Mes tikime, jog turime būti skaistūs

Amžinąją skaistumo svarbą galima suvokti tik visa apimančio mūsų Dangiškojo Tėvo laimės plano Savo vaikams kontekste. „Visos žmogiškos esybės – vyrai ir moterys – sukurti pagal Dievo atvaizdą. Kiekvienas yra mylimas dvasinis dangiškųjų tėvų sūnus ar dukra, ir <…> turi dievišką prigimtį ir paskirtį“ („Šeima. Pareiškimas pasauliui“ ). Prieš ateidami į šią žemę ir tapdami mirtingomis esybėmis, visi vyrai ir moterys gyveno su Dievu kaip Jo dvasiniai vaikai. Tėvo planas įgalina Jo dvasinius sūnus ir dukras įgyti fizinius kūnus, žemiškos patirties ir tobulėti iki išaukštinimo.

Dėl fizinių kūnų galime patirti galybę įvairių ir stiprių patyrimų, kokių paprasčiausiai nebuvo įmanoma patirti mūsų ikižemiškoje būtyje. Tad mūsų santykiai su kitais žmonėmis, mūsų gebėjimas pažinti ir veikti vadovaujantis tiesa ir mūsų gebėjimas paklusti Jėzaus Kristaus Evangelijos principams ir apeigoms yra stiprinami per mūsų fizinius kūnus. Žemiškojo gyvenimo mokykloje švelnumą, meilę, gerumą, laimę, liūdesį, nusivylimą, skausmą ir net fizinio neįgalumo iššūkius patiriame taip, kad galėtume ruoštis amžinybei. Paprasčiau kalbant, yra tokių pamokų ir patyrimų, kuriuos, pasak Raštų, turime patirti „pagal kūną“ (1 Nefio 19:6; Almos 7:12–13).

Po Žemės sukūrimo Adomas buvo apgyvendintas Edeno sode. Dievas pasakė tokius svarbius žodžius: „negera vyrui būti vienam“ (Mozės 3:18; t. p. žr. Pradžios 2:18), tad Ieva tapo Adomo žmona ir padėjėja. Reikėjo unikalios vyrų ir moterų dvasinių, fizinių, protinių ir emocinių gebėjimų kombinacijos, kad būtų pradėtas vykdyti laimės planas. „Viešpatyje nei moteris ką reiškia be vyro, nei vyras be moters“ (1 Korintiečiams 11:11). Numatyta, kad tiek vyras, tiek ir moteris mokytųsi, stiprintų, laimintų ir išbaigtų vienas kitą.

Priemonės, kuriomis kuriama mirtingoji gyvybė, yra nustatytos Dievo. „Pirmas Dievo įsakymas Adomui ir Ievai yra susijęs su jų, kaip vyro ir žmonos, galimybe būti tėvais“ (Šeima. Pareiškimas pasauliui). Dievo įsakymas daugintis ir pripildyti žemę tebegalioja ir šiandien. Tad santuoka tarp vyro ir moters yra sankcionuotas kanalas, per kurį ikižemiško pasaulio dvasios įžengia į žemišką pasaulį. Visiškas lytinis susilaikymas prieš santuoką ir visiška ištikimybė santuokoje apsaugo šio švento kanalo šventumą.

Dauginimosi galia yra dvasiškai reikšminga. Netinkamas šios galios naudojimas ardo Tėvo plano ir mūsų žemiškos būties tikslus. Mūsų Dangiškasis Tėvas ir Jo Mylimas Sūnus yra kūrėjai ir kiekvienam iš mūsų patikėjo dalelytę Savo kuriamosios galios. Konkretūs nurodymai tinkamam gyvybės kūrimo galios panaudojimui yra neatsiejamos sudėtinės Tėvo plano dalys. Tai, kaip traktuojame ir naudojame tą dangišką galią, smarkiai lemia mūsų laimę žemiškame gyvenime ir mūsų likimą amžinybėje.

Vyresnysis Dalinas H. Ouksas paaiškino:

„Galia kurti mirtingą gyvybę yra aukščiausia galia, kurią Dievas davė savo vaikams. Ją naudoti buvo nurodyta pirmuoju įsakymu, bet buvo duotas ir kitas svarbus įsakymas, kuriuo buvo uždraustas netinkamas jos naudojimas. Tai, kad mes pabrėžiame skaistybės įsakymą, galima paaiškinti tuo, kad suprantame mūsų gyvybės kūrimo galių reikšmę, vykdant Dievo planą. <…>

Bet koks dauginimosi galios naudojimas už santuokos ribų yra pačios dieviškiausios vyrų ir moterų savybės daugiau ar mažiau nuodėmingas sumenkinimas ir iškraipymas“ („The Great Plan of Happiness“, Ensign, 1993 m. lapkritis, p. 74).

Pastarųjų Dienų Šventųjų Jėzaus Kristaus Bažnyčia turi vienintelį ir nekintantį lytinės moralės standartą: intymūs santykiai tarp vyro ir moters derami tik santuokoje, kaip nurodyta Dievo plane. Tokie santykiai nėra nekaltas smalsumo ar geidulio tenkinimas, tai ne poilsio ar pramogos rūšis, kuria savanaudiškai užsiimama. Tokie santykiai nėra skirti kokiai nors pergalei siekti, tai nėra tiesiog veiksmas, kurį reikia atlikti. Atvirkščiai, žemiškajame gyvenime tokie santykiai yra aukščiausia mūsų dieviškos prigimties ir potencialo išraiška bei būdas emociniams ir dvasiniams ryšiams tarp vyro ir moters stiprinti. Esame valios laisve palaiminti atstovai ir, būdami Dievo vaikai, išsiskiriame savo dievišku paveldu, o ne lytine elgsena, šiuolaikinėmis pažiūromis ar pasaulietinėmis filosofijomis.

Kiekviename iš mūsų gyvena ir klesti didesnis ar mažesnis prigimtinis žmogus, kaip tai sakė Karalius Benjaminas (žr. Mozijo 3:19). Prigimtinis vyras ar moteris neatgailauja, yra kūniškas ir jusliškas (žr. Mozijo 16:5; Almos 42:10; Mozės 5:13), pataikaujantis ir besaikis, išdidus ir savanaudiškas. Prezidentas Spenseris V. Kimbolas mokė: „Prigimtinis žmogus – tai žemiškas žmogus, leidęs, kad primityvios gyvuliškos aistros užgožtų jo dvasinius polinkius“ („Ocean Currents and Family Influences“, Ensign, 1974 m. lapkritis, p. 112).

Ir atvirkščiai, „Kristaus žmogus“ (Helamano 3:29) yra dvasiškas ir pažaboja visas aistras (žr. Almos 38:12), jis yra santūrus ir nuosaikus, geranoriškas ir nesavanaudiškas. Kristaus vyrai ir moterys laikosi Dievo žodžio, išsižada savęs, ima Jo kryžių (žr. Mato 16:24; Morkaus 8:34; Luko 9:23; DS 56:2) ir veržiasi pirmyn ankštu ir siauru ištikimybės, paklusnumo ir pasišventimo Gelbėtojui ir Jo Evangelijai keliu.

Kadangi esame Dievo sūnūs ir dukros, tai iš Jo paveldėjome dieviškas galias. Tačiau šiuo metu esame puolusiame pasaulyje. Net pačios dalys, iš kurių buvo sukurti mūsų kūnai, savo prigimtimi yra puolusios ir pajungtos nuolatinei nuodėmės, gendamumo ir mirties traukai. Todėl Adomo nuopuolis ir jo dvasinės bei laikinosios pasekmės daugumą iš mūsų veikia tiesiogiai per mūsų fizinius kūnus. Vis dėlto esame dvilypės esybės, nes mūsų dvasia, amžinoji mūsų esybių dalis, yra apgyvendinta fiziniame kūne, kuris pats yra pajungtas nuopuoliui. Pats Jėzus Apaštalui Petrui pabrėžė: „Dvasia ryžtinga, bet kūnas silpnas“ (Mato 26:41).

Todėl tikslų žemiškojo gyvenimo išbandymo pobūdį galima apibendrinti tokiu klausimu: ar pasiduosiu prigimtinio žmogaus polinkiams, ar Šventosios Dvasios vilionėms, ar nusivilksiu prigimtinį žmogų ir tapsiu šventuoju per Viešpaties Kristaus Apmokėjimą (žr. Mozijo 3:19)? Tai ir yra išbandymas. Visi prigimtinio žmogaus geiduliai, aistros, polinkiai ir impulsai gali būti įveikti su Jėzaus Kristaus Apmokėjimu ir per jį. Žemėje esame tam, kad vystytume dieviškas savybes ir pažabotume visas kūniškas aistras.

Tėvo planas yra skirtas Jo vaikams nukreipti, padėti jiems tapti laimingiems ir su prikeltais bei išaukštintais kūnais sugrįžti pas Jį į namus. Dangiškasis Tėvas trokšta, kad būtume kartu šviesoje ir kupini vilties. O Liuciferis darbuojasi tam, kad nuklaidintų Dievo sūnus bei dukteris, padarytų juos nelaimingus ir trukdytų jų amžinam tobulėjimui. Melų tėvui labiausiai už viską rūpi, kad visi taptume „nelaimingi kaip jis pats“ (2 Nefio 2:27). Liuciferis nori, kad mes galiausiai liktume vieni tamsoje ir praradę viltį.

Šėtonas be atvangos darbuojasi tam, kad iškreiptų pačias svarbiausias Tėvo plano dalis. Jis neturi kūno, o jo amžinasis tobulėjimas yra sustabdytas. Lygiai kaip užtvanka sustabdo vandens tėkmę vagoje, taip ir priešininko amžinajam tobulėjimui trukdo fizinio kūno neturėjimas. Dėl maištavimo Liuciferis neteko visų žemiško gyvenimo palaimų ir patyrimų, galimų per kūno iš mėsos ir kaulų turėjimą. Jis negali išmokti tų pamokų, kurias tegali išmokti kūne esanti dvasia. Jį siutina betarpiškas ir visuotinis visos žmonijos prikėlimo realumas. Viena svarbiausių Raštuose esančio žodžio pasmerktas reikšmių yra susijusi su jo negalėjimu toliau tobulėti ir tapti panašiu į mūsų Dangiškąjį Tėvą.

Kadangi fizinis kūnas yra toks svarbus Tėvo laimės planui ir mūsų dvasiniam tobulėjimui, tai Liuciferis siekia sukliudyti mūsų tobulėjimui viliodamas netinkamai naudoti savo kūnus. Viena iš didžiausių amžinybės ironijų yra ta, kad priešininkas, kuris pats nelaimingas būtent dėl fizinio kūno neturėjimo, į tą nelaimingumą mus bando įvilioti per netinkamą mūsų kūnų naudojimą. Įrankis, kurio jis pats neturi, tokiu būdu tampa pagrindiniu taikiniu viliojant mus į dvasinį sunaikinimą.

Skaistybės įstatymo sulaužymas yra sunki nuodėmė ir netinkamas mūsų fizinių palapinių panaudojimas. Tie, kurie žinodami ir suprasdami išgelbėjimo planą suteršia kūną, maištauja (žr. Mozijo 2:36–37; DS 64:34–35) ir išsižada savo tikrosios Dievo sūnų ir dukterų tapatybės. Jei žvelgsime toliau žemiškojo gyvenimo, į amžinybę, tai nesunkiai suprasime, kad priešininko puoselėjami netikri santykiai tėra laikini ir tušti.

Alma patarė savo sūnui Šiblonui „pažabot[i] visas savo aistras, idant galėt[ų] būti pripildytas meilės“ (Almos 38:12). Svarbu tai, kad prigimtinio žmogaus suvaldymas gali atvesti mus prie turtingesnės, gilesnės ir patvaresnės Dievo ir Jo vaikų meilės. Meilė auga sulig teisiu susilaikymu ir mažėja sulig impulsyviu nuolaidžiavimu.

Prezidentas Merionas Dž. Romnis pareiškė:

„Negaliu sugalvoti labiau trokštinų palaimų už jau pažadėtas tyriems ir dorybingiems. Jėzus kalbėjo apie konkrečius apdovanojimus už konkrečias dorybes, tačiau didžiausią apdovanojimą, kaip man atrodo, skyrė tyraširdžiams, „nes jie, – kalbėjo jis, – regės Dievą“ (Mato 5:8). Jie ne tik regės Viešpatį, bet, būdami jo akivaizdoje, jausis lyg namie.

„Štai <…> Gelbėtojo pažadas: „tegul dorybė nepaliaujamai puošia tavo mintis; tada tavo pasitikėjimas Dievo akivaizdoje augs“ (DS 121:45; „Trust in the Lord“, Ensign, 1979 m. gegužė, p. 42).

Mums taip pat pažadėta, kad jei eisime doros keliu, tai „Šventoji Dvasia bus [mūsų] nuolatinė bendražygė“ (DS 121:46). Taigi gyvenimas pagal skaistybės įstatymą teikia bene didžiausias palaimas, kurias vyrai ir moterys gali gauti žemiškame gyvenime: tinkamą dvasinį pasitikėjimą šeimos, draugų, brolių ir seserų Bažnyčioje ir, svarbiausia, Gelbėtojo akivaizdoje. Mūsų vidinis troškimas priklausyti išpildomas teisume, jei su viltimi žengsime į šviesą.

Kai kurie šios žinios besiklausantys žmonės turi atgailauti už seksualines ar kitas nuodėmes. Gelbėtojas dažnai vadinamas Didžiu Gydytoju; toks pavadinimas yra reikšmingas tiek simboline, tiek ir tiesiogine prasme. Visi esame patyrę skausmą dėl fizinės traumos ar sužeidimo. Kai mums skauda, bandome tai numalšinti ir dėkojame už kentėjimą palengvinančius vaistus ir gydymą. Laikykime nuodėmę dvasine žaizda, dėl kurios atsiranda kaltės jausmas arba, Almos žodžiais savo sūnui Koriantonui tariant, „sąžinės graužatis“ (žr. Almos 42:18). Kaltės jausmas mūsų dvasiai yra tas pats, kas skausmas mūsų kūnui – įspėjimas apie pavojų ir apsauga nuo didesnio pakenkimo. Iš Gelbėtojo Apmokėjimo teka raminantis balzamas, galintis užgydyti mūsų dvasines žaizdas ir pašalinti kaltės jausmą. Tačiau šį balzamą galima užtepti tik per tikėjimo Viešpačiu Jėzumi Kristumi, atgailos ir nuolatinio paklusnumo principus. Nuoširdžios atgailos rezultatas – tai sąžinės ramybė, paguoda, dvasinis išgijimas ir atsinaujinimas.

Jūsų vyskupas ar skyriaus prezidentas yra dvasinio gydytojo padėjėjas, įgaliotas jums padėti atgailauti ir pasveikti. Tačiau prašau nepamiršti, kad jūsų atgailos mastas ir intensyvumas turi prilygti jūsų nuodėmių pobūdžiui ir sunkumui – tai ypač taikytina pastarųjų dienų šventiesiems, nes jie yra sudarę šventą sandorą. Rimtoms dvasinėms žaizdoms reikia nuolatinio gydymo ir laiko visiškam ir pilnam pasveikimui.

Mano dėstyta doktrina atrodys archajiška ir pasenusi daugumai pasaulio žmonių, kurie vis labiau šaiposi iš dauginimosi šventumo ir menkina žmogiškosios gyvybės vertę. Tačiau Viešpaties tiesos nepakeisi užgaidomis, populiarumu ar viešosios nuomonės tyrimais. Pažadu, kad paklusnumas skaistybės įstatymui suteiks mums daugiau laimės žemiškame gyvenime ir galimybę tobulėti amžinybėje. Skaistumas ir dora yra, visada buvo ir visada bus „tai, kas brangiausia ir vertingiausia“ (Moronio 9:9). Apie tai liudiju šventuoju Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu, amen.