Mūsų žodžiai

Rozmari M. Viksom

Visuotinės Pradinukų organizacijos prezidentė


Rozmari M. Viksom
Tai, kaip kalbame su savo vaikais, kokius žodžius vartojame, gali juos padrąsinti, pakylėti ir sustiprinti jų tikėjimą.

Neseniai jaunas tėvas sužinojo apie savo nuostabios antros klasės mokytojos mirtį. Jos atminimui jis rašė: „Iš viso to, ką jaučiau ir ką patyriau, geriausiai atsimenu ramybės jausmą. Taip, ji mokė mane rašybos, gramatikos ir matematikos, bet daug svarbiau yra tai, kad ji išmokė mane mėgautis būti vaiku. Jos klasėje atsitiktinė klaidinga žodžio rašyba nebuvo nusikaltimas. Ji sakydavo: „Pasimokysime kitą kartą.“ Ji nepykdavo, jei ką išpildavome, suplėšydavome ar ištepliodavome; ji atsakydavo: „Tuoj suklijuosime ir sutvarkysime.“ Mums buvo leidžiama bandyti, leidžiama stengtis, leidžiama svajoti, leidžiama mėgautis mažmožiais, kuriais džiaugiasi tik vaikai.“

Viena didžiausių žmogaus įtakų šiame pasaulyje yra įtaka daroma vaikui.Vaiko įsitikinimai bei asmeninės vertės suvokimas formuojasi ankstyvuoju jo gyvenimo laikotarpiu. Visi, girdintys mano balsą, savo žodžių galia gali sustiprinti vaiko pasitikėjimą savimi ir sustiprinti vaiko tikėjimą Dangiškuoju Tėvu ir Jėzumi Kristumi.

Helamano knygos 5-ame skyriuje skaitome: „Ir dabar, mano sūnūs, atminkite, atminkite, kad būtent ant mūsų Išpirkėjo, kuris yra Kristus, Dievo Sūnus, uolos jūs turite statyti savo pamatą.“1

Būtent tokiais žodžiais Helamanas mokė savo sūnus. Toliau skaitome: „Ir jie įsiminė jo žodžius; ir <…> jie išėjo <…> mokyti Dievo žodžio tarp visų <…> žmonių.“2

Nors Helamano sūnūs buvo persekiojami ir įmesti į kalėjimą, tie girdėti žodžiai niekada jų neapleido. Jie buvo apsaugoti ir apgaubti ugnies stulpo. Tada jų grobikams pasigirdo balsas sakantis:

„Atgailaukite ir daugiau nesistenkite sunaikinti mano tarnų. <…>

<…> Tai nebuvo griaustinio balsas, ir tai nebuvo smarkaus audringo triukšmo balsas, bet štai, tai buvo ramus tobulo švelnumo balsas, lyg tai būtų šnibždesys, ir jis persmelkė juos iki pat sielos.“3

Mes galime pasimokyti iš to dangiško balso. Jis nebuvo garsus, barantis ar reiklus; jis buvo ramus, tobulo švelnumo, tvirtai nurodantis ir tuo pačiu vilties teikiantis balsas.

Tai, kaip kalbame su savo vaikais, kokius žodžius vartojame, gali juos padrąsinti, pakylėti ir sustiprinti jų tikėjimą, padėsiantį išlikti kelyje, vedančiame pas Dangiškąjį Tėvą. Jie (vaikai) ateina žemėn pasiruošę klausyti.

Papasakosiu nutikimą medžiagų parduotuvėje, iliustruojantį, kaip klausosi vaikas. Sausakimšoje parduotuvėje bruzdėjo pirkėjai, kai staiga visiems pasidarė aišku, kad motina, kurios sūnus pasimetė, puolė į paniką. Iš pradžių ji šaukė jį vardu. „Konorai!“ – kartojo ji, skubėdama po parduotuvę. Kiekvieną minutę jos balsas vis garsėjo ir jame girdėjosi vis didesnė panika. Netrukus buvo pranešta parduotuvės apsaugininkams. Visi parduotuvėje ieškojo vaiko. Praėjo keletas minučių, o berniuko vis nematyti. Suprantama, kad Konoro mama kiekvieną minutę vis labiau blaškėsi ir šaukdama vėl ir vėl greitai kartojo jo vardą.

Viena pirkėja, tyliai pasimeldusi, pamanė, kad Konoras tikriausiai išsigando dėl to, kad girdėjo, kaip mama šaukė jo vardą. Ji apie tai papasakojo kitai paieškose dalyvaujančiai moteriškei. Jos greitai surezgė planą. Jos pradėjo vaikščioti tarp medžiagų stalų ir tyliai kartojo žodžius: „Konorai, jei girdi mano balsą, sakyk: aš čia.“ Joms lėtai einant į parduotuvės galą ir kartojant tą frazę, kaip ir manyta, jos išgirdo nedrąsų, tylų balsą sakantį: „Aš čia.“ Konoras slėpėsi po stalu tarp medžiagos ritinių. Jį atsiliepti padrąsino ramus, tobulo švelnumo balsas.

Melskitės, kad sužinotumėte, ko reikia vaikui

Kad kalbėtume tiesiai į vaiko širdį, pirma turime sužinoti jo reikmes. Jei melsimės, kad tai sužinotume, mūsų ištarti žodžiai turės galios pasiekti vaikų širdis. Mūsų pastangos sustiprinamos tuomet, kai siekiame Šventosios Dvasios vedimo. Viešpats sakė:

„Kalbėkite mintis, kurias aš įdėsiu į jūsų širdis, <…>

nes tą pat valandą, taip tą pat akimirką, jums bus duota ką sakyti.“4

Atsijunkite nuo pasaulio ir meiliai klausykite

Deja, šio pasaulio trukdžiai daugeliui vaikų neleidžia išgirsti padrąsinančių žodžių, galinčių suformuoti jų požiūrį į save.

Daktaras Nylas Halfonas, Kalifornijos Los Andželo Universiteto „Sveikesnių vaikų, šeimų ir bendruomenių“ centrui vadovaujantis gydytojas, vadina tai „nepiktybiniu tėvų nerūpestingumu“. Štai vienas pavyzdys iš pusantrų metų vaiko ir jo tėvų gyvenimo:

„Atrodė, kad jų sūnus buvo laimingas, aktyvus ir užimtas, akivaizdžiai mėgavosi su tėvais leidžiamu laiku ir valgoma pica. <…> Pasibaigus vakarienei mama išėjo tvarkyti reikalų ir paliko vaiką su tėvu.

Tėvas <…> pradėjo skaitinėti žinutes telefone, o vaikas tuo tarpu stengėsi užkariauti jo dėmesį mėtydamas picos paplotėlio gabaliukus. Tėtis atsisuko ir pradėjo su juo žaisti. Bet netrukus nustojo žaisti ir kartu su vaiku pradėjo žiūrėti vaizdo įrašą savo telefone, kol grįžo žmona.

[Daktaras] Halfonas pastebėjo, kad vidinė vaiko šviesa blėso, ryšys tarp vaiko ir tėvo silpnėjo.“5

Atsakymas į klausimą, kaip patenkinti savo vaikų poreikius, gali būti toks: dažniau atsijunkite nuo technologijų. Brangios akimirkos, leidžiančios bendrauti ir kalbėtis su savo vaikais išnyksta, kai esame įnikę į trukdžius. Kodėl gi mums nepasirinkus laiko, kad kiekvieną dieną atsijungtume nuo technikos ir stiprintume ryšius vienas su kitu?Viską tiesiog išjunkite. Tai padarius, namai iš pradžių gali atrodyti labai tylūs; gal net nežinosite, ką daryti ar sakyti. Bet jei visą savo dėmesį skirsite savo vaikams, užsimegs pokalbis ir galėsite mėgautis vieni kitų draugija.

Rašykite, kad įtikintumėte savo vaikus

Savo vaikus taip pat galime paveikti jiems parašytais žodžiais. Nefis rašo: „Mes stropiai darbuojamės rašydami, kad įtikintume savo vaikus <…> tikėti Kristų ir susitaikyti su Dievu.“6

Prezidentas Tomas S. Monsonas papasakojo apie Džėjų Hesą, pilotą, 1960 m. pašautą Šiaurės Vietname: „Du metus jo šeima nežinojo, ar jis žuvo, ar išgyveno. Jo grobikai Hanojuje galiausiai leido parašyti namo, tačiau leido rašyti tik 25 žodžius.“ Prezidentas Monsonas klausia: „Ką tokioje pačioje situacijoje rašytume savo šeimai, kurių nematėme daugiau nei du metus ir nežinome, ar vėl juos kada išvysime? Norėdamas, kad jo šeima atpažintų, jog tas laiškas tikrai jo, ir norėdamas suteikti vertingą patarimą, brolis Hesas parašė [tokius žodžius]: „Štai kas svarbu: santuoka šventykloje, misija, išsilavinimas. Veržkitės pirmyn, užsibrėžkite tikslus, rašykite istoriją ir dukart per metus nusifotografuokite.“7

Ką parašytumėte savo vaikams turėdami tik 25, o gal net ir mažiau žodžių?

Jaunas tėvas, apie kurį kalbėjau pradžioje, tas, kuris rašė savo atsiminimus apie antros klasės mokytoją, dabar augina gražią dukrelę. Jis jaučia, kad jam buvo patikėta dangiška pareiga. Kokia bus jo dukrelės ateitis jai užaugus? Kokie jo žodžiai giliai įsišaknys jos širdyje? Kokie žodžiai ją padrąsins, pakylės ir padės išlikti kelyje? Ar pakeis jos gyvenimą tai, kad jis skyrė jai laiko sukuždėti: „Tu esi Dievo vaikas“? Ar vieną dieną ji atsimins, kad jos tėtis dažnai kartojo: myliu tave besąlygiškai?

Ar ne tai sakė mūsų Dangiškasis Tėvas sakydamas savo Sūnui ir kiekvienam iš mūsų žodžius: „Šitas yra mano mylimasis Sūnus, – ir tada pridūrė, – kuriuo aš gėriuosi“?8

Lai mūsų vaikams ištarti ir parašyti žodžiai atspindi mūsų Dangiškojo Tėvo meilę Savo Sūnui Jėzui Kristui ir mums. Stabtelkime ir įsiklausykime, nes vaikas tikrai sugebės atsakyti ištardamas daug didžių ir nuostabių dalykų. Sakau tai Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1. Helamano 5:12.

  2.  

    2. Helamano 5:14; kursyvas pridėtas.

  3.  

    3. Helamano 5:29–30.

  4.  

    4. Doktrinos ir Sandorų 100:5–6.

  5.  

    5. Lois M. Collins, „Baby’s Development Potentially Harmed by Parents Texting“, Deseret News, 2012 m. birželio 4 d., deseretnews.com/article/print/865556895/Babys-development-potentially-harmed-by-parents-texting.html.

  6.  

    6. 2 Nefio 25:23.

  7.  

    7. Tomas S. Monsonas, „Džiaukimės kelionėje“,2008 m. spalio mėn. Visuotinės konferencijos medžiaga .

  8.  

    8. Mato 3:17.