Viešpaties kelias

Tarnauju kaip Septyniasdešimties narys. Septyniasdešimties nariai šaukiami būti pasiuntiniais: su pasauliu dalintis tokiu Viešpaties žodžiu, kokį gauname iš apaštalų, pranašų ir Dvasios, bei būti ypatingais Kristaus vardo liudytojais skelbiant Evangeliją visame pasaulyje, statant Bažnyčią ir tvarkant jos reikalus (žr. DS 107:25, 34).

Aš augau kaime netoli Berlio, Aidaho valstijoje, – buvau tikras „Aidaho kaimo berniukas“! Būdamas juo išmokau:

1. Dirbti – jei nesodinsi, tai nepjausi.

2. Dirbti protingai – jei laistysi ir tręši, pjausi gausesnį derlių.

3. Laiko apskaičiavimo svarbos – jei sodinsi netinkamu laiku, ankstyvos šalnos gali sunaikinti derlių.

4. Daryti tai, ką reikia arba kas turi būti padaryta, nepaisant to, ar tai smagu, labiau mėgstama, ar patogiau – karvę melžti reikia tada, kai ją reikia melžti, o ne tada, kai tu to nori.

5. Būsiu tiesmukas – dirbant su galvijais ir ūkio technika reikia „kalbėti be užuolankų“ – nėra laiko galvoti, kaip ką pasakyti korektiškiau. (Tarnaudamas Bažnyčioje dažnai paklausiu: „Ar norite, kad kalbėčiau tiesiai šviesiai, ar su pagražinimais?“ Šventieji visada nori, kad kalbėčiau tiesiai šviesiai. Tad šiandien taip ir kalbėsiu.)

6. Ir galiausiai būdamas Aidaho kaimo berniukas išmokau apsiriboti esminiais dalykais.

Mums visiems ir mūsų doktrinai nėra nieko esmingiau už pirmojo tikėjimo teiginio tiesas: „Mes tikime Dievą, Amžinąjį Tėvą, ir jo Sūnų Jėzų Kristų, ir Šventąją Dvasią“ (Tikėjimo Teiginių 1:1).

Be to, Jis yra mūsų Dangiškasis Tėvas, kuris mus pažįsta, myli ir nori, kad sugrįžtume pas Jį. Jėzus yra mūsų Gelbėtojas ir Išpirkėjas, Apmokėjimu užtikrinęs, kad mes nugalėsime mirtį, vėl gyvensime ir galėsime būti išaukštinti ir turėti amžinąjį gyvenimą. Šventoji Dvasia yra mūsų Guodėja, Apreiškėja, Mokytoja, Liudytoja ir Vedlė.

Tik pagalvokite, broliai ir seserys, juk nesame dvasiniai našlaičiai! Nesame vieniši.

Kokių privalumų teikia tėvų turėjimas, arba nebuvimas našlaičiu? Galime iš jų pasimokyti, pasinaudoti jų patirtimi, išvengti vilkduobių, dėl kurių jie mus įspėja, ir turėti geresnį supratimą dėl to, ką jie žino. Nereikia būti pasimetusiems, sumišusiems, apgautems ar mažiau veiksmingiems. Tai ypač pasakytina apie mūsų Dangiškąjį Tėvą, kuris parodė ne kažkokį kelią, bet tikrąjį kelią.

Tikrasis Dievo kelias apima gyvenimą,¹ meilę,² pagalbą,³ maldą,⁴, kalbėjimąsi,⁵ tarpusavio bendravimą,⁶ vadovavimą,⁷ santuoką,⁸ vaikų auginimą,⁹ mokymąsi,¹⁰ tiesos pažinimą,¹¹ Evangelijos skleidimą,¹² išmintingą maisto pasirinkimą¹³ ir kt.

Be Šventųjų Raštų, apie tikrąjį Viešpaties kelią dar galima sužinoti iš tokių gerų šaltinių kaip Ištikimi tikėjimui, Jaunimo stiprybės vardan ir kitų dabartinių apaštalų ir pranašų mokymų.

1. Pavyzdžiui, Raštuose Viešpats mus moko: „Juk mano mintys – ne jūsų mintys, o mano keliai – ne jūsų keliai, – tai Viešpaties žodis. – Kaip aukštas dangus viršum žemės, taip mano keliai viršija jūsų kelius ir mano mintys – jūsų mintis“ (Izaijo 55:8–9).

2. Viena šių paskutiniųjų dienų blogybių yra ta, kad „kiekvienas žmogus vaikšto savo paties keliu“ (DS 1:16). Patarlių knygoje esame įspėjami: „nebūk išmintingas tik savo paties akyse“ ir „nesiremk vien savo įžvalga“ (žr. Patarlių 3:5–7).

3. Esame mokomi, kad jei darysime Viešpaties būdu, Jis bus įpareigotas mus laiminti ir galėsime pretenduoti į Jo pažadus; bet jei nedarysime Jo būdu, tai neteksime pažado (žr. DS 82:10).

4. Viešpats sugretino Savo kelią su mūsų keliu, kai mokė pranašą Samuelį, pasiųstą surasti naują karalių: „Bet Viešpats tarė Samueliui: „Nežiūrėk į jo išvaizdą ir stuomens aukštį, nes aš jį atmečiau. Juk Dievas ne taip mato, kaip žmogus; žmogus mato, kas akimis matoma, o Viešpats žiūri į širdį“ (1 Samuelio 16:7).

5. Net ir visuotinai priimtame troškime padėti vargšams ir stokojantiems Viešpats ne tik mums pritaria, bet ir įspėja: „Bet tai turi būti daroma mano būdu“ (DS 104:16). Kitaip, bandydami padėti, mes galime jiems pakenkti. Viešpats moko, kad turime skatinti savarankiškumą. Net jei ir turime išteklių padėti, neturime duoti ar daryti tai, kuo jie patys gali ir turi pasirūpinti. Visame pasaulyje matosi, kad šelpimas prie gero nepriveda. Tikrai, Dievas žino geriausiai.

Pažiūrėkime į kitus pavyzdžius. Viešpats turi Savo misionieriško darbo būdą. Jis yra užkoduotas Raštuose ir Skelbti mano evangeliją, o taikomas pagal Dvasios vadovavimą.

Viešpats turi Savo, arba tikrąjį, būdą kaip mylėti. Pasauliečiai sako, kad svarbiausia yra tai, kad abu žmonės mylėtų vienas kitą. Mūsų Dangiškasis Tėvas moko, kad tai svarbu, bet Jis moko daugiau: tokiai meilei reikšti yra sankcionuotas būdas ir laikas.

Džozefas Smitas nuo pat jaunumės buvo mokomas Viešpaties kelių. Kai jo pasiteiravo apie Bažnyčios valdymą, jis paaiškino, kad jis moko teisingų principų, o nariai patys save valdo.¹⁴ Broliai ir seserys, mūsų šiuolaikiniai pranašai ir apaštalai tebemoko teisingų principų. Klausimas: ar šiuos principus taikome, kad valdytume save?

Vienas iš dažnesnių mokymų yra tas, kad turime žydėti ten, kur esame pasodinti. Tačiau kartais mums kyla pagundų migruoti į naują vietą, manome, kad mūsų vaikai taip turės daugiau draugų ir geresnių programų jaunimui.

Broliai ir seserys, nejaugi tikrai manome, kad esminis mūsų vaikų išgelbėjimo faktorius yra mūsų kaimynystė? Apaštalai ir pranašai dažnai moko, kad tai, kas vyksta namuose yra žymiai svarbiau už tai, su kuo jūsų vaikai susiduria pasaulyje. Tai, kaip auginame savo vaikus yra daug svarbiau už tai, kur juos auginame.

Be abejo, yra ir kitų faktorių renkantis kur gyventi, tad laimei Viešpats mums patars, jei sieksime Jo pritarimo.

Kitas klausimas yra: „Kur mūsų reikia?“ 16 metų tarnavau Teksaso valstijos Hjustono šiaurės kuolo prezidentūroje. Per tuos metus pas mus atsikėlė daug žmonių. Dažnai telefonu sulaukdavome pranešimų apie atsikraustančius žmones, kurie teiraudavosi, kuri apylinkė yra geriausia. Tik kartą per tuos 16 metų sulaukiau skambučio su klausimu: „Kuriai apylinkei reikia geros šeimos? Kur galėtume padėti?“

Ankstyvaisiais Bažnyčios metais Prezidentas Brigamas Jangas ir kiti šaukdavo narius vykti į tam tikrą vietą ir ten statyti Bažnyčią. Ironiška tai, kad net dabar visur turime ištikimų Bažnyčios narių, kurie vyktų ten, kur paprašytų pranašas. Ar tikrai manome, kad Prezidentas Monsonas asmeniškai visiems daugiau nei 14 milijonų mūsų narių pasakys, kur reikalinga mūsų šeima? Viešpaties kelias – tai įsiklausyti į mūsų vadovų mokymus, suprasti teisingus principus ir patiems save valdyti.

Kadangi šiandien Bažnyčioje vyksta daug dalykų ir Viešpats visur spartina Savo darbą, tampa ypač svarbu, kad imdamiesi darbų dirbtume Jo būdu!

Ypač gelbėjimo darbe sužinome, kad „per savo Sūnaus dovaną Dievas paruošė pranašesnį kelią“ (Etero 12:11). Kristaus doktrina „yra kelias; ir nėra jokio kito kelio nė vardo, duoto po dangumi, kuriuo žmogus galėtų būti išgelbėtas Dievo karalystėje“ (2 Nefio 31:21).

Kai šiuolaikiniame pasaulyje matau daug sutrikusių žmonių ar, dar blogiau, klaidžiojančių uždraustais keliais ir be reikalo kenčiančių prastų pasirinkimų pasekmes, man kaip Almai norisi sušukti:

„O, kad būčiau angelas ir galėčiau pasiekti savo širdies troškimą, kad galėčiau išeiti ir kalbėti Dievo trimitu, drebinančiu žemę balsu, ir šaukti atgailą kiekvienai liaudžiai!

Taip, norėčiau <…> skelbti <…> išpirkimo planą kiekvienai sielai, kad jie atgailautų ir ateitų pas mūsų Dievą [ir Jo kelius], idant daugiau nebebūtų sielvarto ant viso žemės veido“ (Almos 29:1–2).

Dar kartą liudiju, kad Viešpats turi tikrąjį kelią! Mūsų Dangiškasis Tėvas mus pažįsta, mus myli ir nori padėti. Jis geriausiai žino, kaip padėti. Nesame dvasiniai našlaičiai!

Mūsų Gelbėtojas, Jėzus Kristus, yra „kelias, tiesa ir gyvenimas“ (Jono 14:6; taip pat žr. Almos 38:9). Jo kelias grįstas amžina tiesa ir veda mus į „ramybę šiame pasaulyje ir amžinąjį gyvenimą ateinančiame pasaulyje“ (DS 59:23). Tai liudiju Jėzaus Kristaus vardu, amen.