa. Su apatija, kokia gali kilti tik iš nuolatinio ir nesiliaujančio sąlyčio su blogiu, ji priėmė faktą, kad kiekviena akimirka jai gali būti paskutinė.

Tada, būdama 18 metų, Džeinė atrado Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Jos širdį persmelkė sugrąžintos Evangelijos džiaugsmas ir viltis ir ji priėmė kvietimą krikštytis. Pirmą kartą jos gyvenimą nušvietė šviesa ir ji priešais save pamatė šviesų kelią. Ji paliko savo pasaulio tamsą ir nusprendė lankyti mokyklą, esančią toli nuo jos užgauliotojo. Galiausiai ji pasijuto išsivadavusi iš tamsos ir blogio aplinkos – laisva džiaugtis miela Gelbėtojo ramybe ir stebuklingu išgydymu.

Tačiau vėliau, po jos skriaudiko mirties, Džeinę vėl vargino siaubingi jos jaunystės įvykiai. Kilo grėsmė, kad gilus liūdesys ir pyktis sunaikins tą nuostabią šviesą, kurią ji buvo radusi Evangelijoje. Ji suvokė, kad jei pasiduos tai tamsai, jos kankintojas galutinai laimės.

Ji kreipėsi konsultacijos ir medicininės pagalbos ir pradėjo suvokti, kad geriausias būdas jai pasveikti yra suprasti ir pripažinti, jog tamsa egzistuoja, bet negyventi joje. Nes, kaip ji dabar žinojo, šviesa taip pat egzistuoja ir tai yra ta aplinka, kurioje ji pasirinko gyventi.

Pasidavusi savo tamsiai praeičiai, Džeinė galėjo lengvai tapti kerštinga, pagiežinga ar žiauri. Bet ji netapo. Ji atsispyrė pagundai skleisti tamsą pykčio, skausmo ar cinizmo išpuoliais. Ji tvirtai laikėsi vilties, jog Dievui padedant galės išgyti. Ji pasirinko skleisti šviesą ir pašvęsti savo gyvenimą padėti kitiems. Šis sprendimas padėjo jai palikti praeitį ir žengti į šlovingą, šviesią ateitį.

Ji tapo mokytoja ir šiandien, praėjus dešimtmečiams, savo meile yra paveikusi šimtų vaikų gyvenimus, padėjusi jiems suprasti, kad jie yra vertingi ir svarbūs. Ji tapo nenuilstančia silpnųjų, skriaudžiamųjų ir nusivylusiųjų gynėja. Ji ugdo, stiprina ir įkvepia kiekvieną šalia jos esantį žmogų.

Džeinė suprato, kad gydymas vyksta tada, kai traukiamės nuo tamsos ir sekame paskui didesnės šviesos viltį. Praktiškai pritaikiusi tikėjimą, viltį ir meilę, ji ne tik pakeitė savo gyvenimą, bet amžiams palaimino daugelio kitų gyvenimus.

Šviesa glaudžiasi prie šviesos

Gal tarp jūsų yra tokių, kuriems atrodo, kad jus puola tamsa. Jūs galite jaustis slegiami nerimo, baimės ar abejonės. Jums ir visiems mums kartoju nuostabią ir tikrą tiesą: Dievo šviesa yra reali. Ji prieinama visiems! Ji teikia gyvybę viskam.1 Ji turi galią numalšinti giliausios žaizdos skausmą. Ji gali būti gydantis balzamas nuo mūsų sielų vienatvės ir ligų. Nevilties grioviuose ji gali pasėti šviesesnės vilties sėklas. Ji gali apšviesti giliausius sielvarto slėnius. Ji gali apšviesti kelią prieš mus ir per tamsiausią naktį vesti mus į pažadėtą naują aušrą.

Tai yra „Jėzaus Kristaus Dvasia <…> [apšviečianti] kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį.“2

Tačiau dvasinė šviesa retai apšviečia tuos, kurie tik sėdi tamsoje laukdami, kol kažkas spragtels jungiklį. Reikia tikėjimo veiksmo – atmerkti savo akis Kristaus šviesai. Dvasinės šviesos neįmanoma pamatyti kūniškomis akimis. Pats Jėzus Kristus mokė: „Aš esu šviesa, kuri šviečia tamsoje, ir tamsa jos nesuvokia.“3 Nes „juslinis žmogus nepriima to, kas ateina iš Dievo Dvasios. Jis tai laiko kvailyste ir nepajėgia suprasti, kad apie tuos dalykus reikia spręsti dvasiškai.“4

Kaip gi mums atmerkti savo akis Dievo šviesos vilčiai?

Pirmiausia, pradėkite ten, kur esate.

Argi nenuostabu žinoti, kad mums nereikia būti tobuliems, kad patirtume mūsų Dangiškojo Tėvo palaiminimus ir dovanas? Kad gautume Dievo palaiminimus, mums nereikia laukti, kol kirsime finišo liniją. Iš tikrųjų, debesys ima sklaidytis ir dangaus palaimos ima leistis ant mūsų nuo pirmo mūsų žingsnio į šviesą.

Tobula vieta tai pradėti yra būtent vieta, kurioje esate dabar. Nesvarbu, kokie, jūsų manymu, esate netinkami ar atsilikę nuo kitų. Tą pat akimirką, kai pradėsite ieškoti Dangiškojo Tėvo, tą pat akimirką Jo šviesos viltis pradės žadinti, gaivinti ir taurinti jūsų sielą.5 Tamsa galbūt neišsisklaidys iš karto, bet kaip naktis visada užleidžia kelią aušrai, ta šviesa tikrai ateis.

Antra, atgręžkite savo širdį į Viešpatį.

Pakylėkite savo sielą maldoje ir išsakykite Dangiškajam Tėvui savo jausmus. Pripažinkite savo netobulumus. Išliekite savo širdį ir išreikškite dėkingumą. Papasakokite Jam apie savo išbandymus. Kristaus vardu melskite stiprybės ir palaikymo. Prašykite atverti jūsų ausis, kad girdėtumėte Jo balsą. Prašykite atverti jūsų akis, kad matytumėte Jo šviesą.

Trečia, vaikščiokite šviesoje.

Jūsų Dangiškasis Tėvas žino, kad darysite klaidų. Jis žino, kad suklupsite – galbūt daug kartų. Tai liūdina Jį, bet Jis myli jus. Jis nenori palaužti jūsų dvasios. Atvirkščiai, jis trokšta, kad jūs atsikeltumėte ir taptumėte tokiu žmogumi, kokiu jums numatyta tapti.

Dėl to Jis siuntė į Žemę savo Sūnų, kad apšviestų kelią ir parodytų mums, kaip saugiai peržengti suklupimo akmenis, padėtus mūsų kelyje. Jis davė mums Evangeliją, kuri moko mokinio kelio. Ji mus moko, ką turime žinoti, daryti ir kokie turime būti, kad vaikščiotume Jo šviesoje, sekdami Jo Mylimo Sūnaus, mūsų Gelbėtojo, pėdomis.

Šviesa išsklaido tamsą.

Taip, darysime klaidų.

Taip, mes parkrisime.

Bet kai sieksime labiau mylėti Dievą ir stengsimės mylėti savo artimą, mus apsups ir pakylės Evangelijos šviesa. Tamsa tikrai išnyks, nes ji negali egzistuoti šviesos akivaizdoje. Mums artinantis prie Dievo, Jis artinsis prie mūsų.6 Ir kiekvieną dieną Dievo šviesos viltis mumyse švis „vis šviesyn ir šviesyn iki tobulos dienos“.7

Visus, kuriems atrodo, kad jie vaikšto tamsoje, kviečiu pasikliauti šiuo tikru pažadu, kurį ištarė žmonijos Gelbėtojas: „Aš esu pasaulio Šviesa. Kas seka manimi, nebevaikščios tamsybėse, bet turės gyvenimo šviesą.“8

Šviesa Afrikoje

Prieš keletą metų mano žmona Harietė ir aš patyrėme įsimintiną įvykį, per kurį pamatėme šio pažado išsipildymą. Buvome Vakarų Afrikoje, gražioje pasaulio vietoje, kur Bažnyčia auga, o pastarųjų dienų šventieji yra žavūs. Tačiau Vakarų Afrikoje yra ir daug iššūkių. Pavyzdžiui, mane liūdino skurdas, kurį mačiau aplinkui. Miestuose sunku rasti darbą ir šeimoms dažnai yra sunku pasirūpinti savo kasdieniais poreikiais ir saugumu. Man gėlė širdį matant, kad tiek daug brangių mūsų Bažnyčios narių gyvena tokiame skurde. Bet taip pat supratau, kad šie puikūs nariai padeda vieni kitiems palengvinti sunkias naštas.

Galiausiai atvykome į netoli vieno didmiesčio esančius maldos namus. Užuot radę žmones, slegiamus ir apimtus tamsos, išvydome džiugius žmones, kurie skleidė šviesą! Džiaugsmas, kurį jie jautė dėl Evangelijos, persidavė mums ir pakylėjo mūsų dvasią. Dėl jų mums reiškiamos meilės jautėmės pamaloninti. Nuo jų nuoširdžių šypsenų šypsojomės ir mes.

Pamenu, tada pagalvojau, ar begali būti laimingesnių žmonių žemėje. Nors šiuos brangius šventuosius supo sunkumai ir išbandymai, jie buvo kupini šviesos!

Prasidėjo susirinkimas ir aš pradėjau kalbėti, bet netrukus pastate dingo elektros energija ir mes likome visiškoje tamsoje.

Kurį laiką sunkiai begalėjau įžiūrėti susirinkusiuosius, bet galėjau matyti ir jausti spindinčias ir nuostabias mūsų šventųjų šypsenas. O, kaip man buvo gera būti su šiais nuostabiais žmonėmis!

Maldos namuose tebebuvo tamsu, taigi aš atsisėdau prie savo žmonos ir laukiau, kol sutvarkys energijos tiekimą. Mums belaukiant, atsitiko kažkas nepaprasto.

Keli balsai pradėjo dainuoti vieną iš Sugrąžinimo giesmių. Tada prisijungė kiti. Po to dar daugiau. Netrukus maldos namus pripildė melodingas ir galingas choras.

Šiems Bažnyčios nariams nereikėjo giesmynų; jie žinojo kiekvieną kiekvienos giesmės žodį. Ir jie dainavo giesmę po giesmės su tokia galia ir dvasia, kad sujaudino mano sielą.

Galiausiai vėl įsižiebė šviestuvai ir patalpą užliejo šviesa. Harietė ir aš pažvelgėme vienas į kitą ašarotais skruostais.

Apsupti visiškos tamsos šie gražūs, nuostabūs šventieji šviesa pripildė tą Bažnyčios pastatą ir mūsų sielas.

Mums tai buvo giliai jaudinanti akimirka – tokia, kurios Harietė ir aš niekada nepamiršime.

Ateikite į šviesą

Taip, kartais mūsų gyvenimai gali atrodyti paliesti ar net apgaubti tamsos. Kartais mus supanti naktis atrodys slegianti, atimanti drąsą ir gąsdinanti.

Man liūdna, kad kai kuriems iš jūsų tenka patirti daugybę sunkumų, o gal ir skausmingą vienatvę, varginančias baimes.

Tačiau liudiju, kad Jėzuje Kristuje turime gyvą viltį! Jis yra tikras, tyras ir veiksmingas įėjimas į Dievišką šviesą.

Liudiju, kad su Kristumi, tamsa bus nugalėta. Tamsa nenugalės Kristaus šviesos.

Liudiju, kad tamsa negali atsilaikyti prieš skaisčią gyvojo Dievo Sūnaus šviesą!

Kviečiu kiekvieną iš jūsų atverti Jam savo širdį. Ieškokite Jo per studijavimą ir maldą. Ateikite į Jo Bažnyčią, būtent Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčią. Mokykitės iš Jo ir Jo Evangelijos, būkite aktyvūs, padėkite vieni kitiems ir džiugiai tarnaukite mūsų Dievui.

Broliai ir seserys, net po tamsios nakties pasaulio Gelbėtojas ves jus į palaipsniui švintančią, malonią, skaisčią aušrą, kuri tikrai sušvis jumyse.

Eidami link Dievo šviesos vilties, jūs pažinsite mylinčio Dangiškojo Tėvo, kuriame „nėra jokios tamsybės“, užuojautą, meilę ir gerumą.9 Apie tai liudiju šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.