Sutvarstykite jų žaizdas

Prezidentas Henris B. Airingas

Pirmasis patarėjas Pirmojoje Prezidentūroje


Henris B. Airingas
Meldžiu, kad galėtume pasiruošti atlikti bet kokį kunigystės tarnavimą, kokį tik Viešpats skirs mums žemiškoje kelionėje

Visi esame palaiminti atsakomybe už kitus. Turėti Dievo kunigystę reiškia būti atsakingam prieš Dievą už amžinuosius Jo vaikų gyvenimus. Tai tiesa, tai nuostabu, bet kartais atrodo neįvykdoma.

Šį vakarą mane girdintys vyresniųjų kvorumo prezidentai supranta, ką turiu omenyje. Štai kas atsitiko vienam iš jūsų. Greičiausiai tai atsitiko daugeliui iš jūsų, ir daugiau nei kartą. Detalės gali skirtis, tačiau esmė ta pati.

Vyresnysis, kurio gerai nepažinojote, paprašė jūsų pagalbos. Jis ką tik sužinojo, kad šiandien turi perkraustyti žmoną su sūneliu iš buto, kuriame gyveno, į kitą, esantį netoliese.

Juodu su žmona jau paprašė draugo dienai paskolinti sunkvežimį, kad galėtų pervežti šeimyną ir asmeninius daiktus. Draugas paskolino jiems sunkvežimį. Vos jaunasis tėvas pradėjo į sunkvežimį krauti visus jiems priklausančius daiktus, jam pradėjo labai skaudėti nugarą. Sunkvežimį paskolinęs draugas buvo pernelyg užsiėmęs. Jaunąjį tėvą apėmė neviltis. Jis pagalvojo apie jus, savąjį vyresniųjų kvorumo prezidentą.

Pagalbos jis paprašė ankstyvą popietę. Tą vakarą Bažnyčioje turėjo vykti susirinkimas. Jau buvote pažadėjęs žmonai tą dieną padėti namuose. Vaikai prašė jūsų kažką nuveikti su jais, bet iki to jūs dar nepriėjote.

Jūs taip pat žinojote, kad jūsų kvorumo nariai, o tiksliau patys ištikimiausieji, kuriuos paprastai kviečiate į pagalbą, buvo tokioje pat padėtyje, kaip ir jūs.

Viešpats, pašaukdamas jus į šias pareigas, žinojo, kad jūsų gyvenime bus tokių dienų, todėl papasakojo padrąsinančią istoriją. Tai palyginimas per daug apkrautiems kunigijos vadovams. Kartais jį vadiname pasakojimu apie gerąjį samarietį. Bet iš tiesų tai pasakojimas apie puikų kunigystę turintį asmenį šiomis įtemptomis pastarosiomis dienomis.

Šis pasakojimas puikiai tinka naštomis apkrautam kunigystę turinčiam tarnui. Tiesiog atminkite, kad esate gerasis samarietis, ne kunigas ar levitas, praėjęs pro sužeistą žmogų.

Susidūrę su tokiais iššūkiais turbūt nepagalvojote apie šią istoriją. Bet aš meldžiuosi, kad ją prisimintumėte, kai vėl ateis tokios dienos, nes jos tikrai ateis.

Šventuosiuose Raštuose nesakoma, kodėl samarietis ėjo keliu, vedančiu iš Jeruzalės į Jerichą. Mažai tikėtina, kad jis vienas išėjo pasivaikščioti, nes turėjo žinoti, kad neapdairiųjų tyko plėšikai. Jis vyko į rimtą kelionę ir, kaip tai buvo įprasta, jo gyvulys vežė krovinį, taip pat aliejaus ir vyno.

Pasak Viešpaties, pamatęs sužeistą žmogų samarietis sustojo todėl, kad „pasigailėjo“.

Jis padarė daugiau, nei tik jautė gailestį – jis veikė. Visada prisiminkite šio pasakojimo detales:

„Jis priėjo prie jo, užpylė ant žaizdų aliejaus ir vyno, aptvarstė jas; paskui, užkėlęs ant savo gyvulio, nugabeno į užeigą ir slaugė jį.

Kitą dieną jis išsiėmė du denarus, padavė užeigos šeimininkui ir tarė: „Slaugyk jį, o jeigu išleisi ką viršaus, sugrįžęs aš tau atsilyginsiu.“1

Ir jūs, ir turintieji kunigystę, kuriuos vesti esate pašaukti, galite būti tikri bent dėl trijų užtikrintų dalykų. Pirma, jei prašysite, Viešpats duos jums tokį patį gailestingumo jausmą, kokį Pats jaučia tiems, kam reikia pagalbos. Antra, Jis siųs kitus, tokius kaip užeigos savininkas, prisijungti prie jūsų tarnystės. Ir trečia, Viešpats, kaip ir gerasis samarietis, dosniai atlygins visiems, kurie suteiks pagalbą tiems, kam jos reikia.

Jūs, kvorumo prezidentai, tikriausiai ne kartą veikėte pagal šiuos užtikrintus principus. Pagalbos prašėte kitus, turinčius Viešpaties kunigystę, būdami tikri, kad jie užjaus. Nebijojote prašyti tų, kurie atsiliepdavo dažniausiai, nes žinojote, kad jiems lengva užjausti. Prašėte juos žinodami, kad ateidami į pagalbą jie jautė Viešpaties dosnumą. Jūs prašėte jau sunkiai apkrautus, žinodami, kad aukodami daugiau iš Viešpaties jie gaus didesnį atlygį. Tie, kurie jau buvo padėję, jautė dosnų Gelbėtojo dėkingumą.

Jūs taip pat galėjote būti įkvėpti kai kurių žmonių neprašyti pagalbos pakrauti ir po to iškrauti tokį sunkvežimį. Būdamas vadovas, gerai pažįstate kvorumo narius ir jų šeimas. Viešpats jas žino tobulai.

Jis žino, kurio iš jų žmona yra beveik palūžusi, nes jos vyras neranda laiko atlikti jai reikalingus darbus ir pasirūpinti jos poreikiais. Jis žino, kurie vaikai bus palaiminti, matydami tėvą dar kartą einantį padėti kitiems, ir kuriems vaikams reikia pajausti, jog jie yra tiek svarbūs jų tėvui, kad jis praleis tą dieną su jais. Bet jis taip pat žino, kas turi būti pakviestas tarnauti, nors neatrodo kaip tinkamas ar norintis padėti kandidatas.

Jūs negalite tobulai žinoti savo kvorumo narių, bet Dievas gali. Taigi, kaip jau esate daręs tiek daug kartų, jūs meldėtės, kad sužinotumėte, ką pakviesti tarnauti kitiems. Viešpats žino, kas, paprašytas padėti, bus palaimintas ir kieno šeima bus palaiminta, jo nepaprašius. Tai apreiškimas, kurį galite tikėtis gauti vadovaudami kunigijai.

Jaunystėje mačiau, kaip tai vyko. Buvau pirmasis padėjėjas kunigų kvorume. Vieną kartą vyskupas paskambino man į namus. Jis norėjo, kad nueičiau su juo aplankyti labai stokojančią našlę. Jis sakė, kad jam reikia mano pagalbos.

Laukdamas kol jis paims mane iš namų, nerimavau. Žinojau, kad vyskupas turėjo stiprius ir išmintingus patarėjus. Vienas jų buvo garsus teisėjas. Kitas vadovavo didelei kompanijai ir vėliau tapo visuotiniu įgaliotiniu. Pats vyskupas po kurio laiko tarnaus visuotiniu įgaliotiniu. Kodėl nepatyrusiam kunigui vyskupas pasakė: „Man reikia tavo pagalbos“?

Žinoma, dabar žinau, ką jis galėjo man pasakyti: „Viešpats turi palaiminti tave.“ Tos našlės namuose nustebęs stebėjau jį sakant moteriai, kad iš Bažnyčios ji negalės gauti pagalbos, kol neužpildys anksčiau jo paliktos finansų planavimo formos. Kai vykome namo, matydamas mano nuostabą jis nusijuokė ir pasakė: „Halai, kai ji pradės kontroliuoti savo išlaidas, ji sugebės net kitiems padėti.“

Kitą kartą vyskupas pasiėmė mane su savimi į namus alkoholikų tėvų, atsiuntusių dvi persigandusias mergaites pasitikti mūsų prie durų. Pabendravę su tomis mergaitėmis, pasukome atgal, o jis pasakė man: „Negalime pakeisti jų gyvenimo tragedijos, bet jos gali jausti, kad Viešpats jas myli.“

Kitą vakarą jis pasiėmė mane į namus vyro, kuris daugelį metų nesilankė Bažnyčioje. Vyskupas pasakė jam, kaip stipriai jį myli ir kad jis labai reikalingas apylinkei. Neatrodė, kad tai labai paveikė tą vyrą. Bet tas kartas ir kiekvienas kitas kartas, kai vyskupas pasiimdavo mane su savimi, darė man didelį poveikį.

Negaliu sužinoti, ar vyskupas meldėsi, norėdamas žinoti, kuris kunigas galėtų būti palaimintas šių apsilankymų su juo. Galbūt jis taip pat daug kartų pasiėmė kitus kunigus. Bet Viešpats žinojo, kad ir aš būsiu vyskupas, kviečiantis tuos, kurių tikėjimas atšalo, grįžti į Evangelijos šilumą. Viešpats žinojo, kad vieną dieną man bus uždėta kunigystės atsakomybė už šimtus ir net tūkstančius Dangiškojo Tėvo vaikų, turinčių skubių materialinių poreikių.

Jūs, vaikinai, nežinote, kokius kunigijos tarnavimo darbus jums ruošia Viešpats. Bet didesnis kiekvieno kunigo iššūkis yra teikti dvasinę pagalbą. Visi esame už tai atsakingi. Tai duodama tapus kvorumo nariu. Tai duodama tapus šeimos nariu. Jei jūsų kvorume arba šeimoje Šėtonas puola kieno nors tikėjimą, jūs jausite užuojautą. Kaip samarietis pasigailėjo ir tarnavo, taip pat ir jūs, ištikus bėdai, tarnausite jiems su gydomuoju balzamu jų žaizdoms.

Tarnaudami nuolatiniais misionieriais, eisite pas tūkstančius žmonių, turinčių didelių dvasinių poreikių. Kol jų nemokysite, daugelis net nežinos, kad turi dvasinių žaizdų, kurios negydomos atneš begalinį vargą. Eisite vykdyti Viešpaties pavedimo juos gelbėti. Tik Viešpats galės sutvarstyti jų dvasines žaizdas, kai jie priims apeigas, vedančias į amžinąjį gyvenimą.

Kaip kvorumo narys, namų mokytojas ir misionierius, galite padėti žmonėms užsigydyti dvasines žaizdas, jei jūsų paties tikėjimas stiprus. Tam reikia daug daugiau nei reguliaraus Raštų skaitymo ir maldos už juos. Skubota malda ir trumpas žvilgtelėjimas į Raštus nėra pakankamas pasirengimas. Patvirtinimas, ko jums reikia, ateina kartu su patarimu, užrašytu 84-ame Doktrinos ir Sandorų skyriuje: „Nesirūpinkite iš anksto, ką sakysite, bet nuolat kraukitės savo protuose gyvenimo žodžius, ir reikiamą valandą jums bus duota ta dalis, kuri bus skirta kiekvienam žmogui.“2

Į tą pažadą galime pretenduoti tik tada, jei „kraunamės“ gyvenimo žodžius ir tai darome pastoviai. Krovimasis šioje eilutėje man reiškė įsijautimą į žodžius. Pavyzdžiui, man nuvykus padėti žmogui, abejojančiam šventu pranašo Džozefo Smito pašaukimu, tie jausmai sugrįžta.

Tai ne tik Mormono Knygos žodžiai. Tai įsitikinimo tiesa jausmas, atsirandantis man perskaičius vos keletą Mormono Knygos eilučių. Nepažadu, kad taip atsitiks kiekvienam, užsikrėtusiam abejonėmis dėl pranašo Džozefo arba Mormono Knygos. Bet aš žinau, kad Džozefas Smitas yra sugrąžinimo pranašas. Žinau, kad Mormono Knyga yra Dievo žodis, nes branginu ją.

Iš patirties žinau, kad iš Dvasios galite gauti patikinimą apie tiesą, nes aš jį gavau. Turime gauti tą patikinimą dar prieš tai, kai Viešpats pastatys mus tiesos priešų sužeisto keliautojo, kurį mylime, kelyje.

Yra ir kitas pasirengimas, kurį turime atlikti. Žmogui būdinga tapti nejautriam kitų skausmams. Tai viena iš priežasčių, kodėl Gelbėtojas tiek daug padarė, kad paskelbtų apie Savo Atpirkimą. Visų Dangiškojo Tėvo vaikų skausmus ir sielvartą Sau Jis prisiima todėl, kad žinotų, kaip jiems padėti.

Net ir patys geriausi žemiškieji Dangiškojo Tėvo kunigai lengvai nepriartėja prie tokio užuojautos lygio. Žmonės yra linkę būti nekantrūs su tais, kurie nemato mums akivaizdžios tiesos. Turime būti atsargūs, kad mūsų nekantrumas nebūtų palaikytas smerkimu ar atstūmimu.

Mums, kaip Jo kunigystės tarnams, besirengiantiems į pagalbą Viešpačiui, yra duoti Raštai, kad vestų mus. Juose yra dovana, kurios prireiks mūsų kelyje, kad ir kur Viešpats mus nusiųstų. Gerasis samarietis turėjo tą dovaną. Mums jos prireiks, ir Viešpats yra pasakęs mums, kaip ją rasti:

„Todėl, mano mylimi broliai, jeigu neturite tikrosios meilės, esate niekas, nes tikroji meilė niekada nesibaigia. Todėl glauskitės prie tikrosios meilės, kuri yra didesnė už viską, nes visa kita turi baigtis,

bet tikroji meilė yra tyra Kristaus meilė ir išlieka per amžius; ir viskas bus gerai tam, kas bus pripažintas jos turįs paskutiniąją dieną.

Todėl, mano mylimi broliai, melskitės savo Tėvui iš visų širdies jėgų, kad būtumėt pripildyti šitos meilės, kurios jis suteikė visiems, kurie yra tikri jo Sūnaus Jėzaus Kristaus pasekėjai; kad taptumėte Dievo sūnumis; idant kada jis pasirodys, būtume tokie kaip jis, kadangi matysime jį tokį, koks jis yra; idant turėtume šitą viltį; idant būtume išskaistinti, kaip jis skaistus.“3

Meldžiu, kad galėtume pasiruošti atlikti bet kokį kunigystės tarnavimą, kokį tik Viešpats skirs mums žemiškoje kelionėje. Šventu Jėzaus Kristaus vardu, amen.

Rodyti nuorodas

  1.  

    1. Luko 10:33–35.

  2.  

    2. Doktrinos ir Sandorų 84:85.

  3.  

    3. Moronio 7:46–48.