Pašauktas skelbti Jo žodį

Kai praėjusių metų balandį buvau palaikytas visuotiniu įgaliotiniu, tarnavau misijos prezidentu Indijoje. Savo akimis pamačiau tai, ką ankstesnis misijos prezidentas man pasakė: „Šios Bažnyčios misionieriai yra tiesiog stulbinantys.“¹

Vienas iš daugelio nuostabių misionierių, su kuriais mudviem su seserimi Fank teko tarnauti, buvo vyresnysis Pokchrelis iš Nepalo. Antraisiais narystės Bažnyčioje metais jis buvo pašauktas tarnauti misionieriumi angliškai kalbančioje Indijos Bangaloro misijoje. Jis jums pasakytų, kad nebuvo gerai pasiruošęs. Tai suprantama. Jis niekada nebuvo matęs misionieriaus, kol pats juo netapo, nes Nepale netarnauja jauni misionieriai. Jis nemokėjo angliškai taip, kad gerai suprastų šaukime parašytus nurodymus. Kai jis atvyko į misionierių ruošimo centrą, užuot atsivežęs gražias kostiumines kelnes, baltus marškinius ir kaklaraiščius, jis atsivežė, jo žodžiais tariant, „penkias poras nublukusių „garintų“ džinsų, porą marškinėlių trumpomis rankovėmis ir daug želė plaukams.“²

Jis pasakojo, kad net gavęs tinkamus rūbus, kiekvieną pirmųjų kelių savaičių dieną jis jautėsi nevisavertis. Štai kaip jis aprašo šį savo misijos laikotarpį: „Ne tik buvo sunku mokytis anglų kalbos, bet ir darbas lygiai taip pat reikalavo daug pastangų. Be to, buvau alkanas, pavargęs ir pasiilgęs namų. Nors aplinkybės buvo sunkios, aš buvau ryžtingas. Jaučiausi silpnas ir nevisavertis. Tokiomis akimirkomis melsdavausi Dangiškajam Tėvui prašydamas pagalbos. Pasimeldęs kiekvieną kartą, be išimties, pajausdavau paguodą.“³

Ir nors vyresniajam Pochreliui misionieriškas darbas buvo naujas ir kupinas iššūkių, jis tarnavo su didžiu tikėjimu ir ištikimybe, trokšdamas suprasti ir sekti tuo, ko išmoko iš Raštų, vadovo Skelbti mano evangeliją bei misijos vadovų. Jis tapo galingu Evangelijos mokytoju anglų kalba! ir puikiu vadovu. Po misijos, kurį laiką praleidęs Nepale, jis sugrįžo į Indiją tęsti savo mokslų. Nuo sausio mėnesio jis tarnauja Naujojo Delio skyriaus prezidentu. Patyręs tikrąjį augimą, kai buvo misionierius, jis ir toliau prisideda prie realaus Bažnyčios Indijoje augimo.

Kaip niekada misionierių nematęs jaunuolis sugebėjo tapti toks dvasiškai stiprus? Kokiu būdu jūs, kaip misionieriai, įgysite dvasinę galią atverti duris, elektroninio pašto dėžutes ir širdis tų, kuriems tarnausite misijoje? Kaip įprasta, atsakymus rasime Raštuose ir gyvųjų pranašų bei apaštalų žodžiuose.

1837 metų liepą pirmą kartą mokant Evangelijos Anglijoje Viešpats apreiškė: „Visi, kuriuos siųsite mano vardu savo brolių, Dvylikos, balsu, deramai rekomendavę ir įgalioję, turės galią atverti mano karalystės duris bet kuriai tautai, kur juos benusiųstumėt.“⁴

Kad ir kur būtumėte siunčiamas, kad ir į kokią misiją būtumėte paskirtas, žinokite, kad Dvylikos narys jus tinkamai rekomendavo tai užduočiai atlikti ir jūs esate Viešpaties pranašo pašauktas. Jūs esate pašauktas „per pranašystę ir rankų uždėjimu.“⁵

Po to Viešpats pateikė šio pažado įvykdymo sąlygas. Jis tarė: „Kiek [tai reiškia, pažadas bus įvykdytas, jeigu] jie [t. y. siunčiami misionieriai] 1) nusižemins prieš mane, 2) pasiliks mano žodyje, ir 3) įsiklausys į mano Dvasios balsą.“⁶

Viešpaties pažadai yra aiškūs. Kad turėtumėte dvasinę galią, reikalingą atverti Dievo karalystės duris tautoje, į kurią esate siunčiami, privalote būti nuolankūs, paklusnūs, gebantys girdėti Dvasią ir sekti ja.

Šios trys savybės yra glaudžiai tarpusavyje susijusios. Jei esate nuolankūs, būsite paklusnūs. Būdami paklusnūs, jausite Dvasią. Kaip mokė Prezidentas Ezra Taftas Bensonas, Dvasia yra būtina: „Nepriklausomai nuo jūsų talento ir gebėjimų, be Dvasios, jums niekada nepavyks pasiekti tikslo.“⁷

Kaip misijos prezidentas, kartais kalbėdavausi su misionieriais, kuriems darbas sunkiai sekėsi dėl to, kad jie buvo dar ne visiškai švarūs. Jie neišnaudojo savo dvasinio potencialo. Nepaisant to, kaip sunkiai jie dirbo ar kiek daug gero padarė, jie nesijautė ramūs ir negalėjo mėgautis Šventosios Dvasios bendryste iki tol, kol nenusižemindavo, iki galo neatgailaudavo ir nepriimdavo Gelbėtojo gailestingumo ir malonės.

Savo tarnus Viešpats moko būti nuolankius, nes visiško išgijimo procesas prasideda nuo sudužusios širdies. Pagalvokite, ką gera atneša suardomi daiktai: kviečiams pasodinti suariame dirvožemį. Duonai pagaminti sumalame kviečius. Laužoma duona tampa sakramento simboliu. Atgailaujantis žmogus, priimdamas sakramentą sudužusia širdimi ir atgailaujančia dvasia, tampa švarus.⁸ Kai mes atgailaujame ir per Jėzaus Kristaus Apmokėjimą tampame švarūs, tarnaudami Jam, galime Gelbėtojui pasiūlyti kur kas daugiau. „Taip, ateikite pas jį ir atnašaukite visą savo sielą kaip atnašą jam.”⁹

Jei slegia nuodėmės ir reikia atgailauti, prašau tai padaryti nedelsiant. Kai Gelbėtojas išgydė kenčiančius, Jis dažnai kvietė juos keltis. Raštai pasakoja, kad jie tai iškart padarydavo.¹⁰ Kad pagytumėte nuo savo dvasinių suspaudimų, prašau, priimkite Jo kvietimą keltis. Nedelsdami pasikalbėkite su savo vyskupu, skyriaus prezidentu ar misijos prezidentu ir atgailos procesą pradėkite dabar.

Gydančioji Apmokėjimo galia į jūsų sielą atneš ramybę ir įgalins pajusti Šventąją Dvasią. Gelbėtojo auka yra neišmatuojama, bet mūsų nuodėmės, nors jų būtų daug ir sunkių, gali būti suskaičiuotos ir išpažintos, atsižadėtos ir atleistos. „Ir koks didis jo džiaugsmas atgailaujančia siela!“¹¹

Šis Doktrinoje ir Sandorose esantis pažadas yra galingas: „Tegul dorybė nepaliaujamai puošia tavo mintis; tada tavo pasitikėjimas Dievo akivaizdoje augs.“¹² Dorai gyvendami pajusite ramų pasitikėjimą savo vertumu priešais Dievą ir su jumis bus Dvasios galia.¹³

Nauji Bažnyčios nariai ar neseniai tapę vėl aktyvūs nariai gali pasakyti: „Dabar esu vertas ir trokštu tarnauti, bet nesu tikras, ar man užteks žinių tai padaryti.“ Balandį Prezidentas Tomas S. Monsonas mus mokė: „Tiesą pažįstame ir atsakymus į svarbiausius klausimus gauname paklusdami Dievo įsakymams.“¹⁴ Kokia paguoda yra žinoti, kad per mūsų paklusnumą mes gauname žinojimą.

Kai kurie mano, kad turi ribotus talentus, gebėjimus ar patirtį. Jei dėl to nerimaujate, prisiminkite vyresniojo Pokchrelio patirtį. Pasiruoškite, kaip galite geriausiai, ir žinokite, kad mūsų Dangiškasis Tėvas ištobulins jūsų nuolankias ir paklusnias pastangas. Vyresnysis Ričardas G. Skotas davė tokį padrąsinantį patarimą: „Kai paklūstame Viešpaties įsakymams ir nesavanaudiškai tarnaujame Jo vaikams, Dievo galia ateina kaip natūrali pasekmė – galia padaryti daugiau, nei galėtume patys. Mūsų įžvalga, talentai, sugebėjimai auga, nes gauname jėgą ir galią iš Viešpaties.“¹⁵

Kai pasitikite Viešpačiu ir Jo gerumu, Visagalis Dievas per jus laimina Savo vaikus.¹⁶ Vyresnysis Holingas iš Nevados valstijos tai suprato jau savo misijos pradžioje. Kai atvyko į Indiją, kitą dieną jis kartu su manimi ir seserimi Fank nuvyko į savo pirmąjį tarnystės miestą Radžahmundrį. Tos pačios dienos vakare vyresnieji Holingas ir Ganaparamas išvyko aplankyti Bažnyčios narės ir jos motinos. Ta motina norėjo sužinoti apie Bažnyčią, nes matė, kaip Evangelija palaimino jos dukters gyvenimą. Sesuo Fank prisijungė prie jų iš draugiškumo. Kadangi mokoma buvo anglų kalba, o motina mokėjo tik telugų kalbą, vienas brolis iš skyriaus vertė tai, ko buvo mokoma.

Vyresniojo Holingo užduotis jo pirmojoje pamokoje buvo pasinaudojant pranašo Džozefo žodžiais mokyti apie Pirmąjį regėjimą. Atėjus tai akimirkai, žinodamas, kad reikės versti, jis paklausė seserį Fank: „Ar turėčiau tai versti pažodžiui?“

Ji atsakė: „Verskite tai žodis į žodį, kad Dvasia galėtų paliudyti tai, ką sakysite.“

Kai šis naujas misionierius, pasinaudodamas Pranašo žodžiais, nuoširdžiai mokė apie Pirmąjį regėjimą, šios brangios sesers veidas pasikeitė. Akyse pasirodė ašaros. Vyresniajam Holingui pabaigus šią šlovingą žinią, dar prieš pradedant versti jo žodžius, ji su ašaromis akyse savo gimtąja kalba paklausė: „Ar galiu pasikrikštyti? Ir ar jūs mokysite mano sūnų?“

Mano jaunieji bendradarbiai, durys ir širdys kasdien atsiveria Evangelijos žiniai – žiniai, kuri visame pasaulyje Dievo vaikams atneša viltį, ramybę ir džiaugsmą. Jei esate nuolankūs, paklusnūs ir paisote Dvasios balso, patirsite didį džiaugsmą tarnaudami misionieriais.¹⁷ Koks nuostabus metas būti misionieriumi – tuo metu, kai Viešpats spartina Savo darbą!

Liudiju jums apie mūsų Gelbėtoją Jėzų Kristų ir Jo „dievišką įsakymą“¹⁸: „Eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones.“¹⁹ Tai yra Jo Bažnyčia. Jis jai vadovauja per gyvuosius pranašus ir apaštalus. Ateinančią valandą mus mokys Pirmoji Prezidentūra. Būkime „pastabūs“²⁰ kaip Mormonas, kad, kai būsime pašaukti, būtume verti ir pajėgūs su Šventosios Dvasios galia skelbti: „Štai, aš esu Jėzaus Kristaus, Dievo Sūnaus, mokinys. Aš esu jo pašauktas skelbti tarp jo žmonių jo žodį, idant jie galėtų turėti nesibaigiantįjį gyvenimą.“²¹ Šventuoju Jėzaus Kristaus vardu, amen.