Kunigystės galia vaikino gyvenime

Vyresnysis Tedas R. Kalisteris

Iš Septyniasdešimties prezidentūros


Tedas R. Kalisteris
Kunigystė vaikino gyvenime yra lygiai tokia pat galinga, kaip ir vyro gyvenime, – jei tik ji naudojama teisiai.

1878 metais mano proseneliui Džordžui F. Ričardsui buvo 17 metų. Kaip kartais nutikdavo tais laikais, jis jau buvo įšventintas į vyresniuosius. Vieną sekmadienį jo mama vaitojo iš nepakeliamo skausmo. Kadangi jo tėvo nebuvo, tai jai palaiminimą suteikti buvo pakviestas vyskupas ir keli kiti broliai, tačiau ir tai nepadėjo. Tada ji pasikvietė savo sūnų Džordžą ir paprašė, kad jis uždėtų savo rankas jai ant galvos. Savo dienoraštyje jis rašė: „Pradėjau verkti, nes mamai skaudėjo, o aš turėjau daryti tai, ko dar nebuvau daręs; tad nuėjęs į kitą kambarį verkiau ir meldžiausi.“

Nusiraminęs jis uždėjo savo rankas jai ant galvos ir ištarė labai paprastus palaiminimo žodžius. Vėliau jis užrašė: „Mama nebevaitojo ir jai pasidarė geriau jau tuomet, kai dar laikiau uždėjęs savo rankas.“ Tada savo dienoraštyje jis užrašė šitokį įžvalgos kupiną pastebėjimą. Jis sakė visada manęs, jog mamai po vyskupo palaiminimo nepagerėjo ne todėl, kad Viešpats nepatenkino to vyskupo palaiminimo, o todėl, kad Viešpats to palaiminimo atlikimą buvo numatęs vaikinui: pamokyti, jog kunigystė vaikino gyvenime yra lygiai tokia pat galinga, kaip ir vyro gyvenime, – jei tik ji naudojama teisiai.

Šį vakarą norėčiau pakalbėti apie tą galią. Nors kalbėsiu konkrečiai apie diakonų kvorumų prezidentus, tačiau aptariami principai tiks visam Aarono kunigystės jaunimui ir jų vadovams, įskaitant mūsų mokytojų kvorumų prezidentus ir kunigų kvorumo prezidento padėjėjus.

Tarnaudamas misijos prezidentu pastebėjau, kad misijoje vaikinų dvasiškumas ir vadovavimo įgūdžiai smarkiai išauga. Jei pabandytume Aarono kunigystės ir misijos metais įgytas savybes išreikšti skaičiais, turbūt jie būtų panašūs į liniją, kurią matote šioje diagramoje. Manau, kad misijoje patiriamą tokį smarkų augimą sąlygoja bent trys svarbūs veiksniai: 1) šiais vaikinais pasikliaujame labiau nei bet kada iki tol, 2) iš jų daug tikimės, bet kartu ir mylime ir 3) juos nuolat mokome, kad tuos lūkesčius jie išpildytų tobulai.

Kas nors galbūt paklaus: „Kodėl tų pačių principų nepritaikius diakonų kvorumo prezidentams?“ Jei taip būtų daroma, augimas turbūt prasidėtų daug anksčiau ir būtų panašesnis į misionierių. Leiskite trumpai pakalbėti, kaip šie principai galėtų būti taikomi diakonų kvorumo prezidentui.

Pirmiausia – pasitikėjimas. Savo diakonų kvorumų prezidentams galime patikėti daug ką. Bent Viešpats tikrai taip daro – tai rodo Jo noras duoti jiems raktus, t. y. teisę pirmininkauti ir vadovauti savo kvorumo darbui. Apie šį pasitikėjimą liudija tai, kad diakonų kvorumų prezidentus mes pašaukiame pagal apreiškimą, o ne vien remdamiesi vyresnybės ar panašiais veiksniais. Šioje Bažnyčioje kiekvienas vadovas, įskaitant diakonų kvorumo prezidentą, turi teisę žinoti, ir turėtų žinoti, kad jis buvo pašauktas apreiškimu. Toks patikinimas leidžia žinoti, kad Dievas juo pasitiki ir jį palaiko.

Antroji ir trečioji savybės yra tarpusavyje susijusios – dideli lūkesčiai ir atitinkamas mokymas jiems išpildyti. Misijoje išmokau svarbią pamoką: misionierių pastangos įprastai didėja arba mažėja sulig prezidento lūkesčių lygiu, tad panašiai yra ir su diakonų kvorumų prezidentais. Jei tikimasi, kad jie tik ves kvorumo susirinkimus ir lankys vyskupijos jaunimo komiteto susirinkimus, tai jie tiek ir tedarys. Tačiau jūs, vadovai, galite jiems parodyti didesnę viziją – Viešpaties viziją. Kodėl ši vizija tokia svarbi? Nes kuo didesnė vizija, tuo didesnė motyvacija.

Neatsiejama kiekvieno šios Bažnyčios pašaukimo dalis yra teisė gauti apreiškimą. Tad šiems diakonų kvorumų prezidentams reikia žinoti, kad jie turi teisę gauti apreiškimą ką rekomenduoti savo patarėjais, turi teisę gauti apreiškimą kaip gelbėti pasiklydusius ir turi teisę gauti apreiškimą kaip mokyti kvorumo narius jų pareigų.

Išmintingas vadovas mokys diakonų kvorumo prezidentą tokių principų, kurie padės gauti apreiškimą. Jis galėtų jį pamokyti šio neabejotino Viešpaties pažado: „Jei prašysi, gausi apreiškimą po apreiškimo“ (DS 42:61). Viešpats kuo dosniausiai duoda apreiškimus. Ar Jis Džozefui Smitui ir Oliveriui Kauderiui nepriminė: „Kiek kartų manęs teiravaisi, tiek kartų gavai mano Dvasios pamokymų“? (DS 6:14.) Tai skirta jums, diakonų kvorumų prezidentai. Viešpats jus myli ir nori jums apreikšti Savo mintis ir valią. Ar galite įsivaizduoti Viešpatį, susidūrusį su problema, kurios Jis negalėtų išspręsti? Aš negaliu. Kadangi turite teisę į apreiškimą, tai Jis gali padėti jums išspręsti visas su prezidentavimu kvorumui susijusias problemas – tereikia nuoširdžiai prašyti Jo pagalbos.

Jūs, nuostabieji vadovai, savo diakonų kvorumo prezidentą galėtumėte pamokyti, kad apreiškimas nepakeis sunkaus darbo ir asmeninių pastangų. Prezidentas Henris B. Airingas kartą paklausė Prezidento Haroldo B. Ly: „Kaip man gauti apreiškimą?“ Prezidentas Ly atsakė: „Jei nori gauti apreiškimą, mokykis ir išsiaiškink susiklosčiusią padėtį.“1 Išmintingas vadovas su savo diakonų kvorumo prezidentu galėtų aptarti, kokius dvasinius darbus reiktų atlikti ruošiantis rekomenduoti savo patarėjus. Jam galbūt reikėtų paklausti ir atsakyti į tokius klausimus: kas galėtų būti geru pavyzdžiu, pakylėsiančiu kitus berniukus? Arba, kas užjaučiančiai padėtų tiems, kurie susiduria su ypatingais iššūkiais?

Galiausiai šis išmintingas vadovas galėtų jį pamokyti, kaip atpažinti apreiškimą ir kaip veikti jam atėjus. Gyvename greitai besivystančiame pasaulyje, kuriame jau įprastos ryškios šviesos ir garsiai grojančios kolonėlės. Tačiau šiam vaikinui reikia žinoti, kad tai pasaulio, bet ne Viešpaties kelias. Gelbėtojas gimė ten, kur beveik niekas Jo nežinojo; Savo patį didingiausią ir neprilygstamiausią darbą Jis atliko sodo tylumoje; o Džozefas Pirmąjį Regėjimą patyrė giraitės nuošalumoje. Dievo atsakymai ateina švelniu tyliu balsu – ramybės ir paguodos jausmu, noru daryti gera, nušvitimu – kartais mažyčių minčių sėklų forma, kurias permąstant ir puoselėjant galima išauginti dvasinius medžius galiūnus. Kartais tie norai ar mintys gali jus, diakonų kvorumo prezidentus, netgi įkvėpti savo patarėju paskirti šiuo metu mažiau aktyvų vaikiną arba jam pavesti kokią nors užduotį.

Prieš daugelį metų mes, kuolo prezidentūra, pajutome, jog kuolo raštininku turėtume pašaukti vieną gerą vyrą. Tuo metu jam truputėlį nesisekė reguliariai lankytis Bažnyčioje. Bet mes žinojome, jei jis priimtų pašaukimą, tai puikiai pasidarbuotų.

Mes pasiūlėme jam pašaukimą, bet jis atsakė: „Ne, nemanau, kad susitvarkysiu.“

Tada man atėjo viena mintis. Tariau jam: „Na, tada Glendeilo kuolas neturės kuolo raštininko.“

Šokiruotas jis atsakė: „Ką jūs sakote? Jus turite turėti kuolo raštininką.“

Atsakiau: „Ar nori, kad dabar į kuolo raštininkus pašauktume kažką kitą, kai pats Viešpats mums nurodė pašaukti tave?“

„Na gerai, – tarė jis, – sutinku.“

Ir jis tapo raštininku. Yra ne tik daug vyrų, bet ir daug vaikinų, kurie į pašaukimą atsilieps tada, kai žinos, kad juos šaukia pats Viešpats ir kad Viešpačiui jų reikia.

Šiam dar diakonų kvorumo prezidentui leiskite suprasti, kad Viešpats taip pat tikisi, jog jis gelbės paklydusiuosius – tiek mažiau aktyvius, tiek ir nenarius. Savo pagrindinę misiją Viešpats išreiškė taip: „Žmogaus Sūnus atėjo gelbėti, kas buvo pražuvę“ (Mato 18:11). Jei Gelbėtojo prioritetas yra gelbėti paklydusiuosius, jei tai yra ir Prezidento Tomo S. Monsono prioritetas, kurį jis yra parodęs savo gyvenimu, ar tai neturėtų būti kiekvieno šios Bažnyčios vadovo, kiekvieno diakonų kvorumo prezidento prioritetas? Mūsų vadovavimo šerdimi, mūsų tarnystės esmine dalimi turėtų būti degantis, veržlus ir nepaliaujamas ryžtas eiti pas paklydusiuosius ir juos susigrąžinti.

Vienas vaikinas, kurį aplankė jo kvorumo nariai, pasakė: „Šiandien buvau nustebintas, kai <…> mano namuose apsilankė 30 žmonių. <…> Dabar noriu eiti į Bažnyčią.“ Kaip jaunuolis gali atsispirti tokiai meilei ir dėmesiui?

Mane visada jaudina daugybė pasakojimų apie diakonų kvorumų prezidentus, kurie vadovaujasi vizija ir kartais per savo kvorumų susirinkimus moko visą ar dalį pamokos. Prieš kelias savaites aš lankiausi diakonų kvorumo pamokoje. Dvylikametis berniukas vedė 25 minučių pamoką apie Apmokėjimą. Pamoką jis pradėjo paklausdamas savo brolių diakonų, ką reiškia Apmokėjimas. Po to jis pasidalino keliomis prasmingomis Raštų eilutėmis ir uždavė apgalvotus klausimus, į kuriuos jie atsakė. Tačiau supratęs, kad pamokos laiko liko daugiau, nei buvo mokymo medžiagos, jis pasielgė pakankamai išmintingai ir galbūt to jį jau buvo pamokęs jo tėvas: pamokoje buvusių vadovų jis pasiteiravo, kokių klausimų apie Apmokėjimą jie yra sulaukę savo misijų metu ir kaip į juos atsakė. Tada jis baigė savo liudijimu. Aš klausiausi susižavėjęs. Pamaniau sau: nepamenu, kad pats būdamas Aarono kunigu būčiau vedęs didžiąją pamokos dalį. Galime šiems jaunuoliams pakylėti kartelę bei viziją, ir jie tikrai sureaguos.

Jūs, vadovai, šiuos diakonų kvorumų prezidentus pakylėjate tuomet, kaip leidžiate jiems patiems vesti pamokas ir pasišalinate iš dėmesio centro. Savo pašaukimą geriausiai išaukštinate ne vesdami geras pamokas, bet padėdami jiems patiems vesti geras pamokas, ne patys ką nors išgelbėdami, bet padėdami jiems patiems tai padaryti.

Štai jums senas priežodis: nemirk, kol tavyje dar skamba muzika. Panašiai pasakyčiau jums, suaugusiems vadovams: žiūrėkite, kad nebūtumėte atleisti iš pašaukimo nerealizavę savo, kaip vadovo, potencialo. Pasitaikius kiekvienai progai mokykite mūsų jaunimą; mokykite juos ruošti darbotvarkę, mokykite, kaip oriai ir šiltai vesti susirinkimus, kaip gelbėti žmogų, kaip paruošti ir pravesti įkvepiančią pamoką ir kaip gauti apreiškimą. Jūsų sėkmės matas bus tai, kokį neišdildomą vadovavimo ir dvasingumo palikimą įskiepysite šių jaunuolių širdyse ir protuose.

Jei jūs, diakonų kvorumų prezidentai, išaukštinsite savo pašaukimą, tai jau dabar tapsite įrankiais Dievo rankose, nes kunigystė vaikino gyvenime yra lygiai tokia pat galinga, kaip ir suaugusio vyro gyvenime, – jei tik ji naudojama teisiai. Kai sudarysite šventyklos sandoras, tapsite misionieriais, vėliau – Bažnyčios vadovais, tai žinosite, kaip gauti apreiškimą, kaip išgelbėti žmogų ir kaip galingai bei autoritetingai mokyti karalystės doktrinos. Tada būsite tapę kilnios pirmagimystės jaunuoliais. Apie tai liudiju Jėzaus Kristaus, pasaulio Gelbėtojo ir Išpirkėjo vardu, amen.

Mostrar referencias

  1.  

    1. Iš Henry B. Eyring, “Waiting upon the Lord,” in Brigham Young University 1990–1991 Devotional and Fireside Speeches (1991), 17.