Mes esame Dangiškojo Tėvo dukros

Eleinė Š. Dalton

Neseniai atleista visuotinės Merginų organizacijos prezidentė


Eleinė Š. Dalton
Kaip Dievo dukterys visos esame skirtingos, skiriasi mūsų aplinkybės ir patirtis. Tačiau mūsų vaidmuo vis dar yra svarbus, nes mes esame svarbios.

Kiekvieną savaitę visame pasaulyje merginos kartoja Merginų temą. Visada, nesvarbu kokia kalba, išgirstu: „Mes esame Dangiškojo Tėvo dukros. Jis myli mus, o mes mylime Jį.“1 Dvasia patvirtina mano sielai, kad tai tiesa. Tai ne tik mūsų tapatybės – to, kas esame, – patvirtinimas, bet ir pripažinimas, kieno dukterys esame. Mes esame išaukštintos esybės dukterys!

Kiekvienoje šalyje ir kiekviename žemyne sutinku savimi pasitikinčias, išraiškingas merginas, pilnas šviesos. Triūsas ir išbandymai padarė jas tyresnes, jos įgijo tyrą ir paprastą tikėjimą. Jos yra dorybingos. Jos laikosi sandoros, jos „[yra] Dievo [liudytojos] visada ir visame, ir visur“.2 Jos žino, kas esančios. Joms teko svarbus vaidmuo Dievo karalystės statybose.

Kai mokiausi universitete, priklausiau Brigamo Jango universiteto tarptautinių folklorinių šokių trupei. Vieną vasarą mūsų trupei teko unikali privilegija pakeliauti po Europos misijas. Ta vasara man buvo sunki, kadangi prieš porą mėnesių netikėtai numirė mano tėtis. Svečiuojantis Škotijoje jaučiausi ypač vieniša ir mane apėmė neviltis. Tą vakarą šokome maldos namuose, o po pasirodymo nuėjome į greta esančius misijos namus. Pakeliui, gražiai prižiūrėtame sode, prie vartų pamačiau padėtą akmenį. Jame buvo išraižyti šie žodžiai: „Ką darai, daryk gerai.“ Tą akimirką šie žodžiai įstrigo giliai mano širdyje, jaučiau, kad dangaus galios atskubėjo man į pagalbą ir perdavė šią žinią. Žinojau, kad mylintis Dangiškasis Tėvas manęs neužmiršo. Nebesijaučiau tokia vieniša. Bestovint tame sode mano akys prisipildė ašarų. „Ką darai, daryk gerai.“ Tie paprasti žodžiai padėjo man prisiminti, kad Dangiškasis Tėvas pažįsta mane ir mano gyvenimui yra paruošęs planą, o Dvasia padėjo suprasti, kad mano vaidmuo yra svarbus.

Vėliau sužinojau, kad šis posakis kartą, jaunystėje, padrąsino pranašą Deividą O. Makėjų jam tarnaujant misionieriumi Škotijoje. Kai niūriu gyvenimo ir misijos metu jis pamatė tuos žodžius ant pastato fasado, jie jį pakylėjo. Po daugelio metų, kai buvo griaunamas minėtasis pastatas, jis susitarė, kad tas akmuo su išraižytu užrašu būtų padėtas misijos namų sode.3

Kaip Dievo dukterys visos esame skirtingos, skiriasi mūsų aplinkybės ir patirtis. Tačiau mūsų vaidmuo vis dar yra svarbus, nes mes esame svarbios. Mūsų kasdienės pastangos puoselėti, mokyti ir rūpintis žmonėmis kartais gali atrodyti nuobodžios, nereikšmingos, sunkios ir žeminančios, tačiau jei prisiminsime pirmuosius Merginų temos žodžius – „mes esame mūsų Dangiškojo Tėvo dukros, Jis myli mus“ – jie smarkiai pakeis mūsų elgesį ir bendravimą.

Neseniai netekau savo nepakartojamos 92 metų mamos. Ji iš šio gyvenimo išėjo taip, kaip ir gyveno, – ramiai. Jos gyvenimas nesusiklostė taip, kaip ji buvo suplanavusi. Jos vyras, mano tėvas, būdamas 45 metų iškeliavo anapilin palikdamas ją su trimis vaikais, manimi ir mano dviem broliais. 47 metus ji gyveno būdama našlė. Mūsų šeimą ji aprūpindavo dieną dirbdama mokykloje, o vakarais mokydama skambinti pianinu. Ji rūpinosi kaimynystėje gyvenančiu senyvu savo tėvu, mano seneliu. Ji pasirūpino, kad kiekvienas iš mūsų gautume aukštąjį išsilavinimą. Iš esmės, ji to reikalavo, nes norėjo, kad galėtume būti „naudingi visuomenei“. Ji niekada nesiskundė. Ji laikėsi savo sandorų ir dėl to galėjo prisišaukti dangaus pagalbą, palaiminti mūsų šeimą ir sulaukti stebuklų. Ji pasikliovė maldos galia, kunigyste ir sandoros pažadais. Ji ištikimai tarnavo Viešpačiui. Jos nepajudinamas pasišventimas stiprino ir mus, jos vaikus. Ji dažnai mums kartodavo šią eilutę: „Aš, Viešpats, esu įpareigotas, kai jūs darote, ką aš sakau; bet kai nedarote, ką aš sakau, netenkate pažado.“4 Tai buvo jos devizas. Ji žinojo, kad tai tiesa. Ji žinojo, kad tai reiškia, jog turime laikytis sandorų. Pasaulis jos nepažinojo. Ji to ir nenorėjo. Ji suprato, kas ir kieno ji yra, – kadji yra Dievo dukra. Išties galima teigti, kad mūsų motina viską darė gerai.

Prezidentas Gordonas B. Hinklis kartą kalbėdamas apie moteris ir motinas sakė:

„Privalome visad prisiminti, kad moterys yra stiprios. <…> Būtent motinos betarpiškiausiai paveikia savo vaikų gyvenimus. <…> Būtent motinos juos ugdo ir augina Viešpaties nurodytu būdu. Jų įtaka yra begalinė. <…>

Jos yra gyvybės kūrėjos. Jos yra vaikų puoselėtojos. Jos yra merginų mokytojos. Jos yra mūsų nepakeičiamos bendražygės. Dievo karalystės statyboje jos – mūsų bendradarbės. Koks svarbus yra jų vaidmuo, koks nuostabus jų indėlis.“5

Kaip motina ir tėvas savo dukrai gali įskiepyti išaukštinančią ir amžiną tiesą, kad ji yra Dievo dukra? Kaip galime padėti jai palikti pasaulį ir žengti Dievo karalystėn?

Moraliai apatiškame pasaulyje merginoms ir vaikinams reikia „[būti] Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur“. Dabar tai itin svarbu. Merginoms reikia motinų ir vedlių, rodančių, ką reiškia būti dora moterimi. Motinos, jūsų santykiai su dukterimi, jūsų pavyzdys yra be galo svarbūs. Tai, kaip mylite ir gerbiate jos tėvą, jo turimą kunigystę ir jo dievišką vaidmenį atsispindės, o galbūt ir plis jūsų dukters nusistatyme ir veiksmuose.

Kurgi turime „daryti gerai“? Pareiškime pasauliui „Šeima“ aiškiai mokoma:

„Pagal dievišką planą tėvai turi pirmininkauti savo šeimoms su meile ir teisumu, būti atsakingi už aprūpinimą viskuo, kas būtina pragyvenimui, ir savo šeimų apsaugą. Motinos visų pirma atsako už savo vaikų ugdymą. Tėvai ir motinos yra įpareigoti vykdant šias šventas pareigas padėti vienas kitam kaip lygūs partneriai. <…>

Įspėjame, kad asmenys, kurie pažeidžia skaistybės sandoras, šiurkščiai elgiasi su sutuoktiniu ar vaikais arba nevykdo savo šeimyninių pareigų, vieną dieną turės atsakyti prieš Dievą.“6

Irstančioje Mormono laikų visuomenėje šis raudojo, nes iš moterų buvo atimta tai, kas brangiausia ir vertingiausia, – jų skaistybė ir nekaltybė.7

Aš vėl kviečiu sugrįžti prie doros. Dora yra Dievo dukterų stiprybė ir galia. Koks būtų pasaulis, jei dora – aukštos moralės normomis, įskaitant skaistybę, – pagrįstos mintys ir veiksmai8 mūsų visuomenėje vėl būtų pripažinti brangiausia vertybe? Ar būtų mažiau iširusių šeimų, nepasisekusių gyvenimų ir sudužusių širdžių, jei būtų mažiau amoralumo, pornografijos ir prievartos? Ar žiniasklaida neturėtų aukštinti brangias Dievo dukteris, užuot vertusi jas aistrų objektais? Kaip būtų žiūrima į moteris ir kaip būtų su jomis elgiamasi, jei visa žmonija išties suprastų teiginio „mes esame Dangiškojo Tėvo dukros“ svarbą?

Prieš keletą metų besibaigiant šio Konferencijų centro statyboms įžengiau į šį šventą pastatą balkonų aukšte, dėvėjau šalmą bei apsauginius akinius ir buvau pasiruošusi siurbliuoti kilimą, kurį padėjo tiesti mano vyras. Ten, kur dabar tribūna, stovėjo priekaba, į kurią buvo metamos statybinės atliekos, pastate buvo didžiulis debesis dulkių. Kai debesis išsisklaidė, visos dulkės nusėdo ant naujojo kilimo. Mano užduotis buvo siurbliuoti. Taigi aš siurbliavau ir siurbliavau, ir siurbliavau. Po trijų dienų darbo perdegė mano siurbliukas!

Dieną prieš pirmąją konferenciją šiame gražiame pastate man paskambino vyras. Jam tebuvo likę patiesti kilimą po šia istorine sakykla.

Jis paklausė: „Kokią Raštų eilutę užrašyti kitoje šio kilimo pusėje?“

Atsakiau: „Mozijo 18:9 eilutę: „[Būkite] Dievo liudytojais visada ir visame, ir visur.“

Būtent tai darant matau šios Bažnyčios merginas ir moteris šiame be galo sudėtingame pasaulyje. Jos daro gerą įtaką. Jos yra dorybingos ir pavyzdingos, protingos ir darbščios. Jos keičia pasaulį, nes jos nuo jo skiriasi. Jos viską, ką daro, daro gerai.

Tada siurbliuodama šį kilimą stengiausi gerai atlikti savo darbą, nežinodama, kad vieną dieną stovėsiu ant šio kilimo prie sakyklos.

Būdama Dievo dukra šiandien liudiju, kad Jis gyvas. Jėzus yra Kristus. Jis yra mūsų Išpirkėjas. Dėl Jo beribės ir apmokančios aukos vieną dieną sugrįšiu gyventi su Juo. Aš būsiu išbandyta, tyra ir užantspauduota amžinoje šeimoje. Visada šlovinsiu Jį už privilegiją būti moterimi, žmona ir mama. Liudiju, kad mums vadovauja Dievo pranašas, Prezidentas Tomas S. Monsonas. Aš esu dėkinga už teisius vyrus, kurių turima kunigystės galia palaimino mano gyvenimą. Visada būsiu dėkinga už stiprybę, kurią gaunu per įgalinančią Gelbėtojo begalinio Apmokėjimo galią, kai stengiuosi “viską daryti gerai“. Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Mostrar las referencias

  1.  

    1. Merginų asmeninis tobulėjimas (knygelė, 2009), p. 3.

  2.  

    2. Mozijo 18:9.

  3.  

    3. Žr. Matthew O. Richardson, „‘What E‘er Thou Art, Act Well Thy Part’: John Allan’s Albany Crescent Stone,“ Journal of Mormon History, vol. 33 (Fall 2007), 31–61; Francis M. Gibbons, David O. McKay: Apostle to the World, Prophet of God (1986), 45.

  4.  

    4. Doktrinos ir Sandorų 82:10.

  5.  

    5. Gordon B. Hinckley, „Standing Strong and Immovable,“ Worldwide Leadership Training Meeting, Jan. 10, 2004, 21.

  6.  

    6. „Šeima. Pareiškimas pasauliui“ .

  7.  

    7. Žr. Moronio 9:9.

  8.  

    8. Žr. Merginų asmeninis tobulėjimas, p. 70.